Ekonominės srovės

Kuno mechanikos mokykla REFERATAS EKONOMINĖS SROVĖS Kęstučio Kondroto E5/3 gr. TURINYS Senovės Ir Viduramžių Ekonomiškosios Idėjos Merkantilizmas Liberalizmas Klasikinė Mokykla Ekonominis liberalizmas Socializmas. Socialistinės kryptys. Anarchizmas Krikščioniškosios Socialinės Srovės Marksistinė ekonomika ĮŽANGA Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu. Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.(1, 3-4) Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: 1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). 2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) 3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) 4. Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) 5. Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) 6. Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime ekonomikos sroves nuo pat Senovės ir Viduramžių iki šių laikų ekonominių idėjų. SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ EKONOMIŠKOSIOS IDĖJOS Pirmasis specialiai ekonomikos klausimais skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto “Ekonomikosas”. Šis pavadinimas senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą. Senovės Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalinimas. Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chrematistiką. Ekonomika- tai, jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus. Chrematistika-tai menas susikurti turtą, kaupti pinigus. Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo. Graikai pripažįsta, kad visuomenėje turi būti šios klasės: 1) žemdirbiai; 2) audėjai ir kurpiai; 3) mūrininkai. Graikų filosofai, kalbėdami apie valstybę, ją labai vertina: jie valstybę iškelia aukščiau nei žmogų. Platonas kalba apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Visuomenėje turi būti: 1) filosofai; 2) kariai arba valdininkai; 3) amatininkai ir pirkliai. Nagrinėdami įvairias ūkio šakas, graikai labai vertina žemdirbystę. Platonas mano, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas. Moneta negali “gimdyti” monetos. Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai. Jis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt. Egipto filosofo Ibn Chaldūno ekonominėse pažiūrose randame darbinės prekės vertės teorijos pradmenis, vertės dėsnio reikalavimų apibrėžimą. Ibn Chaldūnui priklauso mintis apie sadijinę visuomenės raidą. Jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir sukūrė savo sociologijos teoriją. Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė. Išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas, jų pasaulėžiūra formuojasi veikiama graikų įtakos. Žlugus Romos imperijai, Vakaruose prasideda laikotarpis, vadinamas viduramžiais. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų. Ik vėlyvaisiais viduramžiais ūkis ima linkti į mainus. Tų laikų ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia. Ryškiausias atstovas Buvo italų teologas Tomas Akvinietis, gyvenęs jau vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros labiausiai ryškėja kalbant apie pinigus, palūkanas, kainą. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas. Be darbo, tais laikais turtą buvo galima sukaupti dar iš 2 šaltinių: 1) iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, kaip kainavo pačiam savininkui; 2) iš pelno už palūkanas. Abu šiuos šaltinius T. Akvinietis smerkia. Neteisingas pelnas mainuose gaunamas dėl neteisingai nustatytos prekės kainos, todėl jis kalba apie teisingą kainą, kuri esanti lygi įdėtam darbui ir kitom išlaidom. MERKANTILIZMAS Tai ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip nacijos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinant eksportą ir nepalaikant importo. Jau viduramžiais pradėjo irti natūrinis ūkis. Dėl kryžiaus karų įtakos prasiplėtė prekybos ribos, stipriai buvo paveikti Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis. Kryžiaus karai pirmiausia iškėlė prekybinę pajūrių miestų, ypač Italijos reikšmę. Miestų klestėjimas įnešė daug naujų veiksnių. Greitai paaiškėjo, kad be žemės esama naujo tautos turto šaltinio- prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai iškėlė piniginio kapitalo reikšmę. Atsiradus naujoms ūkio formoms, keitėsi ir idėjos. Įžymusis Dantė įrodinėjo, kad bažnytinei valdžiai nederėtų viešpatauti visose gyvenimo srityse. Makiavelis griežčiau skiria bažnytinius ir valstybinius reikalus. Vietoj cechų tvarkos įsigali savininkai- kapitalistai, kurie nepriklauso cechų kontrolei. Svarbiausia sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu. Taigi merkantilizmas nėra kokia nors ekonominės politikos doktrina- tai buvo daugiau taikomosios ekonominės politikos dėsnis, kuris įvairiuose kraštuose reiškėsi įvairiai. Į pirmą vietą iškėlus pinigų reikšmę, atsirado dvi svarbios tų laikų ekonomikos sąvokos- didelis vertinimas pinigų ir užsienio prekybos, kaip geriausios priemonės pritraukti į šalį kuo daugiau pinigų. A.Monkretjenas savo darbe “Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei” monarchui pataria, kaip valdyti valstybės turtą, ginti savo šalį nuo užsienio kapitalo įsiveržimo.Politinės ekonomijos atsiradimas su A.Monkretjeno vardu siejamas tik formalai, nes politinė ekonomija kaip teorija arsirado visiškai savarankiškai XVII a. daugelyje pasaulio šalių vadinama įvairiai: nacionaline ekonomija, ūkio mokslu, valstybine ekonomija ir pan.Kartu ekonominių problemų tyrimas ir analizė jo dėka peržengė uždaro feodalinio natūrinio ūkio (“ekonomijos”) ribas; politinė ekonomija pradėjo tyrinėti valstybės ūkio problemas. Taigi XVI- XVIII a. didžiosios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama merkantilizmu. Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu, pinigais, o jo šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Jie pirmieji panaudojo ir sąvoką “politinė ekonomija” pabrėždami, kad šio mokslo objektas- ne atskiro ūkio organizavimo klausimai, kaip tai suprato senovės graikai ar viduramžių epochos gyventojai, bet visos šalies, visuomenės ekonominės problemos. Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis viena su kita taip, lyg jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl didesnio pelno. Dėl to vyriausybės turėtų remti pramonę, išleisdamos įstatymus, įgalinančius palaikyti mažus darbo ir produkcijos kaštus, o eksporto kainą- didelę, Šitaip šalis pasiektų vadinamąjį teigiamą (palankų) prekių balansą. Kad pasiektų teigiamą prekybos balansą, pagrindinės Europos valstybės stengėsi įsigyti kolonijų. Buvo manoma, kad kolonijos tieks metropolijai pigią darbo jėgą, žaliavas ir taps nauja rinka jos pagamintoms prekės realizuoti. Pasak merkantilistų, visa gamyba turi būti valdžios remiama ir prižiūrima, kad pramonės technika ir technologija būtų aukšto lygio. Kad pramonės produktai būtų pigesni, teko rūpintis pigia darbo jėga. Žemą darbo jėgos kainą geriausia buvo palaikyti leidžiant įvežti be muito maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugoti aukštais muitais. Taigi šiuo laikotarpiu žemės ūkis buvo nuostolingas. Ir šiandien yra įvairių šalių ekonomistų, vis dar manančių, kad jų šalys turėtų siekti, jog jų valdžia turėtų visokiais būdais mažinti importą ir didinti eksportą. Dėl šios priežasties tokie mokslininkai labai dažnai vadinami “neomerkantilisais”, arba “naujaisiais merkantilistais”. KLASIKINĖ MOKYKLA Klasikinė ekonomikos teorija (classical economics)- ekonomikos idėjų mokykla, kurios esmė- gamybos ir materialinių gėrybių paskirstymas tarp žemvaldžių, darbininkų ir kapitalistų. 1776 metai, kurie mums pirmiausia asocijuojasi su JAV Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimu, įėjo į istoriją dar ir kaip metai, kuriais Anglijoje buvo išleista viena reikšmingiausių mūsų epochos knygų – “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” pelniusi savo autoriui – škotų mokslininkui Adamui Smitui “ekonomikos tėvo” titulą. Šis jo veikalas labai veikė tolimesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo pradžia vadinamosios anglų klasikinės mokyklos, kuri ilgą laiką ekonomikos moksle viešpatavo. A. Smito pasekėjai buvo garsūs ekonomistai: Deividas Rikardas, Tomas Maltusas, Džonas Stiuartas Milis ir kt. Fiziokratams būdingo ribotumo, vienpusiškumo (gamybinio darbo požiūriu) anglų klasikinė politinė ekonomija neturėjo. Savo knygoje A.Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet nematomosios rinkos jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos vyriausybė, tuomet šioje “leiskite veikti” aplinkoje konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie apkels visuomenės gerovę. Ši teorija bandė parodyti, kaip darbininkų ir kapitalistų atskirų sprendimų sąveiką galima išlyginti, remiantis rinka, ir taip sukurti ekonominę gerovę.Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę; teigė,jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir bendrojo nacionalinio produkto pusiausvyrą,kad rinkos ekonomika gali būti stabili, jei monetarinės sąlygos yra stabilios;pinigų kiekio pokyčiai-pagrindinė bendrosios paklausos pokyčių priežastis. A.Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis.Jis apibrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios(tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą,-kodėl rinkos(nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t.y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju tikroji kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t.y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A.Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti i kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kuri jis gali pirkti už ją arba gauti, todel susidure su prieštaravimu:jeigu mainomąją prekiu vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertes pasiskirstymą tarp ivairiausiu visuomenes klasiu. Juk visa sukurta mainomoji verte turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertes dėsnio pažeidimas; todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertes dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo privatines žemes nuosavybes. Prancūzų ekonomistas Žanas Batista Sėjus “Politinės ekonomijos traktate”išvystė A.Smito rinkos teoriją ir suformulavo vadinamąjį Sėjaus dėsnį: Sėjaus dėsnis-bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą. Tai reiškia, kad bendrojo nacionalinio produkto gamyba duoda tiksliai lygų tai produkcijai pajamų kiekį (darbo užmokesčiai, pelnas ir t.t.), kuris, jeigu išleidžiamas, yra kaip tik pakankamas nupirkti visą pagamintą produkciją.Todel, norint pasiekti nacionalines gamybos visiško užimtumo lygi, butina padidinti bendrąją pasiūlą. Rinkos mechanizmas apibūdino naują ekonomikos sistemą, kuri tuo metu jau pradėjo atsirasti pramoninėse Vakarų valstybėse.Tačiau, kad sistema veiktų, turi būti patenkintos dvi sąlygos: 1) į rinka neturi kištis valstybė, neturi būti tiesioginio ekonominės veiklos valstybinio reguliavimo; 2) savanaudiškas gamintojų elgesys gali būti panaudotas bendram labui, jeigu klestės konkurencija. Į tolimesnį klasikinės mokyklos vystymąsi svarų indelį įnešė anglų ekonomistai Davidas Rikardas ir Tomas Maltus.Paskutinis žymiausias šios mokyklos atstovas buvo Džonas Stiuartas Milis. D.Rikardas darbinės vertės teoriją vystė toliau ir pritaikė šiuolaikinei ekonomikai.Jis pripažino, kad darbas visada nulemia vertę.Tačiau, paskirstymą paskelbęs svarbiausiu tyrimo objektu, gamybos dėsnius skelbė esančius natūralius ir amžinus, o paskirstymo dėsnius- visuomeninius ir istorinius. Pagrindine problema, kurią bandė išspręsti D.Rikardas,- tai nekintančio vertės mato nustatymas. Dž. Milis tvirtino, kad reikia analizuoti paklausos ir pasiūlos dėsnius, o ne darbines vertes dėsni, kai gamybos kainos dėsniai neveikia (pavyzdžiui, tarptautines prekybos atveju). Jis įrodė, kad prekių paklausa nėra darbo paklausa, kaip kad teigė Ž.B.Sejus. Tai reiškė klasikines ekonomikos mokyklos nepajėgumą aiškinti ekonomines problemas. Tačiau tikėjimas rinkos veiksnių jėga juos skatino remti ekonominio liberalizmo ir laisvosios prekybos tarp tautų idėjas. Kaip atsvara klasikinės ekonomikos šalininkų veiklai atsirado utopinis socializmas, susiformavo marksizmas bei marksistinis socializmas. A. Smitas ginčijo esmines to meto ekonomines nuostatas. Jis nesutiko su fiziokratais, teiginius, kad žemė esanti vienintelis turto šaltinis. Jis taip pat nepritarė merkantilistams, nacionalinį turtą matavusiems pinigais ir tauriaisiais metalais, ir tvirtino, jog vyriausybė turėtų reguliuoti ekonomiką, kad palaikytų “teigiamą prekybos balansą”. A. Smitas pirmasis sujungė visas savo laiko ekonomines žinias į visumą – teorinę sistemą, kurią išdėstė veikale “Tautų turtas”. Svarbiausieji A. Smito iškeltieji teiginiai gali būti formuluojami taip: 1) darbo pasidalijimas; 2) laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui ir 3) asmens laisvė. Prieš fiziokratų teiginį, kad tik žemės darbas esąs visų valstybės ir piliečių turtų šaltinis, A. Smitas pateikia darbo teiginį, kurį laiko tikriausiu turtų šaltiniu. Pasak A. Smito, tautos turtingumas priklauso ir nuo pramonės gamybos, o ne vien nuo žemės ūkio. Kiek tauta pagamina, jo manymu, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo tas derinimas efektyvesnis, tuo didesnis našumas, gausesnis tautos turtas. Visuomenė – tai milžiniška “dirbtuvė”, kurioje visi bendradarbiauja. Ir tas bendradarbiavimas galimas dėl darbo pasidalijimo. Žmogus nesistengia gaminti viską, kas jam reikalinga; jis gamina kurį nors vieną produktą ir paskui išmaino jį su kitais į sau reikalingus produktus. Darbo pasidalijimas didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau darbą išmokti ir geriau atlikti. Štai kas ir yra didžiausias pažangos šaltinis. Viename iš labai plačiai žinomų šios knygos skyrių A. Smitas pasitelkia segtukų pramonės pavyzdį, kad parodytų, kaip darbo pasidalijimas ir mašinų naudojimas didina veiklos rezultatus. Tiesa, šiuolaikinė technologija yra pažengusi į priekį, smeigtukų gamybos metodai pasikeitė, tačiau darbo pasidalijimo principai ir šiandien tie patys. Ir kitos šios knygos dalys, kuriose kalbama apie gamybos veiksnius, pinigus ir tarptautinę prekybą, dabar yra ne mažiau reikšmingos negu tada, kai buvo parašytos. Kitas svarbusis A. Smito teiginys – ekonomiškas žmonių gyvenimas turi būti laisvas ir niekuo nevaržomas. Ši A. Smito ekonomikos filosofijos pagrindinė mintis – tai įsitikinimas, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, valdžios nereguliuojama. Tokiomis aplinkybėmis asmeninis suinteresuotumas verstų įmonininkus gaminti tik vartotojų pageidaujamas prekes, be to, pačiais mažiausiais kaštais. Ir jie tai darytų visai ne visuomenės labui, o tik stengdamiesi įveikti savo konkurentus ir gauti kuo didesnį pelną. Taigi, siekdami savo asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Bet kaip tik šitas esminis suinteresuotumas ir būtų naudingas visuomenei, nes gausiau aprūpintų ją geresnėmis prekėmis bei paslaugomis pačiomis mažiausiomis kainomis. Kad paaiškintų nereguliuojamos ekonomikos naudingumą visuomenei, A. Smitas vartojo “nematomosios rinkos” metaforą: “Kiekvienas individas stengiasi naudoti savo kapitalą taip, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Taip darydamas, paprastai jis nemąsto apie visuomenės interesus, siekia tik savo gerovės. Tačiau vis tiek, tarsi kokios nematomosios rankos, jis yra vedamas į tikslą, nes, siekdamas savo naudos, jis neišvengiamai pasirenka tokią veiklą, kuri naudingesnė visuomenei”. Tai, ką A. Smitas vadina “nematomąja ranka”, iš tikrųjų yra ekonominės jėgos, kurias šiandien vadiname pasiūla ir paklausa, arba rinka. Taigi pasak, A. Smito, svarbiausias ūkinės pažangos variklis yra asmeninė nauda. Tik esant laisvoms varžytinėms, paremtoms asmens interesu, ūkis gali geriausiai klestėti ir būti naudingas visuomenei. Kad kiekviena šalis gamintų tas prekes, prekyba turi būti laisva. A. Smito idėja buvo aiški: laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota iš valstybės kontrolės “tironijos”. Atsiranda daug A. Smito pasekėjų, kurie pradeda plėtoti ir taisyti jo idėjas. Tomo Maltuso veikalas įnešė pesimistinę gaidą. Jis manė, kad gamtos turtai yra riboti, todėl maisto gamyba yra ribota. Jis tvirtino, kad gyventojų daugėja taip greitai, kad pragyvenimo priemonės jokiu būdu negali visų patenkinti. T. Maltuso dėsnis: gyventojų skaičius didėja reometrine progresija, o maisto gamyba didėja tik aritmetine progresija. Jei tikrai gyventojų gausumas pralenkia maisto produktų daugėjimą, tai dirbančio žmogaus pajamos sumažės iki egzistencinio lygio. Taigi gyventojų skaičiaus didėjimas sąlygoja darbo užmokesčio dydžio mažėjimą iki pragyvenimui būtiniausio lygio. XIX a. šis teiginys pavadintas “ geležiniu darbo užmokesčio” dėsniu. Deivido Rikardo veikalas “Politinės ekonomijos principai ir mokesčiai” padarė jį vienu įtakingiausiu ekonomistu. D. Rikardas ypač išgarsėjo teigdamas laisvosios prekybos tarptautinėje ekonomikoje pranašumus. Laisvosios prekybos tikslas- garantuoti tarptautinės specializacijos panašumus. Laisvoji prekyba- tai prekyba be jokių apribojimų; tai kliūčių nevaržoma tarptautinė prekyba. Tai tokia politika, kai pašalinami visi prekybos tarp šalių tarifai bei kitos kliūtys. Laisvosios prekybos zona- tai tarptautinis susitarimas, kuriuo tarp susitariančių šalių pašalinami bet kurie prekybos apribojimai. Tai situacija, kai tarp grupės šalių nėra jokių prekybinių muitų ar kitų barjerų. D. Rikardas padarė išvadą, kad viena šalis gali pelningai importuoti prekes iš kitos, net jeigu importuojanti šalis galėtų gaminti šią prekę pigiau negu eksportuoja. Politinės ekonomijos klasikinė mokykla mūsų laikų mokslui turėjo tokią pačią reikšmę kaip klasikinė kultūra dabartinei kultūrai. Tolimesnė ekonominių mokslų raida klasikų teiginius iš dalies išplėtoja, o kartais ir visai pakeičia. Iki XIX a. vidurio klasikinė mokykla buvo viešpataujanti Europoje. Ji pagrindė svarbiausias ekonomikos kryptis. ISTORINĖ MOKYKLA Istorinė mokykla (Historial School)- tai nacionalinė ekonomikos teorija, teigianti, kad kiekviena tauta savita, kad nėra bendrų vystymosi dėsnių, todėl būtina sukurti nacionalinę ekonomikos teoriją. Apie 1870 m. klasikinės ekonomikos teorijos pažiūros, kad vertė priklauso nuo gamybos kaštų buvo kritikuojama.IXI a.pabaigoje pastarasis požiūris pakeistas “neoklasikiniu požiūriu”:vertė priklauso ir nuo gamybos kaštų (pasiūlos), ir nuo naudingumo (paklausos). Neoklasikinė analizė pradėjo naudoti ribinių dydžių tyrimus. Ši teorija dažnai vadinama “maržinalistine revoliucija“, perkėlusia akcentus nuo klasikinės ekonomikos teorijos nagrinėto gerovės šaltinio bei jos paskirstymo tarp darbininkų, žemvaldžių ir kapitalistų prie principų, kurie valdo išteklių paskirstymą pagal poreikius. Šioje naujoje ekonomikos mokykloje buvo pagrįsti mažėjančio ribinio naudingumo ir statinės pusiausvyros analizės principai. Neoklasikinė ekonomikos teorija savo idėjomis sujungė daugelį ekonomikos mokyklų ir žymiausių atstovų : anglų ekonomistą V.S.Dževonsąč, austrų -Karlą Mengerį , Oigeną Bėm-Baverką, Fridrichą Vizerį , Šveicarijos-Mari Espri Leoną Valrasą. Austrų ir Šveicarijos ekonomikos mokyklas apjungė švedų ekonomistas Knutas Vikselas, anglų- Frensis Isidro Edžvortas, amerikiečių- Irvingas Fišeris ir susiformavo taip vadinama maržinalizmo ekonomikos teorija. MARŽINALIZMAS Maržinalizmas (margin economics) -ekonomikos teorija, pagrįsta ribinės analizės bei mažėjančio naudingumo teorijomis. SOCIALIZMAS. Socialistinės kryptys. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas- ekonominė sistema, kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Kapitalizmas- ekonomikos sistema, paremta privačia gamybos nuosavybe, konkurencija bei pelno motyvu, kur asmenims bei privačioms firmoms leidžiama turėti didelius kapitalo kiekius, o pagrindiniai verslo sprendimai priimami esant minimaliam vyriausybės ekonominiam kišimuisi. Kaip matyt iš apibrėžimų, šių dviejų sistemų gana ryškūs ekonominiai skirtumai. Kapitalistinėje ekonomikoje nuosavybė yra privati, firmos varžosi siekdamos pelno, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius; tuo tarpu socialistinėje ekonomikoje pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Yra ir politinių skirtumų. Yra nemažai valstybių, kurių vyriausybės valdo daugelį pagrindinių ūkio šakų. Tokių šalių ekonomikos sistema dažnai vadinama demokratiniu socializmu. Bet esama valstybių, valdomų komunistinių vyriausybių, kurioms priklauso beveik visi šalies ištekliai, visa gamyba vyksta griežtai pagal vyriausybės parengtą planą. Tai modelis autoritarinio socializmo, kitaip vadinamo komunizmu. Taigi socializmas priklauso tokiai ekonomikos sistemai, kur turtas yra valstybės nuosavybė, ištekliai skirstomi pagal planą. Komunizmas- tai utopinė visuomenės socialinė- ekonominė formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, beklase visuomenės struktūra, komunistine morale. Kitaip tariant, komunizmas yra alternatyvi politinė ir ekonominė sistema, teigianti, kad valstybei turi priklausyti visa nuosavybė, valstybė turi organizuoti visas gamybos ir mainų funkcijas, įskaitant ir darbo jėgą. Komunizmas- tai centro planuojama ekonomika, kai strateginius sprendimus dėl gamybos ir pasiskirstymo priima vyriausybė, o kainų sistema nustumiama į šalį. Socialistus galime skirstyti į tokias 3 grupes: 1) komunistai- nori panaikinti visokią privačią nuosavybę; 2) kolektyvistai- suvisuomeninti tik gamybos priemones; 3) agrariniai socialistai- panaikinti tik nekilnojamojo turto nuosavybę. Socialistinė srovė, vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus socialinius reiškinius. Socialistinių idėjų šaltinis buvo moralinės, religinės, ekonominės ir filosofinės idėjos. XVI- XVII a. Europoje utopinio socializmo idėjas ryškiausiai išreiškė anglų filosofas Tomas Moras. Utopija- idealios, praktiškai neįgyvendinamos visuomeninės santvarkos arba socialinių problemų idealaus sprendimo projektas, abstrahuotas nuo esamų socialinių negerovių. Utopiniai socialistai- kūrėjai mažų, idealių bendruomenių, kuriose gamyklos priklauso darbininkams ir pelnas pasidalijamas visų. Italų filosofas Tomazas Kampanela parašė savo utopiją “Saulės miestas”- apie idealią visuomenę, kurioje nėra privatinės nuosavybės, o visuotinis darbas garantuoja gausumą; bet egzistuoja griežta buities reglamentacija, žynių valdžia iš esmės yra teokratinio pobūdžio. Savo komunistinį idealą T. Kampanela grindė proto paliepimu ir gamtos dėsniais. Jis svajojo apie žmonijos vienybę ir gerovę. Taigi socializmą galima būtų apibūdinti kaip visuomeninės ekonominės minties kryptį, iš pradžių apėmusią utopinio socializmo teorijas, o vėliau išsivysčiusią į pseudomokslinę socialistinės visuomenės kūrimo teoriją. KRIKŠČIONIŠKOSIOS SOCIALINĖS SROVĖS Krikščioniškasis socializmas atsirado XIX a. 4- 5 dešimtmetyje kaip atmaina feodalinio socializmo, kuriuo reiškėsi priešiška žlungančių feodalinių klasių pažiūra į kapitalizmą. Krikščioniškasis socializmas savo mokymu siekia suteikti krikščionių religijai socialistinį atspalvį ir teigia, kad krikščionybė esanti darbo žmonių interesų gynėja bei priemonė, gelbėjanti nuo visų socialinių nelaimių. Krikščioniškoje mokykloje pirmiausia galima išskirti dvi dideles sroves- katalikų ir protestantų. Katalikai. Katalikai tvirtai tiki providenciniais dėsniais. Jie pabrėžia, kad kapitalistinei tvarkai būdinga daug negerumų, kuriuos reikia taisyti. Didelė reikšmė skiriama valstybei, kuri turi rūpintis visuomenės gerove, o ypač- ginti darbo žmonių reikalus. Kritikuodami kapitalistinę tvarką, jie iš dalies prisiartina prie socialistų, bet tarp šių srovių yra griežtų principinių skirtumų. Pirmiausia- katalikų mokykla visai nemano, kad reikia keisti dabartinės tvarkos pagrindinius teiginius.- nuosavybę, paveldėjimą, samdomą darbą ir kt. Protestantai. Jie neigia konkurenciją ir pelno motyvą. Pasak protestantų, pasaulis turi iš pagrindų persitvarkyti, kad prisiartintų prie Dievo karalystės, kurią tikintieji turi kurti šioje žemėje. Svarbiausias protestantizmo skirtumas nuo katalikybės yra mokymas apie tiesioginį Dievo ir žmogaus ryšį. Protestantizmas yra susijęs su įvairiomis politinėmis tendencijomis. Dešinysis jo sparnas labiau linksta į konservatizmą, o kairysis- į kolektyvizmą. ANARCHIZMAS Anarchizmo idėjas suformulavo vokiečių filosofas idealistas Maksas Štirneris, prancūzų filosofas ir ekonomistas Pjeras Žozefas Prudonas. Anarchizmo idealas- visuomenės santvarka be vieningos valstybinės valdžios, kur nebūtų prievartos, kur žmonių savitarpio santykiai paremti socialine lygybe, laisvu susitarimu ir visuomenės grupės solidarumu. Anarchistai neigia ne tik valstybinę valdžią, bet ir visokią valdžią daugumos mažumai, neigia visuomeninę drausmę, be kurios neįmanoma jokia stambesnio masto gamyba. Jie supriešina smulkios privatinės nuosavybės interesus r smulkiųjų valstiečių ūkį su visuomenės pažanga, pagrįsta stambiąja gamyba. Anarchizmo filosofinis pagrindas yra individualizmas, subjektyvizmas, voliuntarizmas. Apibendrinant, būtų galima sakyti, kad valstybės neigimą anarchistai yra pasiėmę iš liberalų, tik jų išvados siekia toliau ir yra griežtesnės už liberalų. Liberalai palieka valstybei gamintojų apsaugos funkciją, o anarchistai būsimojoje visuomenėje nepalieka valstybei jokio vaidmens. Norėdami suderinti neribotą asmens laisvę su visuomeniniu gyvenimu, anarchistai tiki “ natūralia tvarka”, visuomeninių ir privatinių interesų harmonija. Antras anarchizmo teiginys- privatinės nuosavybės neigimas ir darbininkų išnaudojimo teorija- paimta iš socializmo, ir čia anarchizmo teoretikai nieko naujo nepridėjo. Taigi anarchizmas yra tam tikra liberalizmo ir socializmo idėjų sintezė. MARKSISTINĖ EKONOMIKA Marksizmas (Marxist economy)- ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso vyriausybei, o politine jėga-partijai, besiremiančiai Karlo Markso doktrinomis. K.Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo, abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas. Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principų susiformavimo sąlyga- ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama su tiek su pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla. Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K. Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei vartoti. Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą lėmė, pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba XIX a. viduryje ir net jo pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra, svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!