Ekonomikos teorijos samprata

 1kl. Ekonomikos teorijos samprata Bendriausia prasme ekonomika-tai visuomenės posistemis, kuriame formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai(gyvasis ir sudaiktintas darbas), kurių dėka ir funkcionuoja bei gyvena visuomenė. Ekonomiką galima aiškinti trejopai: a) tai tam tikra visuomenės išsivystimo pakopos gamybinių santykių sistema, b) tai atskiro ūkio vieneto arba jų sistemos būsena, c) tai mokslas tiriantis vienaip ar kitaip traktuojančią pačią ekonomiką. Ekonomikos teorija – tai mokslas, tiriantis pačius bendriausius ekonomikos veikimo, augimo ryšius, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus gamybos veiksnius savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms ir paslaugoms gaminti ir teikti. Ekonomikos sistema yra daugiaaukštė ir nevienalytė. Ekonomikos sistemos pjūvis: Gamybinės jėgos-jos sudaro medžiaginį (fizinį) žemiausią ekonominės sistemos posistemį. Techniniai-organizaciniai santykiai – aukštesnis abstrakcijos lygis.Vystantis gamybinėms jėgoms, auga, keičiasi tech.-org. santykiai. Tai darbo organizavimo santykiai, išreiškiantys konkrečias ūkinės veiklos formas.viršutinis ekonominę praktiką atspindintis ekonominės sistemos posistem.Jis sudaro tam tikrą ūkio tvarkymo formų ir metodų sistemą ir ekonominių svertų sureguliavimo pagrindu sąlygoja esminius ūkinės veiklos parametrus, kurie lemia visų lygių ūkinių grandžių ekonominius sprendimus. Ekonominis skaičiavimas – kuriant ūkinio mechanizmo modelį būtina vadovautis ekonomijos principu (su minimaliomis sąnaudomis siekti maksimalaus rezultato). Ekonominiai santykiai-santykiai tarp žmonių, atsirandantys ekonominių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesuose. Jie sudaro aukščiausią ekonominės sistemos posistemį ir atskleidžia esminius dėsningumus. Jie yra nevienalyčiai, gali būti pirminiai (proceso esmę atskleidžiantys) ir antriniai (išvestiniai) santykiai. Anstatiniai santykiai - socialiniai, bet nebe ekonominiai – ideologinės religinės, kultūrinės, politinės, juridinės, filosofinės institucijos ir veikloje susidarantys santykiai. Ekonominiai santykiai vyksta objektyviai, turi aplinką augti, plėstis. Anstatiniai santykiai -išvestiniai, įtvirtina ekonominių santykių funkcionavimą. Ekonomika skirstoma į dvi dalis: MIKROEKONOMIKA - tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti atskirų ekonomikos sektorių, namų ūkių, verslo firmų, vyriausybės įstaigų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą bei elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ar pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis tikslas-individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Teorijos objektai: A) Namų ūkis - ekonomikos sektorius, kurį sudaro individai, šeimos ir nekomercinės organizacijos, atliekantis dvigubą vaidmenį: galutinio prekių ir paslaugų pirkėjo ir gamybos veiksnių pardavėjo. B) Įmonė - ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę, veikiantis komerciniai pagrindais, gaminantis prekes ir paslaugas. C) Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą, kurie reglamentuoja ekonominę veiklą. D) Rinkos mechanizmas-ūkio subjekto veiklos koordinatorius. MAKROEKONOMIKA - ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą. Tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniai rodikliais kaip BNP, infliacijos tempas, VKI, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, VBD, užsienio prekybos balansas ir kt. 2kl. Ekonomikos teorijos objekto raida Teorinės ekonomikos kaip ir daugelio kitų mokslo ištakų randama Antikos filosofų, politikos veikėjų: Aristotelio, Ksenofonto samprotavimuose apie ūkio tvarkymą, darbo organizavimą, pajamų paskirstymą prekių mainus, pinigų palūkanas ir kt. Istoriškai ekonomikos teorija pradėjo formuotis kaip socialinių ūkinės veiklos problemų mokslas, vadinamas politine ekonomika. Ekonomikos teorijos objektas istorijos bėgyje nuolat kito. Svarbiausi kitimo etapai: (1) XVI a. didžiausios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama MERKANTILIZMU. Atstovai: W.Stafford, J.Colbert, A.de Monchretien, T.Mun. Jie turto didėjimą siejo su prekyba, pinigais, siūlė išvežti prekių daugiau negu įvežti ir taip kaupti šalyje auksą ir sidabrą. (2) XVII a. FIZIOKRATIZMAS. Atstovai: F.Qnesnay bei A.Turgos skelbė, kad turtą didina ne prekyba, o darbas, naudojamas žemės ūkyje. Mat čia akivaizdus daiktinis turto padidėjimas. Jų indėlis į teorinės ekonomikos formavimąsi-tai visų pirma turto judėjimo tarp ūkio sektorių, visuomenės klasių t.y. visuomeninės reprodukcijos analizė. (3) KLASIKINĖ POLITINĖS EKONOMIKOS MOKYKLA (XVIII a.). Atstovai : A.Smith, D.Ricardo, J.S.Mill. Jie padėjo mokslinius pamatus teoriniai ekonomikai, nes įrodė, kad ūkį per rinką, kurioje ūkio subjektai siekia sau naudos, tvarko natūralūs jos dėsniai, turtą kuria darbas, gaminantis prekes. (4) XIX a. I pusė MARKSIZMAS. K.Marx. pagrindinis tikslas buvo tirti žmonių tarpusavio santykius gamyboje. Buvo aiškinama, kad turtą kuria tik gamybinis, t.y. darbininkų darbas, vadinasi ir turtas turi atitekti darbininkams. K.Marx indėlis į teorinę ekonomiką yra jo ekonominių krizių ir apskritai visuomeninio kapitalo atgaminimo teorija. (5) Išsiplėtojus masiniai standartinių prekių gamybai, tapo aktuali prekių realizacijos problema, kuri labiausiai priklausė nuo prekių naudingumo. Austrų ekonomistas E.Bohn-Bawerk, K.Menger, F.Wieser įrodinėjo, kad prekių vertes ir kainas lemia jų ribinis naudingumas. Iš čia kilo pavadinimas RIBINIO NAUDINGUMO MOKYKLA politinėje ekonomikoje. (6) MATEMATINĖ MOKYKLA XIX a. 8 dešimtmetis. U.Jevons, W.Pareto. Buvo pradėta ir matematinėmis priemonėmis (formulėmis bei grafikais) analizuoti funkcinius ūkio ryšius, tokiu būdu įrodyta kokiomis sąlygomis gaunami geriausi ūkinės veiklos rezultatai. Matematikos mokyklos atstovai įrodė teiginį, kad niekam neįmanoma padidinti gerovės kam nors kitam jos nesumažinus. (7) EKONOMIKSAS(EKONOMIKOS TEORIJA) (XIX-XXI a.). Tai kryptis, vyraujanti dabartiniu laikotarpiu. Jį visuomenė tiria tarsi iš vidaus analizuodama tik pačius bendriausius ūkinius santykius, apsiribojanti nuo aplinkos, kurioje tiek ūkiniai santykiai reiškiasi. Pradininkai F.Fist, J.M.Keynes. Jo kaip ir kitų ekonomikos mokslo objektų tyrimų sritis yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Jis tiria tam tikrą ūkinės veiklos aspektą: ribotų išteklių paskirstymą, tenkinant neribotus žmonių poreikius. Žinomi Lietuvos ekonomistai: P.Šalčius, D.Cesevičius, VI. Jurgutis, J.Miškinis, A.Šileika, E.Vilkas 3kl. Pozityvioji ir normatyvioji ekonomikos teorija Pozityvioji ekonomika - apima mokslinę ekonomikos pusę-aiškina bei numato ekonominius reiškinius, t.y. aprašinėja faktinę ekonomikos padėtį ir siekia atsakyti į klausimą: „kaip ekonomika ar jos dalis veikia?“. Daugumos pozityvinės teorijos teiginių ginti nereikia - jie akivaizdūs, remiasi faktais, kurie gali būti lengvai patikrinami. Pvz.: didėjant prekės kainai, tos prekės paklausos kiekis mažėja. Tai priklauso nuo priežastingumo. Dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų visada atsiranda nesutarimų. normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei vertinimais. Normatyviojo ekonomika susijusi su etikos dalykais, t.y. siekia atsakyti į klausimą, kaip ekonomika ar jos dalis turi veikti ir kokia turi būti ekonomika. Normatyviniai teiginiai sunkiai patvirtinami ir patikrinami. Ekonomistai pradeda nuo faktų: empirinė ekonomikos teorija surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Ekonomikos tyrimų klaidos Dažniausiai ekonomistų daromos klaidos: Klaidingas išankstinis įsitikinimas, vertinimai. 1. Netikslūs terminai, jų nevienodumas, vertinant tą patį reiškinį ar procesą. 2. Logiškai neteisingos konstrukcijos, kai laikoma, jog viskas kas gerai individui gerai ir visuomenei. 3. Neteisinga priežastimi bei pasekme laikyti vienas po kito esančius reiškinius. 4. Subjektyvumas. Žiūrėti į faktus ir tikrovę reikia nepasiduodant emocijoms. 5. Netikrumas ekonominiame gyvenime. Ekonomikos teorijos metodologija Bendras ekonomikos teorijos pagrindas yra filosofija. Teorinėje ekonomikoje ir jos srovėje - ekonomikse bendras požiūris į ūkį įvairiai grupuojamas. Paprastai išskiriamas: Racionalusis požiūris-tai protu grindžiamas požiūris į ūkio reiškinius. Jo šerdis yra teiginys, kad už ūkio reiškinių yra natūralūs, galimi pažinti esminiai ūkio dėsniai, kuriuos ekonomikos mokslas ir turi atskleisti. Tokio požiūrio laikėsi anglai A. Smith, D. R. Cardo. J.S .Mill. Dialektinis - ypatingą dėmesį kreipia į reiškinių ir jų esmių tarpusavio ryšius, jų kitimą. Šis požiūris akcentuoja istorizmą ir aktyvų subjekto vaidmenį istorijoje: ūkio reiškinių raida priklauso nuo objektyvių istorinių sąlygų ir nuo subjektų veiklos. Žymiausias reiškėjas vokietis K. Marx. Subjektyvistinis - tvirtinama, kad ekonomika - tai visuma atskirų ūkio subjektų sprendimų nulemtų to, kaip jie vertina savo naudą ir galimybes. Teorijos uždavinys atskleisti tos elgsenos bruožus, būdingus ūkio subjektams, siekti tą elgseną kuo tiksliau aprašyti. Požiūrio pradininkai: K. Menger, F. Wuser. Pozityvinis - tvirtina, kad ekonomika - tai visuma ūkio reiškinių, už kurių kokių nors esmių nėra, yra tik ūkio faktai. Teorijos uždavinys - aprašyti šiuos faktus, nustatyti jų tarpusavio funkcinius ryšius. Pradininkas anglas A. Marshall. Dabartiniame ekonomikse vyrauja pragmatizmas, jungiantis visus apibrėžtus elementus. Jo šerdis - teorinių teiginių vertinimas pagal praktinius rezultatus, vienintelis tiesos kriterijus čia -praktinė nauda. 4kl. ekonomikos modeliai, grafikų metodas Ekonomistai plačiai naudoja modelius, nes išsamių tyrimų atlikti neįmanoma. Teorija arba modelis yra suprastintas tikrovės atvaizdas. Dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima panaudoti analizuojant sudėtingesnes realias situacijas. Supaprastinamai reikalingi tam, kad atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, todėl labai svarbu į modelį neįtraukti veiksnių, kurie neturi įtakos sprendžiamai problemai. Schema: Mokslinėje teorijoje pirmiausiai suformuluojamos aksiomos, nusakančios studijuojamojo objekto savybes ir ryšius, o veikla logiškai samprotaujant, gaunamos išvados. Skiriami tokie teorijos formavimosi etapai: 1. Faktų stebėjimas. 2. Teorijos formulavimas 3. Teorijos patikrinimas. 4. Teorijos taikymas. Pagrindiniai moksliniai metodai: 1. Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. 2. Funkcinė analizė. Tiriama vieno kintamojo dydžio priklausomybė nuo kitų kintamųjų dudžių. 3. Indukcija ir dedukcija. Indukcija- tai mokslinio tyrimo metodas, kai nuo atskirų faktų, teiginių pereinama prie bendresnių teiginių. Tokiu būdu apibrėžtuose reiškiniuose išskiriama, kad yra bendro. Dedukcija- tai mokslinio tyrimo metodas, kai nuo bendrųjų teiginių einama prie atskirų, konkretesnių teiginių. Dedukcijoje priimamos apibrėžtos, plačiai pripažintos ar įrodytos prielaidos, ir samprotavimais, paremtais logikos dėsniais, iš tų prielaidų išvedami atskiri teiginiai. 4. Matematiniai metodai. Padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgesį, įvertina realią padėtį ekonomikoje. Matematinių metodų pagalba yra atliekamos prognozės. 5. Sisteminės analizės metodas. Nagrinėja ekonomiką kaip sistemą. 6. Ekonominiai eksperimentai. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais. 7. Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui. „Ceteris paribus“ – kiti veiksniai išlieka nepakitę. GRAFIKŲ METODAS - dabartinis ekonomikos mokslų metodas, padedantis suprasti tikrovę, lengvinantis duomenų integravimą bei analizę. Ekonomikoje dažniausiai pasitaiko tokios grafikų formos: Y Y Y Atvirkštinė priklausomybės priklausomybė nėra (x didėja, Tiesioginė y mažėja) priklausomybė x didėja, y mažėja X X X Tiesinė lygtis: y=a+-bx , šioje lygtyje: y - priklausomas kintamasis, t.y. ašis nuo kurios pradedama brėžti tiesė. a - taškas, nuo kurio pradedama brėžti tiesė. +- pasvyrimas, nuo kurio priklauso priklausomybė tarp kintamųjų. p=∆y/∆x, kur ∆y-vertikalus pokytis, ∆x- horizontalus pokytis. x- nepriklausomas kintamasis, kuris prirašomas. 5kl. Poreikiai ekonomikos sistemoje Bendriausia prasme poreikis - tai subjekto būklė, reikalaujanti išorinio papildymo, kad subjektas gyvuotų ir plėstųsi. Poreikis įgyja konkretų pavidalą tik kartu su objektu, į kurį jis orientuotas. Poreikiai - tai objektyvi būtinybė sukurti žmogui tokias gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų esamą ekonomikos išsivystimo lygį. Ekonomika funkcionuoja orientuodamasi į poreikius. Dažnai kyla problema kaip suderinti poreikius su gamyba. Poreikiai turi tvirtą pagrindą-visuomeninę gamybą. Natūralus poreikis įgauna visuomeninį (ekonominį) turinį ir pasireiškia gamyboje. Ekonominiai poreikiai atsiranda, kai atsiranda galimybė tenkinti juos gamybos rezultatais. Ekonominiai poreikiai: gamybiniai -susiję su gamybiniu vartojimu ir asmeniniai - susiję tiesiogiai su asmeniniu vartojimu (fiziniai, dvasiniai, socialiniai). Gamyba gimdo vartojimą. Vartojimas daro grįžtamąjį poveikį į gamybą. Technologiškai poreikis gali būti patenkintas esant tam tikram ekonominiam lygiui. Labai svarbu tai, kad poreikiai paprastai viršija turimus išteklius. Ekonominiai interesai Ekonominiai interesai - tai didžiausios naudos pasiekimas mažiausia kaina, t.y. taupiai naudojant turimus išteklius, tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Skirtingus ekonominius interesus turi tiek gamintojai, tiek vartotojai. Gamintojų interesai - pelnas, gaminant prekes ir jas realizuojant bei maksimaliai tenkinant vartotojų poreikius. Vartotojų interesai - įsigyti kuo kokybiškesnę prekę, už tai sumokant kuo mažesnę kainą. 6kl. Specializacija, mainai, pinigai Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus: natūrinis ir rinkos. Natūrinio ūkio bruožai: 1. jis buvo labai artimas gamtai. 2. absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik žemė ir darbas. 3. ūkio vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius. 4. mainų tarp ūkio vienetų nebuvo, kiekviena ūkis buvo ne tik universalus, bet ir kiekvienas gamino sau. Specializacija ir darbo pasidalijimas atveda į tai, kad visuomenėje sukuriama vis daugiau produktų, tačiau esant privatiniai nuosavybei įvairūs produktai priklauso atskiriems savininkams. Specializacija reikalauja mainų atsiradimo, o jų atsiradimas reiškia, kad visi produktai virsta prekėmis. Mainai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai, panaudojant pinigus. Tiesioginiai mainai vyksta, kai produktai mainomi į kt. produktus, tačiau tie mainai ne visada patogūs ir dažnai būna sudėtingi ir neefektyvūs dėl šių priežasčių: prarandamas laikas; ne reikalauja, kad mainuose dalyvių norai nesutampa; iškyla nedalumo problema. Problemos išnyksta, kai mainuose naudojami pinigai. Specializacija – tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių. Tai gali būti ribotas asortimento prekių gaminimas ir paslaugų teikimas šalyje, regione ar įmonėje. Specializacija didina darbo produktyvumą dėl: a) Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų, visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo; b) Kiekvienas žmogus, visą laiką atliekanti tam tikrą darbą, didina meistriškumą, kvalifikaciją, o tai suteikia galimybes tobulinti gamybos procesą; c) Žmogus, pastoviai atliekanti tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito. Absoliutus pranašumas reiškia, kad tam tikras gamintojas absoliučiai pranašesnis už kitus gamindamas kokį nors produktą (pagamina su mažesnėmis sąnaudomis). Lyginamasis pranašumas reiškia, kad kiekvienas gamintojas, norėdamas pasirinkti veiklos sritį turi atsižvelgti į alternatyviuosius kaštus ir jis pasirenka tokių produktų gamybą, kurių alternatyvieji kaštai mažiausi. 7kl. Ekonomikos sistemos ir jų tikslai Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema skirstoma į 4 pagrindinius tipus : 1. Papročių sistemoje ekonominės sistemos sprendžiamos, remiantis religiniai ir socialiniais papročiais ei tradicijomis. Tokia sistema dažniausiai pasitaiko išsivysčiusiose šalyse. 2. Grynoji kapitalistinė laisvos rinkos ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupuotės visiškai nesikiša į ekonomiką. Individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei tam turi lėšų. Čia turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis užtikrintų normalų pelną. 3. Esant komandinei ekonominiai sistemai visus sprendimus dėl to ką, kaip ir kam gaminti priima vyriausybė, t.y. valdžia. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Valdymui naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos. 4. Mišrioji ekonominė sistema. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Šioje sistemoje vyriausybes sprendžia tokius klausimus: Teisinės bazės ir visuomenės atmosferos, kuri leistų rinkos ekonomikai efektyviai bei lanksčiai funkcionuoti, sukūrimas. Konkurencijos apsaugojimas. Pajamų ir turto paskirstymas, rinka ne mažina, o sukelia gerovės skirtumus. Išteklių paskirstymo koregavimas, taršos kontrolė. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonomikos augimo skatinimas: infliacijos, nedarbo ir ekonominių svyravimų reguliavimas. Ekonomikos politikos tikslai: 1. Žemas nedarbo lygis, t.y. aukštas darbo žmonių užimtumas. Dėl nedarbo visuomenė praranda produkciją, kurią pagamintų bedarbiai. 2. Kainų stabilumas – tai laikotarpis, per kurį nėra nei infliacijos, nei defliacijos ir piniginio vieneto perkamoji galia mažai kinta. 3. Efektyvumas – matas, rodantis kiek mes sugebame gauti iš to, ką sunaudojame, tai produktyviųjų pastangų panaudojimo lygis, tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau panaudoti ribotus išteklius. Ekonominis efektyvumas reiškia visos ekonomikos pajėgumą kuo daugiau sukurti prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius. 4. Teisingas pajamų paskirstymas. 5. Ekonominis augimas. Tai ekonominės veiklos rezultatų padidėjimas per tam tikrą laiką. Pakankamas ekonomikos augimo lygis užtikrina pajamų didėjimą ateityje. 6. Gamtos teršimo mažinimas. 7. Ekonominė laisvė. 8 Ekonominis – socialinis saugumas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius, leisti savo pajamas kaip nori. Taip pat žmonės svarbu būti ekonomiškai ir socialiai saugiems, t.y. išsivaduoti iš baimės, kad kokia liga asmenį ar šeimą nustums į beviltišką finansinę padėti. 8kl. Ekonomika ir gamyba, jų tarpusavio priklausomybė Gamyba – tai bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai pakeičiami kitais, tai gamybos išteklių sujungimas prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Ištekliai – tai visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Ištekliai: Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami arba atkuriami sunkiai. Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, sąmoninga veikla būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus psichinių, dvasinių, moralinių ir fizinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti ir gaminti. Darbas yra darbo jėgos funkcija. Darbo jėga yra taip pat ribotas išteklius. Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kt. anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Galvojama apie realųjį kapitalą, o ne apie finansinį. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes – akcijas, obligacijas, bako indėlius. Verslumas – „kažkas, kas įsipareigojo“. Tiksliau tai verslininkas organizuojantis gamybą, priimantis verslo sprendimus, rizikuojantis, taikantis prekių gamyboje naujas technologijas, turi gauti naujausią informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje. Ištekliai turi dvi puses: fizinę (medžiaginę, materialinę), tai ekonominėje sistemoje judantys daiktiniai elementai (gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys), ūkininkaujantys subjektai (žmonės);socialinę, kuri charakterizuoja fizinės pusės sutvarkymą, koordinavimą, organizavimo formą, kuri pasireiškia per ūkinių subjektų ekonominius ryšius. Norint geriau gyventi, būtina plėsti gamybą. DU GAMYBOS PLĖTIMO BŪDAI: 1. geriau išnaudojant gamybos išteklius (ekstensyvus augimas). 2. didinant ekonomikos gebėjimą gaminti daugiau iš esamų išteklių (intensyvus augimas). Ekonominė gėrybė – realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių ar visuomenės poreikius. Ekonominių gėrybių specifiniai bruožai: Ribotumas,jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos. Vertingumas. Naudingumas. Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas. Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja išlaidų. Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą. Gamyba yra efektyvi, kai gamybos išlaidos yra minimalios. 9kl. pasirinkimo problema ir GGK, alternatyvieji kaštai, GGK efektyvumas, GGK ir ekonomikos augimas Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti: t.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis paskirstymo tikslas – maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas. Gamyba – tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas – jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos. Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis. Jos riba rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų išteklių ir su esama technologija. MODELIO PRIELAIDOS: 1. Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės ( A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek B gaminti; 2. Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs; 3. Gamybos technologija nekinta. 4. Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis: t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis. Norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti. Kiekvienas GGK taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško už GGK (D it G) mes negalime pasiekti dėl išteklių stokos. Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinami alternatyviaisiais kaštais. Kitaip tariant – tai kaštais, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu. GGK atspindi alternatyviuosius kaštus, juos rodo GGK nuolydis. Alternatyviųjų kaštų didėjimo dėsnis – kiekvienas papildomas antrosios prekės vienetas reikalauja paaukoti vis didesnį pirmosios prekės vienetą – alternatyvieji kaštai didėja. Didėjantys alter. Kaštai lemia GGK išgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai tokia situaciją atspindi taškas esantis GGK viduje. Galima pagaminti daugiau A, arba B, arba abiejų prekių. Tokie taškai nepageidaujami, nes atspindi faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Visa GGK rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą. Atsisakom prielaidos – kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. GGK – ekonominis augimas ( didėja darbo kokybė, žemės produktyvumas). Jei pagerėja gamybos technologija GGK pasislenka į dešinę. Veiksniai lemiantys ekonomikos augimą: 1. Gamybos priemonių apimties didinimas, t.y. gaminamų įrenginių, mašinų didėjimas; 2. Darbuotojų žinių, sugebėjimų, įgūdžių didėjimas, suteikiantis galimybę per vieną val. pagaminti daugiau prekių; 3. Išradimai, technikos naujovės, didinantys ekonomikos gamybos pajėgumą. Iškyla klausimas, kuris iš GGK taškų yra optimaliausias: 1. Kapitalo kiekio padidėjimas – tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių; 2. Tam tikro taško, esančio GGK, pasirinkimas dabartyje – tai būsimosios kreivės ateityje pagrindinė determinantė. 10kl. Rinkos samprata Ekonomistai rinką supranta, kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padėta prakės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. Schema rodo, kaip išspręsti klausimus : ką, kaip, kam gaminti. Ką gaminti – firmų tikslas. Pelno siekimas juos ir vers gaminti tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, kurie savo ruožtu priklauso nuo kainų, nusistovėjusių produktų ir išteklių rinkose, o tai ir padeda išspręsti klausimą : „ką gaminti?“. Rinka sprendžia ir klausimą „kaip gaminti?“: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo „kam gaminti?“ sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus mokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybes sumokėti nusistovėjusią kainą apsprendžia gaunamos pajamos. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis. Pagrindinės kainų funkcijos: 1. Kainos suteikia informaciją ekonominiams subjektas; 2. kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; 3. kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą; 4. kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos funkcijos ekonomikoje: 1. Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje; 2. rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi); 3. rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus; 4. rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas 5. rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones; 6. rinka per kainų mechanizmą užtinrina gamybos apimtis ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai; 7. rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. Rinkai susidaryti reikia dviejų sąlygų: ◦ prekės ir paslaugos, kuri gali būti perkama ar parduodama; ◦ žmonių, norinčių tą prekę pirkti ir parduoti. Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma, apibūdinanti firmų elgseną. Svarbiausi rinkos struktūros elementai: firmų dydis ir skaičius; gaminamos produkcijos pobūdis; firmos poveikis kainai; įėjimo ir išėjimo iš šakos sąlygos. Rinkos struktūros tipai: Tobuloji konkurencija ir juos bruožai: 1. Labai didelis pirkėjų ir pardavėjų skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, visos jos mažos, todėl jos gaminama ir parduodama tik mažą šakos produkcijos dalį; 2. Produkto homogeniškumas. Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją. Pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulosios konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos; 3. Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas. 4. Įėjimo ir išėjimo laisvė. Tai kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, nes šios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą. Tačiau ekonomistai pripažįsta keturias galimas kliūtis, trukdančias efektyviai paskirstyti išteklius tobulosios konkurencijos rinkoje: a) Nėra sąlygų, kurios garantuotų optimalų pajamų paskirstymą; b) Paskirstant išteklius konkurenciniame modelyje neatsižvelgta į pašalinio efekto kaštus ir naudą bei visuomeninių gėrybių gamyba c) Ši rinka gali skatinti lėtą technologinę pažangą; d) Nėra plataus produktų pasirinkimo, aplinka nėra laidi naujų produktų kūrimui. Grynoji monopolija ir jos bruožai: 1. Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; 2. Monopolistas gamina unikalų produktą, neturintį artimų pakaitalų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, turi arba pirkti, arba ne; 3. Monopolistai gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gaminama ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį; 4. Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas. Paprastai rinka vadinama monopoline, jeigu daugia nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Ilgu laikotarpiu būtinos įėjimo į rinką kliūtys: 1. Vyriausybės licenzijos ir privilegijos; 2. Patentai ir autorinės teisės; 3. Išimtinė svarbių išteklių kontrolė; 4. Masto ekonomija. Monopolinė konkurencija – tai toks rinkos struktūros tipas, kai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produktą. Bruožai: 1. Pakankamai nedidelis firmų skaičius; 2. Produkto diferenciacija: vieno siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; 3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai; 4. Įėjimo ir išėjimo iš šakos laisvė. Kad prekė taptų unikali, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimus, formos ženklus ir pan. Parduodamos prekės turi daug pakaitalų, todėl labai monopolizuoti rinkos neįmanoma. Oligopolija – tai tokia rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruožai: 1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų; 2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas, arba diferenciuojatas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan. 3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti dėl labai didelės gamintojų tarpusavio priklausomybės. 4. Įėjimo į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jei leistų vidutinius bendruosius kaštus. Monopsolija – rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas. Oligopsolija - rinka, kurioje vyrauja keli stambūs pirkėjai. Duapolija – rinka, kurioje vyrauja du pardavėjai. Dvipusė monopolija – egzistuoja tik vienas pardavėjas ir pirkėjas. 11kl. Paklausos analizė Paklausa – prekės ar paklausos kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys. Matematiškai prekės paklausa aprašoma paklausos funkcija. Paklausos funkcija vadiname paklausos priklausomybę nuo lemiančių veiksnių: pirkėjų piniginės pajamos, skonis, mada, kiti veiksniai. Paklausos dėsnis teigia, kad didėjant prekių kainai, paklausos kiekis mažėja ir atvirkščiai, mažėjant prekių kainai, paklausa didėja dėl dviejų priežasčių: 1. sumažėjus prekių kainai ir nekintant vartotojų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, nes jie iki tol norėjo toks prekės, bet negalėjo įpirkti. 2. kainų sumažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Paklausos dėsnio veikimą dar galima paaiškinti ir mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Pirkėja reakcija į skirtingas kainas pavaizduoja lentelė, kuri vadinama paklausos lentele – tai lentelės forma pateikti prekės ar paslaugos kiekiai, kurios pirkėjai galėtų įsigyti už skirtingas kainas. Variantai Kaina (P) Lt Perkamų prekių kiekis (Q) vnt. A 10 3 B 8 4 C 6 5 D 4 6 E 2 7 Paklausos kreivė – tai grafinis prekės kainos ir paklausos kiekio ryšio vaizdas. Neigiamas kreivės nuolydis rodo, kaip pirkėjas reaguoja į kainos pokyčius. Paklausa žymima raide D. D P Q PAKLAUSOS VEIKSNIAI. Paklausos kiekio pakytis – judėjimas išilgai paklausos kreive. Paklausos pokyčius rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje. Veiksniai: 1. Pajamos ir jų kitimas. Padidėjus pirkėjo pajamoms, pirkėjas perka daugiau normalios kokybės, brangesnes prekes. Normalios prekės – tai prekės, kurių paklausa padidėja padidėjus vartotojo pajamoms, nepatrauklios prekės – kurių paklausa padidėja sumažėjus vartotojo pajamoms. 2. Kitų prekių kainos kitimas. Tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo poveikis skirtingas. Prekės pakaitalai – jos tenkina tuos pačius poreikius ir pakeičia vieną kita. Komplektinės – prekės vartojamos kartu kaip komplektai. 3. Išlaidų reklamai kitimas. Išlaidų reklamai padidėjimas turėtų didinti prekių paklausą. 4. Numatomas kainų kitimas, lūkesčiai, viltys. Numatomas kainų kitimas didina dabartin vartojimą. 12kl. Pasiūlos analizė Pasiūlą formuoja gamintojas. Pasiūla – tai prekės ar paslaugos kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti, ir kainos, užm kurią ši prekė ar paslauga parduodama, ryšys. Pasiūlos funkcija vadiname pasiūlos priklausomybę nuo lemiančių veiksnių: tam tikrų prekių ar paslaugų kainos, išteklių kainos, naudojamos technologijos, mokesčių ir dotacijų, gamtinių sąlygų. Pasiūlos dėsnis teigia, kad didėjant pasiūlos kiekiui, pasiūlos kainos taip pat didėja ir atvirkščiai. Pasiūlos lentelė – tai kainos ir pasiūlos kiekio, kurį gamintojas nori parduoti per tam tikrą laikotarpį, aprašymo būdas. Pasiūlos kreivė – tai grafinis prekės ir pasiūlos kiekio ryšio vaizdavimas. Pasiūlos kreivės nuolydis yra teigimas. Pasiūla sutartinai žymima S. P S Q Pasiūlos kiekio pokyčiu vadiname judėjimą išilgai pasiūlos kreive. Pasiūlos kreivės pokyčius rodo kreivės persikėlimas į vieną arba į kitą pusę. Pasiūlos veiksniai: 1. Gamybos veiksnių pasikeitimas. Gamybos veiksnių sumažėjimas perkelia pasiūlos kreivę į kairę, padidėjimas į dešinę. 2. Pažangių technologijų naudojimas. (lemia didesnę prekių ar paslaugų gamybą) Šiuo atveju gamybos veiksnių kainos gali likti nepasikeitusios arba nežymiai padidėti, bet dėl medžiagas ar žaliavas taupančių technologijų gamybos veiksnių sąnaudos mažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę. 3. Pakaitalų ir komplektinių prekių gamyboje kainos pasikeitimas. Jei prekės yra pakaitalai gamyboje, tai jų gamybai naudojami tie patys ištekliai. A prekės kainai padidėjus, B prekės pasiūla sumažės, nes dalis šiai prekei gaminti skirtų išteklių bus sunaudoti A prekės gamybai. Jie prekės yra papildančios vieną kitą, tai gaminant vieną (A) prekę, kaip šalutinis (papildomas) produktas pagaminama antroji (B) prekė. A prekės kainai pakilus, jos gamyba padidėja, kartu padidėja ir B prekės pasiūla. 4. Mokesčiai ir dotacijų pasikeitimai. ( Jei firma moka daugiau mokesčių tai firma mažiau investuoja į gamybą) 13kl. Rinkos pusiausvyros ir nepusiausviros atvejai Jei rinkoje yra pusiausvyra, tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekių kiekiu, kurį pirkėjai nori nupirkti. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų norus atspindinčios pasiūlos ir paklausos kreivės gali būti panaudotos rinkis pusiausvyrai pavaizduoti grafiškai. Tam S ir D kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje, šis modelis dar vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis. Rinka pasiekia pusiausvyrą pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške E. šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą PE, kuriai esant pasiūlos kiekis sutampa su paklausos kiekiu : Qs = QD. Pusiausvyros kaina PE yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui. Kai kaina mažesnė už pusiausvyros kaina PE ir lygi P1. Tuomet paklausos kiekis bus QD1, pasiūlos kiekis QS1. Už tokią kainą pirkėjai norėtų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti, t.y. paklausa viršija pasiūla ir susidaro prekių trūkumas. Tokia situacija yra vadinama pardavėjo rinka, kadangi šiuo atveju vartotojai konkuruoja tarpusavyje, norėdami įsigyti deficitinę prekę. Jei kaina yra P2, tai pasiūla viršija paklausa ir susidaro prekių perteklius. Esant kainai P2, pasiūlos kiekis lygis QS2, o paklausos kiekis yra QD1. Tokia situacija yra vadinama pirkėjo rinka, kadangi šiuo atveju pardavėjai tarp savęs konkuruodami siūlydami vartotojui perteklinę prekę. Paklausos ir pasiūlos kiekis rinkoje ne visada yra subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoje, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link. Dėl to kinta kaina, kas lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje. Rinkos situacija Paklausos ir pasiūlos kiekio santykis Rinkos kainos pasikeitimas Perteklius QD

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!