Dirvožemio tarša ir erozija

Įvadas Dauguma mūsų dirvožemių pradėjo formuotis maždaug prieš 10 – 13 tūkst. metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Tik Lietuvos pietrytinėje dalyje yra daug senesnių, paskutinio apledėjimo nepaveiktų dirvožemių. Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos. Dirvožemio apsaugos tiesiogiai nereglamentuoja nei vienas Lietuvos Respublikos įstymas. Šiuo metu tik dvi Europos valstybės, Nyderlandai ir Vokietija, yra parengę dirvožemio apsaugos įstatymus. 1. Dirvožemio tarša Dirvožemis – viršutinis fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, agalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Dirvožemis yra palyginti plona, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Čia be paliovos akumuliuojasi ir transformuojasi Saulės energija, gaminasi ir vėl mineralizuojasi organinės medžiagos.[1] 1.1. Dirvožemio taršos šaltiniai Dirvožemio užterštumas apibūdinamas jame susikaupusių medžiagų, kengsmingų gyviesiems organizmams ir trikdančių dirvožemyje vykstančius procesus, koncentracija. Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai: • pramonė • žemės ūkis • autotransportas • gyvenamieji rajonai Į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai. Svarbiausi iš jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvūs pesticidai, naftos produktai ir detergentai. Sieros, druskos ir azoto rūgštis daugiausia išmeta transportas, pramonės įmonės ir ugnikalniai. Žemės ūkyje yra naudojamos įvairios trąšos, kurios gerina augalų kokybę, tačiau kenkia dirvožemiui. Trąšų pobūdis bei kiekis ir tręšimo laikas turi būti pritaikyti atsižvelgiant į augalų poreikius – į žemėje sukauptas maistines ir organines medžiagas ir žemdirbystės bei aplinkos sąlygas. Nustatyta, kad Lietuvoje per metus su krituliais iškrinta 40 – 45 kg/km2 sulfatų, 15 - 20 kg/km2 nitratų. Didesnę šių junginių masę atneša oro masės iš Vakarų Europos valstybių (Pransūzijos, Portugalijos, Ispanijos). Dėl to didėja dirvos rūgštingumas, mažėja derliai.[11]. 1.2. Dirvožemio užterštumas cheminėmis medžiagomis Dirvožemiai pagal užterštumo cheminėmis medžiagomis laipsnį skirstomi į: • Labai užterštus • Užterštus • Silpnai užterštus Labai užterštas yra dirvožemis,kuriame cheminės medžiagos kiekis viršija DLK daugiau kaip du kartus. Toks dirvožemis turi esminių fizinių, cheminių ir biologinių savybių pakitimų ir praranda savo derlingumą. Užterštas – kuriame cheminės medžiagos kiekis viršija DLK iki dviejų kartų, tačiau nėra ryškių dirvožemio pakitimų. Silpnai užterštas dirvožemis – dirvožemis kuriame cheminės medžiagos kiekis neviršija DLK, tačiau yra aukštesnis už foninį dirvožemio užterštumą.[5] Vieni iš dažniausiai sutinkamų dirvožemio teršalų yra sunkieji metalai ir naftos produktai. Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės trąšos. Agrocheminių tyrimų centrų duomenimis Kėdainių gamybos superfosfate kadmio yra 2,75, švino – 14,50, chromo – 7,50, nikelio – 12,50, vario – 26,50, cinko – 18,50, mangano – 130,0 mg/kg. Dažniausiai iš Baltarusijos gauname kalio chloride kalio yra 3,25, chromo – 5,0, švino – 27,0, nikelio – 20,0, vario – 3,0, ciko – 11,50, mangano – 130 mg/kg. Tai nedideli kiekiai, tačiau kadangi sunkieji metalai turi savybę kauptis, jie kelia potensialų pavojų gyvajai gamtai ir žmogui, todėl sunkiųjų metalų kontrolei visame pasaulyje skiriama daug dėmesio.[3] Sunkiųjų metalų koncentracijos dirvožemyje ribinės vertės (mg/kg sausųjų medžiagų tipiniame dirvožemio, turinčio pH 6 -7, mėginyje) Parametrai Ribinės vertės Kadmis Varis Nikelis Švinas Cinkas Gyvsidabris Chromas 1 iki 3 50 iki 140 30 iki 75 50 iki 300 150 iki 300 1 iki 1,5 - Pagrindinių Lietuvos dirvožemio tipų tyrimai parodė, kad sunkiųjų metalų koncentracijos atokiau nuo stambesnių miestų ir kitų lokalinių taršos šaltinių esančiuose dirvožemiuose paprastai neviršija didžiausių lestinų koncentracijų (DLK).[8] Sunkiųjų metalų kiekiai gilesniuose dirvožemių sluoksniuose (20 – 40 ir 40 – 60 cm gylyje) mažai skiriasi nuo huminingojo sluoksnio, nors neretais atvejais, išskyrus smėlius, nežymiai didesni, o kai kuriose dirvose pasiskirstę netolygiai ir nedėsningai.[10] Sunkieji metalai įvairių Lietuvos regionų dirvožemio huminingame sluoksnyje Regionas Vidutiniai kiekiai, mg/kg dirvožemio Cr Cd Pb Ni Cu Zn Fe Vakarų Lietuva 10,2 0,48 14,1 9,4 5,3 37,2 7331 Vidurio Lietuva 11,4 0,63 13,7 10,9 7,0 31,0 7754 Rytų Lietuva 7,9 0,40 10,9 5,0 5,0 23,5 5687 Skirtingose šalyse stebimi skirtingi taršos lygiai. Kadmiu ir cinku užteršti visų šalių dirvožemiai, kadmiu – ypač Vokietijos ir Baltarusijos, cinku – ypač Vokietijos, Baltarusijos ir Rusijos variu – Vokietijos, mažiau Lenkijos ir Estijos, arsenu – Vokietijos, Norvegijos ir Lenkijos, švinu – Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos, stibiu – Vokietijos, Suomijos, Lietuvos ir Lenkijos, teluru – Estijos.[7] Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartų, kepenyse — 18 kartų, o raumenyse — net 27.[11] 1.3. Miško dirvožemių rūgštėjimas Nuo 1991 m. atliekamas miško dirvožemių monitoringas, daugiausia dėmesio skiriant dirvožemio rūgštėjimui bei teršalų akumuliacijai. Miško dirvožemių rūgštėjimu ypač susirūpinusios skandinavijos šalys. Manoma, kad švedijoje per pastaruosius 60 metų rūgščių kiekis dirvožemiuose padidėjo 10 kartų. Kai kuriuose Švedijos ir Norvegijos miškuose dirvožemių reakcija padidėjo net iki pH = 1 (dirvožemiai, kurių pH

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!