Egzistencialistinė ir absurdo dramos

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas - gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.
Egzistencializmo pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai M.Heidegeris (1889-1976) ir K.Jaspersas (1883-1969), savo svarbiausius veikalus paskelbė trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose.
Egzistencializmo krypčiai priklauso Ž.P.Sartro, G.Marselio, F.Dostojevskio, F.Kafkos, A.Malro ir kt. kūryba. Kai kuriais aspektais egzistencializmui artimas A.Kamiu, nors ir polemizavo su egzistencialistais. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi lietuvių filosofų A.Maceinos ir J.Griniaus pasaulėžiūroje.
XX a. šeštojo dešimtmečio pr. atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistiniam bei ekspresionistiniam teatrui būdingas formas egzistencialistinėms būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Tačiau egzistencialistinėje prozoje ir dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliai sukonstruotais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. M.Eslinas knygoje „Absurdo teatras" (1961) absurdo dramą dar sieja su antikos mimų, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, A.Strindbergo sąlygiškų pjesių, Dž.Džoiso ir F.Kafkos kūrybos tradicijomis. Mechaniški, mugės lėlių teatrui būdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiška kompozicija išreiškia požiūrį į žmogų kaip į bejėgę marionetę racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Tragiški būties aspektai atskleidžiami ironiškai komiška farsų forma, todėl vyraujantis absurdo teatro žanras - tragikomedija arba „komiška drama". Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!