E. Durkheimas "Savižudybė"

ĮVADAS
Emilis Durkheimas (1858 – 1917) – prancūzų sociologas religijotyrininkas, vienos įtakingiausių sociologijos mokyklų įkūrėjas, universalus mokslininkas. Šis žmogus yra šiuolaikinės sociologijos pradininkas ir prancūzų sociologijos įkūrėjas, vienas įtakingiausių XX a. humanistikos figūrų. Jis reiškėsi ne tik sociologijos, bet ir kultūrologijos, civilizacijos teorijos, religijotyros, filosofijos, etikos, edukologijos ir kitose srityse. Jo darbams būdinga humanitarinė erudicija, universalizmas, metodologinis nuoseklumas. „Savižudybė“ (1897) – trečiasis šio autoriaus kūrinys lietuvių kalba. Ši knyga yra apie savižudybių statistika ir priežastis iš įvairių pasaulio šalių.
Savižudybė – sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys. Ją vienokiu ar kitokiu aspektu lemia žmogaus biologiniai, sociologiniai, kultūriniai, sąmoningi ir nesąmoningi, loginiai, tarpasmeniniai, filosofiniai veiksniai. Visam savižudybės daugiabriauniškumui pritaikyti teorinį modelį yra labai sunku, todėl norint paaiškinti savižudišką elgesį, dažniausiai yra orientuojamasi į kurį vieną jo aspektą.
Šią temą pasirinkau todėl, nes mane domina šis socialinis reiškinys. Norėjau sužinoti kaip šią problemą aiškina garsiausias prancūzų sociologas bei šiuolaikinės sociologijos pradininkas Emilis Durkheimas. Šiame darbe pasistengsiu kuo išsamiau pateikti jo knygos „Savižudybė“ pagrindinius ir svarbiausius aspektus: kodėl ir kokie žmonės daugiausiai žudosi, kokie yra savižudybių tipai anot Durkheimo.
1. SOCIOLOGINIS DURKHEIMO POŽIŪRIS Į SAVIŽUDYBĘ
Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys. Ji sukelia labai įvairias reakcijas, simbolizuoja labai įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, gėdą, pagalbos šauksmą, protestą, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, pribloškimą, ir kita.
„Savižudybė – tai mirtis, ištikusi žmogų kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys, jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas“ (Emilis Durkheimas, „Savižudybė“, 2002, Vilnius, psl. 8). Savižudybė nevisada ir nebūtinai atsiskleidžia vienodai. Ji gali būti kaip pasiaukojančio elgesio padarinys, kitu atveju ji gali atsiskleisti kaip aplaidumo padarinys. Dauguma žmonių į savižudybę žiūri kaip į kiekvieno individo asmeninį reikalą. Tačiau jei savižudybė yra individo poelgis, kuris liečia tik jį patį, vadinasi, ji turėtų priklausyti nuo individualių veiksnių ir būti psichologijos kompetencijos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!