Ekonominė sociologija

 Kas yra ekonominė sociologija? Ekonominė sociologija yra mokslas nagrinėjantis ekonomikos socialinius aspektus. Ekonominė sociologija nagrinėja ekonominio gyvenimo dėsningumus. Ekonomikos vystymą ji nagrinėja kaip socialinį procesą, kurį aktyvina veikiantys jame socialiniai subjektai, o taip pat socialinių grupių ir sluoksnių tarpusavio sąveika. EKONOMIKOS TEORIJA EKONOMINĖ SOCIOLOGIJA Nagrinėja ekonominius santykius materialinių gerybių gamyboje, paskirstyme, mainuose ir vartojime Nagrinėja žmonių elgesį (socialinius santykius) ir socialinius ryšius Visiškai išskirti objektų nepavyksta, nes jie perdaug glaudžiai susipynę. Vis dažniau ekonomistai ir sociologai žaidžia viename probleminiame lauke. Pagrindiniai skirtumai slypi duomenų rinkimo ir analizės metoduose. Ekonomistai siekia išplėtoti metodų galimybes, taikant griežtas materialines formuluotes. Jie galėtų visiškai nesinaudoti emyrine medžiaga, nors jų tarpe yra nemažai skrupulingų empirikų. Sociologai akcentuoja deskriptyvinę (aprašomąją) analizę, nors daugelis sociologų žiūri į žemę ,,iš aukštai.“ Ekonomistai dažnai naudojo garavus agreguotus nacionalinės statistikos rodiklius, nors jie galėtų taikyti plačiau ir socialinius metodus. Sociologai naudoja duomenų rinkimui specialiai konkrečiam projektui parengtos anketos duomenis, stebėjimus, išsamų interviu ir kitus social. Metodus. Sociologai taip pat neatsiriboja nuo statistinės informacijos. Esminis skirtumas tarp ekonomikos teorijos ir ekonominės sociologijos mokslo slypi metodologijoje. Šios disciplinos skiriasi ne tuo, ką jos nagrinėja, bet KAIP nagrinėja. Jos kelia skirtingus užduočių tipus. Mokytis ekonomikos ar sociologijos nereiškia analizuoti ekonominius ar socialinius santykius. Tai reiškia įsisavinti ir įvaldyti atitinkamą metodą. APIBENDRINIMAS Ekonomikos teorija redukuoja nuo kabai sudėtingų materijų link kasdienybės, laiko savo užduotimi prognozes (spėjimus). Ekonominė sociologija bazuoja kasdienės patirties bei sveikos nuovokos lygyje ir redukuoja link kasdienybės problematizavimo, linksta daugiau aprašyti ir problematizuoti stebėjimus. Kas yra ekonominės sociologijos nagrinėjimo objektas? Šio mokslo nagrinėjimo objektas yra visuomeninio gyvenimo socialiniai-ekonominiai reiškiniai; socialinio ir ekonominio reiškinio sutapimas, tapatumas; prieštaravimai tarp socialinių ir ekonominių reiškinių; socialinių reiškinių įtaka ekonominiams procesams; ekonominių reiškinių įtaka socialiniams procesams. Schema: Ekonominės sociologijos objektas – tai dviejų pagrindinių visuomeninio gyvenimo sferų – ekonominės ir socialinės tarpusavio sąveika. Iš čia kyla ekonominių ir socialinių procesų tarpusavio sąveika. Ekonomikos sfera yra visuomenės posistemis,atsakingas už materialinių gėrybių ir paslaugų gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą. Socialinė sfera – tai santykiai tarp žmonių grupių, užimančių įvairią socialinę-ekonominę padėtį visuomenėje, besiskiriančias tarpusavyje pagal darbo organizavimą, santykius su gamybos priemonėmis, gaunamo nacionalinio turto dalies šaltinius ir dydžius. Tarpusavio santykiai tarp ekonominės ir socialinės sferos yra dvejopo pobūdžio: 1. tai, ekonominių santykių įtaka visuomenės socialinei struktūrai ir socialinių grupių aktyvumas; 2. tai, socialinių subjektų, užimančių įvairią socialinę-ekonominę padėtį visuomenėje, aktyvumo įtaka ekonominių procesų eigai ir ekonominių santykių formavimui. Tokiu būdu, ekonominės sociologijos mokslo nagrinėjamas objektas sudaro plačią reiškinių sritį, esančią ekonominių ir socialinių procesų susikirtime. Tyrinėjimai šioje srityje numato: - ekonominės sferos ir socialinių santykių srities tarpusavio ryšių statistinio aspekto analizę; • šių sferų tarpusavio ryšių nagrinėjimą dinamikoje; • šio proceso varomosios jėgos – jo socialinio mechanizmo nagrinėjimas. Socialinė psichologija, nagrinėjanti socialinius reiškinius ekonomikoje panaudojant individualią ir grupinę sąmonę (žmogų tarp žmonių). Individualią ir grupinę elgseną, grupės dinamiką, grupinius ir tarpgrupinius (kolektyvinius) santykius, individualius ir grupinius interesus bei poreikius, visuomenės mokslus ir socialines nuotaikas, stereotipus, direktyvas ir lūkesčius. Ekonominė psichologija, nagrinėjanti ,,žmogų daiktų pasaulyje”, ūkinės veiklos dalyvio psichologiją, žmogaus veiklos ir elgsenos reguliavimo psichologinius dėsningumus visuomenės ekonominėje sferoje. Socialinis humanizmas, t. y. pagarba žmogui, jo vertės supratimas, pastangos apsaugoti jį nuo socialinių grėsmių. Jis nagrinėja socialinius reiškinius ekonomikoje, atspindinčius vertybes: gerovę ir argą, taiką ir konfliktus, aprangą ir neapsisaugojimą, tvarką ir netvarką, teisingumą ir neteisingumą, stabilumą ir nestabilumą, pasitenkinimą ir nepasitenkinimą. Kaip turi santykiauti ekonomikos mokslas ir ekonominė sociologija? Sociologija nagrinėja žmogiškąjį sociumą ,,visus ir visada “ – buityje ir šeimoje, moksle ir kultūroje, valstybėje ir teisėje, ekologijoje ir bendravime. Jeigu žmonės užsiima ekonomine veikla, patiria ekonomines problemas, tai jei atsiduria atitinkamoje ekonominėje situacijoje, tai ir sociologija ,,seka“ paskui žmones šioje ekonominėje sferoje. Ekonomika – tai ypatinga visuomeninio gyvenimo sfera, kurios daugelį problemų nagrinėja atskiros ekonominės disciplinos. Ekonominė sociologija negali profesionaliai spręsti šias konkrečias ekonomines problemas. Ekonomikoje daug vietos užima ir socialiniai reiškiniai, kuriuos kompetentingai gali spręsti, tirti sociologijos mokslas. Kadangi ekonomikos mokslų ir ekonominės sociologijos problematika yra labai artima ir net persipina, todėl gali būti skirtingi panašių problemų tyrimų metodai ir net idėjų konkurencija. Jei ekonomikos mokslai atstovautų materialinę, objektyviąją pasaulėžiūrą, tai ekonominė sociologija – moralinę ir psichologinę. Ekonomikos mokslai rengia ekonominių reiškinių tyrinėjimų pernelyg didelio psichologizavimo, tai sociologija atstato pusiausvyrą nagrinėjant ekonominius reiškinius, paneigdama objektyvias idėjas, ignoruojančias žmogiškąjį veiksnį. Ekonomikos mokslai kartais laikomi labiau tiksliaisiais mokslais lyginant su sociologija. Tai neteisinga: daugeliu atveju pirmieji gali būti iš vis tik loginė teorija, o antrieji remiasi konkrečiais tyrimais ir faktais. Tokiu būdu sociologija turi ,,savo klausimus“ visuomenės ekonominėje sferoje. Bet čia būtina korektiškai nustatyti kompetencijos ir savitarpio santykiavimo ribas su specialiomis ekonominėmis disciplinomis. Kaip reiškiasi ES ekonominė funkcija? Išskiriamos dvi pagrindinės ekonominės sociologijos funkcijos: ekonominė ir socialinė. Ekonominė. Ekonominiai-sociologiniai tyrimai realiai gali pagerinti ekonominių sistemų funkcionavimą. Socialinė inžinerija darbo ir paskirstymo santykių srityje atliko daug sėkmingų tyrimų daugelyje šalių. Paradoksalu, bet administratorius, verslininkas ir net kiekvienas paparastas darbuotojas bus pragmatiškesnis ekonominiu požiūriu, jei jie supranta savo veiklos žmogiškuosius aspektus. Ryšium su tuo ekonominė sociologija nagrinėja: a) socialinius rezervus ir rezervus, įgalinančius įvykdyti ekonominius uždavinius arba išspręsti ekonomines problemas; b) socialinius principus, kuriais remiantis ekonominė sistema bus maksimaliai efektyvi (ekonominis efektyvumas neatskiriamas nuo socialinio priimtinumo); c) socialiniai apribojimai ir rizikos, kurių ignoravimas daro ekonominę sistemą nestabilią, konfliktinę, neilgalaikę. Socialinė. Ekonominės sociologijos praktinė reikšmė pasireiškia ne tik našumo, pelno, efektyvumo pragmatinėmis kategorijomis. Mokslas nagrinėja ekonomiką ir jos maksimalaus priimtinumo žmogui požiūriu. Ją domina žmonių socialinio ir psichologinio komforto galimybės ir sąlygos ekonominėje sistemoje, socialiniai-normatyviniai principai ir orientyrai gamybiniuose ir paskirstymo sprendimuose. Žmogus – tai ne tik ,,kapitalas” ekonomikoje, bet ir savarankiška jos vertybė. Ekonomika prasiskverbia pro visas visuomeninio gyvenimo sferas, paversdamas kiekvieną individą ,,ekonominiu žmogumi”. Būtina padėti jam tapti sąmoningu ,,ekonominiu žmogumi” arba ,,žmogiškuoju ,,kapitalu”. Ši aplinkybė suteikia ekonominei sociologijai universalios mokomosios disciplinos pobūdį. Kada ir kokiom sąlygom esant žinios apie ŽK yra naudingos? Nagrinėjant ekonominę sferą, ES stengiasi pažinti ir suformuluoti atitinkamus dėsningumus. Tik tokiu būdu galima efektyviai panaudoti sudėtingą, žmogiškąjį veiksnį (žmogiškąjį kapitalą) (toliau – ŽK) ekonomikoje. Vieni socialiniai dėsningumai yra elementarūs, lengvai įrodomi vadovaujantis paprasta logika ir jų veikimu įsitikiname praktiškai kasdien. Kiti dėsningumai yra sudėtingi ir tik praktika bei ilgalaikiai tyrimai patvirtina jų egzistavimą. Jie aprastai yra susiję su konkrečia situacija ir veikia tik atitinkamomis sąlygomis. Paprastų ir sudėtingų socialinių dėsningumų principas perkeliamas į ekonominius dėsnius. Ekonomistai gali suformuluoti tikslius dėsnius – tai atvejai, kai kalba eina apie daiktus, maksimaliai atitraukus nuo žmogiškojo veiksnio ir kuriamus remiantis elementariais aritmetiniais principais. Sudėtingose situacijose ekonominiai dėsniai taip pat ,,migloti“, kaip ir socialiniai dėsningumai, su kuriais jie susiję. Trumpai tariant, daugelio ekonominių dėsnių sudėtingumas paaiškinamas žmogiškojo veiksnio arba ŽK sudėtingumu. Vieni ir tie patys ekonominiai procesai ir situacijos gali būti įvairiu laiku labai sudėtingi arba labai paprasti priklausomai nuo to, kaip juose ,,dalyvauja ŽK”. Žmonės tuo pačiu metu yra ir panašūs, vienodi, bet gali būti ir skirtingi, nepakartojami. Todėl priimant vienus ekonominius sprendimus žmonių elgseną galima lengvai ir teisingai prognozuoti. Priimant kitus sprendimus būtina atsižvelgti į augelį individualių aplinkybių, sąlygojančių šią elgseną. Pavyzdžiui, dažnai laukiama, kad žmonės elgsis taip, kaip diktuoja jiems griežtos sąlygos arba įsakymai. Tikrovėje žmonių elgsena dažnai kitokia ir ją veikia individualaus žmogiškojo veiksnio (ŽK) skirtumai: - siekimas laisvės kaip asmeninio pasirinkimo ir priešinimosi atitinkamai ekonominei sistemai, ūkininkavimo būdui, darbinių ir paskirstymo santykių principui; - išsilavinimas ir kultūra, grupinės savimonės ir susitelkimo, o taip pat lyderystės pobūdis; - administracinių komandų vykdymo, psichologinio požiūrio į valdžią ir valstybę suvokimas; - nuotaika; - inercija ir t.t.; Tokiu būdu nagrinėjant žmogiškąjį veiksnį reikia skirti jo objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Dėl žmogiškosios prigimties visi žmonės veikia vienodai, o dėl individualių ypatumų, jų veikla gali būti skirtinga. Žinios apie ŽK naudojamos kasdien, jos yra labai aktualios. Bet kada ir kokiom sąlygoms esant šis žinojimas bus praktiškai naudingas? Pirmiausiai jų privalo būti pakankamai daug. Negali būti dviejų – trijų ,,auksinių” idėjų, sugebančių užtikrinti geriausią elgseną. Antra, jos turi būti pateikiamos atitinkama sistema. Reikalingas ilgas laikotarpis, tradicijos, kad žinias panaudotų konkretūs vaidmenys (vadovai, valstybininkai, specialistai, darbuotojai), atsižvelgiant į situaciją ir žmogaus veiklos rūšį. Kiekvienam subjektui būtina ,,sava’ žinių sistema, atitinkanti jo poreikius. Trečia, daug kas priklauso nuo pačių žmonių, jų sugebėjimų ir siekių pritaikyti sociologines ir psichologines idėjas savo gyvenime ir darbe, savikritiškumo ir savišvietos. Ketvirta, čia kaip ir visur, didelis vaidmuo tenka atsitiktinumui ir pasisekimui. Negalima tiksliai pasakyti, kur ir kaip bus panaudotos, kokios tai žinios (idėjos). Bet kuri idėja gali pasirodyti visiškai netikėtai reikšminga ir svarbia. Išvardinkite pagrindines specifines kategorijas? Pagrindinės šio mokslo kategorijos yra: - ekonominių santykių ir ekonominių procesų reguliavimo socialiniai mechanizmai; - ekonominė sąmonė; - ekonominis mąstymas; - ekonominiai interesai; - ekonominė kultūra; - ekonominė elgsena. Kas yra sociologinis žmogus ir ,,ekonominis žmogus”? Matas Ekonominis žmogus Sociologinis žmogus Veikėjas: individas grupė, bendruomenė (individas kaip grupės ar bendruomenės narys) Motyvacija: asmeninis interesas vertybės (pvz. tradicijos, solidarumas, laisvė, lygybė, tikėjimas) Vertinimo kriterijai: racionalumas, išskaičiavimas, praktiškumas (pvz. pelnas- nuostolis) Visuomenės racionalumas, neracionalumas ir iracionalumas, normatyvus (pvz. gerai- blogai) Veikimo erdvė: laisvas pasirinkimas, tvirti apribojimai apribojimai veiksmuose, veikia kiti, veiksmai turi įvairias reikšmes, įpročių ir tradicijų galybė Organizacijos pagrindas visuomeninė erdvė: individų interakcija politikos įtaka, pagal racionalumo kriterijus (pvz. visuomeninis teisingumas) Analizės tikslas: numatymas aprašymas, išaiškinimas, interpretacija Metodai: formalūs, matematiniai empyriniai, kokybiniai Metodologija: redukcionizmas, individualizmas holizmas Intelektuali tradicija: Smith, Marshall, Keynes, Samuelson Marks, Durkheim, Weber, Parsons Įvyko posūkis žmonių savo statuto vertinime. Kaip rodo tyrimai, priklausomybė kažkokiai profesinei grupei griežtai apibrėžia socialinę kokybę.Ji priverčia žmones burtis į tam tikrą profesijos klasę, kur jungiamaisiais elementais yra ekonominiai interesai. Formuojasi ne tik skirtingos klasės(vargšai, pasiturintys, turtingi), bet įvyksta socialinių grupių atskyrimas pagal tokį rodiklį, kaip santykiai su nekilnojamu turtu. Mūsų visuomenėje atsiranda nauji socialiniai ir socialiniai-psichologiniai asmenybės tipai-asmenybė savininko ir asmenybė samdomo darbuotojo, visa tai neegzistavo sovietinėje bendruomenėje. Posovietinės bendruomenės socialinėje struktūroje susiformavo grupės, išreiškiančios įvairias nuomones dėl santykių, kurie susidaro tarp įvairių sluoksnių.partnerių, konfliktų ir neutralūs.Išaiškėjo, kad tik 5,2 proc.respondentų vertina tarpusavio santykius kaip draugiškus;31 proc.-kaip konfliktinius ir 63,8 proc- kaip neutralius. Iš to seka įdomi išvada: kuo vyresni respondentai, tuo daugiau mažėja asmenų skaičius, manančių, kad formuojasi partneriškas visuomenės modelis ir atvirkščiai, daugėja skaičius tų, kas mano, kad besiformuojantis stratifikacijos modelis turi konflikto bruožų.Tarp socialinių- profesinių grupių daugiau konfliktuojančios pastebimos- verslininkai, specialistai, nekvalifikuoti darbuotojai, administracinių organų darbuotojai.. Daugmaž neutralūs- vadovai abiejų lygių, dirbantys aukštoj kvalifikacijoje. Kultūros ir meno atstovai užima pačias kraštines pozicijas pagal konfliktiškumą(85,7proc), lyginant su medikais(40proc), mokslo ir pedagogikos inteligentija(25,8proc), finansų darbininkais(23proc). Tokiu būdu inteligentijos diferenciacija peržiūrima atsižvelgiant į įvairius požymius, tame tarpe ir pagal požiūrį į besiformuojantį visuomenės socialinį modelį. Konfliktinės grupės dydis auga augant profesiniam išsilavinimui .jis 1,5 karto mažesnis tarp žmonių turinčių vidurinį išsilavinimą lyginant su respondentais, aukščiausio lygio specialistais. Nors išsilavinimo tipas( aukštasis humanitarinis, techninis , medicinos ir kt.) nėra diferencijuojamas faktorius.Tuo pačiu metu, kuo žemesnis profesinis išsilavinimas, tuo didesnis skiriamasis dydis tarp trečios(neutralios) ir pirmos(partnerių) grupių. Tokiu būdu, laipsnis, bet ne tipas profesinio išsilavinimo apsprendžia tai, ant kiek draugiški ar priešiški socialiniai santykiai esą. Prieštaringa tendencija išryškėja ekonominio statuso priklausomume; kuo žemesnis gyvenimo materialinis lygis respondentų, tuo dažniau jie mano, kad visuomenės santykiai yra konfliktiniai.Galime padaryti išvadą: diskomfortą jaučia, t. y. mano, kad visuomenė yra labai konfliktuojanti, daugiausia išsilavinę ir patys neturtingiausi. Paskutiniu metu sociologiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad rusų visuomenėj formuojasi naujas stratifikacijos modelis, kuris fiksuojamas ne tik pagal objektyvius, bet ir subjektyvius kriterijus. Socialinė poliarizacija išskaido ne tik visuomenę, bet ir žmonių sąmonę. Ekonominės sociologijos klasikinis etapas apima? Klasikinio etapo (19 a. vidurys – 20 a. pradžia) tapsmas ekonomine sociologija, tai teorinio pasiruošimo etapas, formulavimas metodologijos: principų analizė tikruose procesuose susiejant ekonomiką ir visuomenę visumoje; performavimas kategorijų, reikalingų aprašant ir aiškinant šiuos ryšius. Išvardinkite žymiausius šio etapo atstovus? Vieni ryškiausių šio etapo veikėjai, Vakarų sociologijos minties raiškos, - vokiečių ekonomistas ir filosofas Karlas Marksas (1818-1883 m.), vokiečių ekonomikos istorikas ir sociologas Masas Weberis (1864-1920 m.), amerikiečių sociologas-ekonomistas Torsteinas Veblenas (1857-1929 m.) Jų paslauga slypi tame, kad jie apdorojo sociologinę alternatyvą ekonominiu žvilgsniu jos vystymesi. Lyginant minėtų atstovų vaidmenį formuojant klasikinį etapą ekonomikos sociologijoje, ši anot K.Markso įjungia savyje socialines revoliucijas ir gimdančias ją jėgas. Kultūrologinė teorija M.Weberio nukreipta kultūrine geneze kapitalizmo dvasios; T.Veberio koncepcija išryškina evoliucinį proceso vystymosi socialinį institutą, reguliuojantį ekonominės sferos veiksmingumą. Papildydamos viena kitą, šios teorijos sudaro galingą fundamentą tapsme ekonomikos sociologijoje. Apibūdinkite socialinį mobilumą? Žmonės pastoviai juda, o visuomenė - vystosi. Žmonės dažnai keičia savo statusą. Tai sudaro socialinį mobilumą. Ši tema žmones domino seniai. Netikėta žmogaus kilimas arba nuosmukis - mėgstamas pasakų siužetas. Protingas vargšas tampa turtuoliu; vargšas princas -karaliumi; o Pelenė ištekėjusi už princo pakėlė savo prestižą ir statusą. Tačiau žmonijos istorija susideda ne tik iš individualių likimų, bet iš didelių socialinių grupių judėjimo. Žemvaldžius pakeitė buržuazija, nekvalifikuotos specialybės išstumiamos „baltųjų apykaklių". Karai ir revoliucijos taip pat iškelia ir nusmukdo tam tikrus sluoksnius. Panašūs įvykiai buvo 1917m. Rusijoje. Jie vyksta ir šiandien. Tarp iškilimo ir nuosmukio egzistuoja asimetrija: visi nori kilti ir niekas nenori kristi socialiniais laiptais. Kilimas geranoriškas, o kritimas priverstinis.; Tyrimai parodė, kad aukštųjų statusų turėtojai nori sau ir savo vaikams aukštų pozicijų, bet ir žemo statuso žmonės nori geresnių pozicijų savo vaikams. Visi nori kilti, o nenori kristi. Egzistuoja du mobilumo tipai : kartos mobilumas ir mobilumas kartos viduje. Ir dar du tipai -' vertikalus ir horizontalus. Jie skirstomi {pobūdžius ir potipius. Kartos mobilumas vyksta tada kai vaikai pasiekia daugiau nei tėvai arba nusileidžia ant dar žemesnio laiptelio. Pvz.: šachtininko sūnus tampa inžinieriumi. Kartos mobilizacija - tai vaikų statuso keitimas tėvų atžvilgiu. Tai pati svarbiausia socialinio mobilumo forma. Jos mastai priklauso nuo to iki kokio laipsnio esamoj visuomenėj nelygybė iš vienos kartos pereina į kitą. Jei kartų mobilumas nedidelis, tai reiškia, kad visuomenėj nelygybė yra stipri, o žmonių norai pakeisti savo statusą nepriklauso nuo jo pačio, nustatyti gimimo. Jei kartų mobilizacija didelė, tai žmonės pasirenka naują statusą savo sugebėjimų dėka, nepriklausomai nuo aplinkybių ir gimimo."' Mobilizacija kartos viduje vyksta ten kur vienas ir tas pats individas, nežiūrint tėvų, gyvenimo eigoje, kelis kartus keičia socialines pozicijas. Tai vadinama socialine karjera. Pvz.: kalvis tampa inžinieriumi, po to cecho viršininku, g - los vadovu, vėliau kurios nors šakos ministru. Pirmas mobilumo būdas apibūdina ilgai trunkančius procesus, o kiti - trumpus procesus. Pirmu atveju sociologus domina tarpklasinis mobilumas, o antru atveju - iš darbo struktūros perėjimas į intelektualią erdvę. > Vertikalus mobilumas suprantamas kaip judėjimas iš vienos stratos (sluoksnio, klasės, kastos) į kitą. Priklausomai nuo persikėlimo krypties egzistuoja iškylanti mobilizacija (socialinis pakylėjimas, judėjimas į viršų ir nekylanti mobilizacija (socialinis kritimas, judėjimas į apačią). Pakėlimas pareigose - socialinės mobilizacijos pavyzdys. Atleistieji - nekylančios mobilizacijos pavyzdys. Vertikalios mobilizacijos pokyčiai žmogaus gyvenime kai prarandamas aukštas statusas, įgyjamas žemas ir atvirkščiai. Žmogaus judėjimas nuo santechniko iki prezidento-vertikalios mobilizacijos pavyzdys. r Horizontalus mobilumas suprantamas kaip individo judėjimas iš vienos socialinės grupes į kitą, esančią viename lygyje. Kaip pavyzdžiui -keičiama religija iš pravoslavų į katalikų arba atvirkščiai. Iš vienos pilietybės į kitą, iš vienos šeimos į kitą( iš tėvų į savo sukurtą). Panašūs pokyčiai dažniausiai vyksta be pastebimų socialinių pokyčių. Tokia mobilizacija įgalina žmones keistis savo gyvenimo eigoje, keičiant vieną statusą į kitą, kuris yra panašus į ankščiau turėtą. Horizontalios mobilizacijos įvairovė - geografinis mobilumas . jis suprantamas ne kaip statusas ar grupės pakeitimas, bet kaip vietos kaita išlaikant turimą statusą. Pavyzdžiui tarptautinis ir tarpregioninis turizmas, kerimasis iš kaimo j miestą ir atvirkščiai. Migracija prie vietos kaitos pridėjus statusų kaitą, tai geografinis mobilumas tampa migracija. Migracija - tai teritorinis pokytis vykstantis vienoje stratoje. Jie gali būti sezoniniai, trumpalaikiai. Abu šie tipai yra laikini ir grįžtamieji. Skiriama migracija ir emigracija. Emigracija - išvažiavimas iš šalies t. y. gyvenamosios vietos keitimas. Imigracija - įvažiavimas į šalį gyventi ir dirbti ilgam laikui. Emigracija mažina gyventojų skaičių. Jei išvažiuoja labiausia talentingi ir kvalifikuoti gyventojai - tai sumažėja ne tik gyventojų skaičius, bet ir kokybinė gyventojų sudėtis. Imigracija didina gyventojų skaičių. Atvažiuodami aukštos kvalifikacijos darbuotojai gerina gyventojų sudėtį, o žemos kvalifikacijos darbuotojai gyventojų sudėtį blogina. Emigracija atsiranda ten, kur gyventojų gyvenimo sąlygos blogėja, sudėtingėja vertikalaus mobilumo galimybės. Horizontalus mobilumas tokiu atveju leidžia spręsti problemas atsiradusias vertikaliame mobilume. Ne visada migracija įgauna masinę formą. Taikos metu ji liečia nedideliais grupes atskirus žmones. Jų judėjimas stichiškas. Demografai skiria du migracijos šalie viduje srautus:. Miestas - kaimas ir atvirkščiai. Nustatyta, kad iki tol kol nebaigta industrializacija, žmonės važiuoja iš kaimo į miestą. O jos pabaigoje žmonės keliasi iš miesto į priemiesčius. Pastebima, kad migracijos srautai nukreipti į tas vietas, kur socialinis mobilumas aukščiausiam lygyje. Taip pat keliaujantys iš miesto į miestą ir atvirkščiai. Stambiems migraciniams procesams priskiriamas tautų kraustymasis. Tai kartu ir etniškas ir ekonominis procesas. Individualus ir grupinis mobilumas. Mobilumą galima skirstyti ir kitais kriterijais: individualus mobilumas-kai judama horizontaliai. Grupinis mobilumas- kai judėjimas vyksta kolektyviai, pavyzd.: po socialinės revoliucijos. Individualus ir grupinis mobilumas susiję primestais ir įgytais statusais. Individualaus mobilumo faktoriai įgalina žmogų pasiekti didelių pasiekimų. Nagrinėjami : socialiniai statusai šeimoje, išsilavinimo gavimo lygis; fiziniai ir protiniai sugebėjimai; gyvenamoji vieta; ,,teisinga" santuoka. Kaip parodė P. Sorokinas, grupinio mobilumo priežastis sukėlė šie faktoriai: užsienio, politinių rėžimų pasikeitimas. Grupinis mobilumas egzistuoja ten, kur vyksta struktūrinis mobilumas. Išskiriamas organizuotas mobilumas, kai žmogus arba visa grupė kyla aukštyn ar leidžiasi ir šį judėjimą lemia valstybė. Nagrinėjant socialinį mobilumą atkreipiamas dėmesys į : -klasės dydį ir skaičių, grupės statusą; -individų mobilizacijos dydį; -valdžios pasiskirstymą tarp klasių ir grupių. Mobilizacijos dydis suprantamas kaip individų skaičius, kurie juda socialiniais laipteliais vertikalia kryptimi. Mobilizacijos dydis išreiškiamas persikėlimų visose stratose bendru skaičiumi, o diferencijuotas mobilumas -atskirose stratose, sluoksnių klasėse. Mobilizacijos pokyčiai atskirose sluoksniuose nurodomi dviem rodikliais: 1 .mobilumo koeficientas kuris išeina iš socialinio sluoksnio parodančio kiek kvalifikuotų darbininkų sūnų tapo inteligentais , o kiek valstiečiais. 2.mobilumo koeficientas kuris parodo įėjimą į socialinį sluoksnį, parodantys iš kokių sluoksnių ateina žmonės. Vertikalaus mobilumo kanalai P. Sorokino manymu, vertikalioji mobilizacija egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, tarp stratų nėra neapsprendžiamų ribų. Tarp jų egzistuoja įvairios nišos ir „liftai'. Ypatingo dėmesio sulaukė socialiniai institutai-armija, bažnyčia, mokykla, šeima. Armija būna kanalu karo metu. Aukštų pareigūnų netektį užpildo žemesnio rango karininkai. Karo metu kareiviai kyla aukštyn. Pakilus rango laipteliais įgyjama valdžia ir galimybes aukščiau kilti. Bažnyčia, kaip socialumo garantas, perkelia didelę dalį žmonių iš apačios į viršų. Mokslo ir švietimo institucijos- tai stiprus cirkuliacijos kanalas. XV – XVII a. didelę įtaką socialiniam mobilumui turėjo pinigai, o ne kilmė. Šeima ir vedybos- cirkuliacija vykstanti tuo atveju, jei į sąjungą stoja skirtingų sluoksnių atstovai. Taip atsirado socialinis paveldimumas. Šeima tampa socialinės atrankos mechanizmu. Socialinis uždarumas Socialinių barjerų iškilimas ir kelio užkirtimas einant į kitas grupes ar grupių uždarumas savyje vadinamas socialine klauzule./Socialinis uždarumas - tai statuso grupės veikla kai siekiama apsiginti ir išsaugoti tam tikrus resursus kitų grupių sąskaita. Ten, kur atsiranda daug uždarų grupių, kur vyksta perėjimo į statuso grupes ribojimas, ten auga stratų ir substratų skaičius. Kaip susikūrė socialinės strafikacijos ir socialinio mobilumo teorija? Socialinės stratifikacijos ir socialinio mobilumo teorijos atsirado ir išsivystė polemikoje tarp dviejų tyrinėjimo grupių. Hierarchiniame kontekste, pagal pajamas, išsilavinimo lygį, socialinį ir ekonominį prestižą. Iš kitos pusės - klasinės struktūros kontekste, kur individai ir grupės pasiskirsto visuomenės gamybos sistemoje. Tų santykiai, didžiąja dalimi užtvirtinti įstatymais gamybos srityje; jų vaidmuo visuomeninėje darbo organizacijoje ir ta dalis visuomeninio turto, kuriuo ji naudojasi. Pirmosios apraiškos pasirodė JAV ir gavo tradicinio statuso pasiekimo pavadinimą (P. A. Sorokinas, P. M. Blau ir O. D. Dunkan). Klasinės analizės tradicijos labiau charakteringos europietiškiems tyrimams (K. Marksas, M. Vėberis), išeina iš prielaidų apie tai, kad individai gimsta skirtingose socialinėse klasėse, buvimas jose apsprendžia pagrindines gyvenimiškas vertybes, normas, gyvenimo stilių. Tuo būdu, pirmas šiuolaikinis socialinės ekonomikos vystymosi etapas buvo metodologinio požiūrio formavimas. Yra išskiriami keturi stratifikacijos kriterijai (valdžia, pajamos, išsilavinimas ir žinios), kuriuos atitinkant yra trys stratifikacijos formos: ekonominė, profesinė ir politinė. Ekonominė stratifikacija- tai diferencija (suskirstymas) gyventojų, pagal pajamas. Kadangi iš keturių kriterijų naudojamų socialinei stratifikacijai matuoti, čia turima omeny tik valdžia, tai ekonominė stratifikacija turi būti peržiūrima kaip dalis socialinės, atstovaujančios sudėtingesnius ir daugiareikšmius reiškinius.Ekonominės stratifikacijos pagrindu yra pajamų laiptai: vargšai užima žemiausią laiptelį, pasiturintys- vidurinį, o turtingi-aukščiausią. Ekonominė stratifikacija išsirutulioja ant diferenciacijos pagrindo. 1. visos kategorijos gyventojų, gaunančių pajamas, tame tarpe ir pensininkai, 2. tik kategorijos ekonomiškai užimtų gyventojų(užimti gamyboje) , 3. klasės. Pirmas požiūris vadinamas praplečiančiu, antras-siauras(aukštos ribos) arba griežtai mokslinis. Diskusija apie tai, kuris iš šių dviejų požiūrių tiksliau atspindi ekonominę stratifikaciją, užsienio literatūroje tęsiasi iki dabar. Reikia pažymėti, kad antru ekonominės stratifikacijos požiūriu du požymiai -socialinė stratifikacija, apibrėžianti visus gyventojus ir ekonominė stratiflkacija, įjungianti tik dirbančiuosius gyventojus- iš esmės skirsis. a )pajamų diferenciacija. Ekonominė stratifikacija, kokiam tik kontekste šį supratimą benaudotume, yra pajamų diferenciacija-žmonių suskirstymas pagal pajamų dydį. Nuo 1992m. Rusijoje vyksta vis didesnė pajamų diferenciacija. Realus skirtumas tarp pajamų yra didesnis nei rodo statistiniai duomenys.. Tai paaiškinama pajamų paskirstymu iš vienos pusės "naujųjų rusų"(pačių turtingiausių), o iŠ kitos pusės-gyventojų grupių, sudarančių socialinę daugumą, kurie net nepatenka, ir negali patekti į šeimos biudžeto statistikos tyrimą. Ekonominės stratifikacijos Rusijos gyventojų analizės metu, kurios pagrindu buvo išrinktas materialinius aprūpinimas, matuojamas pajamų skalėje nuo 50 iki 3000 dolerių ir daugiau į mėnesį vienam gyventojui(lentelė 1.) Matavimo vienetu buvo paimtas doleris kursu 1990-ųjų metų. Lentelė 1. Gyventojų ekonominė stratifikacija. Pagrindinės stratos Gyventojų skaičius procentais Tekančių pajamų skaičius, skaičiuojamas vienam gyventojui doleriais Turtingi 3-5 Daugiau 3000 Pasiturintys 15 3000-1000 "Vidurkis" (vidurinės klasės analogas) 20 1000-100 Mažai apsirūpinę 20 100-50 Vargšai,tame tarpe skaičius "socialinio dugno" 40 10-12 mažiau 50 1. Lentelėje išskirtos šešios pajamų grupės: turtingi, pasiturintys, "vidurkis", mažai apsirūpinę, vargšai. Pajamų išbarstymo diapazonas įvairus. Mažiausias pas vargšus( 100-50) ir pas pasiturinčius(3000-1000), o didžiausias(1000-100)pas "vidurinę" klasę.Aiškinant tai sociologai rašo, kad toks platus intervalas buvo paimtas su tikslu neišleisti iš akių nei vieną kuris įeitų į "vidurkio" klasę.Nežiūrint į tokį platumą, "vidurkyje" yra tik nedidelė dalis gyventojų, kurio materialinė padėtis labai skirtųsi. Sutinkant su gautais duomenimis Rusijos gyventojų struktūroje"vidurinė"klasė yra neišaiškinta. N.M.Rimaševskio nuomone, rinkoje Šios klasės faktiškai nėra.Jo vietoje yra struktūrinė tuštuma. Tik penktadalis gyventojų atsirado intervale su pajamom nuo 1000 iki 100 dolerių būtent ten, kur, mokslininkų nuomine turi būti vidurinė klasė.Ir taip, vidurį visuomenės piramidės yra palygint nereikšminga gyventojų dalis, kurių materialinė padėtis labai įvairi. Diferenciacija taip pastebima, kad viena dalis "vidurkio"greičiau prisišlieja prie aukščiau esančios grupės apsirūpinusių, o kita- prie žemiau esančios grupės, mažiau apsirūpinusios. Tarp jų atsirado skylė, reiškianti, kad visuomenėje dar nesusiformavo vidurinė klasė. b) pajamų poliarizacija Vidurinė klasė netenka įprastos vietos piramidės vidury ir išsiskirsto tarp dviejų polių: viena dalis traukiasi prie turto polio, kita- prie neturto polio. Tokia padėtis vadinama pajamų poliarizacija. Du poliai-tai "dvi Rusijos", išsiskiriančios į dvi puses. Jos labai skiriasi elgesiu, vertybėm, orientacijom. Atsiranda net dvi vartotojų rinkos, smarkiai besiskiriančios ne tik kainom, bet ir vartojamomis gėrybėmis.Vidurinės klasės nebuvimas ir dvi, viena nuo kitos vis tolstančios Rusijos-rimtas šaltinis(pradžia) socialinės įtampos. Augime socialinės poliarizacijos mokslininkai mato požymius socialinės, o po to ir fiziologinės degradacijos pagrindinės gyventojų masės. Pagal tyrimus, 1996m. asmeniui pajamų mažiau 800 tūkst. rublį mėnesį turėjo 53,3proc. gyventojų(t.y. buvo prie vargšų ribos ir negalėjo įsigyti ilgalaikio naudojimo daiktų),20,4proc. gyventojų turėjo pajamas asmeniui iki 400 tūkst., t.y. buvo už vargšų ribos, skurdo padėtį, kai jam nebeįmanoma normaliai maitintis. Dar labiau jaudinančius faktus duoda namų biudžeto tyrimai, kurie išreikšti skaičiais, kurie atitinkamai išauga iki 89,9proc. ir 29proc. Socialiniais tyrimais ekonomistų vertinimai pasitvirtina. Apklausos rezultatais, atliktos 1997m rugpjūtį,tik 3proc. apklaustųjų turėjo pinigų " daugiau nei pakankamai, kad niekuo sau neatsakytų" ir dar 5proc. gali nusipirkti šaldytuvą ir televizorių, nors šiuo momentu jiems tai neprieinama. Tokiu būdu , apsirūpinusių tik 8proc. Didelius pirkinius turi atidėti 34proc. apklaustųjų, 41proc. pinigų gauna tik maisto produktams, o 17proc. ir maisto produktam neužtenka. c) stratifikacijos tipai Stratifikacijos sistemos analizė, sociologų nuomone, reikalauja iš tyrinėtojų laikymosi sekančių taisyklių: 1. skaičiai ir dydžiai klasių ir statusų grupių; 2. mobilumo dydis individų ir šeimų iš vienos grupės į kitą(mobilumo dydis); 3. griežtas perskirtinumas tarp grupių elgesio (gyvenimo stiliaus) ir klasės savimonės dydžio; 4. specifiškumas socialinio išskirtinumo - būdai ar dydžiai nuosavybės, kurią valdo žmogus, rūšys užsiėmimų, o taip pat vertybių, kurios apibūdino vieną ar kitą statusą; 5. pasiskirstymas valdžios tarp kelių klasių ar statusų grupių. Iš šio sąrašo dvi sąlygos, būtent:mobilumo dydis ir perskyrimas statuso grupių -naudojamos norint atskirti stratifikacijos tipus. JAV, kaip ir daugumoj kitų industrinių visuomenių, egzistuoja atvira klasių struktūra. Čia statusas reikalingas siekiams, judėjimui į viršų ir apačią socialiniais laiptais.Tokie parsikraustymai vyksta gana dažnai.Priešingai, Indijoje ir daugumoj tradicinių visuomenių stratifikacijos sistemos uždaros:daugiausia čia statusas įstatymų, paliepimų formoj, o individualus mobilumas ribotas. Atvira ir uždara stratifikacijos sistemos apibūdinamos dėka dviejų terminų-klasė ir kasta. Sinonimais įsakomojo ir pasiekiamojo statuso yra terminai įgimta ir konkurencinė. Profesinis prestižas ir jo vieta stratifikacijoje Svarbų vaidmenį stratifikacijoje atlieka du tipai: 1. profesija, kai visuma tam tikrų funkcijų ir uždavinių, atliekamų tam tikroj darbo vietoj (darbo turinys) ir parodančius tarpusavio santykius proto ir fizinio krūvio(darbo charakteris), ..2. profesinis prestižas, kaip subjektyvus požiūris į žmonių uždavinius, ištiriamas anketinėm apklausom ir sumuojami specialiame reitinge. Prestižas(arba reputacija), kaip subjektyvi nuoroda išreiškia statuso gerbimą, kuris yra nusistovėjęs visuomenės nuomonės. Prestižas(arba statuso reputacija), priklauso nuo pagarbos, parodytos kitiems. Kai kuriose visuomenėse reputacija, pagarba naudojasi protas ir kuklumas, kitose-karingumas. Industrinėse visuomenėse prestižas paremtas profesija ir pajamom, ypač jei profesija reikalauja daug mokslo metų. Prestižas tiriamas socialinėm apklausom. Į prestižo suvokimą įeina dvi pozicijos-užduoties ekonominis apdovanojimas ir jos vertingumas visuomenei. Jos skirtingos, bet kartu sudaro vieną,darbo, prestižo rangą. Profesinio prestižo pirmas mokslinis tyrimas buvo atliktas 1947m. JAV. Nuo to laiko eilinių amerikiečių, išrinktų pagal tarptautinę atranką, apklausa, su tikslu nustatyti visuomenės prestižą įvairių profesijų yra atliekama periodiškai. Respondentų prašoma įvertinti kiekvieną iš 90 profesijų (užsiėmimo būdų) pagal penkiamatę skalę: gerai (pati geriausia), gera, vidurinė, truputi blogesnė už vidurinę, pats blogiausias užsiėmimas. Į sąrašą pakliuvo praktiškai visi darbai, nuo vyriausiojo teisėjo, ministro ir daktaro iki santechniko ir kiemsargio. Suskaičiavus vidurkį, sociologai gavo kiekvieno darbo prestižiškumo balą (vertinimą). Išdėsčius juos hierarchine tvarką, nuo pačios pagarbiausios iki pačios neprestižiškiausios jie gavo profesinio prestižo skal. Kai respondentų buvo prašoma išskirstyti pagal terminus svarbus ir vertingas, pačius didžiausius rangus gavo profesionalai, tokie kaip įstatymų leidėjai, daktarai, mokslininkai, koledžų dėstytojai, kurie daug metų skyrė ateičiai, t.y tie, kurie kontroliuoja kažkokią žmonių grupę, kas dažnai gauna dideles pajamas(išskyrus koledžų dėstytojus). Patį žemiausią statusą gavo žmonės, kurių darbas reikalauja trumpalaikio mokslo,t.y kas turi vykdyti įsakymus(santechnikai , kiemsargiai, restoranų darbuotojai, taksi vairuotojai). Tai mažiausiai apmokamas darbas. Taigi, visose industrinėse visuomenėse skalė tokia- profesionalai viršuje, nekvalifikuoti darbininkai apačioje. Duomenų lyginimas įvairiais metais( 1949,1964,1972,1982) rodo šios skalės stabilumą. Didžiausiu, vidutiniu ir mažiausiu prestižu per tuos metus naudojosi tie patys darbai.Juristas , gydytojas, mokytojas, mokslininkas, bankininkas, lėktuvo pilotas gavo palyginti aukštus įvertinimus.Jų padėtis skalėje keitėsi nelabai: gydytojas 1964m. buvo antroje vietoje,o 1982m.-pirmoje, ministras atitinkamai užėmė 10 ir 11 vietas. Jei viršutinę dalį užima atstovai meno ir intelektualinio darbo, tai apatinę-daugiausia fizinio, mažos kvalifikacijos: vairuotojai, suvirintojai, santechnikai, kiemsargiai. Pas juos mažiausiai gerbiamas statusas. Žmonės, užimantys vienodas pozicijas, pagal keturis stratifikacijos matavimus, sudaro vieną stratą. b)profesinio prestižo skalėje mažai kvalifikuotas darbas yra apačioje. Koledžo profesorius turi vos aukštesnį vidutinio šalies užmokesčio, bet jo prestižas labai didelis. Priešingai, santechnikas gauna pakankamai daug, bet jo prestižas žemas. Narkotikų prekiautojai gauna labai didelius pinigus, bet jų prestižas ypač žemas. Didelio prestižo žmonės turi galią įteigti visuomenei savo versiją, nuomonę ir įtakoja tvarką aplamai. Tokiu būdu galia, prestižas ir nuosavybė, nors ir nesutinka pilnai, bet ankštai susiję. Su prestižo supratimu yra glaustai susiję kitką - visuomenės reputacija. Visuomenės reputacija - formaliai pripažintas pranašumas Prestižas dažnai simbolizuojamas apdovanojimais ir pripažinimais, išduotais to paties ar aukštesnio statuso atstovų. Profesinio prestižo skalė Užsiėmimų pobūdis Balai Užsiėmimų pobūdis Balai Fizikas 82 Raštininkė 41 Koledžo profesorius 78 Vandentiekininkas 41 Teisėjas 76 Fermeris 41 Advokatas 76 Juvelyras 37 Daktaras 74 Laikrodininkas 37 Dantistas 74 Stiuardesė 36 Bankininkas 72 Mechanikas 35 Lakūnas 70 Kepėjas 34 Ministras 69 Batsiuvys 33 Inžinierius : 68 Buldozerininkas 33 Sociologas 66 Pardavėjas 29 Politologas 66 Mėsininkas 28 Matematikas 65 Namų tvarkytoja 25 Mokytojas 63 Geležinkelininkas 24 Buhalterė 57 Taksistas 22 Bibliotekininkė 55 Padavėjas 20 Kompiuterių special. 51 Samdomas Brokeris 51 darbininkas fermoje 18 Reporteris 51 Santechnikas 17 Menedžeris 50 Kiemsargis 17 Policininkas 48 Batų valytojas 9 Muzikantas 46 Sekretorė 46 Gaisrininkas 44 Paštininkas 43 28. Kas būdinga ekonominės sociologijos vystymosi pirmajam etapui? I- as etapas ( 20- ų m. pr.- 50 m. vid.) sutapo su empirinių sociologinių tyrimų audringu vystymusi. Ekonominei sociologijai didelį vaidmenį suvaidino trys kryptys: pramoninė (industrinė) sociologija, organizacijų sociologija, socialinės stratifikacijos ir socialinis mobilumas. Pirmos dvi kryptys susijusios su paieškomis efektyvaus žmogiškojo faktoriaus valdymo ekonomikoje kelių, tam pasitarnavo tuo periodu paruoštos "žmogiškųjų santykių, formalių ir neformalių grupių organizacijose mažų grupių teorijos, santykių tarp asmenybių, lyderiavimo ir vadovavimo koncepcijos. Trečia kryptis susijus su visuomenės socialinės struktūros optimizacijos būdų ieškojimais. Formavosi polemikoje tarp šios struktūros peržiūrėjimo statuso pakeitimo tradicijų ir klasių analizavimo koncepcijų. 32. Kas būdinga ekonominės sociologijos antrajam etapui? Antras etapas (50- 70 metai) susiję su struktūrine funkcine teorinės sociologijos kryptimi. T. Parsonsas, R. Mertonas, N. Smelseris, K. Devis, D. Myras ir Totfjjoirie bandė ekonomiką priskirti kitoms visuomenės gyvenimo posistemėms. Skirtingai nuo pirmo etapo, kai į ekonomiką buvo žiūrima, kaip į visumą, dabar ji kaip biznis, turgūs, administracija, į tokius procesus, kaip konkurencija, infliacija, analizė, kurie vyksta socialiniame kontekste. Svarbiausias šio etapo rezultatas - ekonominio gyvenimo sociologijos institucionalizacija, vienoje iš sociologijos mokslo šakų krypčių. 33. Kokios prielaidos apsprendė ekonominės sociologijos formavimąsi? Ekonominio gyvenimo sociologijos atsiradimas buvo paruoštas remiantis teoriniu ir praktiniu charakteriu, svarbiausi iš jų: platus socialinių idėjų ir koncepcijų ratas, kilusių sociologijos mokslo rėmuose; sociologinių kategorijų sistema, paruošta bendrosios sociologijos rėmuose, pakankamai išsivysčiusi 50- ais metais empirinė sociologija. Pirma prielaida - platus idėjų jr koncepcijų ratas paruoštas ekonomikos mokslo teorinių minčių tėkmėje. Atsirado sąvokos, sistema, struktūrinis mechanizmas, sisteminis priėjimas. Ekonomistai surado daug sociologinių ryšių su ekonomika, kurių iki jų niekas neturėjo. Trečia__prielaida pakankamai išsivysčiusi konkrečios sociologijos kryptis. Tai instrumentas, leidžiantis pamatyti sociologinį turinį susijusį su šiomis sferomis - normas, vertybes, motyvaciją ir kt. Dėmesys koncentruojamas į tai, kaip sociologinės permainos pasireiškia integracijos ir dezintegracijos struktūrose. Kokios yra ekonominės elgsenos tipai ir formos? Daugelis XVIII a. mąstytojų domėjosi, kaip individai, siekdami savo tikslų, sugeba nesukelti chaoso, bet priešingai, kuria organizuotą visumą. Vienas iškiliausių buvo A.Smitas (A.Smith), atradęs ir aprašęs visuomeninės koordinacijos mechanizmą, lemiantį žmonių ekonominę elgseną, kylančią iš žmonių pripažintų pinigų uždirbimo būdų. A.Smitas suformulavo 5 sąlygas, kurios lemia realaus ar įsivaizduojamo pelno ir išlaidų balansą bei kuriomis pagrįstas racionalus individo pasirinkimas: malonus ar nemalonus pats užsiėmimas, lengva ir pigu ar sudėtinga ir brangu išmokti dirbti, laikinas ar nuolatinis darbas, didesnis ar mažesnis pasitikėjimas dirbančiuoju, tikėtinas ar mažai tikėtinas pasisekimas. Ekonominė elgsena yra racionalaus individų pasirinkimo pasekmė: individai imasi tų veiksmų, kurie jiems yra naudingesni. Žiūrint sociologiškai, ekonominė elgsena - tai elgesys, susietas su racionaliu ekonominių alternatyvų pasirinkimu, t.y. tokiu pasirinkimu, kuris sumažina išlaidas ir padidina realią naudą. Ekonominės elgsenos prielaidos: ekonominis sąmoningumas, ekonominis mąstymas, ekonominiai interesai, socialiniai stereotipai. Dėl mąstymo racionalumo ir emocionalumo pusiausvyros individai renkasi tik tokius veiksmus, kurie jiems duoda kuo didesnę grynąją naudą. Bendraudami tarpusavyje dėl ribotų ekonominių išteklių perskirstymo, individai siekia savo interesų, bet tuo pačiu suteikia galimybę ir kitiems siekti savųjų. Tokiu būdu visuomeninė koordinacija formuojasi kaip nepertraukiamas prisitaikymas prie grynojo pelno kitimo, kylančio iš tarpusavio santykių. Socialinių stereotipų kaita ir mąstymo būdo bei praktinių orientacijų pusiausvyros nepastovumas sudaro prielaidas tam, kad būtent jais (socialiniais stereotipais) vadovaujamasi alternatyvų pasirinkime - globalių vertybių formavimasis ar vienadienė nauda, visuomeniniai interesai ar asmeniniai interesai. Kokia yra socialinio mechanizmo ekonominių santykių reguliavimo bendroji idėja ir specifika? Socialinio mechanizmo ekonominių santykių reguliavimas suprantamas kaip pastovi socialinių ryšių struktūra ir subjektų tarpusavio santykiai ekonominės veiklos srityje gamybos atžvilgiu, materialinių gėrybių ir paslaugų paskirstymas ir vartojimas. Socialinio mechanizmo reguliatyvinės ypatybės nustatomos, iš vienos pusės, teisinu, ekonominių ir socialinių visuomenės institutų, iš kitos pusės, - įvairių socialinių subjektų socialine - ekonomine padėtimi, ekonominio sąmoningumo būkle visuomenėje, subjektų ekonominio mąstymo išsivystymo lygiu, jų ekonominio elgesio įvairove. Socialinio mechanizmo ekonominių santykių reguliavimo bendroji idėja ta, kad jis fiksuoja socialinių subjektų ekonominio aktyvumo charakterį o tai pat tuos socialinius ir ekonominius reguliatorius, nuo kurių jis priklauso. Socialinio mechanizmo specifiką sudaro socialinių ryšių ir santykių struktūros sukūrimo principas, kur socialiniai subjektai vienas kito atžvilgiu yra konkrečiose vietos ir laiko sąlygose, tam tikrų visuomenės formų ribose, egzistuojančiose dabartiniu metu ir laikui bėgant, praeinančiose. Tam, kad atskleisti socialinio reguliavimo sferą reikia nustatyti: panašių socialinių grupių veiksmų kryptingumą vienodomis sąlygomis; socialinių ryšių sistemą, kurios ribose ta veikla yra sąlygojama; socialinių veiksmų kartojimosi ir stabilumo laipsnį ir socialinių grupių sąveiką esamos socialinės sistemos funkcionavimo sąlygomis. Subjekto poveikio laipsnis objektui, charakteris ir pokyčių objekte dydis priklauso nuo situacijos faktorių, asmeninių individų ypatybių, socialinių normų ir socialinės kontrolės būdų, socialinės sistemos ypatybių ir supančios aplinkos. Sutinkamai su pagrindinėmis socialinio objekto pokyčių formomis egzistuoja vidaus reguliavimo mechanizmai (socializacijos) ir išorinio reguliavimo mechanizmai susiję su pagrindiniu poveikiu individo (socialiniai grupei, bendrijai). Socialinio reiškimo vystymasis vyksta išorinių ir vidinių reguliavimo mechanizmų sąveikoje. Socializacijos proceso metu individas įsisavina jo aplinkos standartus ir idealus tokiu būdu, kad jie tampa individo asmeninio elgesio efektyviomis motyvacijos jėgomis, nepaisant išorinių sankcijų. Funkcijos reguliavimo socialiniai mechanizmai yra pakankama priemonė panaikinti prieštaravimams, kurie būdingi vieniems ar kitiems funkcionaliems procesams. Funkcijos reguliavimo socialinių mechanizmų veikimą galima stebėti darbo jėgos rinkos sociologinio modelio ribose. Darbo jėgos rinkos vystosi sąveikaujant teritoriniam ir šakiniam judėjimui. Kokie yra kaimo sociologijos ypatumai? • Šiuolaikinio kaimo socialinė charakteristika; • Kaimo gyventojų užimtumas; • Kaimo socialinės infrastruktūros vystymas; • Kaimo gyventojų užimtumas; • Kaimo gyventojų gyvenimo lygis; • Kaimo socialinių procesų valdymas; Programos tikslas - numatyti kryptis ir priemones kaimo socialinei sferai vystyti ir gyventojų užimtumui didinti 1995- 2000 m. Uždavinys- nustatyti santykinį lėšų paskirstymą rajonams, priklausomai nuo gyventojų užimtumo gerinimo reikšmės lygio ir gyventojų profesinio mokymo bei perkvalifikavimo poreikių. Programoje numatomos Lietuvos kaimo socialinės infrastruktūros vystymasis. Koks yra darbo rinkos formavimas ir prognozavimas? Formuojasi darbo rinka. Mažėja darbo jėgos paklausa, didėja pasiūla. Reikalavimai neatitinka profesinio pasirengimo. Darbo vietų kūrimas, permokymas ir Užimtumo fondo lėšų. Priartinti mokyklas prie nedirbančiųjų arba didinti besimokančiųjų nedirbančių stipendijas. Socialinės, ekonominės ir teisinės prielaidos darbo rinkai aktyvinti. Naujų darbo vietų kūrimas ir esamų produktyvių vietų išlaikymas. Darbo rinkos dinamizavimas (išplėsti viešuosius darbus, kelti kvalifikaciją, kurti teritorines programas). Bedarbystės pašalpų sistemos tobulinimas. Darbo vietų išsaugojimo smulkiame žemės ūkyje prielaidos. Kooperacija, akcininkai, kreditai. Kaimo gyventojų reintegracija į darbo rinką. Programos kaimo žmonių užimtumui didinti, perkvalifikavimas, jaunimo profesinė orientacija. Smulkaus verslo programos (finansavimas, parama verslininkams). Sezoninio bei terminuoto darbo formos. Darbo paieškos klubai. Apskrityje reikėtų kurti konsultacinių tarnybų tinklą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas kaime. Kreditai, garantijos, draudimas, investicijos, mokesčių lengvatos ar atleidimam nuo mokesčių, valstybės užsakvmai kaime, inkubacinės sąlygos (nenaudojamų pastatų suteikimas naudojimui be mokesčių, eksporto, importo mokesčių mažinimas). Profesinis mokymas. Permokymas ir kvalifikacijos kėlimas- reikėtų permokyti 13- 25 % darbuotojų, o iš jų didžioji dalis-žemės ūkyje. Perkvalifikavimo kryptys: aptarnavimo darbuotojų ir darbininkų profesinį mokymą, suteikiant vienos profesijos kvalifikaciją, taip pat žinių iš papildomų profesijų. Tarnautojų ir specialistų mokymą, išmokant užsienio kalbų, darbo su personaliniais kompiuteriais, verslo organizavimo įgūdžių, kurie reikalingi privačiam sektoriui. Kaimo socialinės infrastruktūros paskirtis, ypatumai ir tikslai. Kaimo soc. infrastruktūra yra kompleksas šakų, tenkinančių socialinius, dvasinius tam tikros teritorijos gyventojų poreikius. Ji privalo sukurti sąlygas žmonių kapitalo formavimo ir visuomenės socialiniam progresui. Socialinę infrastruktūrą sudaro apie 16 šakų ir daugiau nei 50 posakių, svarbiausios jų yra ikimokyklinės įstaigos, švietimo įstaigos, komunalinis ir butų ūkis ir t.t. Kaimo infrastruktūros ypatumus lemia ūkininkavimo formos, gamybos efektyvumas, ūkinių struktūrų funkcijos, apgyvendinimo sistema, administracinis- teritorinis suskirstymas, socialiniai poreikiai, bendras visuomenės išsivystymo ir gamybos lygis. Kaimo funkcijos: Ekonominė funkcija- visuomenės aprūpinimas maisto produktais. Socialinė funkcija-ryšių tarp kaimo gyventojų plėtojimas. Ekologinė- tai yra gamtinės gyvenimo bazės- žemės, oro, vandens apsauga protingai ir nuolat ją naudojant, taip pat turimų ir natūraliai funkcionuojančių žaliųjų zonų apsauga. Kaimo socialinės infrastruktūros ilgalaikiai tikslai: Įvertinti kaimo socialinės infrastruktūros kiekybinius ir kokybinius pokyčius valstybinio turto privatizavimo laikotarpiu. Mažinti pereinamojo laikotarpio neigiamas ekonomines, socialines, psichologines pasekmes. Tobulinti kaimo gyventojų socialinę globą, socialinį draudimą. Mažinti centralizacijos laipsnį ir skatinti vietinę iniciatyvą bei atsakomybę. Ugdyti kaimo bendruomenę, jos savigarbą ir orumą. Trumpalaikiai tikslai: Sustabdyti kaime švietimo, medicinos, kultūros paslaugų kiekio ir kokybės blogėjimą. Išsaugoti ir tobulinti susisiekimą. Išsaugoti dar veikiantį ir atstatyti sugriautą komunalinį ūkį, tobulinti valdymą. Atkurti buitinių paslaugų kaime tinklą. Sukurti kaimo socialinės globos tinklą bei socialinio draudimo sistemą. v, Suplanuoti gyvenviečių išsidėstymą. Parengti kvalifikuotų darbuotojų kaimo socialinės infrastruktūros įstaigoms. Bendroji kaimo socialinių procesų valdymo schema. Žmonių dvasinio gyvenimo organizavimas. Demografinio proceso organizavimas. Gamybinio žmonių užimtumo- jų materialinės padėties organizavimas. Socialinės infrastruktūros organizavimas (kaimo mokyklų, sveikatos priežiūros, prekybos, kultūros, transporto organizavimo politika), saugumo užtikrinimas. Savivaldos procesų organizavimas. Socialinių garantijų organizavimas (darbo sutartys, pensijos, socialinė globa). Pagrindinės socialinės problemos: nusikalstamumas, bendra Lietuvos kaimo ateitis, aukštas bedarbystės lygis. Agroturizmas, kaimo žmonių religinio gyvenimo gaivinimas, prekybinis aptarnavimas Kaimo socialinių procesų valdymo pagrindinės kryptys ir priemonės. Problema-nusikalstamumo sutramdymas. Kaimo kultūros ir kitose įstaigose privalo būti uždrausti naktiniai pasilinksminimai. Visuomeninių pareigybių įvedimas. Parengti specialias žemės ūkio produktų rinkos formavimo programas, kuriose būtų numatyta suderinti įstatymus (žemės nuosavybės), išspręsti žemės nuosavybės klausimus, nustatyti privačios bei žemės ūkio paskirties žemės naudojimo, pirkimo - pardavimo, nuomos statistinius rodiklius, parengti lengvatinio kreditavimo ekonominius reikalavimus. Parengti atskirą kaimo kultūros plėtojimo koncepciją, kurios pagrindinės kryptys būtų etnokultūros palikimo surinkimas, išsaugojimas, papildymas, kaimo žmonių dvasinės- dorovinės kultūros atstatymas, novatoriškumas. Sustabdyti kultūros įstaigų kaime naikinimą. Didinti mokytojų atlyginimus, aprūpinti butais. Kurti kraštotyros būrelius. Darbo sociologija. Darbas yra pagrindinė žmonių veiklos forma, duodanti jiems pajamas pragyvenimui, lemianti socialinę padėtį, padedanti nustatyti tų žmonių tapatybę, leidžianti save realizuoti ir suteikianti prasmę jų buvimui šioje žemėje. Darbas visuomenėje padalintas į daugybę rūšių, ir pavieniai žmonės gali atlikti jų tik keletą. Tačiau šis darbo pasidalinimas kartu ir sutelkia visuomenę, nes priverčia žmones mainytis savo darbo vaisiais. Darbą tyrinėja daugelis mokslo šakų - darbo ekonomika, darbo teisė, ekonomikos geografija. Darbo sociologija, savarankiška disciplina, analizuoja darbą kaip socialinį, ekonominį, politinį teisinį, ideologinį visuomenės procesą. Darbo sociologija - tai speciali sociologijos disciplina, tyrinėjanti darbą kaip socialinį-ekonominį procesą ir posistemį visuomenės su visa įvairove ryšių su politiniais, juridiniais, ideologiniais institutais. Darbo sociologijos objektas yra darbas, o dalykas - socialinių - darbo santykių struktūra ir mechanizmas, socialiniai procesai ir reiškiniai, dėsningumai pasireiškiantys darbe. Darbo kolektyvų sociologija yra tiesiogiai susijusi su darbo sociologija. Visuomenės socialiniame gyvenime susiduriame su žmonių grupe, kuriuos sieja darbas vienoje įmonėje, autonominiai darbo pavaldumo santykiai. Darbo sociologijos tikslas ištirti kokie ryšiai tuos žmones jungia, kokie stimulai verčia dirbti socialinėje organizacijoje, kas lemia jų aktyvumą, o kartu išsiaiškinti socialinės grupės darbo kolektyvo įtaką visuomenės gyvenimui, tarpusavio ryšius. Ištyrus svarbiausius organizacijos elementus - socialinę struktūrą, tikslus, uždavinius, narius, technologijas, išorinę ir vidinę aplinką, galime apibudinti darbo kolektyvą, šio žmonių derinio įtaką visuomenės gyvenime. Darbo kolektyvas yra unikalus visuomenės institutas, kuris vykdo įvairias funkcijas: gamybinę - ekonominę, socialinę - politinę, dvasinę - ideologinę, socialinę. Kuo sociologiniai faktai sudėtingesni , tuo sunkiau juos ištirti. Tačiau sociologija, būdama jauniausias mokslas, nelyginant kompensacija gali pasinaudoti laimėjimais, pasiektais ankstesnių mokslų, ir daug iš jų pasimokyti. Toks pasinaudojimas kitų patirtimi negali nepagerinti jos raidos. Negana to : jeigu šie veiksniai ir būtų nederamai įgiję kriminologinį pobūdį, vis vien jų nereikėtų radikaliai atskirti nuo kitų. Taigi, kai sociologas imasi tirti kurią nors socialinių faktų grupę, jis turi stengtis juos tirti iš tos pusės, kur jie iškyla izoliuoti nuo savo individualių apraiškų. Duomenys nekalba patys už save, juos tenka apibendrinti. Jie nuodugniai analizuojami, sisteminami, lyginami ir interpretuojami. Kadangi visi rezultatai daugumoje būna eksperimentiniai, jie privalo būti paskelbti viešai. Ataskaita bus gera jeigu joje bus aiškiai išdėstomos visos hipotezės ir planas, o išvados pateikiamos taip, kad kiti jas galėtų išnagrinėti ir pakartoti. Sociologas nesiekia pateikti išvadas - jis tik siūlo galimus sprendimus. Ne technika ir gamybos technologija, o socialinės sąlygos nulemia visuomeninį reiškinį darbininko (žmogaus) santykį su darbu. Krizės metu kvalifikuotos darbo jėgos poreikis sumažėja. Darbo kolektyvo veiklos efektyvumas realizuojant funkcijas priklauso nuo darbo kolektyvo struktūros išsivystymo lygio. Darbo kolektyvas vykdo įvairias funkcijas: gamybinę - ekonominę, socialinę - politinę, dvasinę - ideologinę, socialinę . Visuomenėje esančių darbų charakteristika bei struktūra apibudina visuomenės išsivystymą, civilizacijos lygį. Darbo padėtis priklauso nuo to, ar visuomenė vystosi, ar krizinėje padėtyje. Menas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svrbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Šiais laikais patyrę specialistai tapo retenybe. Be to , labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių darbo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą.Nors žmogus yra sudėtingesnis ir mįslingesnis už bet kurį gamybinį procesą, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų žmonių, kurie , atsidūrę vienodose sąlygose, elgtųsi vienodai ( nors jų patirtis ir būtų identiška). Darbo kolektyvas, jo struktūra, funkcijos. Tiesiogiai su sociologija siejama darbo kolektyvų sociologija. Darbo kolektyvas tai pagrindinė , socialinė ir politinė visuomenės grupė, kurios pagrindinis tikslas, gaminti materialines ir dvasines vertybes. Darbo kolektyvas tyrinėjamas kaip socialinė bendruomenė ir socialinė organizacija. Kaip socialinė organizacija darbo kolektyvas tyrinėjamas - kaip rūšis visuomeninio instituto. Kaip socialinė bendruomenė darbo kolektyvas tyrinėjamas - kaip elementas socialinės visuomenės struktūros. Darbo organizacija, kaip socialinės organizacijos rūšis, sukuriama dėl bendrų darbuotojų - gamybos, valdymo, skirstymo , mokymo, gydymo ir kitų funkcijų vykdymo. Darbo organizacija egzistuoja įmonių ir įstaigų forma tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, Darbo organizacija yra platesnė sąvoka nei darbo kolektyvas. Darbo organizacijoje be darbuotojų yra materialinė techninė bazė, finansų, dokumentacijos sistema. Galima išskirti du darbo organizacijos tipus: įmonės ( užimta gamyboje ir skirsto į materialines vertybes, paslaugas) ir įstaigos ( užimtos protinio darbo sferoje). Charakterizuojant darbo kolektyvą aktualu išsiaiškinti bendrąsias kolektyvo savybes, kaip organizuoti santykius kompaktiškose žmonių grupėse, kurias jungia visuomenei naudinga veikla, vykdoma įvairiuose nuosavybės forumuose. O taip pat susiklostę veiklos eigoje bendradarbiavimo santykiai, tarpusavio pagalba, bendraatsakomybė, orientacija, elgesio normos, poreikiai, interesai, vertybės. Kolektyve turi būti suderinti visuomeniniai, grupiniai, individualūs interesai. Praktikoje sociologinio tyrimo vykdytojai visada turi atsižvelgti į darbo kolektyvo rūšį: darbo, visuomeninai - politiniai, mokymo, kariniai, kultūriniai ir kt. Pagrindinė vieta kolektyvų sistemoje turi priklausyti darbo kolektyvams -materialinių ir dvasinių vertybių gamintojams. Darbo kolektyvų , klasifikacija gali būti vykdoma įvairiais pagrindais. Pagal vykdomą visuomeninį darbą kolektyvus galima skirstyti: pramonės, žemės ūkio, statybos, prekybos, komunalinių ir buitinių paslaugų, sveikatos apsaugos, transporto, ryšių, kultūros, švietimą, Kolektyvus galima klasifikuoti pagal kitus požymius: Pagal išsivystymo lygį - naujai susiformavęs kolektyvas, kolektyvas reorganizacijos stadijoje. Pagal dydį-didžiulis kolektyvas pvz: pramonės įmonės, vidutinio dydžio, nedidelis kolektyvas (iki 100 žmonių ) Pagal organizacinius ryšius — pagrindinis kolektyvas (visa įmonė ); tarpinis arba antrinis kolektyvas ( cechas, skyrius ); pirminis kolektyvas ( brigada) Pagal egzistavimo laiko rodiklį-ilgalaikis kolektyvas (ilgą laiką egzistuojantis ) - daugiau nei 10 metų, vidutinį laiką - egzistuojantis laikinas kolektyvas - nuo 1 metų iki 10 metų; trumpalaikis kolektyvas - nuo 2 mėnesių iki 1 metų (sezoninių darbuotojų kolektyvas). Pagal stabilumą dirbančiųjų darbuotojų-pastovus, mišrus kolektyvas (universiteto kolektyvas - dėstytojai, pakviesti dėstyti 1-2 metams, o studentų kontingentas - egzaminų laukimas) Kolektyvus galima skirstyti pagal nuosavybės formas : darbo kolektyvai akcinėse bendrovėse, valstybinėse įmonėse, privačiose įmonėse, bendrose su užsienio kapitalo įmonėse. Darbo kolektyvai posovietinėse respublikose, veikiantys privačiose, bendrose su užsieniu įmonėse yra naujovė, sociologų netyrinėti. Užsienyje netyrinėti darbo kolektyvai, kur dirba nelegaliai dirbantys asmenys, ar gavę laikiną prieglobstį. Jų socialinė padėtis yra sudėtinga, verta tyrimo. Darbo kolektyvo struktūra - sudėtinga. Darbo kolektyve dirba fizinio ir protinio darbo profilio darbuotojai organizatoriai, vykdytojai, kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbuotojai. Darbo kolektyve dirba skirtingoms socialinėms grupėms, demografinėms grupėms (jaunimas, pagyvenę asmenys, miestiečiai, kaimiečiai ) priklausantys žmonės. Darbo kolektyvas vykdo įvairias funkcijas: gamybinę - ekonominę, socialinę - politinę, dvasinę - ideologinę, socialinę . Gamybinė - ekonominė funkcija yra gamybos techninis vystymas, mokslinis darbo organizavimas, valdymas. Socialinė - politinė funkcija pasireiškia vystant socialinius - politinius santykius kolektyve. Dvasinė - ideologinė funkcija - tobulina, vystyto žmonių tarpusavio santykius. Socialinė funkcija - sudaro gyvenimo ir darbo normalias sąlygas, vysto žmogaus socialinę apsaugą. Darbo kolektyvo veiklos efektyvumas realizuojant funkcijas priklauso nuo darbo kolektyvo struktūros išsivystymo lygio. Pagrindiniai darbo kolektyvo struktūros tipai: Funkcionalioji atspindinti darbo padalinimą ir kooperaciją. Profesionalioji - kvalifikacinė. Socialinė – demografinė (darbo kolektyvo struktūra pagal amžių, šeimyninę padėtį). Socialinė - politinė, atspindi darbuotojų dalyvavimą politinėse, visuomeninėse, organizacijose, ( darbuotojų junginiuose ) Socialinė - psichologinė ( tarpusavio santykių struktūra, vertybių skalė,darbinės veiklos motyvai, laisvalaikio pomėgiai, elgesys). Posovietinėse respublikose, vystantis rinkos santykiams, keičiasi tarpusavio santykiai tarp gamybos priemonių savininkų ir samdomųjų darbuotojų. Keičiasi elgesys, moralės normos, bendradarbiavimo santykiai tarp darbuotojų, vadovų, savininkų. Sudarymas normalios moralinės - psichologinės atmosferos, daug priklauso nuo visuomenėje susidariusios atmosferos, socialinio teisingumo principų įgyvendinimo, nuo galimybės suderinti, pašalinti prieštaravimus tarp individualių, grupinių, visuomeninių interesų. Kokie pagrindiniai sociologinio ekonominio elgesio fenomeno modeliavimo būdai? Sociologinio modeliavimo principų naudojimas aiškinantis ekonominio elgesio fenomeną,suteikia galimybę sukonstruoti sisteminius jos modelius.Visuomenės reguliavimo mechanizmai,esantys kiekviename konkrečiame modelyje,visuomeniniu būdu praplečia pažintines tyrinėjimų galimybes.Ekonominėj e sociologijoje labiausiai efektyviais yra laikomi tokie elgesio modeliai : A.Smito (1723-1790) modelis,kurio esmė tajog remiasi darbo užmokesčio kompensuojamojo vaidmens pripažinimu,kaip socialinių subjektų ekonominio elgesio pagrindu. P.Heme (1945) modelis,kur ekonominis elgesys yra apsprendžiamas racionalaus individų pasirinkimo,kuris tiesiogiai išplaukia iš ekonominio mąstymo būdo. G.N.Sokolovos modelis sako,kad ekonominis elgesys - tai elgesys,susijęs su ekonominių alternatyvų pasirinkimu santykyje su racionaliu pasirinkimu,kuris priklauso nuo ekonominio visuomenės sąmoningumo,ekonominio mąstymo,ekonominių interesų,socialinių individų ir jų grupių stereotipų. Kiekvienas iš čia nurodytų modelių turi būtiną kiekį sisteminių komponentų,kurių tarpusavio sąveika sukuria patvarią socialinių subjektų ekonominio elgesio tipų struktūrą. Duotieji modeliai leidžia suprasti,kokie būtent ekonominiai ir socialiniai reiškiniai jose „dirba",kokiu būdu tie reiškiniai tarpusavyje susiję kokios priklausomybės „grandinės „jose pastebimos.Kiekvieno ekonominio elgesio modelio veikimas pavaldus,paklūsta socialiniam ekonominių santykių reguliavimo mechanizmui,o tai leidžia moksliškai juos valdyti,padidina prognozinių vertinimų patikimumą ir sukuria prielaidas progresyviai visuomeninės praktikos kaitai. A.Smito ekonominio elgesio modelis. A.Smito modelis remiasi darbo užmokesčio kompensuojamojo vaidmens pripažinimu. Modelio funkcionavimas yra determinuojamas penkių svarbių sąlygų,kurios kompensuoja mažą darbo užmokestį vienokiose veiklose ir sulygina didelį darbo užmokestį kitose veiklose: 1) malonumas arba nemalonumas pačios veiklos, 2) lengvumas ir pigumas arba sunkumas ir brangumas veiklai išmokti, : 3) veiklos pastovumas arba nepastovumas, 4) didesnis arba mažesnis patikimumas,rodomas tiems asmenims,kurie ta veikla užsiima, 5) sėkmės galimumas arba negalimumas tose veiklose. Šios sąlygos nustato tikros ir įsivaizduojamos naudos ir išlaidų balansą,iš kurio atsiranda racionalus individo pasirinkimas.Alternatyvūs variantai,pasirenkami kiekvienoje iš penkių pinigų uždirbimo,priklausomai nuo žmonių polinkių ir pirmenybių,sąlygų,apsprendžia jų ekonominį elgesį. Be to,kiekvienoje visuomenėje,kur plačiai naudojami pinigai,beveik kiekvienas žmogus nori turėti jų daugiau, daugiau užsidirbant jų,nes pinigai praplečia galimybes asmeniniams interesams pasiekti.Ši paskutinė aplinkybė didele dalimi leidžia nuspėti žmonių elgesį. Modelio funkcionavimas remiasi darbo užmokesčio kompensuojamojo vaidmens pripažinimu.Modelio funkcionavimas yra determinuojamas penkių svarbių sąlygų,kurios kompensuoja mažą darbo užmokestį vienokiose veiklose ir sulygina didelį darbo užmokestį kitose veiklose: 1. Malonumas arba nemalonumas pačios veiklos. 2. Lengvumas ir pigumas arba sunkumas ir brangumas veiklai išmokti. 3. Veiklos pastovumas arba nepastovumas. 4. Didesnis arba mažesnis patikimumas,rodomas tiems asmenims,kurie ta veikla užsiima. 5. Sėkmės galimumas arba negalimumas tose veiklose. Ekonominis žmonių elgesys pagal A.Smito koncepciją atpažįstamas pagal tai,kokiems pinigų uždirbimo būdams teikiama pirmenybė,t.y. vienam iš aukščiau išvardintų variantų.Individas renkasi viena iš variantų remdamasis savo polinkiais ir galimybėmis.Pasirinktas variantas ir apsprendžia jo ekonominio elgesio tipą. P.Heine ekonominio elgesio modelis Pagal P.Heine modelį, ekonominį elgesį apsprendžia racionalus individo pasirinkimas kuris tiesiogiai išplaukia iš ekonominio mąstymo būdo. Siame modelyje pinigai užima labai svarbią vietą,yra tarsi rišančioji medžiaga,būtina visuomeninio bendravimo mechanizmui. Pinigai gali paskatinti daugybę žmonių pakeisti savo elgesį tokiu būdu jog jis pasirodys geriau suderintas su kitų žmonių veiksmais. 1. Besąlygiškas žmogaus racionalumo pripažinimas. 2. Racionalaus pasirinkimo suabsoliutinimas. 3. Dėmesio akcentavimas į tai jog tik pavieniai asmenys gali atlikti pasirinkimą, G.H.Sokolovos ekonominio elgesio modelis Pagal G.H.Sokolovos modelį,ekonominio elgesio prielaidomis tampa: EKONOMINĖ SĄMONĖ, sukuria ekonominio elgesio techniką,kuria žmogus vadovaujasi savo elgesyje.Individai,vadovaudamiesi savo mąstyme racionalumo ir emocionalumo balansu daro tik tuos veiksmus,kurie neša jiems tik gryną naudą. EKONOMINIAI INTERESAI,t.y.bendraudami tarp savęs individai tenkina savo ekonominius interesus ir gyvybinius poreikius ir tuo pačiu sukuria pasirinkimo galimybes kitiems.Tokiu būdu visuomenė koordinacija formuojasi kaip nepertraukiamas tarpusavio prisitaikymo prie pasikeitimų procesas,atsirandantis kaip jų tarpusavio sąveikos rezultatas. SOCIALINIAI STEREOTIPAI, kurie sukuria prielaidą alternatyvių variantų pasirinkimui -tai vertybių formavimas globaliu mastu arba momentinė nauda,bendroj o plano interesai arba asmeniniai interesai. IŠ G.H.SOKOLOVOS EKONOMINIO ELGESIO MODELIO IŠPLAUKIA EKONOMINIO ELGESIO TIPAI: 1. Pragmatinis elgesys - tikslas pasiekti materialinę gerovę ir padaryti karjerą. 2. Profesionalus elgesys - tikslas gauti įdomų darbą ateityje. 3. Abejingo elgesio strategija -tikslas yra paprasčiausiai įsigyti išsilavinimą. Užimtumo sociologijos objektas ir dalykas Užimtumas yra socialinės tikrovės arba visuomeninių santykių sritis , talpinanti savyje socialinį prieštaravimą tarp samdomo darbo asmenų noro turėti darbo vietą kaip priemonę gyvenimo tikslų realizavimui ir riboto kiekio darbo vietų, visuomenės siūlomų samdomiems asmenims , kurių , kaip taisyklė , kapitalizmo sąlygomis visada daugiau nei darbo vietų . Būtent ši aplinkybė yra chroniškos bedarbystės priežastis -neatsiejamo taip vadinamų Vakarų šalių gyvenimo. Socialinių santykių sritis , talpinanti savyje prieštaringumą, pvz., užimtumo sfera gali būti ir yra sociologinių tyrinėjimų sfera . Kitaip tariant , visa , kame yra socialinis prieštaravimas , į ką nukreipta sociologinė analizė , kad išspręsti šį prieštaravimą, sociologijoje vadinama sociologinio pažinimo objektu . Užimtumas , kaip sociologinio tyrinėjimo objektas , aprėpia plačią socialinių ir ekonominių reiškinių sferą: darbo rinką, darbdavius ir samdomus darbuotojus, prekių rinką, profesinę rinką ir 1.1. Visi šie reiškiniai susiję tarpusavyje ir , atstovaudami užimtumą kaip socialinės tikrovės sritį , vienu ar kitu būdu patiria socialinių prieštaravimų įtaką , sąlygojančią užimtumo , kaip svarbiausios visuomeninio gyvenimo sferos vystymąsi. Ryšium su tuo , kad sociologinės analizės objekte išskiriamas studijuojamas dalykas , arba ta pusė , procesas , kurie ne tik patiria socialinio prieštaringumo įtaką, bet yra konkrečiai jo nešėjais , apsprendžiančiais visą socialinių - darbo santykių gamą , yra darbdaviai ( darbo jėgos valdytojai ) . Ryšium su tuo sociologijoje užimtumo dalyku yra prieštaravimas tarp darbdavių ir samdomų asmenų, ryškiausiai atspindinčių prieštaravimą tarp Darbo ir Kapitalo kaip aplinkybių visuma , kuri atspindi socialinių prieštaravimų natūralaus ir istorinio žmonijos vystymosi polius. Taigi, užimtumo sociologija - tai sritis, tirianti žmogaus ir visuomenės samdomų asmenų ir darbdavių sąveiką. Žmogaus sąveika su visuomene vyksta pastoviai, tačiau netiesiogiai, o per tarpininkus. Žmogus, asmenybė, sąveikauja su visuomene, ir atvirkščiai vyksta per įvairiopus kanalus:socialinius institutus (valstybę, klases, partijas, socialines grupes ir t.t.). Išskiriamos trys pagrindinės žmogaus, taip pat ir socialinių grupių sąveikos su visuomene: kooperacija , konkurencija ir konfliktas. Sąveikos klasifikuojamos pagal būdus , kurių pagalba veikiantieji tarpusavyje visuomeninio gyvenimo subjektai suderina arba nesuderina savo tikslus, jų siekimo priemones ir rezultatus . Prieš kiekvieną sąveiką eina veiksmas , atliekamas vieno ar kito socialinio vyksmo subjekto ( asmenybės, grupės, ir t. t.) . Socialiniai veiksmai - tai veiksmai , kuriems charakteringi tokio tipo motyvai - tam, kad ", pabrėžiantys veiklos tikslingumą vieno ar kito subjekto socialiniuose procesuose . Jeigu tokiu būdu apibrėžiamų socialinių veiksmų imasi du ar daugiau subjektų, tai jau yra socialinė sąveika. Tačiau bet kokios sąveikos pagrindas yra žmogaus sąveika su visuomene kokiu nors tikslu ar santykiu . Nuolat vykstant sąveikai tarp žmogaus ir struktūrų, kiekvienu atveju įkūnijančių visuomenės sąveiką kaip kitą sąveikos pusę , kyla abipusiai lūkesčiai . Kiekvienai pusei tenka reikšti kaip savo lūkesčius , taip ir savo elgesį priklausomai nuo kitos pusės elgesio ir lūkesčių. Pagal tai, kaip lūkesčiai įgyja stabilumą santykyje su tam tikru elgesiu , jie tampa normomis , valdančiomis tarpusavio veiksmus . Elgimasis pagal normas daro veiksmus efektyvesniais, taip pat suteikia veiklos subjektams vidinį pasitenkinimą, todėl kad jie išgyvena pritarimo iš kitų poreikį, ne tik savęs pagyrimo dėl pasiekto tikslo . Būtent savęs pagyrimo ir pritarimo iš kitų vienybė gimdo normas , valdančias tarpusavio sąveiką ir esančias socialinės tvarkos pagrindu , institucionalizuotas visuomenėje ir internalizuotas individe, asmenybėje . Taigi, tarpusavio sąveikos kategorija atspindi santykių tarp žmonių ir socialinių grupių charakterį ir turinį, parodančiais kitą sąveikos pusę, visuomenę apskritai , kaip pastovią areną kokybiškai skirtingoms veiklos rūšims - santykiams , besiskiriantiems pozicijomis ( statusais) ir vaidmenimis ( funkcijomis) . Socialinė sąveika turi objektyvią ir subjektyvią puses . Objektyvioji sąveikos pusė - ryšiai, nepriklausantys nuo atskirų asmenų valios , bet įtakojantys ir kontroliuojantys jų tarpusavio santykių turinį ir charakterį . Subjektyvioji pusė - sąmoningi vieno su kitu individų santykiai , grindžiami , kaip jau sakyta , atitinkamo tarpusavio elgesio lūkesčiais . Tai -tarpasmenybiniai (arba socialiniai - psichologiniai ) santykiai , kurie atstovauja betarpiškus ryšius tarp individų , susiformuojančius konkrečiomis vietos ir laiko sąlygomis. Socialinės sąveikos mechanizmas įtraukia : veiksmus atliekančius individus , pakeitimus išoriniame pasaulyje , kaip veiksmų pasekmes ; šių pakeitimų poveikį kitiems individams ; jų atgalinę reakciją . Kad suprasti socialinę sąveiką, reikia išsiaiškinti sąveikaujančių jėgų savybes, o svarbiausia - priežastį, dėl kurios jie sąveikauja , ir šios sąveikos tikslą, kadangi priežastis ir tikslas sudaro socialinės sąveikos esmę . Socialinių normų ir vertybių " lūžis " individo sąmonėje ir jo veikimas normų ir vertybių apmąstymo pagrindu apsprendžia individo socialinės sąveikos būdą su kitais , su socialine aplinka , ir su visuomene apskritai . Šis būdas apima keletą aspektų : informacijos perdavimą, jos gavimą ir reakciją į ją. Užimtumo sociologijos , nagrinėjančios socialinę žmonių sąveiką darbo vietų atžvilgiu , taikytinas pagrindinis motyvas ir kartu tikslas yra siekis sukurti sąlygas gyvenimui ir veiklai . Šio tikslo pasiekimas žmonėms , tarpusavy sąveikaujantiems visuomeninio gyvenimo subjektams , reiškia " kurti savo nuosavą istoriją " . Atitinkamai, žmonių sąveikavimas tam , kad gyventi ir " kurti istoriją " yra visų kitų įmanomų socialinių sąveikų visuomenėje prielaida . Tam, kad kurti istoriją, žmogus turi būti užimtas , o būti užimtu , visuomenės supratimu , reiškia turėti darbo vietą. Todėl iškyla būtinybė išsiaiškinti sąvokas " užimtumas " ir " darbo vieta ". Sąvokos " užimtumas " sociologinį aspektą mes jau aptarėme : jis susijęs su socialine individo ir visuomenės sąveika ir atvirkščiai, su darbo vietomis tam , kad užtikrinti individams gyvenimo ir veiklos sąlygas . Tokios sąveikos pagrindas yra materialinis gyvenimas . Materialiniam gyvenimui objektyviai reikia gamybos priemonių gaminimo - tam , kad procesas būtų nesustabdomas : žmogus gyvena , kol jis gamina , jei jis gamina , tai jis gyvena . Ir, jei jis gyvena , ir gamina , reiškia , jis užimtas. Užimtumas talpina sudėtingas , daugiasluoksnes ir daugiaaspektes kategorijas . Pagrindinės iš jų yra sociologinės ir ekonominės - skirtingų mokyklų ekonominėse teorijose jai skiriama daug dėmesio , kadangi šitos problemos išsprendimas paliečia milijonų samdomo darbo žmonių interesus, jų gerovę , gyvenimo kokybę . Plačiausia žodžio prasme užimtumas - tai piliečių dalyvavimas visuomenei naudingoje veikloje , susijusioje su jų asmeninių ir visuomeninių poreikių patenkinimu , ir atnešančia jiems , kaip taisyklė , užmokestį ( pelną ).Siaurąją prasme užimtumas - visuomeninių ( ekonominių ) santykių visuma , piliečiams dalyvaujant ūkinėje veikloje , susijusioje su jų aprūpinimu darbo vietomis. Kokiu būdu formavosi industrinės sociologijos ir organizavimo sociologijos koncepcijos? Šių koncepcijų pradininkais buvo F. Rotlisbergeris, D. Makgregoras, U. Vaitas ir kiti darbo santykių ir darbinės veiklos teoretikai. Vienas iš amerikietiškos industrinės sociologijos ir žmogiškųjų santykių teorijos pradininkų yra amerikiečių sociologas ir psichologas Eltonas Meo. Svarbiausias E. Meo indėlis įvaldymo sociologijos ir industrinės sociologijos vystymąsi - tai įžymieji " xotornskije" eksperimentai (1927- 1932). Nagrinėjant įvairių faktorių įtaką (sąlygų ir darbo organizavimo, atlyginimo, tarp asmenybinių santykių ir vadovavimo stiliaus darbo našumo pramonės įmonėse. E. Meo ji skyrė žmogiškojo ir grupinio faktoriaus reikšmę E. Meo koncepcija žmogus_yra socialinė esybė orientuota ir į grupinio elgesio kontekstą; griežta paklusnumo hierarchija ir biurokratinė turi orientuotis labiau į žmones negu į produkciją, tai užtikrina visuomenės so stabilumą, pasiteisinimą savo darbu; vadovavimo racionalizacija atkreipiant dėmesį socialinius psichologinius darbinės žmonių veiklos faktorius- pagrindinis kelias, sprendžiant socialinius visuomenės prieštaravimus. Pagal teoriją X, žmonės organizacijoje nemėgsta savo darbo, todėl juos reikia pastoviai versti jį atlikti, vykdant griežtą kontrolę. Žmonės negali nešti pozytivaus indėlio į organizacijos veiklą be grasinimo atimti iš jų materialinių poreikių tenkinimo šaltinį. Pagal teoriją Y, kuri pagal autorių atspindi šiuolaikinę padėtį, žmonės organizacijoje tenkina savo materialinius poreikius. Iš to seka, kad materialinis negali būti stimulu, kuris skatina žmogų efektyvesniam darbui. Šitie norai "aukščiausio laipsnio" gali būti patenkinti tik darbu, reikalaujančiu, intelektualaus aktyvumo" ir " moralinio pasirinkimo". D. Makgregoras mano, kad realizuojant teoriją Y organizacijos struktūras reikia keisti, atskiriant nuo piramidinės struktūros, kur visa valdžia ir atsakomybė susikaupusi tik viršūnėse. Tokia yra žmogiškųjų santykių doktrina. Taip jie aiškina individo elgesio organizacijoje problemas. Koks T. Parsonso indėlis atliekant struktūrinę- funkcinę analizę? Struktūrinės- funkcinės_analizės pradininkais laikomi T. Parsonsas (1902-1979) ir Mertonas. Struktūrinės- funkcinės analizės kontekste struktūra suprantama, kaip pakankamai pastovių standartizuotų santykių ir elementų visuma. Jeigu socialinės sistemos vienetas yra veiklos subjektas, tai socialinė struktūra reiškia standartizuotus tų subjektų santykius. Pirmas postulatas skelbia: atskiro socialinio fenomeno funkcija yra jo indėlis į socialinį gyvenimą, kuris parodo socialinės sistemos funkcionavimą. Jame tvirtinama, kad standartizuotos socialinės veiklos rūšys arba kultūros elementai funkcionuoja visoje socialinėje arba kultūrinėje sistemoje. Antras postulatas universalaus funkcionalumo skelbai, kad visos standartizuotos socialinės ar kultūrinės formos įtvirtina pozityvias funkcijas, t. y. visos pastovios kultūros formos funkcionalios. Trečias postulatas nepakeičiamumo, turi du tarpusavyje susijusius tvirtinimus. Pirmiausia, manoma, kad egzistuoja tam tikros nepakeičiamos funkcijos, besamų visuomenė (grupė, individas) be jų individas negali egzistuoti Koks R. Mertono vaidmuo struktūrinės- funkcinės analizės vystymusi? R. Mertono indėlis ruošiant struktūrinę- funkcinę analizę yra tame, kad jis suformulavo galimybes detaliau aiškinant socialinius ir socialinius- sociologinius reiškinius. Analizuodamas pirmą funkcinio vieningumo postulatą atranda, kad jame nekreipiamas dėmesys į skirtingas socialinių kultūrinių reiškinių pasekmes skirtingoms socialinėms grupėms. Todėl integracijos laipsnis socialinių grupių į vieningą visuomenę sprendžiamas empirinių tyrinėjimų atidirbtų kontinumų integracijos eigoje. Antro postulato peržiūrėjimas privedė R. Mertoną prie sekančių samprotavimų: socialinių ir_kultūrinių formų funkcionavimo pasekmės gali būti tiek, funkcionalios, tiek disfunkcionalios, kuris yra pasekmė kito socialinio kultūrinio reiškinio. Vykdant trečią nepakeičiamumo postulatą R. Mertonas formuluoja veiklai, gali būti vykdomos įvairiomis socialinėmis struktūrinėmis ir kultūrinėmis Tuo pačiu aiškina funkcionalines alternatyvas, funkcinius ekvivalentus ar pakaitalus. Ypatingą dėmesį R. Mertonas skyrė funkcijų skirstymui į pagrindines ir latentinės, socialinio elgesio motyvacijos susimaišymo su objektyviomis iš pasekmėmis, kitaip sakant, subjektyvias motyvacijos kategorijas atriboti nuo objektyvių funkcijų kategorijų. Latentinių funkcijų atradimas ne tik patikslina supratimą apie tam tikrus socialinio elgesio standartus, bet reiškia kokybiškai naujas žinias. Skirtumų tarp aiškių ir paslėptų funkcijų įvedimas, neleidžia sociologinės analizės vertinti naiviais moraliniais balais. Aiškių pagrindinių ir latentinių funkcijų išskyrimą galima laikyti ketvirtu struktūrinės- funkcinės analizės postulatu. Tuo būdu funkcinio priėjimo esamų teorijų ir tyrinėjimų studijavimo eigoje R. Mertonas suformuluoja struktūrinės- funkcinės analizės paradigmą kaip problemų iškėlimo ir sprendimo modelį. Funkcinio metodo kritika, kuri plėtojasi 50- ų m. viduryje ir 60- ais m. buvo nukreipta prieš jo orientaciją į stabilumą, nesugebėjimą duoti adekvataus konfliktinių situacijų aprašymo ir analizės. 70- ų m. pradžioje, kai praėjusio dešimtmečio kriziniai įvykiai sukėlė abejones dėl visuomenė neteko savo intelektualinio kredito. Yra pagrindo kalbėti apie "neofunkcionalizmą", kurio pagrindą sudaro klasikinės struktūrinės- funkcinės analizes tradicijoj. Kokia sociologinio- ekonominio gyvenimo trečiojo etapo plėtotės charakteristika? Trečias etapas (nuo 7- o deš. pabaigos) literatūroje apibūdinamas kaip "naujos ekonominės sociologijos" etapas, kuri turi atitinkamą "lyginamosios makrosociologijos" charakteristiką. Jos pagrindimai bruožai - orientacija į šalių_ palyginamuosius tyrimus, klausimų kėlimas, kurie liečia ne_atskiras socialines grupes, o atskiras socialines sistemas, pasaulines sistemas. Siame etape didelis dėmesys skiriamas šiuolaikinei darbo rinkai su jos įvairiais darbiniais kontaktais darbo laiko lankstumu, darbo užmokesčio lygiu, aukštais bedarbystės lygiais. Kokia bendra trečio ekonominės sociologijos vystymosi etapo charakteristika? Trečias etapas - šiuo periodu formuojasi socialinė ekonomika kaip mokslas apie mechanizmų ryšius tarp ekonomikos ir visuomenės, o taip pat kaip mokslas apie konkrečius žmogaus ekonominės veiklos būdus gamybos procese, mainuose, materialinių paslaugų naudojime. Šio mokslo atsiradimą lėmė politinės atmosferos pasikeitimas šalyje, kitų šalių sociologinių žinių įsisavinimas, socialiniai ekonominiai mokslai, ir kt. Svarbus šio etapo bruožas - sociologinės ekonomikos institucionalizacija. Kas yra ekonominės sociologijos objektas? Ekonominės sociologijos objektas - tai tarpusavio sąveika dviejų pagrindinių visuomeninio gyvenimo sferų - ekonominės ir socialinės, ir atitinkamai, tarpusavio santykis dvejopų procesų - ekonominio ir socialinio. Ekonominė sfera - tai visuomenės posistemė, atsakinga už gamybą, paskirstymą, mainus ir materialinių vertybių ir paslaugų vartojimą, būtinų žmonių gyvenimiškai veiklai. Socialinė sfera -sritis tarpgrupinių santykių , užimančių skirtingą socialinę padėtį visuomenėje, pasiskirsčiusi tarpusavyje visuomeninio darbo organizavimo vaidmenimis, santykiais su gamyba, šaltiniais ir santykiais, gaunamais iš visuomeninių gėrybių. Santykis tarp ekonominės ir socialinės sferos tai- iš vienos pusės, ekonominių santykių poveikis socialinei visuomenės struktūrai ir socialinių grupių aktyvumui, o iš kitos pusės, - tai aktyvumo poveikis socialiniams subjektams, užimantiems skirtingą socialinę - ekonominę padėtį visuomenėje, ekonominių procesų bei besiformuojančių ekonominių santykių tėkmėje. Šios srities tyrinėtojai teigia, kad šis mokslas tyrinėja ir analizuoja šiuos santykius statistiniame fone, nagrinėja šių sferų tarpusavio santykį judėjime, tyrinėja šio proceso varomąją jėgą-socialinius mechanizmus. Kas yra ekonominės sociologijos dalykas? Ekonominė sociologija atskleidžia ir apibūdina socialinius mechanizmus, nuo kurių priklauso ekonominių procesų vystymosi raida visuomenėje. Prigimtis bei specifiniai sugebėjimai socialinio mechanizmo, reguliuoti ekonominių procesų raida yra ekonominės sociologijos centre. Ekonominių santykių socialinio reguliavimo mechanizmas - tai nusistovėjusi struktūra tarpusavyje sąveikaujančių socialinių subjektų gamybos procese, paskirstyme, mainuose, bei materialinių vertybių bei paslaugų vartojime. Ekonominės sociologijos metodo ypatumai. Ekonominės sociologijos metodas apibūdinamas dvejopai: tarpdisciplininis ir tyrinėjamų reiškinių nagrinėjimas iš socialinio mechanizmo/reguliuojant ekonominius Tarpdisciplininis ekonominės sociologijos principas - visuomenės ekonominį ir socialinių sferų santykis. Šio principo esmė: objektų dvilypumo tyrinėjimas, ekonominei socialinėj aplinkos nagrinėjimas, atsižvelgiant į du faktus - ekonominį ir socialinį, ekonominės ir socialinės informacijos naudojimas, specialių analizės metodų panaudojimas. Kitas principas - orientacija į socialinių mechanizmų atsiradimą. Kategorijų struktūra naudojama ekonominėje sociologijoje. Išskiriamos visuomeninės, visuomeninės socialinės, bei specifinės kategorijos. Visuomeninė kategorija (struktūra, funkcijos, procesai, mechanizmai, ryšiai, vystymasis ir kt), šių kategorijų pagalba yra apibūdinamos šio mokslo socialinį ekonomini santykių ir kt. Visuomeninės socialinės kategorijos, naudojamos kituose humanitariniuose moksluose ir pasiskolintos šių mokslų iš ekonominės teorijos, (nuosavybė, gamybos jėgos, gamybos lėšos, gamyba, paskirstymas, mainai, vartojimas ir kt.), iš filosofijos ( visuomeninė sąmonė, visuomeniniai santykiai ), iš socialinės psichologijos ( kolektyvas, asmenybė, motyvacija, identifikavimas, tarpusavio Įtaka ir kt.), iš sociologijos ( socialinė grupė, socialinė struktūra, socialinis mobilumas, socialinis vaidmuo ir kt.), iš darbo sociologijos ( turinys, darbo sąlygos, darbo organizavimas, požiūris į darbą ir kt.). Specifinės kategorijos - tai tokios kategorijos, kurios kilo ekonominės sociologijos viduje. Pagrindinės jų - ekonominių santykių ir ekonominių procesų socialinio reguliavimo mechanizmas , ekonominė sąmonė, ekonominė kultūra, ekonominis interesas, socialiniai stereotipai, ekonominė elgsena ( gamybos sferoje, vartojimo sferoje, darbuotojų samdymo sferoje, verslo elgsena ir kt.). Kokia darbo pasidalinimo socialinė ekonominė esmė? Šis istoriškai objektyvus procesas įtakoja ekonominį politinį ir intelektualinį žmogaus vystymąsi tik 19 a pb. visuomenė pradėjo įsisąmoninti šį dėsnį, kuris iki tol žmoniją valdė, bet visuomenė to nesuvokė. Anglų ekonomistas ir filosofas A. Smitas (1723- 1790) buvo pirmas, kas bandė ištirti darbo pasidalinimo socialinį ekonominį dėsnį. Jis ir sukūrė šį terminą. Šis dėsnis apsprendžia darbo pasidalinimo dinamiką į skirtingas rūšis (fizinį ir protinį, pramoninę ir žemės ūkio, vykdančią ir valdančią, ir kt.) ir kartu Kokiu būdu darbo pasidalinimas yra siejamas su išsilavinimo sistema- Darbo pasidalinimas reikalauja kvalifikuotos darbo jėgos, o tai skatina tobulinti ; švietimo sistemą, todėl 0w0. išsivysčiusiose šalyse išlaidos, skiriamos švietimui ir profesiniam parengimui^ didėja. Socialiai stratifikuotoje visuomenėje švietimo lygio pakilimas nepanaikina socialinio susiskirstymo, bet perkelia į ekonominį, profesinį lygmenį, - žmonių paskirstymą pagal skirtingą žinių lygį. Ekonominis pasidalinimas mažėja ryšium su didesniu sudėtingo darbo apmokėjimu. Kame slypi šio dėsnio pagrindiniai reikalavimai? Pagrindiniai šio dėsnio reikalavimai yra :darbo funkcijų judrumas, kad galiausiame etape darbininkas yra pakeičiamas individu, sugebančiu visiškai persiorientuoti naujiems darbo poreikiams, t.y. pasiekiama keliant kvalifikaciją, bei profesiniu mokymu. Gamyba reikalauja vis labiau išsilavinusių įvairiapusiškų darbuotojų. Bendras išsilavinimas vis labiau yra siejamas su pagrindine profesija, ir būtent įvairios žinios suteikia darbuotojui lankstumą, prisitaikymą, gebėjimą įgyti naują specialybę, jei to reikalauja darbo sąlygos. Kokios priežastys skatina darbo pasikeitimą? Pagrindinės priežastys tai: techninės revoliucijos (perversmai) gamyboje. Visų pirma, keičiant techniką, technologijas ir gamybos organizavimą, tai skatina įvairių profesijų išnykimą ir naujų atsiradimą. Antra - sukurtos naujos, progresyvios gamybos sritys iš esmės keičia darbo jėgos balansą, kas skatina profesinės kvalifikacinės struktūros pasikeitimą. Koks yra ryšys tarp darbo pasidalinimo ir darbo kaitos? Pastovios pramoninės revoliucijos nukreipia darbo srautus skirtingomis kryptimis, todėl stambiai pramonei ,būdingas dinamiškumas. Todėl būdingas pastovus bei besiplečiantis mokslinis techninis progresas, bet ir reikalaujantis tam tikro laiko tarpo. Kuo pramonės sritis yra mažiau išsivysčiusi, tuo ji yra labiau konservatyvi. Bet palaipsniui ji pasiekia aukštą lygį ir peržengia savo ribas. O tai skatina naujų profesijų atsiradimą ir formuoja naujas pramonės struktūras. Kokios šio dėsnio išraiškos formos? . • ■ Darbo kaita pasireiškia laike, erdvėje. Laike tai pasireiškia tuo, kad nuo vienos veiklos yra pereinama prie kitos. Erdvėje - tuo pačiu yra rodomi skirtingi automatinių sistemų kompleksai, kuriuose veikia įvairialypės darbo rūšys. Valstybės vaidmens ekonomikoje tipologija Kriterijus Liberalusis modelis Socialdemokratinis modelis Pagrindinės vertybės Pasirinkimo laisvė (pirmenybė socialinės Socialinė apsauga bei masių gerovė (tai apsaugos ir masių gerovės atžvilgiu) realios darbo žmonių laisvės prielaidos) Gerovė neįmanoma be laisvės (ypač Kur [manoma vienodos sąlygos, galimybių pasirinkimo laisvės) lygybė privaloma Galimybių lygybė, atsargus pajamų Reformos turi gerinti žmonių gyvenimą perskirstymas (net jei ir mažėja darbo našumas ir Reformos neturi mažinti našumo ir efektyvumas) efektyvumo Svarbiausi socialinės Stabilios kainos Nėra bedarbių ekonominės politikos Pajamų ir išlaidų pusiausvyra Pajamų perskirstymo gerinimas tikslai Ekonomikos augimas Ekonomikos augimas Nėra nedarbo Stabilios kainos Pajamos kuria pajamas _Pajamų jr išlaidų_pusiausvyra Valstybės kišimosi į rinką Tik ten, kur privatus verslas ir rinka ■ Ten, kur rinkos sąlygos žalingos ar kelia apimtys neveikia yra bejėgiai pavojų visuomenės gerovei f Valstybės~kišimosi į rinką Rinkos mechanizmų atgaivinimas ir Nuoseklus rinkos formų pertvarkymas, jų j tikslas skatinimas tapsmas visuomenės nuosavybe, demokratiškas planavimas j Socialinės politikos Kompensacinės funkcijos pirmenybė Perskirstymo funkcijos pirmenybė uždaviniai Kova su skurdu, epidemijomis, nedarbu, (siekiama lygybės) socialine patologija (terapinis Reformos siekiant išvengti žalos, grėsmės, reagavimas) rizikos (profilaktinis reagavimas) Socialinių tikslų Mažos prievolės Didelės prievolės realizavimo metodai Ribotas socialinis minimumas Socialinis minimumas kuo didesnis Didesnis netiesioginių mokesčių Didesnis tiesioginių mokesčių vaidmuo vaidmuo perskirstant mažesnes pajamas perskirstant didesnes pajamas Dominuoja savanoriškas draudimas Privalomasis draudimas Reformų motyvai Neigiamų argumentų persvara - koks Teigiamų argumentų persvara - kokių blogis sumažės? (nedarbas, ligos, gėrybių padaugės? (sveikatos, darnių nusikalstamumas) santykių, pasirinkimo laisvės ir lygybės) Svarbi ekonomikos sociologijoje yra ir gerovės valstybės (supaprastintai suvokiama kaip pagalbos socialiai jautrioms grupėms sistema) tema. Gerovė kyla iš darbo rinkos, privačių atsargų, savanoriškos labdaros ir valstybės intervencijos (išmokų ir paslaugų, reguliavimo politikos, subsidijų). Gerovės valstybė prilygsta efektyvumo, lygybės, socialinio teisingumo (equality/ eųuity) ir administracinio realumo motyvais. Gerovės valstybės veiksmingumas pasireiškia makro ir mikrolygyje: perskirstant BVP didinamos vartojimo galimybės, teikiant paslaugas skatinamas pats ekonomikos augimas, mažinami neigiami darbo pasiūlos ir taupymo mastų padariniai. Gerovės valstybė padeda išlaikyti pragyvenimo standartus ir gyvenimo kokybę: gali teikti garantijas, kad niekas negyventų žemiau tam tikro minimalaus materialaus aprūpinimo (skurdo mažinimas), kad nebūtų staigių gyvenimo kokybės nuosmukių (draudimas ligos, motinystės, nedarbo atvejais), kad asmens pajamos būtų tinkamai paskirstytos jo gyvenime (pensijos). Gerovės valstybė perskirstydama mažina vertikaliąją (perskirsto neturtingųjų labui) ir horizontaliąją (atsižvelgia į šeimos dydį, amžių) nelygybę, visuomenėje padeda išlaikyti pagarbą asmens orumui (išvengti stigmų), stiprina socialinį solidarumą (socialinės atskirties prevencija). Gerovės valstybė administravimo požiūriu yra veiksmingas ir realus mechanizmas, siekiąs veikti pagal dvi universalias perspektyvas/ tendencijas skaidrumo (transparency, lengva suvokti ir sklandu administruoti) bei piktnaudžiavimų neĮmanomumo (abuse prohibitive, labai sunku „apeiti" arba nepelnytai pasinaudoti). Tačiau gerovės valstybė turi Įgimtų vidinių filosofinio pagrindimo, politinio apsisprendimo bei praktinio (statistinio) matavimo problemų. Kas yra socialinis mechanizmas filosofine prasme? Filosofine prasme socialinis mechanizmas - tai visuomeniškai svarbių santykių, atsirandančių tarpusavyje sąveikaujant žmonių grupėms ir bendrijoms, socialinės struktūros elementams, skirtingiems visuomenės socialiniams procesams, reguliavimo priemone. Reguliuodamas visuomeniškai svarbius santykius socialinis mechanizmas įgauna veikiančių subjektų tarpusavio santykių arba socialinių procesų disfunkcinio vystymosi socialinių prieštaravimų sprendimo priemonės statusą. Kas yra socialinis mechanizmas sociologine prasme? Sociologine prasme socialinio mechanizmo reguliuojami ekonominiai santykiai yra pastovi su materialinių gėrybių ir paslaugų gamyba, paskirstymu, mainais bei vartojimu susijusių socialinių subjektų sąveikos struktūra, o taip pat ekonominės šių subjektų elgsenos tipų struktūra. Materialinių gėrybių bei paslaugų gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas priklauso visuomenės ekonominei sferai, o socialinių šios sferos subjektų sąveikos struktūra - socialinei. Pastaroji atspindi skirtingų socialinių grupių padėties nelygybę visose visuomeninio gyvenimo sferose. Ekonominės ir socialinės sferos tarpusavio santykis - tai, iš vienos pusės, ekonominių santykių poveikis visuomenės socialinėms struktūroms ir socialinių grupių aktyvumas (tiesioginis poveikis), o iš kitos pusės - socialinių nelygybių sistemos ir skirtingų grupių aktyvumo poveikis ekonominiams procesams (atvirkštinis poveikis). Šių sąveikų socialinės analizės esmė ta, kad apibūdinamos ne atskirai paimtos tendencijos, pastebimos ekonomikos ir visuomenės sferoje, ir netgi ne šių tendencijų tarpusavio ryšiai, o kai kas sudėtingesnio: šiuos tarpusavio ryšius sukūrinantys ir reguliuojantys mechanizmai. Ekonominių procesų socialinių mechanizmų išaiškinimas - tyrimų, daromų ekonominėje sociologijoje, fundamentalus bruožas. Kuo tai paaiškinama? Pirma, nesusipažinus su ekonominių procesų reguliavimo mechanizmais, negalima suvokti tokio sudėtingo objekto kaip ekonomikos ir visuomenės sankirtos sritis funkcionavimo dėsningumų. Daugelis sisteminės analizės specialistų nurodo „mechanizmo" kategorijos atitikimą sudėtingų sistemų tyrimų uždaviniams. „Kai tyrimų objektas yra gilios vidinės integracijos sistemos... turi būti akcentuojama vientisumo problema. Pagrindinės problemos tada susitelkia dviejose vietose: specifinių mechanizmų paieškoje ir svarbiausių vientiso objekto ir aplinkos tarpusavio sąveikos formų nustatyme". Antra, „mechanizmo" kategorijos naudojimas orientuoja tyrinėtojus ne tik į sudėtingų sistemų nagrinėjimą, bet ir į jų valdymo tobulinimą. Be to, šis supratimas leidžia, neapsiribojant išorinės reiškinio pusės apibūdinimu, skverbtis į tyrinėjamų procesų vidų. Šia prasme, metodika, pagrįsta socialinių mechanizmų analize yra geresnis nei tradicinis socialinių - ekonominių tyrimų būdas, apsiribojantis priklausomos kaitos ir daugelio ją lemiančių sąlygų ryšio nagrinėjimu. Naudojant tradicinį būdą klausimas, kokios socialinės jėgos sąlygoja vieno ar kito proceso atsiradimą, kokia jo genezė, kokios veiklos rezultatas yra šis procesas, dažniausiai taip ir lieka. Tokios ekonominės sferos charakteristikos, kaip nuosavybės formų hierarchija, ekonominių sričių struktūra profesionaliai pareigybinių grupių struktūra sąlygoja skirtingų visuomenės socialinių grupių tarpusavio sąveikos struktūras ir tuo pat metu klasifikuoja pagrindinius ekonominio elgesio tipus. Taigi, užimtų gyventojų skirstymas pagal nuosavybės formas yra atitinkamos ekonominio elgesio klasifikacijos pagrindas. Galima šnekėti apie įmonių, skirtingų nuosavybės formų valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus įstaigų ir organizacijų darbuotojų ekonominį elgesį, nevalstybiniame sektoriuje - apie darbdavių ir samdomų darbuotojų ekonominį elgesį kolektyvinės, mišrios ir užsienio nuosavybės, individualios ir privačios verslininkystės sferose. Užimtų gyventojų skirstymas pagal ekonomikos šakas yra objektyvus pagrindas klasifikuojant vienų ar kitų profesinių grupių ekonominį elgesį pagal vaidmenį visuomeninėje darbo organizacijoje. Čia galima kalbėti apie ekonominį elgesį darbininkų, užimtų materialios gamybos šakose (pramonėje, namų ūkyje ir pan.) ir dirbančių negamybinėse srityse (sveikatos apsaugoje, švietime, moksle ir kultūroje ir k.t.) Užimtų gyventojų skirstymas į profesionaliai pareigybines grupes yra pagrindas klasifikuojant vienų ar kitų socialiai profesionalių grupių elgesį. Vienas svarbiausių šio ekonominio elgesio tipų pasireiškimų - jo skleidėjų indėlis į ekonomines reformas, kurios suprantamos kaip ekonominės veiklos būdas, skatinantis socialinių institutų ir socialinio mobilumo pokyčius. Kokia socialinių mechanizmų funkcijų specifika? Socialinis mechanizmas, reguliuojantis funkcijas, yra pakankama prieštaravimų, būdingų vieniems ar kitiems funkciniams procesams, sprendimo priemonė. Socialinio mechanizmo, reguliuojančio funkcijas, veiksmus galima stebėti darbo jėgos, besivystančios dėl teritorinių ir šakinių persikėlimų sąveikos, rinkos socialinio modelio ribose. Dėl to, kiekviena darbo persikėlimo, besireguliuojančio ypatingu būdu, rūšis realizuoja savo ypatingas funkcijas. Darbo jėgos rinkos funkcionavimo koncepcijoje strateginiai socialiniai mechanizmai yra socialinių prieštaravimų, kylančių iš nepilnavertės teritorinių bei tarpšakinių funkcijų realizacijos, sprendimo priemonės ir grindžiami giluminiais evoliuciniais ekonomikos vystymosi procesais. Šakinių persikėlimų mechanizmo veikimą stabdo tai, kad šie persikėlimai stimuliuojami neigiamai. Tad negamybinės sferos darbo apmokėjimas respublikos nacionaliniame ūkyje mažesnis nei vidutinis. Negamybinės sferos viduje valdymo sferos darbo apmokėjimas aukštesnis nei mokslo ar švietimo sferose. Išsivysčiusiose industrinėse šalyse viskas vyksta atvirkščiai. Progresyvių persikėlimų tempai dėl panašaus stimuliavimo maži ir toliau mažėja. Taktiniai funkcijas reguliuojantys socialiniai mechanizmai (užimtumo ir nedarbo) yra darbdavių ir samdomos darbo jėgos ekonominių interesų derinimo priemonė ir, veikiant pasiūlos ir paklausos įstatymui, aprūpina darbo jėgos funkcionavimą. Veikiant darbo rinkos mechanizmui, darbo rinkos pasiūla ir paklausa bando susilyginti, padedant darbo užmokesčiui, konkurencijai, bedarbystei, bankrotui ir 1.1. Pastoviai pažeidinėjant darbo jėgos paklausos ir pasiūlos balansą, darbo rinka netenka galimybės automatiškai reguliuoti vienas ar kitas funkcionavimo problemas. Dėl to būtina, kad valdžios struktūros reguliuotų darbo jėgos paklausą bei pasiūlą ir palankios darbo rinkos konjunktūros kūrimą. t fiį: v \ Kokie bendri socialinių mechanizmų Modelių sudarymo principai? /■■■■ >:'— :>■>■ ■. v .;; ; •, ■..--*,; ..-...,;-. , 4. Į socialinių mechanizmų sudėtį įtraukiami įvairios kilmės reiškiniai: materialiniai ir dvasiniai, priskiriami visuomeniniam gyvenimui ir sąmoningumui. Pastarasis apima tiek moksliškąjį, tiek kasdieniškąjį sąmoningumą, kuris pasireiškia visuomenės nuomonėje, socialiniuose lūkesčiuose, visuomenės ar atskirų grupių nusiteikime. Visuomenės sąmonėje (kaip ir socialiniuose institutuose) kaupiasi istorinė patirtis, kuri labiausiai pasireiškia visų socialinių mechanizmų funkcionavime. ■.-.-» ■,: :-:. -i^- :■■■>.:■%■•■■ -v-v. -s., ..-.:■ : u;-:. : ; -. ■ -5. Socialiniuose mechanizmuose nagrinėjami tiek valdomi, tiek ir silpnai valdomi arba visiškai nevaldomi elementai, turintys ilgaamžes tradicijas ir besivystantys natūraliu istoriniu būdu (pvz.: demografiniai procesai). Juos reguliuojantys mechanizmai yra labai inertiški ir stabilūs, kadangi gyventojų normos ir vertybės, reguliuojančios demografinius santykius, keičiasi lėtai, tęsiasi daugeli dešimtmečių. ; .,.,.■., ... . . ,„;. dar jo neturėjo, bet tikėjosi turėti, buvo pajėgūs ir norėjo dirbt. Turtas išliko kaip stimulas vertikaliam mobilumui, jeigu jis vyks legaliai. O legalus kelias - demokratiškiausias ir visiems prieinamas. Reiškia, masinio vidutinio sluoksnio formavimas jau ne už kalnų. Dorovinis klimatas sustiprėjo ( o jį reikėjo sustiprinti, nes Europą nuo Antikos pabaigos laikotarpio, užliejo vagysčių, spekuliacijų, pasipelnymo troškimų, godumo bangos ), dar ir dėl to, kad darbas tapo žmogaus vertybių ir jo veiklos matu." ( Kravčenko A.I. " Sociologija Maksą Vėbėra: trud i ekonomika". M., 1998) Kas pavojingiau ekonominės kultūros raidai: tradicijų jėga ar inovacijų absoliutizacija? Ekonominės kultūros raidai kelia pavojų abu kraštutinumai. Panėrimas į pirmą būklę palaipsniui atrofuoja ekonominės kultūros pajėgumą padėti sudaryti naują ekonominės raidos taktiką sistemos viduje, taip pat, jei reikės, perimti ją iš išorės. Ir atvirkščiai, per didelis sistemos reliatyvizmas neleis susiformuoti jokiai taktikai, kas dar blogiau nei pirmuoju atveju. Todėl ekonominės kultūros funkcionavimui optimaliausia yra " pusiausvyros " būklė, kuri neleidžia šokti nei į vieną iš kraštutinybių. "Pusiausvyros taškas ", kuris atspindi funkcijų vykdymo balansą, gali svyruoti gana plačiame diapazone, vadovaujantis socialiniu - ekonominiu kontekstu, kur funkcionuoja ūkio veiklos subjektas, ir vadovaujantis to konteksto individualinėmis charakteristikomis. Teoriškai, optimalus ekonominės kultūros funkcionavimo balansas yra toks balansas, kai visos ekonominės kultūros funkcijos - transliacinė, selekcinė ir inovacinė - lygiai realizuojasi, t.y. kiekviena " užima vieną trečią funkcionalinės erdvės " Bet realiai, funkcionalinio balanso optimalumas įvertinamas atsižvelgiant į ekonominės kultūros tikslo įvykdymo laipsnį.. Ekonominė kultūra kaip veikiančio subjekto ekonominio elgesio reguliatorius Kas būdinga funkcionuojančiai ekonominei kultūrai kaip socialiniam mechanizmui? Ekonominė kultūra parodo socialinį mechanizmą, reguliuojantį ekonominį veikiančių subjektų aktyvumą. Šio mechanizmo veikimo sfera tęsiasi nuo normų, taisyklių ir personifikuoto veikiančio subjekto( mikrolygyje) veikimo būdų sistemos iki kolektyvų ir net masinių subjektų ( socialiai prefesinių grupių, stratų, klasių) sąveikos sferos visuomeninės gamybos procese( makrolygmenyje). Mikrolygyje socialinis ekonominės kultūros mechanizmas naudodamas savo " instrumentinį techninį aprūpinimą" transliacinėj, selekcinėj ir inovacinėj funkcijoj, skirtas parūpinti subjektui optimalų individualaus šeimininkavimo plėtros taktikos išdirbimą, atsižvelgiant į susiklosčiusias objektyvias makrovidurio sąlygas. Konkrečiu ekonominės ultūros nešėju duotajame lygyje yra individualus šeimininkaujantis subjektas. Kas liečia visuomeninės gamybos lygį, tai pagrindine ekonominėįs kul;tūros socialinio mechanizmo užduotis yra socialinių procesų reguliavimas, atsižvelgiant į visuomeninius poreikius- pagreitinimas vienų, sulaikymas arba panaikinimas kitų. Konkretus integralio ekonominės kultūros funkcijos turinys makrolygyje yra strategijos išdirbimas, kaip optimaliai visuomenėje panaudoti resursus, kad ta visuomenė išliktų ir klestėtų. Visuomeninės gamybos rėmuose ekonominės kultūros socialinis mechanizmas atsiskleidžia aktyvume dirbančių subjektų ir veikia to aktyvumo dėka. Kai normos , taisyklės ir veikimo būdai trancliuojami ekonominės kultūros, sutampa su veikiančių subjektų lūkesčiais ir jų pasulėžiūra, tai pilniau realizuojasi trancliacinė funkcija. Kai yra nesutapimas tarp ekonominės kultūros makrolygmenyje su su konkrečiais veikiančių subjektų interesais čia pasirodo selekcinė funkcija. Jeigu 'grįžtamojo ryšio" įgyvendinimo procese subjektas trancliuoja išdirbtas normas, ir ekonominio elgesio taisylkles, kurios priimamos kitų subjektų, tai taip yra praturtinama ekonominė kultūra, tai galima kalbėti apie inovacinės funkcijos įgyvendinimą. Realizacijos lygis kiekvienos funkcijos priklauso nuo visos eilės charakteristikų, veikiančių subjektų, kurių aktyvumas yra šaltiniu ir kartu rezultatu ekonominės kultūros socialinio mechanizmo vystymo, kultūros, kuri funkcionuoja visuomeninės gamybos rėmuose. Kokiu būdu galima išanalizuoti ekonominės kultūros funkcionavimo ypatumus sisteminiu požiūriu? Sisteminis požiūris ( charakteringas ekonominei sociologijai) leidžia ne tik atskleisti tokio sudėtingo objekto, koks yra ekonominė veikiančio subjekto kultūra, ryšių daugiareikšmiškumą, bet ir pristatyti šį daugiareikšmiškumą operacionaliame požiūryje, t.y. atskleisti skirtingus ryšius kaip logiška vienrūšius, leidžiančius palyginti ir sugretinti. Tokia metodologija leidžia pagilinti egzistuojantį tiriamo fenomeno žinojimą ir rasti būdus paaiškinti( kur glūdi pagrindas konkrečių mechanizmų paieškai) ir atskleisti gana pilną ryšių tipologiją. Ekonominė kultūra suprantama kaip ekonominės sąmonės sąveikos ir veikiančių subjektų ekonominio mąstymo būdas( socialinių mechanizmų struktūra), reguliuojantis individų ir socialinių grupių dalyvavimą ekonominėje veikloje, ir jų savirealizacijos lygis tam tikruose ekonominiuose poelgiuose. Priklausomai nuo ekonominės sąmonės sąveikos ir ekonominio mąstymo ( ekonominės kultūros būklė) Klimatas darėsi sveikesnis dar ir dėl to, kad darbas, gavęs geriausią apšvietimą, tapo žmogaus vertybių ir veiklos matu. Kas kelia didelį pavojų vystyti ekonominę kultūrą: tradicijos įtvirtinimas ar inovacijos įteisinimas? Ekonominei kultūrai vystyti pavojų kelia abu kraštutinumai. Kėsinimasis į pirmąjį palaipsniui atrofuojas ekonomionės kultūros galimybę naujos ekonominės plėtros sistemos viduje taktikos kūrimui , bet ir perėmimui iš pašalies. Ir atvirkščiai, perdėtas sistemos reliatyvizmas neleis susiformuoti visai jokiai taktikai, kas yra dar blogiau, nei pirmas atvejis. Todėl optimaliu ekonominės kultūros funkcionavimui galima laikyti pusiausvyros būklę, neleidžiančią nukrypti į jokią vieną pusę. Teoriškai, optimaliu funkciniu ekonominės kultūros balansu galima laikyti tokį balansą, kada visos ekonominės kultūros funkcijos- transiacinė, selektyvinė ir inovacinė- pilnai realizuojasi po lygiai, t.y. užima funkcinėj erdvėj lygią vietą. Vis dėlto realybėje funkcinio balanso optimalumas vertinamas priklausomai nuo ekonominės kultūros savo pačios svarbiausios užduoties įvykdymo lygio- recionaliausio veikiančių subjektų resursų panaudojimo lygio siekiant tikslo pasiekti maksimalų ekonominį rezultatą. kuri reguliuoja ekonominę veiklą atliekant vaidmenis: padedant ir trukdant transliuoti, atrenkant ir paskelbiant vertybes, normas ir poreikius, funkcionuojančius ekonomikos sferoje ir orientuojančius subjektus į tą ar kitą ekonominį aktyvumą". Panašų apibrėžimą galima rasti ir rusų ekonomisto V.V. Rabaevo darbuose. Jis ekonominę kultūrą apibrėžia kaip " profesionalių žinių ir įgūdžių, ūkininkavimo normų ir simbolių, būtinų savęs identifikacijai ir vaidmenų atlikimui, visumą." Kultūra realizuoja dviejų pagrindinių tipų funkcijas. Pirmiausia, tai reguliuojančios funkcijos, kurios egzistuoja konceptualių schemų ir informacinių bazių dėka. Taip pat dėl visuotinai priimtų konvencijų ir normų, ritualų ir simbolių, į kuriuos reikia atsižvelgti ekonomiškai veikiant. Antra, tai konstitucinės funkcijos, realizuojamos per praktiką ir informacijos transliavimo galimybes. Kokiu būdu ekonominę kultūrą galima apibrėžti socialinės analizės kontekste? Kultūros koncepcijos kaip žmogiškosios veiklos būdo tyrinėjimas (taip pat galimybė, kuri suprantama kaip ištisas mechanizmas, kuris kaip sistema, susideda iš posistemių) numato reguliuojamų galimybių svarstymą, esančių toje ar kitoje piliečių visuomeninės veiklos charakteristikoje. G.N. Sokolovas savo knygoje "Ekonominė sociologija" (1995) prieina prie ekonominės kultūros supratimo iš vienos pusės, kaip būdo (socialinio mechanizmo struktūros), reguliuojančio sąveiką tarp ekonominio sąmoningumo būsenos visuomenėje ir individų ekonominio mąstymo. Iš kitos pusės -kaip socialinio mechanizmo reguliuojamos individų ir socialinių grupių veiklos. Lieka nustatyti, kokie socialinio mechanizmo procesai suprantami kaip vienokie ar kitokie priežastiniai realizacijos ryšiai, sujungiantys į vieną sisteminį mokslą. Paliekant klasikinį supratimą apie kultūrą kaip apie veikimo būdą, ir atkreipiant dėmesį į metodologinius T.I. Zaslavsko, R.V. Rivkino ir V.V. Radaevo darbus, G.N. Sokolovas ekonominė kultūrą socialinės analizės kontekste apibrėžia kaip " ekonominio sąmoningumo ir ekonominio mąstymo sąveikos būdą, reguliuojantį individų ir socialinių grupių dalyvavimą ekonominėje veikloje ir jų savirealizacijos laipsnį. Tai reiškia ekonominės būklės formulavimą remiantis ekonomine visuomenės, socialinio sluoksnio, socialinės grupės patirtimi, išreiškiant ją ekonominėje veikloje". Kuo šios sąveikos būdas tobulesnis, tuo efektyvesnis ekonominis veikimas; kuo racionalesne ekonominė elgsena, tuo aukštesnis ekonominės kultūros lygis. Tokiu būdu, būtent ekonominio sąmoningumo ir ekonominio mąstymo sąveikos būdas yra ekonominės veiklos reguliatorius. Kokios pagrindinės ekonominės kultūros, kaip mechanizmo, reguliuojančio ekonominę veiklą, ypatybės? Pagrindinės ekonominės kultūros, kaip mechanizmo, reguliuojančio ekonominę individų ir grupių veiklą yra sekančios. Pirma, ekonominė kultūra apjungia socialines normas ir vertybes visuomeniniu mastu, ekonominėje sferoje randančias savo specifinę reikšmę. Taip pat socialines normas, iškylančias iš vidinių ekonominių poreikių. Antra, ekonominė kultūra apibūdinama kanalais, per kuriuos ji reguliuoja visuomenės, individų ir grupių ekonominio sąmoningumo ir mąstymo sąryšį. Trečia, ekonominė kultūra orientuojama socialinių subjektų ekonominės veiklos valdymą. Kokių funkcijų pagalba ekonominė kultūra kaip socialinis mechanizmas reguliuoja subjektų ekonominį elgesį? Tai įvyksta per transliacinę, selekcinę ir inovacinę funkcijas. Transliacinė ekonominės kultūros funkcija - tai vertybių, normų ir elgesio motyvų perdavimas iš praeities į dabartį, iš dabarties į ateitį. Selekcinė ekonominės kultūros funkcija - tai iš paveldėtų vertybių ir normų atrinkimas tų, kurie būtini sprendžiant visuomenės uždavinius. Inovacinė ekonominės kultūros funkcija - tai socialinių vertybių ir normų atnaujinimas naujų progresyvių vertybių sukūrimo ir skolinimo iš kitų kultūrų būdu. Kaip pasireiškia transliacinė ekonominės kultūros funkcija? Transliacinė ekonominės kultūros funkcija pasireiškia per autonomijos laipsnį, deklaratyvumo laipsnį ir kultūros komponentų direktyvumo laipsnį. Autonomijos (priklausomybės) laipsnis parodo kokiu dydžiu kultūros rūšys veikia ekonominę kultūrą; kokia tos įtakos jėga ir požymiai; kokiu mastu ji padeda vystytis ekonominei kultūrai. Kultūros komponentų deklaratyvumo (konstruktyvumo) laipsnis nusako joje esantį vertybių ir normų, kurias skelbia, bet nerealizuoja praktiškai, santykį. Deklaratyvumas nusako tai, ar ekonominė kultūra vystosi savaiminiu-istoriniu būdu arba yra išorinės reguliacijos, valdymo iš išorės, režime. Direktyvumo (demokratijos) laipsnį apibudina ekonominės kultūros nepriklausomybės nuo įvairių viršsistemių, kurios turi diktato teisę, laipsnis. Šis momentas atspindi tam tikrų kultūrų specifinius bruožus. Sistemose su totalitariniu valdžios režimu, kai savivalda nustumiama į antrąjį planą. Kaip pasireiškia selekcinė ekonominės kultūros funkcija? Selekcinė ekonominės kultūros funkcija pasireškia per kolektyvizmo, integruotumo ir įvairumo laipsnį. Įvairumo (vienumo) laipsnį apibūdina elgesio pavyzdžių kiekis, kuris pavaizduoja įvairius ekonominių santykių tipus (pavyzdžiui, pagrįstus vertybine, kooperatyve, asmenine ar kitokia nuosavybės forma). Ekonominės kultūros įvairumo laipsnis tuo aukštesnis, kuo platesnis tokių santykių diapazonas, kuo ryškesni skirtumai tarp jų. Integruotumo (dezintegruotumo) laipsnis pasireiškia per ekonominių normų ir vertybių,įvairių socialinių grupių ekonominio elgesio stereotipų, suderinamumą (nesuderinamumą). Kas liečia kolektyvizmo (individualizmo) laipsnį, tai tam, kad socialinė sistema būtų stabili, bendro charakterio vertybės ir normos turi sietis su grupinio ir individualaus lygio vertybėmis. Kaip pasireškia inovacinė ekonominės kultūros funkcija? Inovacinė ekonominės kultūros funkcija pasireiškia per inovacijos laipsnį, racionalumo laipsnį, grupinio elgesio darbo rinkoje modelių skolinimosi mastus, per gyventojų ekonominio aktyvumo svarbą valdžios struktūroms, per gyventojų ekonominio aktyvumo svarbą jiems patiems. Inovacijų (konservatizmo) laipsnis pasireiškia per naujų vertybių, normų, elgesio pavyzdžių santykį ekonominėje kultūroje (palyginus su tais, kurie paseno ir neatspindi aktualių visuomenės poreikių). Viena iš svarbiausių inovacinės funkcijos pasireiškimo pilnumo charakteristikų - racionalumo laipsnis - normų, pagrįstų pakankamai įsisąmonintais Kokie ekonominės kultūros funkcionavimo ypatumai kaip socialinio mechanizmo? Ekonominė kultūra tai socialinis mechanizmas reguliuojantis ūkininkaujančių subjektų ekonominį aktyvumą. Šio mechanizmo veiklos baras išsiplėtė nuo taisyklių ir elgesio pavyzdžių normų sistemos individualaus ūkininkaujančio subjekto ( mikrolygyje) iki srities, kurioje tarpusavy bendradarbiauja kolektyvai ir net subjektų masės (socialinės profesinės grupės, klasės) vykstant visuomeninės gamybos procesui (makrolygyje). Mikrolygyje ekonominės kultūros socialinis mechanizmas naudodamas savo "instrumentinę įrangą" transliavimo, selekcionavimo ir inovacinės funkcijos pavidalu, turi užtikrinti subjektui optimalų taktikos paruošimą dėl individualaus ūkio išsivystymo, išeinant iš susiklosčiusių objektyviosios makroaplinkos sąlygų. Konkrečiu ekonominės kultūros nešėju šiame lygyje yra individualus ūkininkaujantis subjektas, kas liečia visuomeninės gamybos lygį, tad ekonominės kultūros socialinio mechanizmo aukščiausių tikslų tampa socialinių procesų reguliavimas atitinkamai su visuomenine paklausa - vienus pagreitinti, kitus sustabdyti arba įveikti. Ekonominės kultūros integralinės funkcijos konkretų turinį makrolygyje sudaro strategijos dėl ribotų išteklių optimalaus išnaudojimo visuomenės paruošimas, tam kad visuomenė galėtų išgyventi ir vystytis. Ekonominės kultūros socialinis mechanizmas esant visuomeninei gamybai pasireiškia ūkininkaujančių subjektų aktyvumu ir veikia pastaruoju. Kuo labiau normos, taisyklės ir elgesio pavyzdžiai transliuojami ekonominės kultūros atitinka ūkininkaujančių subjektų lūkesčius ir jų pasaulėžiūrų, tuo geriau vykdoma transliavimo funkcija. Nesutampant (arba nevisiškai sutampant) ekonominės kultūros turiniui makrolygyje su konkrečių ūkininkaujančių subjektų interesais priežastimi yra selekcinė funkcijos vystymosi pradžia. Jeigu vykstant grįžtamajam ryšiui subjektas transliuoja paruoštas ekonominio elgesio taisykles ir normas tuo metu kiti subjektai jas supranta, tai tos normos ir taisyklės praturtina ekonominės kultūros turinį. Čia jau kalbama apie inovacinę funkciją. Kiekvienos funkcijos realizavimo lygis priklauso nuo visos eilės ūkininkaujančio subjekto charakteristikų ( bendro kultūros išsivystymo lygio, profesinio priklausomumo). Šių ūkininkaujančių subjektų aktyvumas vienu metu yra ir ekonominės kultūros socialinio mechanizmo rezultatas, kuris funkcionuoja visuomeninės gamybos ribose. Kokiu būdu galima išanalizuoti ekonominės kultūros funkcionavimo ypatumus sisteminiu požiūrių? Sisteminis požiūris (labiausiai atitinka ekonomine sociologija) leidžia ne tik atskleisti tokio sunkaus objekto, kuriuo yra ūkininkaujančio subjekto (visuomenės, profesinės grupės, individo)ekonominė kultūra, ryšių įvairovę, bet ir įsivaizduoti šią įvairovę operacionalinių pavidalu, t.y. pavaizduoti įvairius ryšius kaip logines vienarūšes, kurias galima tiesiogiai palyginti ir priešpastatyti. Duota metodologija leidžia pagilinti žinias apie nagrinėjamą fenomeną ir rasti paaiškinimus (kurių pagrindą sudaro objekto vientisumo konkrečių mechanizmų paieška) bei pakankamai pilnos tipologijos atskleidimo būdus šio fenomeno ryšių. Ekonominė kultūra suprantama kaip sąveikos būdas tarp ekonominės sąmonės(nustatančios strategijos paruošimą dėl ribotų išteklių optimalaus išnaudojimo visuomenės, tam, kad pastaroji galėtų išgyventi ir vystytis) ir ūkininkaujančio subjekto ekonominio mąstymo (užtikrinančio taktikos paruošimą dėl individualaus ūkio išsivystymo). Šis būdas reguliuoja individų ir socialinių grupių dalyvavimą ekonominėje veikloje ir jų savirealizacijos lygį esant tam tikram ekonominio elgesio tipui. Priklausomai nuo sąveikos būdo tarp ekonominės sąmonės ir ekonominio mąstymo (ekonominės kultūros būklė) ūkininkaujantis subjektas formuoja požiūrį kaip realizuoti tam tikro ekonominio elgesio tipą. Norėdamas pasipelnyti ūkininkavimo veikloje subjektas taiko praktikoje užprogramuotą ekonominio elgesio tipą ir priklausomai nuo gaunamo rezultato arba toliau jį taiko, arba pakeičia kitu. Ekonominė kultūra, kaip analizuojamos sistemos pagrindinių komponentų sąveikos būdas, yra atsakinga už tiesioginio ir grįžtamojo ryšio įvykdymą tarp ekonominės sąmonės būklės visuomenėje ir ekonominio mąstymo būdo. Šio ryšio prasmė ta, kad perkertum informacija nuo popieriaus į praktiką ir atvirkščiai, jei norima užtikrinti sąveiką tarp sistemos komponentų, kurie operuoja įvairaus sunkumo lygio kalbomis. Ekonominė sąmonė susijusi objektyviųjų socialinių ekonominių įstatymų funkcionavimu ir ekonominių santykių vystymosi evoliuciją, o ekonominis mąstymas susijęs su įsijungimu ūkininkaujančio subjekto į konkrečią praktinę veiklą. Ekonominės kultūros reguliavimo galimybės nustatomos pagal jos funkcijų vykdymo kokybę. Pagrindinės funkcijos -transliavimas, selekcionavimas ir inovacija. Ekonominės kultūros vaidmuo kaip ekonominio subjekto elgesio reguliatoriaus optimali, tuo atveju, kai nurodytos funkcijos realizuojamos tolygiai, visi komponentai analizuojamos sistemos"įjungti" į aktyvų darbą, o pati sistema sustiprintai sąveikauja su išorinę aplinką. Galima išskirti tokius situacijų tipus, nuosekliai išdėstytus matavimo skalėje: nuo negatyvios- ekonominės kultūros reguliavimo galimybės lygios nuliui iki pozityvios - reguliavimo galimybės maksimalios ir sąlyginai lygios vienetui. Socialinio prieštaravimo išsprendimo strategija (kurios pagrindą sudaro nesutapimas tarp ekonominės veiklos subjektų lūkesčių šiuolaikinių besiformuojančios ekonomikos realybių), susijusi su ekonominės kultūros išsivystymu, prisotinant ją būtiniausiomis žiniomis, kokybe ir apimtimi atitinkančiomis tam tikro kultūros išsivystymo lygį. Kuo pasižymi sociologinis požiūris į ekonominį suvokimą ir ekonominį mąstymą Sociologinis požiūris, įpareigoja pagrindinį dėmesį sutelkti į socialinį subjektą, kaip suvokimo turėtoją ir jo vaidmenį, formuojantį ekonominį suvokimą. Šis požiūris paremtas skirtumais ekonominio suvokimo ir ekonominio mąstymo ir yra akcentuojama jų sąveika. Iš autorės tyrimo seka, kad tyrinėjamas reiškinys susijęs su iš esmės skirtingais pažinimo lygiais: ekonominis suvokimas paremtas funkcionavimo ir socialinių- ekonominių santykių Išsivystymo pažinimu, ekonominio gyvenimo organizavimo principų taikymu, o ekonominis mąstymas - tik įtraukia šiuos suvokiančiuosius į socialinę praktiką. Ekonominis suvokimas yra tarsi kelio pradžia siekiant išsiugdyti ekonominį mąstymą. Galima išskirti tris skirtingas ekonominio suvokimo krytis. Pirmoji iš jų susijusi su vėl pradėjusiais veikti socialines-ekonominiais įstatymais ir jų pasireiškimu bei funkcijų vykdymu. Antroji - su kitimu visuomeninės praktikos, kaip vienybės tarp ekonominės veiklos ir ekonominių santykių ekonominių reformų eigoje. Ir trečioji -įvaldant būtinas ekonomines žinias šiame visuomenės vystymosi etape. Trečioji kryptis tiesiogiai susijusi su žinių turėtojais - socialiniais subjektais ir įtakoja sąveiką ekonominio suvokimo visuomenėje ir ekonominį mąstymą veikiančių subjektų, (jais galėtų būti socialinės ar socialinės - profesinės grupės , darbuotojų kolektyvai ar tiesiog individai.) Būtinas turinys ekonominių žinių gali būti skirtingas atsižvelgiant į įvairias dirbančiųjų kategorijas ir priklausomai skirtingas nuo to, kokią vietą užima visuotiniame darbo pasidalinime ar valdymo struktūroje. Kuo aukštesne darbuotojo padėtis esamoje struktūroje, tuo griežtesni reikalavimai turimoms ekonominėms žinioms tiek kokybine tiek kiekybine prasme. Ekonominis mąstymas, būdamos savo esme ir procesu ir rezultatu visų ekonominių santykių pažinimu, turtina savo grįžtamuoju ryšiu visą ekonominį suvokimą. Iš vienos pusės ekonominis mąstymas įsivaizduojamas kaip procesas, kurio rezultate individuali patirtis ūkininkaujančių subjektų pastoviai pereina į ekonominę sąmonę, charakteringą duotai visuomenei, kita vertus ekonominio suvokimo turinys pereina į ekonominio mąstymo formas, įtakodamas atitinkamas socialines grupes. Pirminė ekonominio mąstymo charakteristika - tai kalkuliavimas sąnaudų ir naudos, kuriuo paremtas ekonominis elgesys. Individai siekia savo tikslų ir interesų , prisitaikydami prie vienas kito elgesio , taip pat ir prie ypatingų „žaidimo sąlygų". Nuosavybės teisė ir kiti faktoriai lemia individų pasirinkimą, siekdami savo interesų. Išvystytas ekonominio mąstymo būdas , savo esme esantis nuoseklus, logiškas ir racionalus turi labiausiai realizuoti darbinį žmonių potencialą ir darbinę ir valdymo veiklą. Jų pasirinkimas - išreikšti arba ne kūrybinę iniciatyvą, pilnai arba ne realizuoti savo sugebėjimus darbe, dirbti arba ne „geriau negu dabar", dirbti pagal savo įgytą specialybę ar ne ir t.t. -tai yra įtakojama jų ekonominio mąstymo išvystymu. Ši koncepcija leidžia pažvelgti į ekonominį mąstymą kaip į tam tikrą ekonominio suvokimo pasireiškimo formą konkrečioje visuomeninėje situacijoje, taip pat ir pamatyti ekonominio suvokimo neišvystymo padarinius, kurie priima visus ekonominių santykių pasikeitimus išskirtinai emocionaliai ( o ne racionaliai) ir atitinkamai reaguoja į ekonominių reformų politiką pagal susidarytus išankstinius stereotipus. Socialinio požiūrio metodologinė reikšmė Tyrinėjant ekonominį mąstymą kaip tam tikrą formą ekonominio suvokimo pasireiškimo konkrečioje visuomeninėje situacijoje leidžia pažvelgti į tradicinę 1980- ųjų metų „perestroikos" problemą ekonominio suvokimo lygyje ir problemą analizuoti atsižvelgiant į atitinkamą ekonominį suvokimą. Konkrečiu sociologiniu tyrimu mes galime ištirti nebent lygį ekonominio mąstymo ir išsiaiškinti stebint socialinius rodiklius jo racionalumą, lemiamą emocijomis ir prieštaringais atsiliepimais apie gyvenimo lygio kitimą. Sociologinis požiūris leidžia formuoti teorinę koncepciją ekonominio suvokimo, kylančią iš analizės to, kaip ji atspindi esamus ekonominius santykius ir skirta pažinti bei suvokus pritaikyti socialinius- ekonominius įstatymus. Esamas požiūris taip pat leidžia paaiškinti ekonominio mąstymo prieštaravimus, kylančius ne iš pačio mąstymo, o nulemtus ekonominio suvokimo lygio, įtakojančio šį prieštaravimą. Kokia ekonominio intereso samprata? Ekonominis interesas- tai pagrindinė kategorija, apsprendžianti realias priežastis ir gilesnius motyvus, kurie lemia ekonominės veiklos ir veiksmų atsiradimą. Būtent ekonominis suinteresuotumas lemia darnų atskirų socialinių grupių sąveikavimą, siekiant prisitaikyti prie ekonominių pokyčių, kurie ir yra to sąveikavimo priežastis. Ekonominiai interesai atsiskleidžia per santykius tarp ekonominės veiklos subjektų gamybos, paskirstymo, mainų ir ribotų išteklių vartojimo atžvilgiu. Ekonominiai santykiai, kildami iš ekonominių interesų. įgyja varomųjų visuomenės vystymosi jėgų pavidalą. Žmonės užsiima ūkine veikla dažniausiai tam, kad patenkintų savo poreikius, kurių esmė slypi vertybių įsigijime, saugojime ir naudojime, kad ir kokios tos gėrybės bebūtų. "Jei kokia nors vertybė žmogui pasirodo esanti reikšminga, reikalinga- ji virsta stimulu- išoriniu siekimo objektu, aktualiu poreikiu. Kada šio siekimo impulsas patenka į žmogaus sąmonę, stimulas virsta motyvu- vidine paskata veikti... ūkinis veiksmas motyvuojamas intereso. Stimului iškilus natūralia arba piniginio turto forma, žmogus apskaičiuoja galimo veiksmo pasekmes, Įvertindamas visų pirma du faktorius: santykinę įgytų gėrybių vertę ir poreikį toms gėrybėms; sąnaudų, kurių prireiks gėrybėms įgyti, dydį" (Radaev V.V., Ekonomičeskaja sociologija: kurs lekcij. M., 1997). Ekonominio intereso charakteristika Visų pirma, ekonominiai interesai yra subjektyvūs - tai reiškia, kad jie visuomet priklauso realioms klasėms, socialinėms grupėms, darbo kolektyvams, atskiriems individams dalyvaujantiems įvairiuose santykiams tarpusavyje. Todėl visuomenės ekonominių interesų struktūra yra tokia Įvairiapusiškai, kokie įvairiapusiški yra subjektų tarpusavio santykiai. Visų antra, savo kilme ekonominiai interesai yra objektyvais, kadangi atskleidžia tam tikrų subjektų vaidmenį visuomeninio darbo pasidalijimo sistemoje, o taip pat jų ryšius su visuomeniniu įsisavinimu. Kitaip tariant, ekonominių interesų esmė yra pasekmė padėties, kūną užima interesų turėtojas susidariusioje visuomeninėje gėrybių paskirstymo sistemoje. Visų trečia, ekonominiai interesai gali būti bendri, ypatingieji ir asmeniniai. Bendras interesas apima visumos asmeninius interesus ir apsprendžia visumos vystymosi tendenciją. Vienok, nevienodas atskirų visumos komponentų išsivystymas gali sukelti prieštaravimus tarp bendrų ir asmeninių interesų, ko pasėkoje galimi du kraštutinumai- bendro intereso atitrūkimas nuo realybės ir virtimas paprastu lozungu, ir priešingai, bendrų ekonominių interesų ignoravimas bei asmeninių ekonominių interesų iškėlimas į pirmą vietą. Abu kraštutinumai veda į visuomeninio progreso sulėtėjimą ir tiek bendrų, tiek asmeninių ekonominių interesų realizavimo apsunkinimo. Kur slypi ryšys tarp ekonominio intereso ir ideologijos? Ryšys tarp ekonominio intereso ir ideologijos slypi tame, kad idėja neišvengiamai sužlugdo pati save, kai atsiskiria nuo intereso (K.Marksas).Teiginys apie idėjos žlugimą po jos atsiskyrimo nuo intereso geriausiai pasitvirtino prancūzų buržuazinės revoliucijos metu XVIII a. pabaigoje. Ji neatnešė masėms visiško išlaisvinimo būtent dėl to, kad "pačiai didžiausiai masių daliai (nepriklausančiai buržuazijos klasei) revoliucijos principas nebuvo pagrindiniu interesu, nebuvo jos asmeniniu revoliucijos; principu, o buvo tik "idėja"- tik laikino entuziazmo ir tik iš pažiūros vykstančio pakylėjimo priežastimi"(K. Marksas). Šio dėsningumo pripažinimas leidžia paaiškinti daugelį šiuolaikinių reiškinių, o ypač persitvarkymo laikotarpį 1985- 1990 m.. Esmė ta, kad pertvarkos procesai buvo gryniausia idėja, kuri masėms buvo pateikiama, kaip ekonominė idėja, lozunginio plano pavidalu. Suinteresuotumas ekonominėmis reformomis, skatinamomis valdžios, nebuvo '"atidirbtas" iki galo, kad taptų realiu masių interesu. Būtent dėl to tai tapo laikino entuziazmo ir trumpalaikio pakylėjimo priežastimi. Kuo pasireiškia ryšio tarp ekonominių interesų ir ekonominių santykių būvio dėsningumas? Šis dėsningumas pasireiškia tuo, kad ekonominiai santykiai, kildami iš ekonominių interesų, tampa visa judinančiomis visuomeninio vystymosi jėgomis bei ūkinės žmonių veiklos motyvais. Nei įstatymai, nei ekonominiai santykiai patys sau netampa savieigos varikliais. Jie tampa jais, tik subjektų ekonominių interesų dėka. Kadangi ekonominiai interesai yra ekonominių santykių išraiškos formą tampa akivaizdu, kad kiekvienoje visuomeninėje sistemoje egzistuoja savita ypatinga tokių interesų struktūra, savitas jų tarpusavio santykių pobūdis. Tokios struktūros karkasą suformuoja visuomenės, klasių ir socialinių grupių, darbo kolektyvų, individualių subjektų ekonominiai interesai. Apibrėžti socialinių ir politinių santykių tūrinį- reškia tą pat, kaip atsakyti į tokius klausimus: kokių interesų ir kokių visuomeninių grupių dėka jie vyksta? Kokio reikšmingumo yra šių grupių padėties pokyčiai, kokiame lygmenyje paliečiami šių grupių ekonominiai interesai? Kokios grupės atlieka judinančiųjų jėgų vaidmenį socialiniuose-ekonominiuose procesuose, kitaip tariant, įgyja šių procesų subjektų statusą. Kaip suprasti ekonominį sąmoningumą? Ekonominis sąmoningumas yra struktūrinis elementas visuomeninio sąmoningumo ir paklūsta bendriems jo struktūros vystymosi dėsningumams. Ekonominis sąmoningumas, būdamas neatskiriama ekonominio gyvenimo dalimi, visų pirma atskleidžia ekonominių santykių esmę, "dalyvauja" juose kaip socialinio-ekonominio vystymosi faktorius: ekonominėje valstybinių organų politikoje, ekonominiuose visuomeninio gyvenimo organizavimo principuose, materializuojasi ūkio subjektų veikloje. Būtina ekonominio sąmoningumo substancija- ekonominių institutų sistema visuomenėje (pavyzdžiui: darbo ir kapitalo rinka,vartotojiška prekių ir paslaugų rinka, darbo resursai ir užimtumas visuomenėje, gyvenimo lygis ir socialinė sfera ir kt), ekonomikos mokslų padėtis, aukštojo (daugiausiai ekonominio) mokslo padėtis ir principai. Ekonominio sąmoningumo esmė yra susijusi su susistemintomis žiniomis, grindžiamomis moksliniais tyrinėjimais bei socialinių-ekonominių Įstatymų taikymu. Išskiriant ekonominį sąmoningumą, kaip visuminį dvasinį išsilavinimą, apibrėžiamą ekonominių institutų išsivystymu, ekonomikos mokslo ir švietimo padėtimi, naudojami ontologinis, gnoseologinis ir sociologinis požiūriai. Ekonominė kultūra vertinama kaip dalyvaujančių visuomeninėje veikloje individų ekonominės visuomenės sąmonės ir ekonominio mąstymo sąveikos būdas, reguliuojantis individų dalyvavimą šioje veikloje ir jų savirealizacijos lygį tam tikrose ekonominio elgesio tipuose. Ekonominė kultūra socialinio modelio rėmuose pasireiškia kaip ribotų ekonominių resursų, skirtų žmogaus galimybių ir jo pasirinkimo variantų plėtrai, socialinių panaudojimų mechanizmui. Kuo aukštesnis šalies ekonominės kultūros lygis tuo aukštesnė socialinė tendencija ir realus $/P vienam žmogui panaudojimo efektyvumas, vadinasi, tuo aukštesnis žmogaus potencialo pažangos lygis. Ekonominė kultūra pasireiškia transliacinės, selekcinės ir inovacinės funkcijų realizmu. Visuomenės ėjimas nuo ekstensyvios prie intensyvios ekonomikos susiję su įtakos sferų perdalijimų tarp transliacinės ir inovacinės funkcijų ir, gal būt, su jų realizacijos socialinio mechanizmo pakitimu. Inovacinės funkcijos vaidmens svarbos padidėjimas labai priklauso nuo ekonominės sąmonės visuomenėje ir tos visuomenės narių ekonominio mąstymo būdo sąveikos. Posovietinėms šalims būdingas neefektyvus išvardintų komponentų sąveikos būdas ( dėl pirmojo ir antrojo žemo išsivystymo lygio ), nepasižymintis reguliatyviu pasiekimų motyvacijai poveikių, kuriuose matomi nenumatyti sunkumai ir rizika. Tai daugelio atvejų apsprendžia žemą posovietinių valstybių 2g§i lyginant su šalimis, kuriose išvystyta pramonė. Socialinis - ekonominis darbo pasikeitimo dėsnis Darbo pasikeitimo dėsnis - tai visuotinis visuomeninės gamybos dėsnis, iš vienos pusės, atspindintis objektyvius, esminius, nuolat besiplečiančius ryšius tarp stambių perversmų gamybos techninėje bazėje ir, iš kitos pusės, atspindintis dirbančiųjų funkcijas ir visuomenines gamybos proceso kombinacijas. Spartėjantis darbo funkcijų paslankumas - neginčijamas darbo permainų įstatymo reikalavimas. K.Marksas apibūdino darbo permainas kaip "visapusišką darbininko paslankumą", kaip absoliutų žmogaus tinkamumą besikeičiantiems darbo reikalavimams. Darbo pasikeitimo įstatymo reikalavimų kontekste, kalba eina apie darbo jėgos universalumą, lankstumą, įvairiapusiškumą, prisitaikymą, kaip sugebėjimų sąlygą, darbo permainų atžvilgiu. Koks pagrindinis darbo pasikeitimo dėsnio reikalavimas? Pagrindinis dėsnio reikalavimas yra darbo funkcijų paslankumo greitinimas, galiausiai lemiantis ribotų galimybių darbuotojo pakeitimą asmeniu, absoliučiai tinkamu pasikeitusiems darbo reikalavimams. O tai yra pasiekiama keliant išsilavinimo lygį, o taip pat įvairiomis profesinio apmokymo formomis perkvalifikuojant ir keliant kvalifikaciją. Mokslas yra paverčiamas tiesiogine gamybos jėga, kuri vis labiau reikalauja išsilavinusių ir visapusiškai išprususių darbuotojų. Toks visapusis išsilavinimas vis labiau tampa pagrindiniu profesiniu pasiruošimu ir būtent mokslo pagrindų žinojimas suteikia darbininkui lankstumo, prisitaikymo, sugebėjimo gauti naują specialybę, jeigu to reikalauja darbo sąlygų pasikeitimas. 0p Kokios priežastys lemia darbo pasikeitimo poreikį? Pagrindinės priežastys, lemiančios darbo pasikeitimo poreikį, yra gamybos techninės bazės perversmai. Pirma, keičiant techniką, technologiją ir gamybos organizavimą, vienos profesijos išnyksta ir atsiranda naujos, susijusios su pakankamai aukštu technikos panaudojimo lygiu. Antra, kuriant progresyvesnes gamybos šakas, perversmai techninėse bazėse iš esmės pakeičia darbo jėgos balanso proporcijas, kas sąlygoja profesinės - kvalifikacinės darbo jėgos struktūros pokyčius. Kokie yra darbo padalijimo ir pasikeitimo tarpusavio santykių ypatumai? Iš vienos pusės, stambiosios pramonės prigimtis nuolat keičia darbo pasidalijimą visuomenėje ir perkelia mases kapitalo ir mases darbuotojų iš vienos gamybos šakos į kitą. Todėl prigimtis sąlygoja darbo pasistūmėjimą, funkcijų judėjimą, visapusišką darbininko paslankumą. Iš kitos pusės, ekonomiškai neišvystytoje formoje stambioji pramonė priversta palikti esamą darbo pasidalijimą su jos santykinai nusistovėjusiomis profesijomis, kas pastebima šalies ekonomikoje. Pastoviai iškyla minėti prieštaravimai, sprendžiami mokslinio - techninio progreso eigoje ir atspindintys santykių tarp darbo pasidalijimo ir darbo pasikeitimo ypatumus. Ekonominiai interesai Ekonominiai interesai yra viena svarbiausių ekonominės sociologijos kategorijų. Atskleidžiant tikrąsias žmonių ekonominės veiklos priežastis ir giliausius stimulus, ekonominiai interesai iškyla kaip visuomeninių interesų šerdis ir sudaro sąlygas visuomenės koordinacijos mechanizmo veikimui. Būtent jie sąlygoja skirtingų socialinių grupių ir sluoksnių tarpusavio sąveikos damą vykstant nuolatiniams šią sąveiką sukeliantiems prisitaikymams prie pokyčių. Ekonominiai interesai subjektyvus - tai reiškia, kad jie visada turi savo nešiotojus, t.y. priklauso realioms klasėms, socialinėms grupėms, darbo kolektyvams, atskiriems individams, tarp savęs susisaistančiais ūkio ryšiais. Todėl visuomenės ekonominių interesų struktūra tokia pat daugialypė kaip daugialypiai ir ūkio ryšių subjektai. Savo natūra ekonominiai interesai objektyvūs, kadangi atspindi atitinkamų subjektų vaidmenį visuomeninėje darbo pasidalijimo sistemoje, o taip pat jų ryšį su apibrėžtu visuomeninio pasisavinimo tipu. Kitais žodžiais tariant, ekonominių interesų turinys yra pasekmė padėties, kurią užima jų nešiotojai susiklosčiusioje visuomeninio gėrybių pasiskirstymo sistemoje. Kaip tik dėl to negalima nei savavališkai keisti, nei ignoruoti ekonominių interesų. Ekonominių interesų įtakos zona tęsiasi nuo pavienio individo ūkinės veiklos sferos (mikroivykis) iki visuomeninės gamybos apskritai sferos (makro lygis). Todėl kiekvienai visuomeninei sistemai būdinga sava ypatinga ekonominių interesų struktūra, savo specifinis jų tarpusavio sąveikos būdas. Tokios struktūros bendresnio pobūdžio hierarchiją sudaro visuomenės, klasių, socialinių grupių, darbo kolektyvų ir, pagaliau, pavienių individų, ekonominiai interesai. Bendras ekonominis interesas apibendrina visus pavienius visumos interesus ir išreiškia dominuojančią šios visumos išsivystymo tendenciją todėl, kad jame ryškiausiai atsispindi pagrindinis socialinis prieštaravimas. Vis dėlto skirtingų visumos dalių išsivystymo netolygumas gali sukelti prieštaravimus tarp bendrų ir pavienių ekonominių interesų, dėl ko gali pasireikšti du kraštutinumai – bendro ekonominio intereso atotrūkis nuo savo paties pagrindo ir jo virtimas abstrakčiu lozungu bei, priešingai, bendrų ekonominių interesų ignoravimas ir neįvertinimas, pavienių interesų iškilimas į pirmą planą. Abu kraštutinumai veda į visuomeninio progreso tempo sulėtėjimą bei bendrų ir pavienių ekonominių interesų įgyvendinimo apsunkinimą. Išaiškinta tarpusavio priklausomybė tarp ekonominio intereso ir ideologijos įgauna dėsningumo reikšmę: kai tik „idėja" atsiskirdavo nuo „intereso", ji pati save demaskuodavo. Žmonės visada bus apgaulės ir saviapgaulės aukos, kol neišmoks už įvairių lyderių bet kokių viešų pasisakymų įžvelgti vienų arba kitų socialinių grupių interesų. Todėl apibrėžti ekonominių ir politinių pertvarkymų socialinį turinį - reiškia, atsakyti į klausimus: kokių socialinių grupių labui ir kokių sąskaita jie vykdomi? Ekonominių interesų pertvarkymas į socialinius, ekonominių ir socialinių į politinius, ekonominių, socialinių ir politinių į dvasinius vyksta tarpusavyje sąveikaujant atitinkamų interesų grupėms. Išreikštas, kitą prasmę įgavęs ir pripažintas interesas negali būti visiškai identiškas ankstesniame etape veikusiam interesui ir į jį neredukuojamas. Ekonominių interesų ir ekonominių santykių būsenos tarpusavio ryšio dėsningumas apibrėžiamas tuo, kad ekonominiai santykiai, reikšdamiesi ekonominiuose interesuose, tampa visuomenės vystymosi varomąja jėga, ūkinę žmonių veiklą skatinančiais motyvais. Ekonominiai santykiai visuomeninio darbo pasidalijimo dėka apibrėžia santykius tarp vienų ar kitų šių santykių subjektų. Keičiasi visuomeninis darbo pasidalijimas - keičiasi ir ūkinės veiklos subjektų vaidmuo šiame pasidalijime, keičiasi jų ekonominiai interesai. Fenomeno sociologinio modeliavimo principai Žmonės ūkine veikla užsiima iš esmės tam, kad patenkintų savo reikmes, kurias sudaro gėrybių- kokios jos bebūtų - įgijimo, išsaugojimo ir panaudojimo būtinybė bei galimybė. „Jei kokia nors gėrybė žmogui tampa reikšminga ir trokštama, ji tampa stimulu - išoriniu siekiamybės objektu, aktualizavusiu poreikiu. Kai šio objekto siekimo impulsas patenka į žmogiškąją sąmonę, stimulas perauga į motyvą - vidinį paskatinimą veikti... ūkinis veiksmas motyvuojamas intereso. Kilus natūralios arba piniginės gėrybės pavidalą įgavusiam stimului žmogus apskaičiuoja galimas numatomo veikimo pasekmes, pirmiausia vertindamas du faktorius: santykinę gausimos gėrybės naudą, savo poreikio jai primygtinumą, išlaidų, reikalingų gėrybės gavimui, mastą"1. Vienu svarbiausių tokio įvertinimo mechanizmu tampa ekonominis interesas. Drauge su Sietlo universiteto (JAV) profesoriumi Polu Heine mes visai netvirtiname, kad „žmonės - egoistai arba, kad jie riboto akiračio materialistai, domisi tik pinigais ir nejautrūs visiems kitiems dalykams"2. Nieko panašaus negalvojama, kai sakome, kad žmonės siekia kiek įmanoma didesnės grynos naudos. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo to, kaip jie patys supranta savo interesus. Bet jei visi žmonės tokie skirtingi, kaip įmanoma ką nors paaiškinti arba numatyti jų elgesyje? Iš tiesų žmonės ne tokie jau skirtingi, kaip galėtų pasirodyti, ir bet kokioje visuomenėje, plačiai naudojančioje pinigus, beveik kiekvienas žmogus pageidauja turėti jų daugiau, nes pinigai išplečia savo asmeninių interesų (kokie jie bebūtų) įgyvendinimo galimybes. Pastaroji aplinkybė itin padeda numatyti žmogiškąją elgseną. Ji naudinga irtais atvejais, kai reikia paveikti kitų žmonių elgesį. Čia mes vėl grįžtame prie visuomenės bendros veiklos klausimo. Akivaizdu, kad veikdami savais interesais žmonės sukuria pasirinkimo galimybes kitiems, todėl „visuomeninė koordinacija yra nuolatinio abipusio prisitaikymo prie pasikeitimų, atsirandančių dėl jų tarpusavio sąveikos, grynuose materialiniuose interesuose procesas"3. Tokiu būdu ekonominis interesas mūsų analizės kontekste tampa subjektyvaus intereso turinio racionalizacijos mechanizmu. Šį uždavinį ekonominis interesas įgyvendina transformuodamas stimulą (kaip išorinį siekiamybės objektą) į motyvą (kaip vidinį paskatinimą veikti) su veikimo tikslo bei šio tikslo realizavimo programų apibrėžimu. Tačiau „sveriant" numatomų veiksmų pelną ir išlaidas kilusio stimulo įvertinimo metu ekonominis interesas ne visus išorinius siekiamybės objektus paverčia į vidinį postūmį, o, kaip taisyklė, tuos, kurie atneša kiek įmanoma didesnę gaunamos gėrybės naudą palyginus su galimu išlaidų mastu. Kad subjektą užvaldytų stimulas, jam būtinas atitinkamas nusiteikimas - tiek instrumentinis (įgūdžiai, sugebėjimai, žinios), tiek psichinis-pasaulėžiūrinis. Toks subjekto nusiteikimas užtikrina stimulo perėjimą į šio stimulo užvaldymo motyvą. Jei stimului būtinų objektų nėra, tikslo vektorius pasisuka į kitą pusę, veikla praranda prasmę, aktyvumas krenta. Subjekto ekonominio intereso turinys kinta veikiant bendram ekonominiam interesui, taip gali atsitikti pasikeitus grupei, kuriai priklauso subjektas, socialiniam-ekonominiam statusui visuomenėje. Subjekto ekonominiam interesui įtaką taip pat daro jo paties socialinės-ekonominės charakteristikos, kurios vienu ar kitu laikotarpiu gali pakeisti subjekto požiūrį į tai, kas yra protingumas, racionalumas, ekonomiškumas ir tt. O taip pat subjekto ekonominio intereso turinys apibrėždamas, vaizdžiai tariant, jo potencialaus aktyvumo vektorių, įneša savo įnašą į bendro grupės, klasės, visuomenės ekonominio intereso formavimąsi. Tai, kad ekonominis interesas nagrinėjimas kaip socialinis mechanizmas, užtikrinantis stimulo (kaip išorinio siekiamybės objekto) transformaciją į motyvą (kaip vidinį paskatinimą veikti), suponuoja mintį apie šiame mechanizme slypinčias ekonominį ūkinės veiklos subjekto elgesį reguliuojančias galimybes. Egzistuoja du pagrindiniai ekonominio intereso reguliavimo kanalai - keičiantis socialinėms-demografinėms subjekto (individualaus arba grupių) charakteristikoms, arba keičiantis daliniam ekonominiam interesui, kai jo turinys sąveikauja su bendro (grupės, klasės, visuomenės) ekonominio intereso turiniu. Jei šiuos turinius „palyginęs" ūkinis subjektas įsitikins didesne (kaip jis pats tai supranta) bendro ekonominio intereso „krypties ir turinio" sekimo ekonomine perspektyva, tai ir dalinio ekonominio intereso turinys neišvengiamai pasikeis. Sisteminio priėjimo prie aptarto fenomeno analizės principų realizavimas leidžia visą funkcionalių ryšių įvairovę suvesti į apibendrinantį teorinį vaizdą. Sudarytas sociologinis modelis (pav. 6.1) tarnauja kaip priemonė aprašyti ir paaiškinti ekonominio intereso kaip socialinio mechanizmo funkcionavimo dėsningumus. Socialinis ekonominis darbo pasidalinimo dėsnis, jo esmė, aspektai ir pasireiškimo formos Darbo pasidalinimas - istoriškai objektyvus procesas, sukuriantis žmonijos ekonominio, politinio ir intelektualinio vystymosi prielaidas. "Nors darbo pasidalinimas egzistuoja ne nuo vakar dienos, - pabrėžė E. Durkheimas, - bet tik praeito amžiaus pabaigoje visuomenė pradėjo suvokti šį dėsnį, kuris iki to laiko įtakojo juos be jų žinios". Pirmas, kuris išanalizavo mokslinę darbo pasidalinimo teoriją, buvo A. Smitas, sukūręs šį terminą. Šis dėsnis apsprendžia darbo pasidalinimo į įvairius tipus ( fizinį, protinį, pramoninį ir žemės ūkio, valdymo ir vykdymo) dinamiką ir tuo pačiu metu — visuomenės pasidalinimo į socialines grupes, dirbančias minėtose srityse, pagrindą ir santykius tarp tų grupių priklausomai nuo jų socialinio statuso ir darbo prestižo. Darbo pasidalinimo dėsnis, ankstyviausias iš visų, atsirado dar vergovinėje visuomenėje, kai protinis darbas buvo atsietas nuo materialinės gamybos uždavinių. Esminėmis darbo pasidalinimo savybėmis antikoje buvo darbo kooperacija, be kurios primityviais darbo įrankiais dirbantys vergai negalėjo atlikti titaniškų darbų. Darbo pasidalinimas visuomenėje ir dirbtuvėse buvo atliekamas ne dėl laiko sąnaudų sumažinimo gamybos vienetui pagaminti, o dėl produkto tobulumo. Darbo pasidalinimo ypatybės feodalinėje epochoje susietos su feodalinės nuosavybės pobūdžiu. Ryšium su dviem nuosavybės formomis (žemės - feodalų ir korporacinės - amatininkų) vis labiau ryškesnius bruožus įgydavo bendras darbo pasidalinimas į žemės ūkio ir amatų. Be to, gamybos atskyrimas nuo prekybos iššaukė naują darbo pasidalinimą- tarp miestų. Darbo pasidalinimas kokybiškai keičia savo pobūdį ir iš evoliucinio darosi revoliuciniu pramoninės revoliucijos laikotarpiu nuo XVIII iki XIX amžiaus pirmos pusės, kada mokslas tampa būtinu gamybos komponentu. Mokslo tapimas gamybine jėga pasauliniame kapitalistiniame ūkyje įtakoje esminius ne- tik darbininkų funkcijų (protinio darbo dalies išaugimas ir fizinio darbo dalies sumažėjimas) pasikeitimus, bet ir visuomeninėse darbo proceso kombinacijose (naujų gamybos rūšių, ekonomikos šakų atsiradimas). Protinio ir fizinio darbo sąnaudų pasiskirstymas tampa pagrindiniu mokslinio - techninio progreso rodikliu. Priklausomai nuo šio dėsningumo išsivystymo, darbo pasidalinimas tampa pagrindiniu universalios darbo jėgos vystymosi veiksniu. Labai padidėja protinio darbo darbuotojų lyginamasis svoris ir sumažėja fizinio darbo darbuotojų. Išsivysčiusiose šalyse sąnaudos švietimui ir profesiniam paruošimui ar perkvalifikavimui išauga. Išsivysčiusiose socialiai stratifikuotose visuomenėse darbo pasidalinimo išaugimas palydimas šakiniu ir profesiniu mobilumu švietimo efektyvumo dėka. Darbo pasidalinimo socialinis aspektas įtakoja visuomenės ekonominio išsisluoksniavimo sumažėjimą ir padidina profesinį kvalifikacijos ir išsimokslinimo išsisluoksniavimą. Iš kultūrologinės pozicijos, pagrindą socialinio mechanizmo, reguliuojančio vystymąsi ekonominio gyvenimo, sudaro politiniai, etiniai ir religiniai institutai. Būtent jie sudaro būtinas dvasines savybes, žmogaus charakterio bruožus, leidžiančius nebijoti naujovių ir tradicijų kaitos. Išskirtinį vaidmenį turi protestantizmas, kaip aktyvi religija :

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!