Ekonomikos teorijos pagrindai

1.Ekonomikos teorijos objektas. Ekonomikos teorijos mokslo apibrėžimas. Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti; ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje; ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą. Būtų galima apibūdinti ir taip-Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius esamam ir būsimam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių bei jų grupių. Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui. Šioms problemoms taip pat priklauso ir prekybinės bei pramoninės veiklos problemos. Ekonomikos teorija turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus. Ekonomikos teorijoje pirmiausia reikia suvokti labai svarbią taisyklę: nereikia susidaryti apie daiktą bei reiškinį tokio vaizdo, kaip jis mums dažnai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, kas atrodo naudinga ir teisinga atskiro individo požiūriu, gali būti nenaudinga ir neteisinga visos visuomenės požiūriu, ir atvirkščiai, kas atrodo teisinga visos visuomenės požiūriu, gali būti neteisinga atskiros grupės žmonių ar net atskiro žmogaus požiūriu. Taigi ekonomikos teorijos tematika ne tik yra įdomi, bet ir sudėtinga, jos objektas-žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, o juos veikia labai daug įvairių veiksnių. Tikslas - kuo geriau pažinti šiuos sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. 2.Išteklių naudojimo visuomenės mastu pasirinkimo problemos. Ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad butų galima tenkinti žmonių poreikius. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau - prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti... ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti. Ištekliai - yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji - potencialūs gamtos ištekliai. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis - atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja... Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos - neatkuriami ištekliai. Didelė dauguma išteklių - riboti ištekliai; jie vadinami, ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai - žemė, darbas ir kapitalas. Žemė ekonomikos teorijoje - visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbas - tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga - tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija. Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas - prekė, kurią teikia namų ūkio sistema. Kapitalas - žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas - visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Didelė dalis ekonomistų, pradedant A. Smitu ir D. Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertėjos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis. Iki mašininėje gamyboje pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas. Plečiantis mašininei gamybai, darbo veiksnio reikšmė vis didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida. Be to, tarp žmonių ūkinių funkcijų santykinai savarankiškas tampa verslumo veiksnys, kažkada neatskiriamai susijęs su kapitalo veiksniu, didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja ,,žmogiškojo kapitalo" kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą. Gamyba - tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai - maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui - svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus - tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi trys istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai - natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar. Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudojimo būdą. Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu: • Ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai? • Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų? • Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams? Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų naudoti pirma, kurios paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tai labai sudėtingas uždavinys. Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų prekių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai, tai čia reikėtų dar vienos prielaidos: išteklių apimtis ir technologijos nekinta. Taigi uždavinys supaprastėja. Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama. Priešingai, jei visi ištekliai bus panaudoti B prekės gamybai, jos bus pagaminta 6 vienetai. Be abejo, galima aibė tarpinių variantų. Keletas jų pateikiami lentelėje. Lentelės duomenis atidėję koordinačių sistemoje ir sujungę taškus, nubrėšime alternatyvių gamybos galimybių kreivę (1pav). Kiekvienas jos taškas rodo, kokį A ir B prekių komplektą gali pasirinkti visuomenė, panaudodama jų gamybai visus savo išteklius. Jeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tuomet gamybos apimtis bus mažesnė, tai atspindės taškas C kreivės ribojamo ploto viduje. Tą mažesnį, nei visuomenė turi galimybes panaudoti, išteklių kiekį ji gali panaudoti vien A prekės gamybai, arba vien B prekės, arba jų abiejų tam tikromis proporcijomis gamybai. Tai parodyta grafike rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris kitas taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys A ir B prekių gamybos apimtį, kuri esamomis sąlygomis yra neįmanoma. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos, tuomet gamybos galimybių kreivė gali pasislinkti, jei technologija patobulinama. Kreivė pasislenka į dešinę (gamybos galimybė padidėja), bet ji nebūtinai bus lygiagreti ankstesnei padėčiai. Gamybos alternaty- vos A prekė B prekė A prekės gamyba su-mažinama B prekės ga-mybai padi- dinti vienetu 1 14 0 1 2 13 1 1 3 11 2 2 4 9 3 2 5 7 4 2 6 4 5 3 7 0 6 4 1pav. Gamybos galymybių kreivė. PrekėA 0 1 2 3 4 5 6 PrekėB 2 pav. a atvejis galimas, kai technologijos pokyčiai pasireiškia vienodai visose gamybos šakose. Tačiau, jei naujos technologijos netolygiai įdiegiamos įvairių prekių gamyboje, tuomet naujoji gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti senajai (2 pav. b, c variantus). Galimas ir toks atvejis, kada technologiniai pakitimai paveiktų tik vieną iš dviejų prekių - A arba B. Tuo atveju vieno iš dviejų taškų padėtis liktų nepakitusi. 2pav.Technologijos kitimo poveikis gamybos galimybėms a. b. c. a-technologijos pokyčiai vienodi abiejose gamybos šakose; b-technologijos pokyčiai didesni B gamybos šakoje; c-technologijos pokyčiai didesni A gamybos šakoje. Teoriškai galimas ir kitas atvejis. Dėl kokių nors priežasčių įvyksta technologiniai pakitimai, mažinantys gamybinį pajėgumą., tada kreivė pasislinktų į kairę (gamybos galimybės sumažėtų) ir ji taip pat nebūtinai turėtų būti lygiagreti ankstesnei padėčiai. 3.Rinka ir jos funkcijos. Rinkos struktūros. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinka - tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo - pardavimo sandėriai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema (1 pav.). 1pav. pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkos vietą. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą. 1.pav. Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia perjos funkcijas. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pasalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys. Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo formai.Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai. Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kastai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai -vartojamas prekes. Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija - tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams - gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms. Priešingas dalykas - grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės - monopolistės individualus sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga - artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio pardavėjų (pvz., JAV automobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.). Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės. Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka vadinama monopsonija, o keleto – oligopsonija. 4.Paklausa.Pasiūla. Jų sąveika. Rinkos pusiausvyra. Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų. Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet jo pajamų tam neužtenka, tai jo noras nėra paklausa, taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jeigu vartotojas nenori jos pirkti. Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis: kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso netiktai nuo kainų. Pavyzdžiui, kavos vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jos kainoms. Tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais ,,nekaininiais" veiksniais (mada, skoniu, pajamomis ir kt.), bet jeigu visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausęs dydį. Krentant kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1).Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras jau buvo, bet nepakako pinigų, kai kaina buvo didelė. Kai yra daugiau pirkėjų, net ir kiekvienam iš jų perkant tą patį prekių kiekį, bendra paklausa rinkoje didėja; 2).Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekės vienetų, nes dėl padidėjusio vartojimo, arba dėl prekių pakeičiamumo (pakaitalų buvimo) vartotojas vartoja daugiau atpigusios prekės vienetų, kad neišleistų savo santaupų pirkdamas brangesnę prekę. Paklausos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai, gaunama paklausos kreivė, tai prekių paklausos kiekio Q ir kainos P ryšys.Linija žymima D raide. Prekės kaina yra veiksnys, kuris veikia paklausą. Paklausos dydis priklauso: Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas; kitų prekių (substitutų, pakaitalų) kainos; vartotojų skonis ir mados; gyventojų skaičius; vartotojų optimizmas ar pesimizmas. Paklausos padidėjimą, ar sumažėjimą dėl bet kurio iš veiksnių galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę -jai mažėjant. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių poveikio. Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad paklausos kreivė pasislinks į dešinę, kaip parodyta 5 pav. a grafike. Padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (5 pav. b grafikas). Pajamoms mažėjant, abi paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi. Substitutai-pakeičia viena kita vartojant(pvz. Kava ir arbata). Komplementarios-vartojamos kartu(pvz. automobilis ir benzinas). Pasiūla - prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme - prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant - pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą. Pasiūlos kreivė, gauta linija žymima S raide. Pasiūlos kiekis priklauso ne tiktai nuo prekės kainos, bet ir nuo kitų veiksnių: kitų prekių kainos, gamybos išteklių kaštų, technologijų kaitos ir pan. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi prekės yra substitutai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemės ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami prekės B gamybai. Pastarosios pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę, kaip parodyta 8 pav. a. Komplementarios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz., išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos). Tokiu atveju didėjant prekės A kainai, didinama jos gamyba, o kartu padidėja ir B prekės pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę (žr.8 pav. b). a. b. Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą. Jų sąveika, Rinkos pusiausvyra- Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje. Tai galima pavaizduoti grafiškai. Viename grafike nubrėžtos paklausos ir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike (žr. 9 pav.) pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas, kuriame dvi jėgos atstoja viena kitą. Viena iš tų jėgų- tai vartotojo siekimas įsigyti kuo daugiau prekių, jų vertei krintant, o kita jėga - tai gamintojo siekimas realizuoti kuo mažiau pigesnių prekių. Pusiausvyros taške, esant prekės kainai PE, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE, o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Tai rodo kainos P, linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prekių kiekiai QDI ir QSI . Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline. 9pav.Rinkos pusiausvyra Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa (9 pav. paklausos kiekis QD2 ir pasiūlos kiekis QS2). Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai - gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas. Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų. 5.Vertės dėsnis.Vertė ir kaina. Paklausos, pasiūlos ir kainos dinamiką galima paaiškinti naudojant supaprastintą modelį, kuris vadinamas voratinklio teorema. Pirkėjų reakcija į vartojamos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl paklausos dydis yra prekės kainos funkcija. Gamintojas paprastai negali greitai sureaguoti į kainos pasikeitimą pasiūlos kiekio padidinimą, nes gamybos apimčiai pakeisti reikia tam tikro laiko tarpo (pvz., žemės ūkyje tam reikia ištisų metų); todėl realiau išreikšti prekės vertės ir pasiūlos ryšį rinkoje, jeigu laikysime, kad pasiūla priklauso nuo praėjusių metų kainos arba šių metų kainos sąlygoja ir ateinančių metų pasiūlos dydį. Jeigu esamų metų kaina yra p1, ateinančių metų pasiūla bus Q2 (žr. 10 pav. a grafiką). Tačiau šis kiekis bus nupirktas tik esant kainai P2. Dar kitais metais pasiūla sumažės iki Q3 Bet toks kiekis, kaip matome iš grafiko, bus nupirktas už didesnę kainą p1. Tęsdami šį sąlyginį pavyzdį, pamatysime, kad kaina svyruoja tarp P1 ir P2 parduodamų ir perkamų daiktų kiekis - tarp Q2 ir Q3. Modifikuotas voratinklio modelis rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros tašką. Grafike (b) pavaizduotas kainos ir paklausos bei pasiūlos kiekio svyravimas, kai pasiūlos kreivė yra mažiau pasvirusi, negu paklausos kreivė. a). Q3 Q0 Q4 Q2 b). Kai kaina yra P1, lemia pasiūlos dydį antraisiais metais Q2 bet jis bus parduotas mažesne kaina P2. Tačiau ši kaina lems dar kitų metų pasiūlos kiekį, kuris bus lygus Q3. Bet toks kiekis bus parduotas kaina P3 dar kitais metais paskatins pasiūlos kiekio kitimą iki Q4. Tokie gęstantys paklausos - pasiūlos kiekio ir kainos svyravimai neišvengiamai artėja į tašką, kuriame kaina lygi P0, o kiekis Q0. Tai ir yra pusiausvyros kaina. Paklausos ir pasiūlos kitimas- Pusiausvyros taškas - bendras paklausos ir pasiūlos kreivių taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant paklausos ir pasiūlos kitimo veiksniams, kurie, sąlygoja kreivių poslinkius. (11pav) kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja pasislenkant paklausos kreivei iš padėties D1 į D2 (grafikas (a)), tiek kaina, tiek pardavimo apimtis didėja. Kai pasiūla nemažėja, o paklausa mažėja, kaina ir pardavimo apimtis sumažėja (grafikas (b)). Grafikuose (c) ir (d) pavaizduotas pasiūlos kitimas, esant pastoviai paklausai. Kai pasiūla didėja, jos kreivė pasislenka iš padėties S1 į S2. Grafike (c) prekės piniginė vertė rinkoje sumažėja, o pardavimo apimtis padidėja. Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pasiūlos kreivė pasislenka į kairę iš S1 į S2 padėtį, pardavimo apimtis sumažėja, o kaina padidėja. Grafikuose (e) ir (f) pavaizduotas paklausos ir pasiūlos kreivių sinchroninis pasislinkimas - paklausa ir pasiūla kinta kartu. Kai paklausa ir pasiūla auga (grafikas (e)), pardavimo apimtis padidėja, o kaina išlieka nepakitusi, esant vienodam pasiūlos ir paklausos prieaugiui. Paklausai didėjant, jos kreivė pasislenka į dešinę iš padėties D1 į D2, o pasiūla tokiu pat dydžiu sumažėja - kreivė pasislenka į kairę iš padėties S1 į S2, kaina padidėja, pardavimo apimtis nepasikeičia (žr. grafiką (f)). Grafikai rodo pardavimo apimties ir kainų svyravimus, kintant pasiūlai ir paklausai. Per pastarųjų santykio kitimą prekės kaina yra veikiama mados, pirkėjų turimų pinigų, kitų prekių kainos, pirkėjų skaičiaus, technologijos, išteklių kainų, gamintojų skaičiaus, pirkėjų ir pardavėjų požiūrio į rinkos ateitį ir kt. Tačiau tiesiogiai kaina yra veikiama būtent paklausos ir pasiūlos. Prekių piniginės vertės ir paklausos bei pasiūlos priklausomybė dažnai vadinama kainų, arba paklausos - pasiūlos dėsniu, paklausos - pasiūlos, kainų arba rinkos mechanizmu. 6.Paklausos ir pasiūlos elastingumas.Elastin.gumo samprata ekonomikoje. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas nustatomas dvejopai: 1)kai norima elatingumą paiškinti, apibrėžiamas .kaip paklausos ir pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus 1 procentu; 2)kainorima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrežiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis: Paklausos Pasiūlos Formulėse kainos kitimas pateiktas procentais, norint elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes. Paklausos ir pasiūlos koeficiento ženklas yra skirtingas. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai yra neigiamas. Paklausos ir pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Penki skirtingi elastingumo dydžiai: 1) 12pav. (a) Absoliutus elastingumas-be galo mažas kainų pasikeitimas nuo P1 iki P2 sąlygoje didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. Skaitmeninis elastingumas yra begalinis. 2) 12pav (b) Santykinis-tam tikras kainų kitimas nuo P1 iki P2 lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas didesnis už 1: 3) 12pav (c) Vieneto-tam tikras kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą kainai pakitus nuo P1iki P2, kiekis pasikeičia nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elstingumas lygus 1: 4) 12pav (d) Santykinis neelastingumas- kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą, kaina pasikeičia nuo P1 iki P2, o paklausa ir pasiūla nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!