Don Kichoto analizė Renesanso epochos atžvilgiu

Renesansas – Vakarų Europos ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha. Tai pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių prie naujųjų amžių epochos. Šio didingo laikmečio atstovas yra Migelis de Servantesas Savedra – XVII amžiaus pradžios ispanų literatūros genijus, parašęs žymųjį kūrinį „Don Kichotas“. Šis kūrinys puikiai atspindi to laikmečio vyravusias visuomenės idėjas, nuotaikas, požiūrį į literatūrą ir kitas sritis, visapusiškai atskleidžia vėlyvojo Renesanso epochos bruožus. Tam, kad galėtume pradėti kalbėti, kuo „Don Kichotas“ yra renesansiškas, reikia pirmiausia aptari Renesanso literatūros išskirtinius bruožus.
Renesanso žmogus, o tuo pačiu ir charakteris literatūroje, - humanistas, kurio siekis – tobulinti žmogų, jį lavinti. Humanistų pagrindinius principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistencijos pakopas - egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Žmogus tapo nuo nieko nepriklausomas, tarsi pats sau dievas, nepaisantis autoritetų, visuomenės moralės normų. Tai atvedė prie to, kad literatūra tampa nebe žinių, išsilavinimo šaltinis. Ji kuriama palinksminti žmogų, padaryti jo gyvenimą smagesnį. Renesanso rašytojai vaizduoja tokius žmones, kokius mato gyvenime – realistiškai. Smagaus gyvenimo noras priverčia rašytojus pažvelgti į žmogų iš juokingos pusės, net kilnūs individo poelgiai išjuokiami ir tampa skaitytojų akyse apgailėtinais. Tiek juokas, tiek satyra, tiek kančia naudojamos siekiant estetikos, smagumo, linksmesnio gyvenimo, kas ypač traukė skaitytojus. Gyvenimą valdo pats žmogus, jo prigimtis, jo elgesį lemia aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Individas siekia išsikovoti tau vietą po saule, patogią vietą pasaulyje. Renesansui būdingi neryškūs tikrovės kontūrai, susiliejantys su fantastika. Pirmenybė teikiama žemiškiems žmonių interesams, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas; poetizuojama laisvė. Žmogus - neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Būdinga pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Supriešinama tikrovė ir idealai. Charakteriams būdingas prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.
Stiliuje derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, naudojami mitologiniai, bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos. Nėra aiškios ribos tarp komiškumo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!