Dvasinis dvilypumas, netgi savotiškas žmogiškosios egzistencijos paradoksalumas tapo svarbiu sovietinės epochos kūrėjo laikysenos bruožu

,,Dvasinis dvilypumas, netgi savotiškas žmogiškosios egzistencijos paradoksalumas tapo svarbiu sovietinės epochos kūrėjo laikysenos bruožu” .(Č.Milošas) Pagrįskite arba paneikite šią mintį remdamiesi konkrečių lietuvių rašytojų, dirbusių sovietmečiu , kūrinių pavyzdžiais.
Sovietmetis (1944 – 1990 metai) – tai lietuvių kultūrai bei literatūrai sunkus laikotarpis, kai žodžio bei spaudos laisvė buvo griežtai apribota, rašytojams bei poetams buvo duodami nurodymai kurti tuometinei valdžiai palankius bei atitinkamas idėjas propaguojančius kūrinius. Cenzūros pagalba tai, kas neatitiko primestų nuostatų, buvo atmetama, tačiau rašytojai, siekdami apeiti cenzūra, sugebėjo atrasti įvairių būdų. Dažniausias iš jų – tai Ezopo kalba, perkeltinių prasmių stilistika, kuria priešingos esamam režimui idėjos metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis buvo užšifruojamos, konstruojant dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei, tačiau neįkandamą cenzūrai. Šioje kalboje bus atskleidžiama, kokias idėjas bei kokiais būdais skleidė Ezopo kalbą pasitelkę lietuvių rašytojai. Tai bus atliekama nagrinėjant trijų tuometinių rašytojų – Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus bei Sigito Gedos kūrybą.
Egzistencijos paradoksalumas atsiskleidžia per kūrinius, kuriuose teisybė pasakoma lyg tarp kitko, lyg kalbant niekus, apsimetus kvailiu ar keistuoliu. Kalbėjimas beasmenis, o tiesa universali ir individuali. „Perkeltinių prasmių kalbą“ garsėjo Marcelijus Martinaitis. Šis poetas, eseistas bei vertėjas okupacijos laikotarpiu leido poezijos rinkinius, kuriuose, nors ir praėjusiuose griežtą cenzūros patikrą, tarp eilučių grotesko pagalba buvo užšifruota nemažai garsiai nesakytinų minčių. Paties rašytojo žodžiais tariant, „Satyra groteskas, anekdotas yra priespaudos menas. Tai konspiracinė kalba, ji atsiranda žinomus, bet draudžiamus dalykus persakydama kitais žodžiais, kalbėdama alegorijomis, užuominomis. Tokia kalba tampa dviprasmiška, gudri, sumani, sukta, o tai ir kelia ypatingą juoką“. Ryškiausias Martinaičio poezijoje aptinkamas personažas – Kukutis, agrarinės kultūros atstovas, kurio lūpomis, prisidengiant naivumu bei keistuoliškumu, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, paliečiamos skaudžios istorinės temos, socialinės, ideologinės-politinės realijos. Pats Kukučio asmuo parodomas tarsi tam tikra viešai propaguojamo sovietinio žmogaus idealo priešprieša – pusiau apakęs, vienakojis, disharmoniškas, neturintis pastovios formos („Nakvynė pas žemaitį kukutį“: „Nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!