Egzistencinė etika ir jos stadijos

Etika yra moralės filosofija. Etikos objektas yra visas žmogaus gyvenimas – nuo kasdienių pasirinkimų bei veiksmų iki gyvenimo įprasminimo. Būdama praktinio gyvenimo filosofija, etika yra kontekstuali, t.y. kuriama, suvokiama, interpretuojama remiantis ne tik sava tradicija, bet ir kitų žmogaus bei visuomenės mokslų diskursais, taip pat asmenine patirtimi.
„Etika“, kaip atskiros filosofinės disciplinos pavadinimas buvo pradėtas vartoti 4 amžiuje prieš mūsų erą. Etika (gr. ethos – įprotis, paprotys) kaip mokslas – viena iš seniausių teorinių disciplinų, kurios tyrimo objektas yra moralė. Etika atsiranda vergovinės santvarkos formavimosi laikotarpiu, išsiskirdama iš visuomenės gaivališkos kasdienės moralinės sąmonės, kaip viena pagrindinių sudėtinių filosofijos dalių, kaip ,,praktinis” mokslas, kokiu būdu elgtis, skirtingai nuo grynai teorinio žinojimo apie esamybę. Vėliau etika susiskaldo į teorinę ir praktinę sritis, filosofinę etiką ir normatyvinę etiką. Susiskaldymas etikoje yra virtęs visišku mokslo ir moralės atsiskyrimu, jų svetimumu vienas kitam. Dabartinė etika kelia tezę, jog neįmanoma teoriškai pagrįsti moralės idėjų, ir yra susiskaldžiusi į dvi viena kitai priešingas kryptis - formalizmą ir racionalizmą.
Aristotelis teoriniu, konceptualiu lygiu apibrėžė ir sujungė sąvokas „ethnos“ gr. reiškia tauta ir „ethos“ pavadinimas reiškia etika, mokslą apie dorovę. Filosofas išvedė būdvardį „etiškas“ (dorovingas) ir jį vartoja, aptardamas žmogaus sutarimą su visuomenėje priimta gyvenimo tvarka.
Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv.Augustinas ir šv.Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei etikai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855) .Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą.ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį Absoliutą tame tikėjimo paradokse , kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu.
Etika yra normų mokslas. Ji kalba apie...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!