Ekonomikos teorija

Ekonomikos teorija ir tikslai 1. Ekonomika ir ekonomikos teorija 2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos 3. Mikroekonomika ir makroekonomika 4. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir jų ypatybės 5. Pozityvinė ir normatyvinė teorija 6. Ekonomikos politika ir jos tikslai 1. Ekonomika ir ekonomikos teorija Ekonomika - (gr. “oikos” - būstas, ūkis; “nomos” - valdymo, tvarkymo menas) Žodis “ekonomika” priklausomai nuo naudojimo turi dvi prasmes: 1. Mokslo šakos pavadinimas; 2. Šalies ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas. Ekonomika - tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla - visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas. Ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, naudoti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius. Pasak Polo Samuelsono, ekonomikos teorija - mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. Kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų. Ekonomikos elementas - tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas - tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas su tuo objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. Kartu apribojamos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės, nes nuosavybė - tai visada ekonominė nauda ir atsakomybė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt. Visi ekonomikos elementai - ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu. 2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos Ekonominė gėrybė. Skiriamos gėrybės ir ekonominės gėrybės. Ekonominė gėrybė - realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės…). Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų yra labai mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu. Ekonominės gėrybės ir domina ekonomikos mokslą Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai: 1. Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos. 2. Vertingumas; 3. Naudingumas; 4. Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas; 5. Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja kaštų (išlaidų); 6. Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą. Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas, žemė, įrengimai ir kt.). Ekonominiai ištekliai - riboti ištekliai. Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais. Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės: 1. Darbas; 2. Žemė; 3. Kapitalas; 4. Verslumas. Darbas - bet kokia fizinė ar protinė(profesinė ?) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. Ribotumą sąlygoja ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt. Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas. Tačiau naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes. Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys - visi gamtos teikiami ištekliai. Tai ribotas gamybos veiksnys. Kapitalas: 1. Realus kapitalas; 2. Finansinis kapitalas. Kapitalas kaip gamybos veiksnys yra realusis kapitalas - tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Tuo kapitalas (dar vadinamas investicinėmis prekėmis) skiriasi nuo vartojimo prekių, kurios tiesioginiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai). Finansinis kapitalas - tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos). Realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo procesas vadinamas investicijomis. Žmogiškasis kapitalas - mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą. Verslumas - specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas - gauti kuo didesnius veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Verslininko funkcijos: 1. Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pagamintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas; 2. Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip gaminti); 3. Stengiasi sukurti ir išleisti į rinka naujus produktus, technologijas ar net biznio organizavimo formas; 4. Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t.t. Verslumas - naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų technologijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas. Firma - būdingas šiuolaikinės ekonomikos elementas. Tai verslo organizacija, gaminanti prekes, suteikianti paslaugas. Jai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių. Rodikliai, padedantys apskaičiuoti padėtį rinkoje: bendras nacionalinis produktas (BNP) - tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Norint palyginti BNP dinamiką per tam tikrą laikotarpį, naudojama realaus BNP sąvoka. Realus BNP - tai BNP apskaičiuotas bazinių metų kainomis (įvertintas stabiliomis kainomis). BNP apskaičiuotas einamųjų metų kainomis - nominalus BNP. BNP palyginimas: 1990 m. 1996 m. Kiekis 100 50 Kaina 10 100 BNP (nominalus) 1000 5000 BNP (realus) 1000 500 Tam, kad įvertinti infliacijos įtaką BNP augimui, vartojamas BNP defliatorius: BNP(def)  BNP (nat.)/ BNP (real.) * 100  Padėtis, kai BNP mažėja, vadinama recesija. Jei BNP mažėja ilgą laiką, tai ekonomikos padėtis yra vadinama depresija. Realaus BNP padidėjimas per tam tikrą laiką yra vadinamas ekonominiu augimu. Infliacija ir nedarbas. Infliacija - tai vidutinio arba bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio sumažėja piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Nedarbas - tai situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Bedarbiai - žmonės, neturintys darbo, bet aktyviai jo ieškantys, besiregistruojantys įdarbinimo įstaigose kaip galintys ir norintys dirbti. Nedarbo lygis - tai nedirbančių darbingų žmonių santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. 3. Mikroekonomika ir makroekonomika. Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis - mikro ir makro. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas - pasinaudojant individualiu ekonominio subjekto elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose. Mikroekonomikos teorijos objektai: 1. Namų ūkis - tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu priiminėja ekonominius sprendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti. 2. Firmos perka gamybos veiksnius ir panaudoja juos prekių ir paslaugų gamyboje; 3. Nagrinėja vyriausybės objektų veiklą: Seimas ir kt., kas reglamentuoja ekonominę veiklą, teismai. 4. Rinkos mechanizmas - ūkio subjekto veiklos koordinatorius. Rinka - ekonominė sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų pirkimą bei pardavimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą. Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą (“the big picture”). Objektai: 1. Ekonominis augimas; 2. Nedarbas; 3. Infliacija… Makroekonomikos turinys - suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip vieningos sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai ir dėsningumai, funkcionavimą. Makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą ir kt. Tačiau abi ekonomikos teorijos naudoja tas pačias sąvokas ir kai kurias temas nagrinėja ir ten, ir ten. 4. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir ypatybės Realybė labai sudėtinga, todėl turi būti daromos analizės. Ekonomistams ir kitų socialinių mokslų specialistams, palyginus juos su gamtos mokslų specialistais, yra sunkiau atlikti teorijų formulavimą, patikrinimą, ekonominių reiškinių prognozavimą. Problema - labai sunku (dabar - praktiškai neįmanoma) atlikti ekonominius eksperimentus. Be to, socialiniai mokslai yra susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. Iš kitos pusės, ekonomikos teorija daugiau naudoja skaičių, diagramų nei kiti socialiniai mokslai, nes tai materialinio gyvenimo sfera. Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Ekonomistų pagrindinis tikslas - suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausimą: kas bus, jeigu…? Ekonomistai, remdamiesi realaus gyvenimo stebėjimais, stengiasi suformuluoti ekonominius principus, kurie naudojami konstruojant ekonominę politiką. Ekonomistai plačiai naudoja modelius, nes išsamių tyrimų atlikti neįmanoma. Modelis, kaip ir teorija - supaprastintas tikrovės atvaizdas. Modeliai gali būti išreikšti žodžiais, grafikais arba formulėmis. Dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima panaudoti analizuojant sudėtingesnes realias situacijas. Supaprastinimai reikalingi tam, kad atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, tačiau labai svarbu neįtraukti į modelį tik tuos veiksnius, kurie išties neturi įtakos sprendžiamai problemai. Dirbdami su modeliais, ekonomistai paprastai naudoja realius duomenis. Tai būtina tam, kad įvertinti, kurie modeliai yra labiausiai naudingi, ir suprasti, ar modelių rezultatai neprieštarauja faktams. Modelių sudarymo schema: Pagrindiniai moksliniai metodai: 1. Mokslinės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ryšių bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. Abstrakcijos lygis gali būti skirtingas (priklauso nuo tikslo). 2. Funkcionalinės analizės. (Kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). Ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai yra susiję. Taip pat daug susijusių reiškinių, kuriuos lemia dėsningumai. Kaip pavyzdys pateikta funkcionalinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos. (QD=f(P)). Realybėje paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių (uždarbis, mada,…). Kad išskirti priklausomybę, naudojama sąlyga “ceteris paribus” - esant visiems kitiems veiksniams nekintamiems. 3. Indukcija ir dedukcija. Indukcija - tai metodas, kai einama nuo atskirybės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sistematizuojami ir analizuojami. Dedukcija - kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus. 4. Matematiniai metodai naudojami kiekybinių parametrų analizėje. Matematiniai metodai padeda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. Labai svarbu yra tai, kad matematinių metodų pagalba daromos ekonominės prognozės. 5. Sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą. 6. Ekonominiai eksperimentai - labai sunku juos naudoti ir ne visada jų pagalba yra tiksliai prognozuojami rezultatai.Svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir mechanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vykdomi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais. 7. Grafikų metodas. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui. 5. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomikos politika bei jos tikslai Ekonomikos teorija skirstoma į: 1. Pozityvinę; 2. Normatyvinę. Pozityvinė teorija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. Daugumos pozityvinės teorijos teiginių nereikia ginti - jie akivaizdūs. Dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų praktiškai visada atsiranda nesutarimų. Normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais, ji nagrinėja, kaip turi veikti ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Normatyvinė ekonomikos teorija yra labai susijusi su ekonomine politika. Ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, palygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją. Antrame lygyje ekonomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsningumus. Trečiame - ekonominė politika kontroliuoja bei įtakoja ekonominę elgseną bei jos pasekmes. Galutinis ekonomikos teorijos tikslas - sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą. Išskirkime keletą pagrindinių ekonomikos ir ekonomikos politikos tikslų: 1. Ekonominis augimas - užtikrinti gyvenimo lygį dabartyje ir ateityje; 2. Visiškas užimtumas; 3. Ekonominis efektyvumas - siekti maksimalios naudos prie minimalių išteklių; 4. Stabilus kainų lygis; 5. Teisingas pajamų paskirstymas; 6. Ekonominė laisvė; 7. Ekonominis saugumas; 8. Tarptautinės prekybos ir mokėjimų balansai. Kad paruošti programą, reikia: • Aiškiai apibūdinti tikslą; • Tiksliai nustatyti kiekvienos alternatyvios programos pasekmes; • Reikia išskirti šalį su panašia ekonomika. Išteklių ribotumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos 1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė 2. Gamybos galimybių kreivė ir alternatyviniai kaštai 3. Gamybos galimybių kreivė ir efektyvumas 4. Gamybos galimybių kreivė ir ekonominis augimas 1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė Kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti. T.y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams, kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas - maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas. Gamyba - tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams patenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas - jos technologija, t.y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos. Tam, kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis, naudojamas gamybos galimybių ribos modelis. Gamybos galimybių riba rodo, kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų ribotų išteklių ir su esama technologija. Modelio prielaidos: 1. Ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (A ir B). Mes turime pasirinkti, kiek prekės A ir kiek prekės B gaminti; 2. Gaminant prekes A ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs; 3. Gamybos technologija nekinta; 4. Ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t.y. sunaudojami visi ištekliai ir gaminama maksimali gamybos apimtis. Gamybos alternatyvos A vnt. B vnt. 1 10 0 2 9 1 3 7 2 4 4 3 5 0 4 Norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti. Kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių A ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai panaudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos, mes negalime pagaminti dėl išteklių stokos. 2. PPF ir alternatyvieji kaštai Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviniais kaštais. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai - tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu. Reikia pažymėti, kad PPF atspindi tris svarbius momentus: 1. Retumą; 2. Pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų); 3. PPF atspindi alternatyvinius kaštus. Alternatyvinius kaštus rodo PPF nuolydis. Čia veikia alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnis - alternatyviniai kaštai didėja. Didėjantys alternatyviniai kaštai lemia PPF įgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyvinių kaštų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvinių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviniam panaudojimui. 3. PPF ir efektyvumas Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją atspindi taškas C. Galima pagaminti dar daugiau arba prekės A, arba B, arba abiejų. Tokie taškai nepageidautini, nes atspindi tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės, nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus. Visa kreivė rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą. 4. PPF ir ekonominis augimas Atsisakom antros ir trečios prielaidos - kinta ir technologija, ir išteklių kokybė. PPF(1) - ekonominis augimas (didėja darbo kokybė, didėja žemės produktyvumas). Jei pagerėja gamybos technologija: Iškyla klausimas, kuris iš kreivės PPF taškų yra optimaliausias: 1. Kapitalo kiekio padidėjimas - tai vienas iš pagrindinių augimo šaltinių; 2. Tam tikro taško, esančio gamybos galimybių kreivėje, pasirinkimas dabartyje - tai būsimosios kreivės ateityje pagrindinė determinantė. Mišrioji ekonomika 1. Ekonominių sistemų įvairovė 2. Specializacija, mainai ir pinigai 3. Rinka ir pelnas 4. Valstybės vaidmuo mišrioje ekonomikoje 5. Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai 1. Ekonominių sistemų įvairovė Ekonominių sistemų tipai: 1. Grynasis kapitalizmas; 2. Komandinė ekonomika; 3. Mišrioji ekonomika. Grynosios kapitalistinės sistemos pagrindiniai bruožai: • ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe; • vyrauja subjektų ekonominė laisvė; • rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją; • kiekvienas ekonomikos subjektas siekia maksimizuoti savo pajamas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendimais; • valstybės organai nesikiša į ekonomiką. Tokioje rinkoje veikia taip vadinama A.Smito nematomoji rinka. A.Smitas teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funkcionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda. Komandinė ekonomika. Jai esant, visus sprendimus (ką,kaip, kam) lemia vienas centras. Jos bruožai: • kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė; • centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma. Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema. Grynasis kapitalizmas, kaip ir komandinė ekonomika - teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos - tai mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja. Mišrių sistemų bruožai: • vyrauja privati nuosavybė; • ekonominė laisvė; • asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas; • konkurencija; • rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas; • dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas. 2. Specializacija, mainai ir pinigai Istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus: 1. Natūralinis; 2. Rinkos. Natūralinio ūkio bruožai: • jis buvo labai artimas gamtai; • absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas; • ūkiniai vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius; • mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik universalus, bet ir lokalinis, kiekvienas gamino sau. Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūralinį ūkį, kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik produkcijos perteklius bei mainų pobūdis buvo natūrinis. Atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio. Tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas). Tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per pramoninės revoliucijos epochą. Po pramoninės revoliucijos gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės. Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių: 1. Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo; 2. Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą, kvalifikaciją, o tai duoda jam galimybę tobulinti gamybos procesą ir pan.; 3. Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito. Mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. tarpininkaujant pinigams. Barteriniai mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų priežasčių: • prarandamas laikas; • jie reikalauja, kad maine dalyvių poreikiai sutaptų; • iškyla nedalumo problema. Pliusas atsiranda infliacijos metu. Išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose naudojami pinigai. Pinigai - visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, - tai svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai - vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo funkciją - nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia gali mažėti. 3. Rinka ir pelnas Pelnas - pagrindinis verslo įmonių tikslas. Ekonomistai skiria bendrą, normalųjį ir ekonominį pelną. Bendrasis pelnas - skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir buhalterinių kaštų. Normalusis pelnas - tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas - minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Jeigu šis minimalus atlyginimas neužtikrinamas, tai jis pakeis veiklos kryptį ar net taps samdomu darbuotoju. Ekonominių kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai - tai vertė, kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai - tai tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šie išmokėjimai gali būti: 1. Eksplicitiniai (išoriniai); 2. Implicitiniai (vidiniai). Firmos požiūriu, eksplicitiniai kaštai - tai darbo užmokestis, išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai - tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių panaudojimą geriausiu būdu. Ekonominių kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti. Bendros pajamos (P + Q) Bendrasis pelnas Buhalteriniai Normalusis kaštai Ekonominis pelnas pelnas Ekonominiai kaštai Pelnas - išteklių alokacijos (paskirstymo) veiksnys. Jeigu tam tikros šakos įmonės gauna ekonominį pelną, , t.y. jų pajamos viršija ekonominius kaštus, kitų šakų įmonės gauna stimulą perkelti savo išteklius į šią šaką, nes jos tikisi, kad taip pat gaus ekonominį pelną ir atvirkščiai: kai gamyba nuostolinga, dalis įmonių pasitraukia iš šakos, resursai perkeliami į kitas šakas. Resursų persiliejimai vyks tol, kol neišnyks ekonominis pelnas arba atvirkščiai - nuostolis. Visos tam tikros šakos įmonės gaus tada normalųjį pelną. Be to, pelnas - ekonominio vystymosi veiksnys. Rinkoje funkcionuoja ir dominuoja tik tokios pelno siekiančios įmonės, kurios atranda geriausią būdą gaminti tam tikrą prekę. Pelno siekimas konkurencijos sąlygomis priverčia firmas pastoviai tobulinti savo produkciją, gamybos technologiją, verslo organizavimo formas ir pan. Pelnas - vienas iš investicijų šaltinių. 4. Valstybės vaidmuo Pagrindinai vyriausybės tikslai: 1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo, nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir t.t.; 2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai - monopolija. Plačiąja prasme, monopolija - situacija, kai gamintojų ar pardavėjų kiekis yra toks mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą. Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir nebus pasiektas visuomeninis naudingumas; 3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams, rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus, mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį; 4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę; 5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos, nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas. 5. Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai Išteklių, produktų ir pajamų apytaka: Prielaidos: • uždara ekonomika - nėra eksporto; • namų ūkiai išleidžia visas pajamas; • grynai privati ekonomika; • visi produktai suvartojami; • procesas pastoviai kartojasi. Dėl prielaidų ekonominio augimo negali būti. Viršutinėje dalyje - namų ūkiai - pasiūlos agentas, firmos - paklausos. Apatinėje - atvirkščiai. Šis supaprastintas modelis vaizduoja sprendimų priėmimo mechanizmą, kurio metu formuojasi išteklių bei produktų kainos, kurios savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas. Nesant grynojo kapitalizmo sistemos įsikiša vyriausybė: 1,2 – rodo, kad vyriausybė perka iš privačių firmų ginklus, kompiuterius, automobilius ir pan.; 3,4 – rodo, kad vyriausybė perka darbą (moka už darbą Seimo nariams, kareiviams ir pan.) bei žemę; 5,6 – rodo, kad vyriausybė teikia visuomenines gėrybes namų ūkiams ir firmoms; 7,8 – rodo, kad vyriausybė renka mokesčius. Grynieji mokesčiai – tai mokesčiai minus transferiniai išmokėjimai (namų ūkiams) ir subsidijos (firmoms). {1,3 – išlaidos; 4 – ištekliai; 2,6 ir 5 – prekės ir paslaugos; 7,8 – grynieji mokesčiai. } Įvedus finansinę rinką: [Namų ūkiai negali išleisti visų pajamų savo išlaidoms.] Rinka 1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje 2. Rinkos struktūros 3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka - tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras - kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas - už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y.norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka - tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai - vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai - tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą. Išteklių rinka Pirkėjai Pardavėjai Firmos Namų ūkiai Pardavėjai Pirkėjai Produktų rinka Schema rodo. Kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką - firmų tikslas - pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir bendrosios pajamos, ir kaštai yra : TR  PP * QP p - produkcija TC  PR * QR r - ištekliai Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą,”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja - atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis. Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos: • kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams; • kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą; • kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą; • kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas - sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Išvada: rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos funkcijos ekonomikoje: 1. Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje; 2. Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi); 3. Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus; 4. Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas; 5. Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones; 6. Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai; 7. Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. 2. Rinkos struktūros Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra - tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną. Svarbiausi rinkos struktūros elementai: • firmų skaičius ir dydis; • gaminamos produkcijos pobūdis; • firmos poveikis kainai; • įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos. Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros: 1. Grynoji (tobula) konkurencija; 2. Grynoji monopolija; 3. Oligopolija; 4. Monopolinė konkurencija. Grynoji konkurencija. Bruožai: 1. Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos, todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; 2. Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos; 3. Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti; 4. Įėjimo ir išėjimo laisvė. Tobula konkurencija - kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka - tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą. Grynoji monopolija - antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu požiūriu monopolija - išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono - vienas, polija - parduoti). Bruožai: 1. Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; 2. Monopolistas gamina unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti; 3. Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų prieinamumą rinkoje; 4. Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas. Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios - slapti susitarimai, draudžiami. Monopolinė konkurencija - tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Bruožai: 1. Pakankamai didelis firmų skaičius; 2. Produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; 3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai; 4. Įėjimo ir išėjimo laisvė. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą, įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali. Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruožai: 1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų; 2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba); 3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti; 4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje. Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija, duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija - keli stambūs pirkėjai, duapolija - du pardavėjai, dvipusė monopolija - egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas. Rinkos struktūros ir jų bruožai: Specifiniai bruožai Grynoji konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Grynoji monopolija Firmų skaičius labai daug mažų daug keletas stambių firmų viena Produkto tipas homogeniškas diferencijuotas homogeniškas / diferencijuotas unikalus Kainų kontrolės galimybės nėra labai maža didelė labai didelė Įėjimas į rinką laisvas laisvas sudėtingas nėra Nekaininė konkurencija nėra yra yra labai plati nėra Pavyzdžiai valiutų rinka, vertybinių popierių birža paslaugų rinka, mažmeninė prekyba automobiliai, metalai deimantų korporacija “Debirs” Efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįmanomas. Konkurencija (lot. concurrerre)- bėgti drauge. 3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius: 1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną - stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį; 2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose. Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija – užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. Paklausa ir pasiūla 1. Paklausa ir paklausos kreivė 2. Pasiūla ir pasiūlos kreivė 3. Paklausos ir pasiūlos sąveika: rinkos pusiausvyra 4. Paklausos kitimo veiksniai 5. Pasiūlos kitimo veiksniai 6. Paklausos ir pasiūlos kitimas: pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties kitimo efektai Svarbiausi rinkos elementai - paklausa, pasiūla ir kaina. 1. Paklausa ir paklausos kreivė Paklausos apimtis. Tam tikros prekės paklausos apimtis - tai prekės kiekis, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti per tam tikrą laikotarpį. Paklausa priklauso nuo prekės kainos bei kitų veiksnių: Q(D)  f ( P, I, P(s), P(c), N, CT…), kur Q(D) - prekės paklausos apimtis P - prekės kaina I - vartotojo pajamos P(s) - prekių substitutų kaina P(c) - komplementarių prekių kaina N - vartotojų skaičius CT - vartotojų skonis … - kiti, nepaminėti, veiksniai Kaina - pagrindinis veiksnys paklausos - pasiūlos modelyje, esant sąlygai ceteris paribus. Ryšys tarp kainos ir kiekio yra pakankamai pastovus, ir todėl vadinamas paklausos dėsniu: paklausos apimtis paprastai kinta priešinga kainos kitimui linkme. Paklausos dėsnį galima paaiškinti: • pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį; • remiantis pajamų ir substitucijos efektais. Pajamų efektas rodo, kad žmogus gali sau leisti nusipirkti daugiau tam tikros prekės vienetų žemesne kaina, neatsisakydamas kitų alternatyvių prekių. Taip yra todėl, kad prekės kainos sumažėjimas reiškia, kad padidėjo vartotojo realiosios pajamos, t.y. už tam tikrą pinigų kiekį jis gali įsigyti daugiau prekės vienetų. Substitucijos efektas reiškia, kad kainai mažėjant žmogui atsiranda paskata įsigyti pigesnę prekę vietoj analogiškų prekių, kurios yra dabar santykinai brangesnės. Pajamų ir substitucijos efektas visada veikia kartu Pvz.: jautienos paklausa tam tikrame Lietuvos rajone: Kaina (Lt/kg) Paklausos apimtis (tūkst. kg) 4 80 8 55 12 35 16 20 20 10 80 - tai paklausos apimtis. Paklausa - tai visa kreivė - tai daugybė kiekvienos nustatytos kainos ir paklausos apimties kombinacijų. Individuali ir rinkos paklausa: 2. Pasiūla ir pasiūlos kreivė Prekės pasiūlos apimtis - prekės kiekis, kuri pardavėjas nori ir gali parduoti per tam tikrą laiko tarpą. Q(s)  f (P, P{r}, T, N,…), kur Q(s) - pasiūlos apimtis P - prekės kaina P{r} - naudojamų išteklių kaina T - technologijos lygis N - gamintojų skaičius Pasiūlos apimtis priklauso nuo kainos ir kitų veiksnių. Pasiūlos apimtis paprastai auga didėjant prekės kainai: kuo aukštesnė kaina, už kurią galima parduoti prekę, tuo didesnį pelną gauna gamintojas, esant nekintamiems gamybos kaštams. Tai skatina gamintoją pateikti į rinką daugiau prekių, be to, aukštesnės kainos ir pelnas pritraukia į rinką naujus gamintojus. Ryšys tarp kainos ir kiekio pastovus. Pasiūlos dėsnis: pasiūlos apimtis paprastai kinta kainos kitimo linkme. Pasiūlos skalė (pvz., jautiena): Kaina (Lt/kg) Pasiūlos apimtis (tūkst. kg) 4 5 8 20 12 35 16 50 20 60 Pasiūla - visų kombinacijų suma. Pasiūlos kreivės padėtį ir nuolydžio kampą lemia prekės gamybos kaštai. Pasiūla paprastai negali būti padidinta, nepakeliant produkcijos vieneto gamybos kaštų. Natūralu, kad firmos nenorės pristatyti prekių, kol jų kaina nepadengs visų gamybos sąnaudų. 3. Pasiūlos ir paklausos sąveika - rinkos pusiausvyra Rinkos kainos nustatomos atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos balansą Kaina Paklausos apimtis Pasiūlos apimtis Perteklinė paklausa Kainos kitimo kryptis (1) (2) (3) (4)  (2)-(3) (5) 4 80 5 75 auga 8 55 20 35 auga 12 35 35 0 pastovi 16 20 50 -30 mažėja 20 10 60 -50 mažėja Jei kaina kokiu nors būdu būtų užfiksuota žemame lygyje, tai susidarytų deficitas, pirkėjai nerastų to kiekio, kurį norėtų pirkti ir konkuruotų tarpusavyje. Tokia padėtis vadinama gamintojo rinka. Jei kaina būtų atitinkamai užfiksuota aukštame lygyje, rinkoje atsirastų prekių perteklius ir pardavėjai nerastų pakankami pirkėjų, kad galėtų realizuoti visą siūlomą produkciją. Šiuo atveju tarpusavy konkuruotu pardavėjai ir tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Pusiausvyros kaina (P(E)) - tokia kaina, kai pasiūlos apimtis lygi paklausos apimčiai ir ši apimtis vadinama pusiausvyros apimtimi (Q(E)). Q(D)  f ( P, I, P(s),…) (1) Q(S)  f ( P, P(k), T,…) (2) Rinka juda link pusiausvyros taško. Jei mes laikysime visus parametrus pastoviais (išskyrus kainą), tai (1) ir (2) lygtys yra paklausos ir pasiūlos kreivių algebriniai ekvivalentai. Pusiausvyra bus pasiekta, kai surasime kainą, kuri sulygins pasiūlos ir paklausos apimtis: Q(D)  Q(S) Jeigu kaina patenkina sąlyga Q(D)  Q(S), tai tokia kaina panaikina prekių perteklių ir trūkumą. (Q(D)  Q(S) - pasiūlos ir paklausos kreivių algebrinis ekvivalentas.) Laisvosios rinkos sąlygomis, pertekliai ir trūkumai paprastai vienas kitą eliminuoja. Kaina - vienintelis ekonominis dydis, įtakojantis tiek paklausą, tiek pasiūlą. 4. Paklausos kitimo veiksniai Pokytis AB - kinta paklausos apimtis, D(0)D(1) - kinta paklausa. Tarkim, kad prekė - gamtinės dujos. Tada paklausos funkcija: Q(D)  f (P, I, P(s), P(c), oro sąlygos, …) Taigi, paklausos kitimo veiksniai: 1. Prekių substitutų kainų kitimas Atsisakant naftos ar jos kainai didėjant, gamtinių dujų paklausa didėja. 2. Komplementarių prekių kainų kitimas Gamtinių dujų paklausa mažėja, didėjant dujinių krosnelių kainai, nes mažėja dujinių krosnelių paklausa. 3. Vartotojų pajamų kitimas Augant vartotojų pajamoms, prekių paklausa gali ir padidėti, ir sumažėti - priklausomai nuo prekių kokybės ir kt. (Padidės normalios kokybės prekių paklausa ir sumažės blogesnės kokybės prekių paklausa). 4. Oro sąlygos 5. Ateityje laukiamos pajamos ir kainos: galime einamajam vartojimui išleisti daugiau pinigų. Paklausa didės. 6. Vartotojų skaičius 7. Vartotojų skonis 8. Kiti veiksniai 5. Pasiūlos kitimo veiksniai Kainos augimas sukelia pasiūlos apimties didėjimą nuo Q0 iki Q1. QS= f ( P,Pr, T, NF,…) Pasiūlos kitimą lemia: 1. Naudojamų išteklių kainos. Jei didėja išteklių kainos: S0S1. 2. Technologija. Gerėjant technologijai, gamybos kaštai mažėja ir pasiūlos kreivė gali pasislinkti: S0  S2 3. Gamintojo laukiami kainų ir technologijų pasikeitimai. Jei laukiama kainų padidėjimo, pasiūla sumažės: S0 S1. 4. Kredito gavimo galimybės. Jei palūkanos mažėja, mažėja ir gamybos kaštai, pasiūla išaugs: S0 S2. 5. Mokesčiai ir dotacijos. Mažėjant mokesčiams, pasiūla didėja: S0  S2. 6. Kitų prekių kainos. Kiaulienos kainai krentant, bus gaminama daugiau jautienos ir jos pasiūla didės: S0 S2. 7. Gamintojų skaičius. Kuo daugiau gamintojų, tuo didesnė pasiūla. 6. Pasiūlos ir paklausos kitimas Pusiausvyros kaina nėra greitai nustatoma ir ilgai išsilaikanti. Jeigu kinta bet koks veiksnys, išskyrus kainą, kinta ir paklausa, ir pasiūla arba abi kartu. Paklausos arba pasiūlos, arba abiejų poslinkis sukelia pusiausvyros kainos ir pusiausvyros produkcijos apimties pokyčius. Paklausos kitimas. Mažėjant vartotojų pajamoms, paklausa mažėja, o pasiūla nekinta. Esant kainai P0, paklausos apimtis sumažėtų nuo Q0 iki Q2. Taigi kainos sumažėjimas veikia kaip amortizatorius, nes tada paklausos apimtis sumažėja tik iki Q1. Paklausos sumažėjimas ir paklausos kreivės poslinkis į kairę sukelia du efektus: 1. Pusiausvyros kainos sumažėjimo efektą; 2. Pusiausvyros apimties sumažėjimo efektą. Jei paklausa didėja, turim pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties padidėjimo efektą. Išvados: 1. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos padidėjimą ir atitinkamai paklausos kreivės poslinkį į dešinę, padidina pusiausvyros kainą ir produkcijos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai; 2. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos sumažėjimą ir atitinkamai paklausos kreivės poslinkį į kairę, sumažina pusiausvyros kainą ir produkcijos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai. Pasiūlos kitimas. (Kai nekinta paklausa, bet keičiasi pasiūla, tarkim, gamybos kaštai.) Esant pradinei kainai P0, atsiranda perteklinė paklausa (skirtumas tarp Q0 ir Q2), todėl kaina auga nuo P0 iki P1. Nauja pusiausvyra nusistovi taške E1, kur paklausos apimtis – Q1. Pasiūlos sumažėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į kairę sukelia: 1. Pusiausvyros kainos padidėjimo efektą; 2. Pusiausvyros apimties padidėjimo efektą. Jei kaina nepadidėtų, tai pasiūlos apimtis sumažėtų nuo Q0 iki Q2. Jei pasiūla padidėtų: Pasiūlos padidėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į dešinę sukelia pusiausvyros kainos sumažėjimo ir pusiausvyros apimties padidėjimo efektus. Išvados: 1. Visi veiksniai, mažinantys pasiūlą ir stumiantys pasiūlos kreivę į kairę, padidina pusiausvyros kainą ir sumažina pusiausvyros apimtį; 2. Visi veiksniai, sukeliantys pasiūlos augimą ir stumiantys pasiūlos kreivę į dešinę, sumažina pusiausvyros kainą ir padidina pusiausvyros apimtį. Pasiūlos ir paklausos kitimas: 1. Kai pasiūla didėja, o paklausa mažėja: 2. Kai pasiūla mažėja, o paklausa didėja: 3. Kai ir paklausa, ir pasiūla didėja: 4. Kai ir paklausa, ir pasiūla mažėja: Paklausos ir pasiūlos elastingumas 1. Elastingumo samprata 2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška. Atskaitos taško problema. Elastingumas ir kreivės nuolydis 3. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos 4. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai 5. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai 6. Paklausos elastingumas pajamoms. Kryžminis elastingumas 7. Elastingumo teorijos praktinis naudojimas 1. Elastingumo samprata Kainų pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių pasiūlos ir paklausos apimtis, t.y. žmonės skirtingai reaguoja į kainų pokyčius. Tam, kad įvertinti, kaip (kokiu mastu) keičiasi pasiūlos apimtis ir paklausos apimtis, pasikeitus kainai, naudojama elastingumo sąvoka. Paklausos elastingumas apibūdinamas pirkėjų reakcija į kainų pokyčius: Pasiūlos elastingumas rodo pardavėjų reakciją į kainų pokyčius: Taško elastingumas skaičiuojamas taip (1 formulė): Problemos, skaičiuojant paklausos elastingumą: 1. Jis visada gaunamas neigiamas. Todėl ekonomistai susitarė minusą eliminuoti ir imti skaliarinį dydį; 2. Procentiniai dydžiai imami todėl, kad, imdami įvairius dydžius, gausime nesusipratimą (nes skaičiavimuose galima naudoti tiek Lt, tiek ir cnt, tiek kg, tiek ir tonas). 2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška. Atskaitos taško problema 2.1. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška Ekonomistai išskiria keletą pasiūlos ir paklausos elastingumo atvejų: 1. Absoliutus elastingumas - tai situacija, kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia didelį pasiūlos ar paklausos apimties procentinį pokytį. Jeigu paklausos atveju mes padidintume kainą iki 6 Lt, tai paklausos apimtis sumažėtų iki 0. Tai galima tobulos konkurencijos rinkoje (pakėlus kainą visi pirkėjai pirktų kito pardavėjo produkciją). Paklausa yra be galo elastinga: E   2. Absoliutus neelastingumas. Šiuo atveju kainai sumažėjus arba padidėjus, paklausos ar pasiūlos apimtis nekinta: E  0. Tokia situacija gali būti, kai prekė gyvybiškai svarbi vartotojui. Jis pirks prekę iki tam tikros ribos (riboja jo pajamos). Ir iki tol ji bus visiškai neelastinga. 3. Santykinis elastingumas - tai situacija, kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį padidėjimą ar sumažėjimą: E > 1. 4. Vieneto elastingumas: E  1. 5. Santykinis neelastingumas - situacija, kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį pasiūlos ar paklausos apimties pasikeitimą: 0 1 (Jei pasiūlos kreivė susikerta su P ašimi, pasiūla elastinga). Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainų procentinį pokytį. 3. Neelastinga pasiūla: 0 AP), vidutinis produktas auga, ir atvirkščiai, kai ribinis produktas mažesnis už vidutinį, pastarasis mažėja. Fiksuoti kaštai (FC) – tai kaštai, kurie nekinta kintant gamybos apimčiai. Kintamieji kaštai (VC) – tai kaštai, kurie kinta tiesiogiai priklausomai nuo gamybos apimties kitimo. Bendrieji kaštai (TC) lygus kintamų ir fiksuotų kaštų sumai (TC = FC+VC). Vidutinių kaštų rodikliai: Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) – bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui. Ribiniai kaštai (MC) – tai bendrųjų kaštų prieaugis gaminant papildomą produkcijos vienetą: Ribinių kaštų kreivė ATC ir AVC kerta minimumo taškuose. Kol ribiniai kaštai yra mažesni už vidutinius, šie mažėja, o kai ribiniai kaštai didesni už vidutinius – šie didėja. Ribinių kaštų kreivės forma atspindi mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnį (MRRD). Kiekvieno papildomo produkcijos vieneto ribiniai kaštai mažės, kol didės kiekvieno papildomo darbininko ribinis produktas (ribinis rezultatyvumas) ir priešingai. 5. Ilgo laikotarpio kaštai Visi kaštai kinta, nes kinta ir kapitalas, ir darbas. (LR ATC – ilgo laikotarpio vidutiniai bendrieji kaštai, atitinkamai LR MC – ilgo laikotarpio ribiniai kaštai): 5.1. Gamybos veiksnių pakeičiamumas Ribinė techninė substitucijos norma mažėja: tai reiškia, kad bet kokio gamybos veiksnio panaudojimo efektyvumas yra ribotas. Gamyba reikalauja subalansuoto gamybos veiksnių panaudojimo. Kadangi Q – const., tai kiekio pokytis yra lygus nuliui (Q0), todėl kiek vienas didėja, tiek kitas mažėja. Arba Jeigu keičiame kapitalą darbu gamybos procese, tai didėja kapitalo ir mažėja darbo ribinis produktas. Ilgo laikotarpio sąlygomis gamintojas susiduria su problema, kaip pasirinkti tokį gamybos veiksnių derinį, kad pagaminti maksimalią gamybos apimtį minimaliais kaštais. 5.2. Izokostos Izokostų tiesė – vienodų kaštų tiesė. Izokosta jungia visus kapitalo ir darbo derinius, turinčius vienodus bendruosius kaštus. Izokostos nuolydis yra: Izokvantos (Q1) ir izokostos (C1) lietimosi taškas nustato gamybos veiksnių K ir L derinį, kuris minimizuoja gamybos kaštus. Jeigu proporcingai didėja ir kapitalas, ir darbas, izokostos nuolydis nekis. Darbo kaina padidėjo: tokią pat gamybos apimtį ir pasiekti kaštų minimumą panaudojant K1 ir L1. Kaštų minimizavimo sąlyga (gaminant tam tikrą produkcijos kiekį): Izokvantos nuolydis: Izokostos nuolydis: Todėl: Arba Pastaroji formulė rodo, kad esant minimaliems gamybos kaštams, kiekvienas papildomas piniginis vienetas, išleistas gamybos veiksnių pirkimui, turi užtikrinti vienodą produkcijos prieaugį. 5.3. Kobo – Duglaso funkcija Kobo – Duglaso funkcija yra: Esant tokiai funkcijai pastovus rezultatyvumas CRTS, kai +1 DRTS: + 1 5.5. Ilgo ir trumpo laikotarpio kaštų ryšys. Kiekvieną ilgą laikotarpį galima padalinti į trumpus laikotarpius. Formą lemia: Jeigu Q > ty – IRTS Q = ty – CRTS Q TVC), gali tęsti gamybą trumpo laikotarpio sąlygomis, nes pajamos padengs šiuos kaštus ir dalį fiksuotų kaštų (FC). Pavyzdžiui, bendrosios pajamos (TR)sudaro 400, bendrieji kintami kaštai (TVC) – 350, o bendrieji fiksuoti kaštai (TFC) yra 100. Trumpo laikotarpio sąlygomis gaminti verta (jei užsidaro nuostoliai – 100). Firma gali funkcionuoti. Jei bendrieji kintami kaštai sudaro 550, bendrosios firmos pajamos negali jų padengti, todėl veiklą geriau nutraukti. Klausimas: ar iš šio grafiko galima suvokti, kad ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams? Bendrųjų kaštų (TC) ir bendrųjų pajamų (TR) tiesių susikirtimo taškuose nuolydis yra vienodas, todėl MC = MR. II būdas: ribinių pajamų ir ribinių kaštų palyginimas: Bendra taisyklė: reikia gaminti bet kokį papildomą produkcijos vienetą, jei jo teikiamos ribinės pajamos viršija ribinius kaštus, arba, didėjant gamybos apimčiai, firmos pelnas didės kol ribinės pajamos bus didesnės nei ribiniai kaštai. Produkcijos vienetai Ribiniai kaštai (MC) Ribinės pajamas (MR) 1 2 3 4 5 … 10 11 2 4 7 9 10 … 11 13 10 10 10 10 10 … 10 10 Gaminant iki penkių vienetų dar apsimoka, nes bendrosios pajamos didėja daugiau, nei bendrieji kaštai (didėja skirtumas tarp jų – didėja pelnas). Gaminant šeštąjį vienetą, pelnas mažėja (jis yra, nes nežinome, kada jis išnyks. Maksimalus pelnas gaminant penktąjį vienetą). Gaminti dešimties vienetų jau neapsimoka, nes ribiniai kaštai viršija ribines pajamas – jau patiriamas nuostolis. Pelno maksimizavimo taisyklė: MR = MC. Gaminant QA arba QB produkcijos kiekį, negaunamas nei pelnas, nei nuostolis, nes vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) tenka vienam produkcijos vienetui, ir kaina taip pat. Gaminant daugiau, nei kiekis QA, arba mažiau nei QB, gauname nuostolius. Maksimalus pelnas gaunamas gaminant QE produkcijos kiekį (ekonominis pelnas). Pelno apimtis šiuo atveju: Ekonominis pelnas: SPEFK – skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Taškas D – kreivės ATC minimumas. Taške D – didžiausias pelnas, tenkantis produkcijos vienetui. Bet firmą domina visos produkcijos pelnas. Rinkos kaina sumažėjo. Firma negali padengti vidutinių bendrųjų kaštų (ATC > P). Ar apsimoka gaminti? Vidutinių kintamųjų kaštų apimtis – SKCQO, vidutinių bendrųjų kaštų apimtis – SLAQO. Vidutiniai fiksuoti kaštai lygus vidutinių bendrųjų ir vidutinių kintamų kaštų skirtumui (SLACK). Dalis vidutinių fiksuotų kaštų yra padengta (SPBCK). Gamyba apsimoka. MC  MR  P - tobulos konkurencijos rinkoje Firma tobulos konkurencijos rinkoje maksimizuoja pelną ar minimizuoja nuostolius trumpo laikotarpio sąlygomis gamindama tokį produkcijos kiekį, kai ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams (MR  MC, p  MC) ir esant sąlygai, kad produkto kaina viršija vidutinių kintamų kaštų (AVC) minimumą. 4. Firmos pasiūlos ir šakos paklausos kreivės trumpu laikotarpiu Firmos ir šakos pusiausvyra trumpu laikotarpiu Trumpu laikotarpiu atskira firma gali gauti ekonominį pelną. Visos firmos, esančios rinkoje, turi prisitaikyti prie kainos P0. Vartotojo ir gamintojo perteklius 5. Firmos pelno maksimizavimas ilgo laikotarpio sąlygomis. Firmos ir šakos pusiausvyra Ilgo laikotarpio sąlygomis firma gali pakeisti savo mąsto dydį, įeiti ar išeiti iš rinkos ir t.t. ilgo laikotarpio sąlygomis ekonominis pelnas lygus nuliui ar atskiros firmos gauna normalųjį pelną. Tam, kad atskira firma tobulos konkurencijos rinkoje ilgame laikotarpyje funkcionuotų pusiausvyroje, reikia, kad būtų užtikrintos trys sąlygos: • firma neturi paskatų didinti arba mažinti gamybos apimtį esant tam tikram firmos dydžiui: MC  SRATC  LRATC; • firma neturi paskatų keisti savo dydį; • naujos firmos neturi paskatų įeiti į šaką, veikiančios – išeiti iš jos. Ilgo laikotarpio firmos pusiausvyros sąlyga (tobulos konkurencijos rinkoje): P  MR ­ MC  SRATC  LRATC 1. Tarkime, kad P  MC: firma turės padidinti arba sumažinti gamybos apimtį (prielaida – firmos dydis nekinta); 2. Jeigu SRATC  LRATC: firma turės pakeisti gamybos mąstą (firmos dydį); 3. Jeigu P > LRATC: į rinką įeis naujos firmos; 4. Jeigu P 1, MR > 0 Kai ED  1, MR  0 Kai ED P2. 4) Monopolinės konkurencijos rinkoje prarandamas naudos perteklius. Bendra nuostolių apimtis: SAMB. Monopolinei konkurencijai būdingas statinis neefektyvumas. Monopolinės konkurencijos privalumai: 1) prekių ir paslaugų įvairovė; 2) substitutų buvimas; 3) galimybė pasirinkti prekes ir paslaugas pagal skonį ir pajamas (pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką); 4) galimybė gauti ekonominį pelną trumpo laikotarpio sąlygomis (žymiai didesnė nei tobulos konkurencijos rinkoje) skatina firmas mažinti vidutinius bendruosius kaštus, diegti technologines naujoves, įsisavinti naujų, kokybiškesnių prekių gamybą. Monopolinei konkurencijai būdingas dinaminis efektyvumas. Pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką. Monopolinės konkurencijos ir monopolijos palyginimas: Skirtumai: 1) monopolinės konkurencijos paklausos kreivė yra elastingesnė nei grynosios monopolijos. Monopolinė kaina dar aukštesnė nei monopolinės konkurencijos. 2) Monopolinės konkurencijos firmos kaina lygi vidutiniams bendriesiems kaštams ilgo laikotarpio sąlygomis. Grynosios monopolijos atveju kaina aukštesnė už vidutinius bendruosius kaštus. 5. Reklamos vaidmuo Pagrindinė reklamos naudojimo priežastis – diferencijuotos prekės. Reklama informuoja vartotojus apie diferencijuotų prekių ir paslaugų savybes, kainas, privalumus ir adresą. Reklama sudaro sąlygas pritraukti pirkėjų. Ji didina gamintojo vidutinius bendruosius kaštus, padidina paklausą. Reklamos poveikis monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyrai: Elastingumas priklauso nuo prekių substitutų ir pan. 6. Oligopolija ir jos bruožai Oligopolija – tokia rinka, kurioje dominuoja keletas stambių pardavėjų, kurių elgsena determinuoja tarpusavio priklausomybę nustatant kainas ir rinkos galią. Kuriai rinkai priklauso, sprendžiama pagal gamybos koncentracijos laipsnį. Jį matuoja, naudojant Herfindahl – Hirschman indeksą (HHI). Šis indeksas – kiekvienos firmos rinkos procentinės dalies kvadratų suma. Jei dominuoja viena firma: HHI  1002  10.000 (maksimalus dydis). Jei 100 firmų ir turi po 1%: HHI  12 + 12 + … +12  100 – tobulos konkurencijos atvejis. Ekonomistai susitaria, kad, jeigu 4 šakos firmos kontroliuoja daugiau nei 40% šakos gamybos apimties, tai tokią šaką galima pavadinti oligopolija, jei mažiau – monopoline konkurencija. Šiuo indeksu labai sunku apibrėžti tam tikrą šaką (pvz., gėrimų (alkoholinių) reikia įtraukti ar ne). Oligopolijos formos: 1. Stabili (tvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja 60 – 100% rinkos dalies. Tokiu atveju rinka yra stabili, sunkus naujų firmų įėjimas, aukštas tarpusavio priklausomybės laipsnis, gauna ekonominį pelną. 2. Laisva (netvirta) oligopolija: 4 firmos kontroliuoja mažiau nei 50%, bei daugiau nei 40% rinkos dalies. Mažesnis stabilumas, lengvesnis įėjimas, silpnesnė priklausomybė, mažesnis ekonominis pelnas. 3. Dominuojanti firma: vienos firmos rinkos dalis sudaro 50 – 90%. Firma neturi artimų konkurentų, labai sunkus įėjimas, griežta kainų kontrolė. 4. Duopolija: 2 firmos kontroliuoja visą produkcijos pasiūlą. Aukštas stabilumas, vengia kainų konkurencijos, labai aukšti barjerai, gauna ekonominį pelną. Diferencijuotos oligopolijos – gamina diferencijuotą produkciją ir nediferencijuotos oligopolijos. Dauguma gamina diferencijuotą produkciją. Lietuvoje taip pat vyrauja oligopolija. Oligopolijos bruožai: 1. tarpusavio priklausomybė tarp atskirų oligopolijos firmų; 2. masto ekonomija: rinkos paklausa patenkinama esant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams; 3. oligopolijos vengia kainų konkurencijos; 4. oligopolijoms būdinga pagunda suokalbiams, kurie yra draudžiami; 5. oligopolijos kartais siekia susijungti ir sudaryti daugiagamyklinę monopoliją. 7. Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai Oligopolijos stengiasi palaikyti aukštus barjerus. Yra natūralūs barjerai sąlygojami masto ekonomijos: 1) kaina kaina P0 A P1 ATC ATC D Dn Q0 Q1 kiekis kiekis Funkcionuojančios oligopolijos grafikas Nauja firma Kai kaina P0, veikianti firma gauna ekonominį pelną. Jei kaina būtų P2, didesnė už P0, nauja firma galėtų gauti ekonominį pelną, bet oligopolinė kaina lygi P0. Oligopolija trumpu laikotarpiu gali sumažinti kainą iki P1. Nauja firma patiria nuostolius. Sumažėjusi paklausa, kaip įėjimo į rinką barjeras, nes Dn

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!