Dirvožemio tarša ir neigiamos pasekmės gamtai

ĮVADAS Darbo tema: Dirvožemio tarša ir neigiamos pasekmės gamtiniai aplinkai. Darbo tikslas: Pateikti informaciją apie dirvožemio taršą ir jo neigiamas pasekmes gimtiniai aplinkai. Darbo uždaviniai yra šie: 1. Apibūdinti kas yra dirvožemis ir kokios jo savybės. 2. Paaiškinti dirvožemio eroziją. 3. Išanalizuoti dirvožemio degradaciją. 4. Atskleisti kas naikina dirvožemį. 5. Išanalizuoti dirvožemio taršą. 6. Įvertinti užterštumą. 7. Apibūdinti užteršto dirvožemio neigiamas pasekmes. 8. Numatyti kaip išsaugoti ir palaikyti gerą dirvožemio struktūrą ir derlingumą. Dirvožemis ir jo savybės Dirvožemis – viršutinis, fizinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių. Dirvožemis yra palyginti plona, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Pedosferoje be paliovos akumuliuojasi ir transformuojasi Saulės energija, gaminasi ir vėl mineralizuojasi organinės medžiagos.Dirvožemį sudaro kietoji, skystoji, dujinė ir gyvoji dalys – fazės. Visos šios dalys yra vienodai svarbios potencialiam dirvožemio derlingumui. Dirvožemio gyvąją dalį sudaro įvairiausių organizmų (augalų, gyvūnų, mikroorganizmų) nuolat kintančios populiacijų grupės, vadinamos dirvožemio biota. Dirvožemio biota skirstoma į keturias grupes: 1) augalai – organinių medžiagų producentai (nuo vienaląsčių dumblių iki aukštesniųjų augalų); 2) gyvūnai – organinių medžiagų vartotojai (nuo vienaląsčių pirmuonių iki žinduolių); 3) grybai – pagrindiniai organinių medžiagų skaidytojai; 4) prokariotai – dažniausiai vienaląsčiai bei siūliniai mikroskopiniai organizmai, ekologinėse grandyse galintys būti ir producentais, ir skaidytojais. Dirvožemio erozija Dirvožemyje nuolatos vyksta cheminių elementų judėjimas ir akumuliacija. Tai priklauso nuo naujų junginių susidarymo, cheminių elementų patekimo iš atmosferos, gamtinio vandens ir organinių liekanų mineralizacijos produktų. Elementų akumuliacijai taip pat turi įtakos ir erozija. Erozija – labai žalingas gamotos reiškinys, mažinantis dirvų derlingumą, o daug kur ir visai jas nualinantis. Ypač didelė grėsmė ne tik dirvožemiams, bet ir keliams, pasatams, miškams kyla, kai galingi vandens srautai per trumpą laiką išgraužia iki keliasdešimt metrų gylio, dešimčių metrų pločio, kelių šimtų metrų, ir net kelių kilometrų, ilgio vadinamąsias erozines griovas. Lietuvoje yra per 500 000 ha eroduotų dirvožemių, kurių derlingumas, lyginant su panašiais nenuardytais, yra sumažėjęs iki keliasdešimt procentų. Ypač jų gausu Baltijos aukštumose, pvz., Zarasų, Molėtų, Trakų rajonuose erozijos pažeisti dirvožemiai sudaro 60-70 %. Taigi dėl erozijos mūsų žemės ūkis netenka daug produkcijos, ypač grūdų. Dirvožemio erozija prasidėjo kartu su žemdirbyste, ir per laiką kalvos pamažėjo net visu metru;. Lietuvoje pavojingiausia erozijos forma – griovų erozija. Lietuvoje erozinės griovos dažniausiai aptinkamos stačiuose ir ilguose šlaituose, kur susikoncentruoja didesnės vandenų masės. Ypač palankios sąlygos erozinėms griovoms susidaryti būna ten, kur tiesiant kelius, statant įvairius objektus, pažeidžiamas arba pašalinamas viršutinis humusingas sluoksnis, sunaikinama augalija. Tačiau jų ilgis paprastai neviršija50-70 m, gylis 3-5 m, plotis 15-20 metrų. Atliktas Lietuvos dirvožemių erozinis įvertinimas (balais, nuo 0 iki 60) i ir rajonavimas parodė, kad eroziniu požiūriu pavojingi plotai (per 20 balų) Lietuvoje užima apie 60 tūkst. ha, o labai pavojingi (40-60 balų) – apie 5000 ha. Pastarieji aptinkami tik Pajūrio žemumoje. Ne vienerius metus ir gal būt ne vieną dešimtmetį mūsų žemdirbiams, miškininkams ir gausiam mokslininkų būriui reikės dirbti, stabdant vėjo ir vandens sukeliam dirvožemio eroziją, dėl kurios daugeliui atvejų mes patys esame kalti. Štai ką padarė neapdairus, neapgalvotas didelių ariamų plotų vaikymasis, gamtos dėsnių nepaisymas. Nes erozijai susidaryti palankiausios sąlygos yra pavasarį, kai stiprių vėjų tikimybė beveik du kartus didesnė negu vasarą, o dienų su krituliais beveik tiek pat kartų mažesnė. Svarbiausia, kad balandžio – gegužės mėnesiais apie 30-40% ariamos žemės dar neapsėta ir neapsodinta, vasarojus ir kaupiamosios kultūros dar silpnos ir neapsaugo širvų nuo išpustymo iš išplovimo lietaus vandenimis. Dirvožemio degradacija Nuo XIX a. pabaigos vis labiau pasireiškė neigiamas antropogeninis poveikis dirvožemiui. Nustatyta, kad: • dėl augalijos nykimo, dirvožemio išsekimo ir nuovargio sutrinka bioenergetinis dirvožemio rėžimas; • tiesiant kelius, statant miestus ir kitus objektus, eksploatuojant žemės gelmių turtus, mažėja ūkio naudmenų, daugėja apleistų plotų; • dėl technologinio poveikio kinta dirvožemio fizinės ir cheminės savybės. Procesas, kurio metu dėl antropogeninių fizinio bei cheminio poveikio dirvožemis praranda savo, kaip gamtinio kūno savybes, vadinamas dirvožemio degradacija. Dirvožemio degradacijos kategorijos ir veiksniai Kategorija Degradaciją sukeliantys veiksniai Pirmoji Urbanizacija, transportas, komunikacijos Erozija, užpelkėjimas Druskėjimas Organinės atliekos Antroji Miestų šiukšlės ir nutekamieji vandenys Pramoninės neorganinės atliekos Atviri karjerai Radioaktyvumas Sunkieji metalai Trečioji Trąšų perteklius Biocidai Detergentai Fizinę dirvožemio degradaciją sąlygoja mechaninis poveikis, nuo kurio daugiau ar mažiau kenčia antropogeninių vietovių dirvožemis (pvz., pramonės įmonių ar gyvenviečių teritorijų, žemės ūkio naudmenų), čia jį suslegia sunkios žemės ūkio mašinos, jis trypiamas, mindžiojamas, be to, pažeisto dirvožemio degradacija spartina vėjas ir erozija. Suslėgus storą dirvožemio ir podirvio sluoksnį, jie praranda aktyvumą, blogiau sugeria vandenį. Cheminę dirvožemio degradaciją dažniausiai sukelia įvairios organinės ir mineralinės atliekos, trąšų ir cheminių medžiagų perteklius. Šios medžiagos didina rūgštingumą (arba šarmingumą), neretai trikdo jame vykstančius gyvybinius procesus, naikina dirvožemio augaliją ir gyvūniją. Dirvožemio cheminę degradaciją sukelia: 1. pramonės įmonių išmesti dujiniai teršalai (ypač sieros junginiai, halogeniniai ir azoto oksidai); 2. organinio kuro deginimo produktai (pelenai ir kt.); 3. druskos (pernešamos vėjo bei vandens, daug jos išbarstome valant gatves ir kelius nuo ledo ir sniego); 4. agrochemikalai (trąšos, preparatai, naudojami augalų ir miškų kenkėjams naikinti); 5. organinės dujos (pvz., sąvartynų biodujos); 6. organiniai skysčiai (perdirbti naftos produktai); 7. radionuklidai, iškritę iš atmosferos su radioaktyviaisiais krituliais. Dirvožemio naikinimas Dirvožemio dangą be žemdirbystės dar niokoja pramoninė ir urbanistinė žmogaus veikla. Labiausiai dirvožemis naikinamas kasant naudingąsias iškasenas atviruoju būdu. Daugelyje šalių didelius plotus užima įvairūs karjerai, nuogriuvos ir terikonai. Lietuvoje pažeistų žemių(dažniausiai išnaudotų žvyro, smėlio, molio ir durpių karjerų) plotas viršija 30 tūkst. ha. Eksploatuojant naudingąsias iškasenas, iš žemės gelmių išmetama daug natūraliems gamtiniams procesams trukdančių gruntų ir net toksiškų uolienų. Nuo supiltų terikonų nuolat nuplaunamos ir nupustomos kietosios sąnašos, kuriose esantys įvairūs cheminiai junginiai blogina greta esančių dirvožemių kokybę. Vis daugiau žemės ūkio naudmenų prarandama statant naujas ir plečiant esamas pramonės įmones, gyvenvietes, miestus, tiesiant kelius. Nemažai dirvožemio prarandama įdegiams vandens saugyklas, buitinių ri pramoninių atliekų sąvartynus, tiesiant elektros perdirbimo ir ryšių linijas, statant pramonės įmones, namus ir pan. Tausoti dirvožemį urbanizuotose teritorijose galima mažinant statyboms skirtus plotus arba joms parenkant plotus su blogesnės kokybės žemėmis. Ką nors statant, būtina derlingą dirvožemį sustumti į kauburius ir vėliau, darbus užbaigus, paskleisti arba panaudoti mažiau derlingoms ar eroduotoms dirvoms pagerinti. Nemažai dirvožemio prarandama dėl pelkėjimo, kai, esant drėgmės pertekliui ir trūkstant deguonies, susidaro anaerobinės sąlygos ir dirvožemyje kaupiasi nesusiskaidžiusios organinės atliekos, kurios ilgainiui virsta durpėmis, o pats dirvožemis – supelkėjusiomis žemėmis arba pelke. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, kur kritulių kiekis viršija išgaravusio bei nutekėjusio vandens kiekį. Taigi sąlygos dirvožemiams pelkėti yra palankios ir ypač Vakarų Lietuvoje, nes čia gausu kritulių, didesnis dirvožemio rūgštingumas. Lietuvoje dirvožemiai dažnokai pradeda pelkėti plynai iškirtus miško plotus drėgnose vietose. Pagrindinis dirvožemio užterštumo higieninio vertinimo kriterijus – didžiausia cheminės medžiagos leidžiamoji koncentracija (DLK). Dirvožemyje leidžiamas toks cheminės medžiagos kiekis, kuris tiesioginio ar netiesioginio dirvožemis–vanduo–žmogus kontakto su žmogumi metu nekenkia sveikatai. Dirvožemiai pagal užterštumo cheminėmis medžiagomis laipsnį skirstomi į: • labai užterštus; • užterštus; • silpnai užterštus. Labai užterštas dirvožemis, kuriame cheminės medžiagos keikis viršija DLK daugiau kaip 2 kartus. Toks dirvožemis turi esminių fizinių, cheminių ir biologinių savybių apkitimų ir praranda savo derlingumą Užterštas dirvožemis – tai dirvožemis, kuriame cheminės medžiagos kiekis viršija DLK iki 2 kartų, tačiau nėra ryškių dirvožemio pakitimų. Silpnai užterštas dirvožemis – tai dirvožemis, kuriame cheminės medžiagos kiekis neviršija DLK, tačiau yra aukštesnis už foninį dirvožemio užterštumą. Dirvožemio cheminės taršos kontrolė vykdoma remiantis dirvožemio higieninės būklės vertinimo rodikliais, nurodant jų nustatymo būtinumą. Išskiriami šie rodikliai: amonio azotas, nitratinis azotas, chloridai, pH, pesticidai, sunkieji metalai, nafta ir jos produktai, lakieji fenoliai, sieros junginiai, detergentai, kancerogeninės medžiagos, arsenas, cianidai, polichlorbifenilai. Dirvožemio užterštumo tyrimų organizavimas, mėginių paėmimo programa, jų atlikimo priemonės bei metodai turi būti atliekami pagal higienos normą HN 60–2004. Matavimo priemonės, naudojamos kenksmingųjų medžiagų koncentracijai nustatyti, turi būti metrologiškai atestuotos ir įregistruotos Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka. Dirvožemio mėginių rinkimą ir paruošimą cheminėms ir helmintologinėms analizėms reglamentuoja valstybiniai standartai. Standartas nusako reikalavimus atrenkant dirvožemio mėginius, kai yra bendroji ir lokalioji tarša. Mėginiai imami prieš tai ištyrus vertikalią dirvožemio struktūrą, reljefą ir vietos klimatą, prieš tai įvertinus teršiančiųjų medžiagų ar organizmų ypatybes. Dirvožemio mėginiai imami taip, kad būtų išvengta analizinių rezultatų iškraipymo dėl aplinkos savybių. Dirvožemio tarša Dirvožemio užterštumas apibūdinamas jame susikaupusių medžiagų, kenksmingų gyviesiems organizmams ir trikdančių dirvožemyje vykstančius procesus, koncentracija. Vieni iš dažniausiai sutinkamų dirvožemio teršalų yra sunkieji metalai ir naftos produktai. Daugiausia dirvožemy teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmetamosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi iš jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvūs izotopai, naftos produktai ir detergentai. Dirvožemio užterštumas sąlygiškai skirstomas į stabilųjį (technologinė pramonės įmonių ir transporto priemonių tarša) ir nestabilųjį (pvz., mineralinės trąšos). Pagal teršalų paskirstymo pobūdį skiriamos koncentruotoji ir išsklaidytoji dirvožemio tarša. Pirmuoju atveju dirvožemį teršia konkretus vietinis taršos šaltinis (gamyklos, sąvartynai, automagistralės ir kt.), antruoju atveju tai būtų foninė dirvožemio dangos tarša (kai teršalai patenka iš įvairių vietų arba kai sistemingai naudojamos įvairios cheminės medžiagos. Didelę žalą dirvožemiui daro rūgštieji lietūs, kuriuose yra sieros, druskos ir azoto rūgščių. Šias medžiagas į atmosferą išmeta transportas, pramonės įmonės ir ugnikalniai. Lietuvoje per metus vidutiniškai iškrinta 40-45 kg/km² sulfatų ir 15-20 kg/km² nitratų. Didelę dalį šių junginių oro masės atneša ir išsivysčiusių Vakarų Europos šalių. Šie teršalai didina dirvožemio rūgštingumą, dėl to lėčiau mineralizuojamos medžiagos ( kaip pH

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!