Eilėraščio ,,Apie rudenį ir šunį“ (1929) nagrinėjimas

Išgujo vieną iš namų.
Akim kaip linas mėlynom.
Ir niekam, niekam nerūpėjo
Nei karalaitė, nei šuva,
Tik beržas nuo lietaus ir vėjo
Raudojo rauda nesava:
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo vieną iš namų.
Pirmas posmelis
Pirmoje eilutėje - erdvė nekonkreti, tolima, primenanti pasakos pradžią.
Marios mėlynosios – Atlanto vandenynas.
Antroje eilutėje - šilas, laukai ir erdvė už jo taip pat nekonkreti vieta, bet primenanti Lietuvos peizažą. Jeigu laikysimės pateikiamo vaizdo nuoseklumo, tai lyrinis ,,aš“ kalba būdamas už vandenyno (galbūt už Atlanto vandenyno, JAV) ir mintimis persikeldamas į tėvynę Lietuvą.
Trečioje eilutėje – pasakiškas (karalaitė) ir realus, tikroviškas personažas (pamotė); pasakiška ir reali, gyvenimiška situacija (našlaitė, skriaudžiama pamotės, išvejama). Tikrovė transformuojasi į pasaką. Žodžiu ,,karalaitė“ pabrėžiama aukšta kilmė; nurodomas amžius – jauna, nesubrendusi; socialinis statusas – netekėjusi, neturinti antrosios pusės, užtarėjo, gyvenimo ramsčio. Šis žodis kelia ir daug asociacijų. Karalaitė – ir pasakiškas personažas, ir tauta, ir tėvynė (visi mot. g. žodžiai), ir išskirtinis žmogus, galbūt menininkas (kilmės nuoroda)
Ketvirtoje eilutėje – karalaitė išvejama iš namų. Pabrėžiama prievarta; vienišumas (nėra, kas gina, užstoja; nėra ir kam pasiguosti); netekimas to, kas nuo gimimo sava, artima, brangu – gimtųjų namų (tėvynės).
Antras posmelis
Pirmoje eilutėje - laikas konkretesnis nei erdvė – ruduo ir nuolatinis rudens palydovas – lietus. Tai simboliai tiesiogiai veikiantys nuotaiką, jausmus, nešantis liūdnumą, melancholiją, kažko pabaigos nuojautą (galbūt laimingo gyvenimo gimtuosiuose namuose). Lietus – tai graudžios ašaros. Šuo – ištikimybės simbolis; namų sargas (todėl žodelis ,,ten“ – nuoroda į namų erdvę); gedintis ar kantriai laukiantis išėjusiojo (todėl kaukiantis); šuns kaukimas tik sustiprina netekties jausmą; geras šeimininkas net savo šuns blogu oru į lauką neišvys – vadinasi, pamotė nėra gera, sava (tai šeimininko priešprieša), o išvarytosios padėtis blogesnė nei šuns (šuniškas gyvenimas).
Antroje eilutėje – parodomas karalaitės (tautos, Lietuvos) beteisiškumas, nuolankumas, pasyvumas (nesipriešinimas), uždarumas, išgyvenimas viduje. Tai tarsi atkartoti Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ atskleisti lietuvių nacionalinio charakterio bruožai (palyginti Mykoliuko...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!