E. Ionesko dramos

Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus. Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“. Absurdo dramos įprasmina egzistencializmo filosofijos nuostatas, daug ką perima iš siurrealizmo. Pats absurdas yra postmodernizmo apraiška. O postmodernizmo visuma yra „nepripažįstanti „charakterio“ ir „siužeto“ ir laikanti juos bereikšmėmis ar meno požiūriu apsauginėmis sąvokomis ar konvencijomis, reikšmę – apgaule, tikinti, kad neverta stengtis suvokti pasaulį ar tikėti, kad yra „pasaulis“, kurį galima suprasti“1. Tai tinka ir absurdo dramai, tik čia yra ir dar daugiau bruožų. Absurdo drama statiška, dažniausiai keliamos problemos – žmogaus vienišumas ir bendravimo problema. Absurdo drama pažeidžia svarbiausius dramos principus – nelieka charakterių, fabulos, konflikto, nėra prasmingo veiksmo. Dėl šių priežasčių E. Ionesko pirmąją savo dramą buvo pavadinęs antidrama. Drama „Pamoka“ – tipiška absurdo drama. Pirmiausia pastebima tai, kad dramos pavadinimas neatitinka turinio. Perskaičius matyti, kad pamoka taip ir neįvyko. Mokytojas neatliko savo funkcijos – perduoti žinias, o mokinė nieko neišmoko. Ir apskritai dramoje pamokos procesas nėra svarbus. Dramos idėja, kaip ir būdinga absurdo dramai – izoliacija, bendravimo negalimumas. Žmonės negali bendrauti, nes kalba nėra bendravimo priemonė. „Dialogą dažnai sudaro tušti, nuvalkioti posakiai bei stereotipiškos frazės, nes taip esą žmonės kalba kasdieniniame gyvenime. Kartais dialogas suprastinamas iki minimumo, žodis beveik nustoja bet kokio svorio.“2: „MOKINĖ <...> Taip, ponas mokytojau. Laba diena, ponas mokytojau. Atėjau laiku, kaip matote. Bijojau pavėluoti. MOKYTOJAS. Labai gerai, gerbiamoji, bet nevertėjo taip skubėti. Labai atsiprašau, kad priverčiau laukti... Aš ką tik baigiau... žinote...na... Prašom atleisti... Atleiskite...“ Kaip matyti, pokalbis visiškai neinformatyvus. Tačiau ar galėtumėme drąsiai pasakyti, kad realiame gyvenime žmonės taip nekalba? Buitinėje kalboje, kasdieniame žmonių bendravime gausu pokalbių apie nieką. Juk dabar kalbos stilistai netgi yra įvardinę atskirą kalbos funkciją – timinis kalbėjimas - tai yra kalbėjimas tam, kad kalbėtum, pokalbiai apie orą ir panašiai. Vadinasi, tokie pokalbiai yra absurdiški, nes „kalbant apie absurdo teatrą, jo sąvokos pagrindu paprastai laikoma E. Ionesko definicija: absurdiška tai, kas neturi tikslo“3. Kalbant apie nesusikalbėjimą, šioje dramoje gausu ir daugiau pavyzdžių. Pateikiamos absurdiškos filologinės idėjos: „MOKYTOJAS.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!