Demokratija ir autoritarizmas tarpukario Lietuvoje: sisteminė atvejo analizė

Įvadas 1918 metais vasario 16 d. buvo atkurta (po beveik 120 rusų ir 4 vokiečių okupacijos metų) nepriklausoma Lietuvos valstybė. Po pirmojo pasaulinio karo Rusija priklausė valstybių blokui, laimėjusiam karą, tačiau joje vyko neramumai (1917 m. revoliucijos), dėl to Rusija ne tik nesugebėjo atgauti iš Vokietijos okupuotų teritorijų, bet taip pat ir išlaikyti esamų. Nei Rusija, nei Vokietija (pralaimėjusi karą) nesugebėjo kontroliuoti Lietuvos teritorijos, susidarė ,,valdžios vakuumas”1. Į Lietuvą pretenzijas reiškė ir Lenkija, kurios įsigalėjimu Lietuvoje nebuvo suinteresuota nei Vokietija, nei Rusija, todėl dalies Lietuvo Tarybos narių iniciatyva 1918 metais liepos 11 dieną Vilhelmas fon Urachas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tačiau Vokietijoje įvykus revoliucijai Vokietijos monarchija buvo likviduota, susilpnėjo Vokietijos kariuomenė už krašto ribų, todėl atsirado galimybė kurti savarankišką Lietuvos valstybę. Visų pirma kilo valstybės sienos nustatymo ir administracinio aparato kūrimo problema. Iki nepriklausomomybės atkūrimo Lietuvą sudarė skirtingos gubernijos, dalis teritorijų priklausė Prūsijai. Lietuva nesudarė vieningo administracinio vieneto, valdomo iš centro. Taip pat nebuvo aiškių ir etnografinės Lietuvos sienų (lietuviai daugumą sudarė tik Kauno gubernijoje). Labiausiai buvo pritariama etnografinės Lietuvos atkūrimui, tačiau nebuvo aišku, kur yra jos ribos. Dėl šios priežasties kilo nesutarimai su kaimyninėmis valstybėmis, kurios taip pat kūrėsi etniniu pagrindu, labiausiai su lenkais, kurie Lietuvą įsivaizdavo kaip Lenkijos dalį ir Lenkiją siekė atkurti su ATR sienomis. Iki 1918 metų nebuvo vieningo valstybės valdymo mechanizmo, todėl buvo svarbu kurti valstybės institucijas ir struktūrą. Valstybės kūrėjai neturėjo nei politinės, nei administracinės veiklos patirties. Dėl demokratinio valdymo prioriteto Valstybės Taryba negalėjo valdyti ilgai, jos legitimumas nebuvo paremtas rinkimais. 1918 metais lapkričio antrą dieną, buvo priimta laikinoji Lietuvos konstitucija, kurioje jau buvo rašoma: ,,visi valstybės piliečiai vistiek kurios būtų lyties, tautybės, tikybos ar luomo, yra lygūs prieš įstatymus, luomų privilegijų nėra.“2 Šiame darbe bus parodyta, jog pagrindiniai veiksniai, lėmę demokratijos žlugimą Lietuvoje, buvo: 1. Demokratinių tradicijų nebuvimas; 2. Agrarinis krašto pobūdis; 3. Ideologinių/pasaulėžiūrinių skirčių prioritetas ekonominių ir socialinių atžvilgiu; 4. Lengvai pažeidžiama geopolitinė padėtis. 1. Tarpukario Lietuvos visuomenės audinys Tarpukario Lietuva buvo maža valstybė, 1926 m. pradžioje turėjusi kiek daugiau nei 2,2 milijono gyventojų3. Ir taip dideliu gyventojų skaičiumi pasigirti negalinčiai šaliai teko išgyventi emigracijos bangą, kuri pastebimiausia buvo 1926 – 1933 m. Palyginus su kai kuriomis kitomis po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiomis valstybėmis, tokiomis kaip Čekoslovakija, Lenkija ar Rumunija, Lietuva buvo etniškai homogeniškesnis politinis darinys. Nors Lietuvoje gyveno tautinės mažumos, nė viena iš jų nebuvo pakankamai gausi, kad galėtų kelti grėsmę nustatytų šalies sienų stabilumui. Lietuvos religinėje padangėje randame ne tik Romos katalikus, bet ir evangelikus liuteronus (kurių ryškiai padaugėjo po to, kai Lietuva 1923 m. pradžioje perėmė valdžią Klaipėdos krašte), judėjus ir kitų, mažiau vietinių pasekėjų turinčių tikybų atstovus. Vis dėlto politiškai reikšmingesnė buvo ta skirtis, kuri dalino visuomenę pagal požiūrį į valstybės ir Bažnyčios santykį. Galų gale reikia pabrėžti, kad tarpukario Lietuvoje modernizacijos procesas buvo dar labai netoli pažengęs: didžioji dalis dirbančiųjų vertėsi žemės ūkiu (76,7%), o raštingumo lygis nesiekė Vakarų Europos standartų (67,4%)4. 1.1. Etninė skirtis Prieš 1926 m. perversmą 80,14% Lietuvos gyventojų sudarė lietuviai, 7,11% - žydai, 4,08% - vokiečiai, 3,02% - lenkai, 2,34% - rusai5. Tiesa, verta turėti omenyje tai, kad šiuos skaičius pateikė Lietuvos valstybės institucija – Finansų ministerija, o oficialieji šalies sluoksniai buvo linkę pristatyti visuomenei kuo homogeniškesnį Lietuvos etninį žemėlapį. Tam, kad suprastume jų motyvus, užtenka prisiminti, kad Lietuvos kelias į valstybingumą vedė per tautinį lietuvių atgimimą. Natūralu, kad po 1918 m. vasario 16 d. akto lietuviai ėmė laikyti Lietuvą savo valstybe, o nacijos kūrimas (angl. nation-building) dominavo prieš valstybės kūrimo (angl. state-building) procesą6. Kai tik 1926 m. į valdžią atėję kairieji pristabdė nacijos kūrimą ir į pirmą planą pastatė demokratijos vystymą, visuomenėje kilo įtampa, kuria netruko pasinaudoti gruodžio perversmo vykdytojai. Simptomiška tai, kad vienas iš perversmo motyvų buvo liberalus valdančiųjų požiūris į tautines mažumas, visų pirma pasireiškęs naujų lenkų mokyklų steigimu. Kalbant apie lietuvių santykį su gausiausia tarpukario Lietuvos tautine mažuma – žydais, reikia pasakyti, kad būta ryškaus religinio-kultūrinio susvetimėjimo7. Be to, tautinėje Lietuvos valstybėje siekta suformuoti lietuvišką viduriniąją klasę, o tai buvo įmanoma padaryti tik „šturmuojant“ nuo seno žydų dominuojamas veiklos sferas – prekybą ir pramonę8. Nors žydų lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių, to paties negalima pasakyti apie Klaipėdos krašte susitelkusius vokiečius, kuriems „didžioji tėvynė“ buvo žymiai mielesnė už Kauno diktatą. Nepasitenkinimą didlietuvių vykdyta Klaipėdos krašto lietuvinimo politika vokiečiai aktyviai reiškė Tautų Sąjungos Tarybai. Pažymėtina, kad ir pati Vokietija nebuvo linkusi išsižadėti savo įtakos buvusioje teritorijoje: po Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai Berlynas ėmė slapta finansuoti buvusius vokiečių valdininkus, kad šie negrįžtų į tėvynę9. Lietuvių ir rusų santykius apsunkino lietuviams skaudi istorinė patirtis, siejama su Rusijos imperijos laikais. Dažnam lietuviui rusas asocijavosi su valdininku, kolonistu, o neretai tiesiog su pavergėju10. Tuo tarpu su lenkais sugyventi lietuviams trukdė Vilniaus statusas, kuris buvo didžiausia lietuvių tautos žaizda tarpukariu. Lenkai, savo ruožtu, jautė nuoskaudą dėl ryškų tautinį akcentą turėjusios Žemės reformos. Nenuostabu, kad, kaip pastebi Algimantas Kasparavičius, Lietuvos nepriklausomybės ar Vilniaus netekimo metines paprastai žymėdavo „antilenkiškumo apeigos“, o bažnyčiose ir vienuolynuose dėl pamaldų kalbos kildavo „kumštynės“11. Taigi, nors tautinės mažumos sudarė palyginti nedidelę Lietuvos gyventojų dalį, įtampos tarp lietuvių ir kitataučių netrūko. 1.2. Religinė skirtis Remiantis to paties Lietuvos statistikos metraščio (1924 – 1926 m.) duomenimis šalyje galima išskirti tris stambesnes religines bendruomenes: Romos katalikus, sudariusius 80,48% Lietuvos gyventojų, evangelikus liuteronus (8,81%) ir judėjus (7,26%)12. Verta pastebėti Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų atsiribojimo nuo Didžiosios Lietuvos apraiškas ir jų glaudų ryšį su Vokietija. Užuot kvietusi 1928 m. Kauno universitete įsteigto Evangelikų teologijos fakulteto absolventus, Klaipėdos konsistorija ir toliau pirmenybę teikė iš Vokietijos atvykstantiems kunigams13. Be to, Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia nepalaikė ryšių su to paties tikėjimo bažnyčia Didžiojoje Lietuvoje14. Principinė protestantiškosios Klaipėdos nuostata nepalaikyti glaudesnių ryšių su katalikiškąja Didžiąja Lietuva yra vienas iš motyvų, kuriuo pasiremdami galėtume kalbėti apie regioninę skirtį Lietuvoje. Be jau minėtų etninių ir konfesnių charakteristikų, Klaipėdos kraštas išsiskyrė santykinai dideliu miestiečių skaičiumi (56%)15. Ne mažiau svarbu tai, kad kraštiečiai turėjo plačias politinės savivados teises, o į seimelius rinkdavo vietines politines organizacijas (dominuodavo vokiečių partijos). Net ir krašto lietuviai kreivai žiūrėjo į centrinės vyriausybės veiksmus Klaipėdoje ir šliedavosi prie vokiečių, norėdami išlaikyti kuo didesnę autonomiją16. Prie įtampos prisidėjo ir tai, kad klaipėdiškiai jautėsi esą kultūringesni už didlietuvius. Vis dėlto didžiojoje Lietuvos politikoje regioninis veiksnys buvo labai nežymus. Užtat didelę politinę prasmę įgavo visuomenės susiskaldymas pagal požiūrį į Katalikų Bažnyčios vaidmenį valstybėje. Ši skirtis radosi iš konkurencijos tarp didžiųjų Lietuvos politinių partijų. Jei LKDP (Lietuvos krikščionių demokratų partija) pasisakė už glaudų Bažnyčios ir valstybės ryšį, o ši nuostata atsispindėjo partijos veiksmuose (kunigų įtraukimas į politinę veiklą, dosnus katalikiškų organizacijų finansavimas iš vastybės biudžeto, tikybos mokymas mokyklose ir kt.), tai kairiosios politinės jėgos nevengė užsipulti Bažnyčią dėl jos dalyvavimo politikoje. Ši politiniuose suoksniuse išryškėjusi perskyra rado atgarsį ir visuomenėje: dalis šalies gyventojų toleravo religinių ir politinių reikalų persipynimą, o kitai daliai kunigų įsivėlimas į politines intrigas atrodė atgrasus. 1.3. Ekonominė visuomenės sudėtis Tarpukario Lietuva savo ūkio struktūrą paveldėjo iš carinės Rusijos laikų. Jokia paslaptis, kad Latvijoje ir Estijoje dar iki Pirmojo pasaulinio karo industrializacija buvo pažengusi toliau nei Lietuvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje 76,7% visų dirbančiųjų vertėsi žemės ūkiu17. Ekonominiai, politiniai ir tautiniai motyvai skatino nedelsiant vykdyti žemės reformą, kurios projektą dar 1922 m. priėmė Stegiamasis Seimas. Apskritai reikia pabrėžti, kad tarpukario Lietuvos ūkis pirmiausia rėmėsi žemės ūkio produktų eksportu ir perdirbimu. Po žemės reformos dominuojančia ūkininkavimo forma tapo smulkūs (2-10 ha) ir vidutiniai (10-20 ha) šeimų ūkiai, kurie 1930 m. sudarė 73,3% visų šalies ūkių18. Tuo tarpu stambiųjų žemvaldžių ir dvarininkų ūkių (100 ha ir daugiau) dalis buvo tik 0,6%. Iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių valstiečiai didžiausias pajamas gaudavo iš grūdų ir linų pardavimo19. Vis dėlto jau 3-iame dešimtmetyje pasaulines rinkas užplūdę pigūs grūdai iš JAV, Kanados, Argentinos ir Australijos apsunkino lietuviškų grūdų eksportą, todėl imtasi kuo sparčiau vystyti gyvulininkystę. Žinoma, ir čia neišvengta rizikingos priklausomybės nuo užsienio pirkėjų. Štai nuo 1923 m. nuolatos didinamas gyvų kiaulių eksportas į Vokietiją 1931-1932 m. buvo labai stipriai apribotas importuojančios šalies iniciatyva20. Nors, kaip pastebi Gediminas Vaskela, „Lietuvos pramonė buvo gana silpna ir faktiškai dirbo tik vidaus rinkai“21, klaidinga būtų manyti, kad tarpukariu Lietuvos pramonė stovėjo vietoje. Valdžia jau 3-iame dešimtmetyje ėmėsi spartinti šalies pramonės vystymąsi valstybės investicijomis, bet kartu laikytasi nuostatos, kad krašto industrializacija turi vykti tokiu tempu, kuris nesmukdytų nusistovėjusio gyvenimo lygio. Pavyko pritraukti ir užsienio kapitalo. Viso to išdava – vidutiniškai po 6 ar 7% auganti pramonės gamyba 1919-1939 m.22 Labiausiai išvystytos pramonės šakos buvo žemės ūkio produktų perdirbimas (kaip ypatingai svarbią šalies ūkiui bendrovę verta paminėti „Pienocentrą“) ir tekstilė. Kadangi tarpukario Lietuva buvo agrarinė valstybė, darbo-kapitalo skirtis čia nebuvo tokia politiškai reikšminga kaip daugelyje Vakarų Europos šalių. Lentelė 1.1 Lietuva: klasių struktūra23, 1923 m. (Klaipėdos kraštas – 1925 m.) Gyventojų skaičius (milijonais) 2,2 Dirbančiųjų procentas 67,8 Dirbančiųjų žemės ūkyje procentas 76,7 Žemės ūkis: Stambūs žemvaldžiai (>50ha) 1,4 Šeimos ūkiai 58,7 Agrarinis proletariatas 16 Miestai : Kapitalistai 0,3 Senoji vidurinioji klasė 8 Naujoji vidurinioji klasė 5,3 Proletariatas 8,7 Sub-proletariatas 0,7 Iš viso 99,1 Šaltiniai: Lietuvos statistikos metraštis (1924-1926); Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais, 10-11 p. Schema 1.1. Lietuva: klasių struktūra, 1923 (Klaipėdos kraštas – 1925) Kapitalistai Naujoji viduri- nioji klasė Senoji Vidurinioji klasė Proletariatas Proletariatas Sub-proletariatas Pilka spalva žymi užsiimančius žemės ūkiu 1.4. Horizontalių ir vertikalių skirčių persidengimas Lietuviai sudarė 91% visų žemės ūkiu besiverčiančių gyventojų, o 77% dirbančių prekybos srityje buvo žydų tautybės. Gamybos sferoje taip pat dirbo neproporcingai daug kitataučių (žydų, vokiečių ir kt.), tik 5% lietuvių buvo pramonės darbininkai. Apskritai reikia pastebėti, kad lietuviai buvo daugiausia susitelkę kaimuose, o miestuose turėjo tik nežymią daugumą (57,1%). Tuo metu net trečdalį miestiečių (32,2%) sudarė žydai24. 1.5. Politinė kultūra Brandžios politinės kultūros tarpukario Lietuvoje negalėjo būti jau vien dėl to, kad iki nepriklausomybės paskelbimo jai nebuvo sudarytos sąlygos formuotis. Carinėje Rusijoje lietuviai neturėjo galimybės reikšti savo politinės valios, todėl nenuostabu, kad politinės kultūros aspektu Lietuvos visuomenė nebuvo pasirengusi „staigiam ir aukštam šuoliui“ į visišką politinę nepriklausomybę25. Tarpukario Lietuvos politinei arenai būdingas partijų ideologinis „kietakaktiškumas“ (aklai ginamos neretai eklektiškos ir neišbaigtos politinės-ideologinės pažiūros, nesiekiant kompromiso), partinių interesų iškėlimas aukščiau valstybės, politinių oponentų šmeižimas ir padorumo ribas peržengiantis parlamentarų elgesys („porą kartų net reikėjo kviesti policiją pašalinti neklusniems Seimo nariams iš posėdžių salės“26). Šias Lietuvos politinės kultūros ydas reikėtų aiškinti to meto politikų patyrimo stoka bei tuo, kad dauguma jų buvo kilę iš kaimo. Kalbant apie rinkimų agitacijos specifiką, tai ją geriausiai nusakė poetas Turčinskis (Zubrickis): Visi išsijuosę šiukšlynuose krapštos, Nebesidrovėdami darbo šlykštaus, Biauriausiais purvais be atodairos drabstos – Jau, rodos, nebeliko nė vieno švaraus. Visu smagumu viens kitam veidan spiauja, Ir stengias kits kitą, kuo gali, įžeist, Vieni kitus keikia ir piktžodžiauja, Atkeršyt progos nieks nenori praleist.27 Pabaigai verta prisiminti garsiąją Almondo ir Verbos įžvalgą, kad demokratinei sistemai reikia politinį dalyvavimą skatinančios politinės kultūros. Agrarinė Lietuvos visuomenė nebuvo nei įsitraukusi į politinį šalies gyvenimą, nei išmananti politinės sistemos principus, todėl čia veikiausiai vyravo parapijinė politinė kultūra. O ir aukščiau aprašytas politikų elgesys vargu ar galėjo sudominti plačiąją Lietuvos visuomenę politika. 2. Tarpinės struktūros Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei ėmė formuotis organizuotos žemdirbių, darbininkų ir verslo interesų grupės. Nors pirmosios politinės partijos kūrėsi dar XIX a. pabaigoje, iki 1918 m. jos neturėjo galimybių visavertiškai veikti, o svarbiausia – siekti politinės valdžios. Dėl šios priežasties partijų programos ir organizacinės struktūros ryškesnius kontūrus įgavo tik pirmaisiais nepriklausomybės metais. Verta paminėti, kad tarpukario Lietuvoje, nepasižymėjusioje dideliu piliečių aktyvumu, sėkmingai ir produktyviai veikė Šaulių sąjunga. 2.1. Interesų grupės Pirmiausia apžvelgiame ekonominius šalies gyventojų interesus gynusias organizacijas. 2.1.1. Žemdirbių organizacijos Tuometiniam šalies žemės ūkiui būdinga gerai išvystyta kooperacija. Valstybė ne tik skatino ūkininkus ir pirminio žemės ūkio perdirbėjus jungtis į kooperatyvus, bet ir biudžeto lėšomis rėmė kooperatyvų asociacijų kūrimąsi28. Tokia kooperatyvų sąjunga buvo „Lietūkis“, kuris supirkinėjo žemės ūkio produktus ir aprūpino ūkininkus būtinaisiais ūkinės veiklos įrankiais ir žaliavomis. Nemažiau svarus buvo ir „Pienocentro“ indėlis į Lietuvos ūkį. Ši bendrovė šalia pieno supirkimo bei perdirbimo vykdė sviesto ir kiaušinių eksportą. Nors dar 1922 m. Konstitucijoje buvo numatyta steigti Žemės ūkio rūmus (ŽŪR), žemdirbiams atstovaujanti organizacija pradėjo veiklą tik 1926 m. gegužę. Iškart kilo aistros dėl rūmų sudėties: kairiųjų valdžia buvo nepatenkinta tuo, kad ūkininkai pagal nustatytą tvarką negalėjo tiesiogiai rinkti savo atstovų, todėl ryžosi rūmus paleisti. 1927 m. birželio mėnesį vykusiame ŽŪR suvažiavime nuspręsta, kad daugumą rūmų narių rinks visos Lietuvos ūkininkai. Remiami prezidento Antano Smetonos, ŽŪR teikė Vyriausybei žinias, siūlymus ir patarimus visais su žemės ūkiu susijusiais klausimais, rūpinosi svarbiausių žemės ūkio šakų plėtra ir vykdė kitas jiems priskirtas funkcijas29. 1929 m. rugsėjo 5 d. ŽŪR švietimo komisija nusprendė imtis jaunųjų ūkininkų ratelių steigimo. 1937 m. rateliai jau vienijo apie 30 tūkstančių jaunųjų ūkininkų. Didelė valstybės finansinė parama ir tai, kad jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos (LJŪRS) vyriausiasis globėjas buvo A. Smetona, byloja apie rimtą valstybės požiūrį į šias jaunųjų ūkininkų organizacijas. Rateliai ruošė būsimuosius ūkininkus sėkmingam darbui ir taip prisidėjo prie ilgalaikio Lietuvos žemės ūkio gyvybingumo užtikrinimo. Jaunieji ūkininkai mokėsi daržininkystės, gyvulių priežiūros, bitininkystės, namų ūkio darbų, pratinosi prie kooperacijos, skaitė taikomąją literatūrą, dalyvaudavo konkursuose. LJŪRS rūpinosi neturtingų jaunųjų ūkininkų rėmimu, kad šie galėtų mokytis įvairiose žemės ūkio ir amatų mokyklose30. Rateliai stipriai prisidėjo ir prie patriotiško jaunimo ugdymo. 2.1.2. Darbininkų organizacijos Lietuvoje profesines sąjungas steigė ir organizavo politinės partijos. 1919 m. LKDP įkūrė Lietuvos darbo federaciją (LDF) – krikščionišką profsąjungą, kuri tuo pat metu buvo ir politinė organizacija (jos nariai kandidatavo į Seimą ir veikė parlamentinio krikščioniško bloko sudėtyje). Be tradiciškai profsąjungų atliekamos funkcijos užtikrinti deramą darbininkų socialinę globą, LDF rūpinosi jų tautiniu ir religiniu susipratimu, taip užkirsdama kelią revoliucinės sąmonės formavimuisi. Tai buvo stipriausia tarpukario profsąjunga, tęsusi savo veiklą ir autoritarinio A. Smetonos režimo laikais. Tais pačiais 1919 m. socialdemokratų iniciatyva įsteigtas Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų centro biuras, vėliau tapęs tuo metu didžiausios Tarptautinės profesinių sąjungų federacijos (Amsterdamo Internacionalo) nariu. Reikia pasakyti, kad nuo 1921 m. ši profsąjunga ėmė silpnėti, o nemažai darbininkų perėjo į vyriausybės palaikomą LDF31. 1927 m., valdžioje įsitvirtinus tautininkams, socdemų profsąjunga buvo uždaryta, jos turtas atiteko LDF. Nedidelė dalis darbininkų priklausė pogrindyje veikusių komunistų organizuojamoms profsąjungoms. 2.1.3. Darbdavių organizacijos Pirmoji visos tuometinės Lietuvos pramonės interesams atstovaujanti organizacija vadinosi „Lietuvos pramonininkų sąjunga“ (įkurta 1922 m. gruodžio 17 d.). Kita svarbi organizacija buvo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmai, atidaryti 1925 m. Kaune. Rūmų statutas rašytas remiantis Vakarų Europoje veikusių panašių rūmų reglamentų pavyzdžiais32. Rūmai teikė vyriausybėms ekonominius-socialinius siūlymus ir įstatymo projektus, teikė rekomendacijas mokesčių, susisiekimo, muitų tarifų kausimais ir vykdė kitą jiems pavestą veiklą33. Verta atkreipti dėmesį į liberalų šių rūmų pobūdį: pusę narių sudarė žydai, vokiečiai, rusai. Tuo prekybos ir pramonės rūmai skyrėsi nuo Lietuvos prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos, susikūrusios 1930 m. Atitikdama A. Smetonos režimo dvasią, ši sąjunga siekė „lietuvių verslininkus sujungti į vieną organizaciją tautiniai idėjiniais ir profesiniais pagrindais“34. Sąjunga turėjo plačią socialinę bazę, gerai organizuotą struktūrą, palaikė gerus santykius su valdančiąja partija. Be kitų dalykų organizacija steigė amatų mokyklas, leido laikraščius „Verslas“ ir „Amatininkas“. 2.2. Politinės partijos Parlamentarizmo laikotarpiu svarbiausios Lietuvos politinės partijos buvo Lietuvos krikščionys demokratai (LKDP), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Šiame poskyryje atskirai aprašoma ir Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), kuri po 1926 m. perversmo perėmė šalies valdymą. Pabaigoje keli sakiniai skiriami mažesnėms tarpukario Lietuvos partijoms. 2.2.1. Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) LKDP pirmtake įprasta laikyti 1905 m. daugiausia kunigų iniciatyva susikūrusią Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą. LKDP politinės programos nuostatos ėmė ryškėti 1917 m., kai gegužės mėnesį Petrograde, o rugsėjį – ir Lietuvoje vyko krikščionių demokratų steigiamieji susirinkimai, kuriuose buvo išrinkti partijos vadovai ir įvardinti esminiai veiklos principai35. 1918 m. abi partijos atšakos susijungė į vieną. Tautines ir krikščioniškas vertybes gynusios partijos branduolį sudarė stambioji klerikalinė miesto ir kaimo buržuazija ir Katalikų Bažnyčios dvasininkai36. Vis dėlto LKDP dominavimą parlamentinėje Lietuvoje laidavo valstiečių palankumas, o jį užsitarnauti partijai padėjo didžiulis Katalikų Bažnyčios autoritetas kaimiškose Lietuvos vietovėse. LKDP buvo aplink save sutelkusi platų socialinių ir kultūrinių organizacijų tinklą, šiek tiek primenantį tuos, kurie buvo susiformavę Belgijoje vadinamųjų „poitinių šeimų“ pavidalais. 1931 m. (jau po perversmo!) atlikto visuotinio organizacijų surašymo duomenimis, LKDP įtakoje buvusių organizacijų nariai sudarė 38,7% visų tarpukario Lietuvoje legaliai veikusių organizacijų narių37. Šių organizacijų rėmimas iš valstybės iždo LKDP valdymo laikotarpiu kėlė nemažai aistrų ir susilaukė aršios politinių oponentų kritikos. 2.2.2. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) LVLS šaknys slypi dar carinės Rusijos laikais veikusioje Lietuvos demokratų partijoje38, kurios nariai stipriai prisidėjo prie valstiečių liaudininkų kaip politinės organizacijos atsiradimo. LVLS susikūrė 1922 m. gruodį, susijungus Lietuvos valstiečių sąjungai ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai. Partija siekė atstovauti stambiausiai to meto Lietuvos socialinei grupei – smulkiems ir vidutiniams žemdirbiams (šeimų ūkiams), taip pat bandė pritraukti iš valstiečių kilusios miesto viduriniosios klasės balsus. LVLS veikloje, nepaisant partijos nuostatos atstovauti žemesnėms klasėms, aktyviai dalyvavo inteligentija. LVLS pasisakė už griežtą bažnyčios ir valstybės atskyrimą – tuo ji esmingai skyrėsi nuo pagrindinės savo konkurentės LKDP. Tai, kad LVLS neturėjo ryšio su Katalikų Bažnyčia ir nesiėmė ginti krikščioniškų vertybių, neleido jai rinkiminėje kovoje pranokti krikščionių demokratų. Kaip atsvarą krikščionybei valstiečiai liaudininkai siūlė grynai mokslinę pasaulėžiūrą39, ypatingą dėmesį skyrė kultūros ir švietimo vystymui. Įdomu tai, kad svarbiausi valstiečių liaudininkų veikėjai (Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius, Jonas Vileišis ir kt.) priklausė „Lietuvos“ masonų ložei40. 2.2.3. Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) LSDP susikūrė 1896 m. ir buvo aktyvi 1905 m. revoliucijos šalininkė, skatinusi vietinius valstiečius sukilti prieš caro valdžią. Partija narių skaičiumi neprilygo krikščionims demokratams, nors nuo 1924 m. pastebimas LSDP gretų augimas41. Tai buvo tipiška, mažai kuo nuo Vakarų Europos socialdemokratų besiskirianti partija, gynusi miestų ir kaimo darbininkų bei miestų viduriniosios klasės interesus. LSDP galimybes dominuoti šalies politiniame gyvenime labai apsunkino palyginti nedidelis darbininkų sluoksnis, kuris ir negalėjo buti didelis dėl netoli pažengusios Lietuvos pramonės. Be to, dalį darbininkų į savo įsteigtą profsąjungą-partiją (Lietuvos darbo federacija) buvo įtraukę krikščionys demokratai. 2.2.4. Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS) LTS kilo iš Lietuvos demokratų partijos dešiniojo sparno42. Svarbiausia vertybe partija laikė lietuviškumą, kėlė tautinės vienybės idėją, kuri, anot LTS ideologų, turėtų iškilti virš atskirų socialinių sluoksnių interesų. Tautininkai kaip nė viena kita partija rūpinosi kariuomenės reikalais, akcentavo stiprios, tiek apsiginti, tiek ir įstatymų laikymąsi šalies viduje užtikrinti pajėgiančios valstybės poreikį. LTS buvo siejama su aukštesnėmis klasėmis, visų pirma su stambiaisiais žemvaldžiais ir miesto buržuazija43, o tai nepadėjo partijai siekti politinio atstovavimo parlamentinėje Lietuvoje. Tautininkų politinių ambicijų realizavimui trukdė ir tai, kad partija neturėjo stipraus organizacinio pamato44. Nesėkmingi tautininkų pasirodymai rinkimuose bei įsitikinimas, kad parlamentas pakerta tautos vienybę, skatino LTS tapti parlamentinės santvarkos priešininke. 2.2.5. Kitos partijos Tarpukario Lietuvos Seimuose be jau aprašytų partijų narių buvo ir tautinių mažumų atstovų. Tuo tarpu Santaros partijai, kurios pagrindą sudarė vidurio kelio tarp kairiųjų ir dešiniųjų ieškoję inteligentai45, rinkimuose nesisekė. Tiesa, santariečiai 1925 m. ėmėsi kurti Lietuvos Ūkininkų partiją, kuriai rinkimuose į Trečiąjį Seimą pavyko laimėti 2 mandatus. Reikia paminėti ir dvi pogrindyje veikusias radikalių kairiųjų pažiūrų politines organizacijas: Lietuvos komunistų partiją (LKP) ir Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partiją. Komunistai ne tik platino savo spaudą, organizavo mitingus, bet ir sugebėjo į Pirmąjį Seimą „prastumti“ 5 savo atstovus, pasivadinusius „Darbininkų kuopa“. Vėliau buvo rastas būdas, kaip neleisti komunistams patekti į Seimą. 2.3. Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) Šaulių sąjunga susikūrė 1919 m. birželio mėn. Kaune, pačiame Nepriklausomybės kovų įkarštyje. Savanoriška piliečių organizacija prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo. Tai buvo patriotiškas visuomeninis judėjimas, taikos metu rūpinęsis piliečių karinio pasirengimo ugdymu. LŠS spausdino savo leidinius („Trimitas“), steigė ugniagesių komandas, rengė sporto varžybas, turėjo savo chorus ir orkestrus. Šauliai glaudžiai bendradarbiavo su valstybės institucijomis, o 1923 m. prisidėjo prie Klaipėdos sukilimo vykdymo. Iki 1924 m. LŠS veikloje dalyvavo ir Antanas Smetona. 3. Politinė sistema ir režimas 3.1. Konstitucinė sąranga Steigiamajam Seimui rengiant nuolatinės Konstitucijos tekstą išsiskyrė kairiųjų partijų ir krikščionių demokratų bloko nuomonės dėl prezidento institucijos. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai pasisakė už parlamentinę demokratiją, o krikščionių demokratų atstovai manė, kad reikalingas ir prezidentas, tačiau priklausomas nuo parlamento. Taigi ir vieni, ir kiti linko į seiminį režimą, o dešiniųjų požiūrio, į Steigiamąjį Seimą nepatekus Tautos Pažangos partijai, nebuvo kam atstovauti. Antano Smetonos vadovaujami pažangiečiai tik spaudoje galėjo propaguoti stiprios vykdomosios valžios, tiesiogiai renkamo prezidento ir įstatymus leidžiančio bei vyriausybę prižiūrinčio parlamento idėjas.46 Iš koalicijos pasitraukus valstiečiams liaudininkams 1922 – ųjų Konstitucija, numatanti niekam nepavaldų Seimą ir silpną prezidento instituciją, buvo priimta beveik vien krikščionių demokratų bloko balsais.47 Solialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai buvo nepatenkinti dėl Konstitucijoje įtvirtinto glaudaus bažnyčios ir valstybės santykio bei arškiai kritikavo prezidento instituciją, kurią vertino kaip absoliutinės monarchijos liekaną ir nereikalingą naštą ant liaudies pečių. Tuo metu tautos pažangos partija piktinosi dėl per didelių Seimo galių šalyje, kur visuomenė demokratijai, esą, dar nesubrendusi.48 Įtvirtintą režimą Antanas Smetona vadino seimokratija ir lygino ją su suaugusiam žmogui pasiūtais batais, bet vaiko nešiojamais, todėl nuolat smūkstančiais nuo kojų.49 Seimas pagal 1922 - ųjų Konstituciją buvo visagalis, niekam neatskaitingas ir kontroliuojantis ne tik vykdomąją valdžią, bet ir teismus. Formaliai Seimo narių renkamo prezidento galios buvo gana plačios, tačiau faktiškai jis negalėjo būti reikšminga figūra dėl priklasusomybės nuo Seimo.50 Mindaugas Maksimaitis monografijoje apie Lietuvos konstitucijų istoriją rašo, kad esminę reikšmę prezidento institucijos silpnumui turėjo tai, jog kiekviena Seimo sudėtis, pradėdama veiklą, prezidentą rinko savo įgaliojimų laikui, o mandato gavimas iš Seimo ir visiškas kadencijų sutapimas labai ribojo prezidento galias.51 Nepakankama įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių galių pusiausvyra 1922 metų Konstitucijoje daugelio vertinama kaip viena pagrindinių valdžios nepastovumo ir visuomenės nusivylimo demokratija priežasčių.52 Tautininkų perversmas kai kur net įvardijamas kaip kerštas nesubalansuotai Konstitucijai, prie kurios kūrimo jie prisidėti negalėjo.53 Polinkis į parlamentarizmą buvo būdingas daugeliui regiono šalių, tarp jų ir Latvijai bei Estijai. Demokratija po ilgų nelaisvės metų šioms šalims atrodė kaip išsigelbėjimas, tačiau kai kurių istorikų nuomone, tai buvo apgaulinga prošvaistė tokiai santvarkai nepasiruošusioms visuomenėms.54 Dėl neveiksmingo darbo, nepasiruošimo atsakingoms pareigoms, nuolatinių ginčų ir negebėjimo susitarti dar Steigiamojo Seimo nariai imti vadinti šimtu dvylika karalių55, o vėliau neigiamas požiūris į Seimo darbą tik stiprėjo. 3.2. Parlamentarizmo krizė Sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiu galima laikyti tik Steigiamojo Seimo pirmuosius metus, kuomet valdančiąją koaliciją sudarė krikščionių demokratų blokas ir valstiečiai liaudininkai. Šios dvi politinės jėgos sugebėjo susitarti dėl žemės reformos, taip pat vieningai reagavo į lenkų agresiją prieš Lietuvą ir iki pat 1922 metų pradžios glaudžiai bendradarbiavo rengdamos nuolatinės Konstitucijos projektą. Abu blokus vienijo tautiškumo ir nacionalinės valstybės idėja bei polinkis į demokratinę ir parlamentinę valdžios santvarką, tačiau pribrendus būtinybei apsispręsti dėl jų nuomones išskiriančių klausimų – pavyzdžiui, valstybės ir bažnyčios santykio – partiniai interesai nugalėjo valstybinius ir bendradarbiavimas iširo.56 Toks ankstyvas pasaulėžiūriškai skirtingų politinių jėgų susipriešinimas siejamas su vėliau sekusiu vykdomosios valdžios nestabilumu.57 Per pirmojo Seimo rinkimus nei vienam blokui negavus daugumos balsų, krikščionys demokratai taip ir nesugebėjo susitarti su valstiečiais liaudininkais dėl koalicijos formavimo. Opozicijai kelių balsų skirtumu pareiškus nepasitikėjimą E.Galvanausko ( Valstiečių Liaudininkų Sąjunga) vadovaujamam ministrų kabinetui, Seimas buvo paleistas.58 Keturi mėnesiai darbo išsiskyrė įvykdytu Klaipėdos krašto sukilimu, ir šios dalies prijungimu prie didžiosios Lietuvos. Dar 1922 metų Konstitucijoje, galvojant apie galimą Klaipėdos krašto prijungimą, buvo numatytas bendras principas, jog dėl vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių gali būti sudaryti autonominiai vienetai.59 Antrojo Seimo stabilumą lėmė krikščionių demokratų bloko surinkta balsų dauguma, kuri jiems leido išsilaikyti valdžioje per visą kadenciją. Iki 1924 metų krikščionys demokratai turėjo liaudininkų palaikymą, tačiau vėliau liko vieni ir dėl aktyvaus katalikiškų organizacijų rėmimo, korupcijos skandalų bei šalyje prasidėjusių ekonominių sunkumų prarado populiarumą ir trečiajame Seime gavo grokai mažiau balsų.60 Tuo metu kairiosios partijos sulaukė beveik dvigubai didesnio populiarumo ir pirmą kartą ėmėsi pačios formuoti vyriausybę, tačiau vien jų balsų nepakako, todėl teko ieškoti sąjungininkų. Pirmą kartą į Seimą patekę tautininkai buvo per daug idelogiškai skirtingi, be to, daugumos vietų jų prisijungimas nebūtų užtikrinęs, tad liko tik tautinės mažumos, pirmą kartą pajutusios didelę savo įtaką koalicijos stabilumui ir ją sėkmingai išnaudojusios.61 Dėl parlamentarizmo ir demokratijos legitimumo krizės bei nuolatinio valdžios nestabilumo daugelis istorikų ir konstitucinės teisės specialsitų kaltina ne tik nesubalansuotą galių paskirstymą pagrindiniame šalies įstatyme, bet ir pačių politikų nepajėgumą tvarkytis su demokratijoje iškylančiais sunkumais. R. Lopata studijoje apie perversmo Lietuvoje priežastis rašo, kad naujasis demokratinis režimas gimė nepalankiomis sąlygomis ir sutapo su valstybės kūrimu, todėl naujieji demokratai buvo nepajėgūs transformuoti visuomenės ir bet kokia rimta krizė galėjo būti lemtinga.62 Lentelė 3.2.: Seimų sudėtis (1920 – 1927) Partijos ir grupės Steigiamasis Seimas ( 1920 – 1922) I Seimas ( 1922 – 1923) II Seimas (1923 – 1926) III Seimas (1926 gegužė – gruodis) Krikščionių demokratų blokas 59* 38 40 30 Liaudininkai 29 19 16 22 Socialdemokratai 14 11 8 15 Tautininkai - - - 3 Darbininkų kuopa (LKP) - 5 - - Etninės mažumos ir kt.gr. 10 5 14 13/2 Iš viso: 112 78 78 85 Šaltinis: Liudas Truska, Prlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje bruožai63 Schema 3.2. : Pagrindinės Lietuvos politikos problemos 3.3 Demokratinių teisių varžymas Nuo 1920 metų, užėmus Vilnių, Lietuva paskelbė esanti karo padėtyje ir ši būsena su labai trumpomis pertraukomis, kisdama geografiškai, išliko iki pat 1940 metų. Šiame skyrelyje apžvelgsime istorikų ir politologų svarstymus dėl jos būtinybės bei pasekmių, taip pat trumpai aptarsime pagrindinius raiškos būdus iki tautininkų perversmo. Modestas Kuodys disertacijoje apie karo stovį tarpukario Lietuvoje kelia hipotezę, kad kuriantis valstybei tokia ypatinga padėtis buvo vienintelė ir neišvengiama sąlyga apsaugoti Lietuvos valstybingumą, tačiau vėliau ją paneigia.64Pirmiausiai atskiriami du laikotarpiai – parlamentinės Lietuvos ir autoritarinio Smetonos režimo , ir galiausiai argumentuojant prieinama prie išvados, kad karo padėtis, išoriškai sustiprinusi institucinius valstybės rėmus, ilgainiui ėmė ardyti jos turinį – piliečių bendriją.65 Smetonos valdymo laikotarpiu karinis režimas sutapo su autoritariniu režimu, tačiau iki perversmo jis galiojo drauge su demokratine Konstitucija, taip šią, pasak kai kurių mokslininkų, pamindama. Taigi, ar galima kalbėti apie demokratiją tarpukario Lietuvoje, kai pareigūnų įgaliojimai padidinti, visuomenės veikla apribota, įvesta spaudos cenzūra bei įvairios darbo ir turto prievolės? Modestas Kuodys sako, kad daugelis tokių priemonių buvo naudojamos ir Rusijos Imperijos bei kaizerinės Vokietijos okupacijos metais66, o istorikas Algimantas Kasparavičius tokią padėtį įvardina kaip komandinę arba valdomą demokratiją.67 Iki perversmo karo padėties nutarimus priimdavo demokratiškai išrinktas Seimas, tačiau jau 1923 – siais, valdant krikščionių demokratų daugumai, jokių diskusijų nebereikėjo, mat sprendimus jie galėjo priimti vien savo bloko balsais. Pasak Algimanto Krupavičiaus ši politinę jėga vis dar tęsė karinę padėtį teisindamasi Lenkijos ir komunistų keliama grėsme ir gana aktyviai ja naudojosi varžydama demokratines piliečių teises. Pasak istoriko, tai buvo ne parlamentinė, o valdoma demokratija, nes krikščionys demokratai sugriežtino spaudos laisvės įstatymą ir net ėmėsi riboti tautinių mažumų teises į autonomiją - 1924 metais buvo likviduotos žydų ir baltarusių reikalų ministerijos, neleista Kaune susirinkti ir posėdžiauti žydų Tautinei tarybai.68 Spaudos laisvės suvaržymą teko pajusti ir Antanui Smetonai, kuris žurnale “Vairas” išspausdinęs A. Voldemaro straispnį, turėjo sumokėti baudą arba sėsti į sunkiųjų darbų kalėjimą. Netgalėdamas sumokėti 2000 litų baudos buvęs šalies prezidentas įkalintas ir tik visuomenei surinkus reikalingą sumą vėl išleistas į laisvę.69 Modestas Kuodys suvaržymus iki karinio perversmo vadina nuosaikiais ir teigia, kad karo padėtis leido užtikrinti geresnę valstybės sienų kontrolę, tačiau nedidinat kariuomenės, valstybės gynybinių galimybių pastebimai nesustiprino.70Tuo metu R.Lopata rašo, kad prieš tautines mažumas nukreipti veiksmai žemino Lietuvos autoritetą tarptautinėje erdvėje, be to, jo teigimu, tokia padėtis reiškė, jog pilietiškai sutelktos Lietuvos valstybės atkūrimo projektas jau buvo sužlugęs, o pati valstybė įsisteigė ir formavosi tik centre, pakraščiams išliekant ginčytinais.71 Kitavertus, karinės padėties atšaukimas valdžią perėmus kairiesiems, ne visų vertinamas kaip teigiamas žingsnis, nes suaktyvėjo antisisteminių grupių veikla, o valdantieji nesugebėjo tinkamai reaguoti į destabilizuojantį jų poveikį. Taigi klausimas, ar šalies politikai būtų sugebėję išvengti krizių be karinės padėties, primena svarstymus apie visuomenės subrendimą 1922- ųjų Konstitucijai. Taip ir lieka neaišku, ar karinė padėtis buvo politinės kultūros, politikų brandos bei pilietinės visuomenės būvio atspindys, ar valdančiųjų klaida, prisidėjusi prie pilietinės bendruomenės ardymo. 4. Išeigos struktūros 4.1.Socialinės apsaugos sistema Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvo padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemos kūrimui. Lietuva buvo stipriai nukentėjusi po Pirmo pasaulinio karo: dalis ūkių buvo sugriauti, trūko maisto, reikėjo išmaitinti bei apgyvendinti grįžusius tremtinius bei karo pabėgėlius. Dėl šių priežaščių socialinės apsaugos sistemos kūrimo bandymai tapo viena svarbiausių besikuriančios nepriklausomos valstybės valdžios uždavinių. Prie socialinių problemų sprendimo prisidėjo ir gyventojai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu socialines problemas lėmė karo padariniai ir sparčiai besivystantys kapitalistiniai santykiai. Pirmiausia kilo grįžtančių tremtinių ir jų įkurdinimo problema. Lietuvių tremtinių ir pabėgėlių į Lietuvą 1918 – 1919 m. grįžo 150 000, o 1920 – 1921 m. 65 00072, todėl priemonių problemai spręsti reikėjo imtis valstybei. Elgetavimo problemos sprendime reikšmingiausią vaidmenį vadino katalikiškos ir labdaringos organizacijos, o kovojant su prostitucija ir epidemijomis veiksmų ėmėsi carinės Rusijos ir Vokietijos institucijos, vėliau jų sprendimą teko perimti nepriklausomos Lietuvos valstybei. Elgetavimo pagrindine priežastimi nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvo ką tik pasibaigęs pirmasis pasaulinis karas. Po pirmojo pasaulinio karo tebuvo keletas pamestinukų ir beglobių vaikų prieglaudų. Taip pat po karo liko daug našlių su vaikais bei našlaičių. XX a. pradžioje Lietuvoje jau buvo pradėję formuotis nauji socialiniai sluoksniai, kapitalistiniai santykiai, augo miestai, gausėjo darbininkų sluoksnis. Viešųjų darbų ir Maitinimo ministerija su socialinės apsaugos, maitinimo ir darbo departamentai 1919 m. buvo perorganizuotos į dvi ministerijas: darbo ir socialinės apsaugos ir tiekimo bei maitinimo. Prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos 1919 m. buvo įsteigtas socialinės apsaugos departamentas, kurio paskirtis buvo socialinės apsaugos organizacijų ir institucijų tvarkymas ir kordinavimas. Po dviejų mėnesių ši ministerija buvo panaikinta ir įkurtas Darbo ir socialinės apsaugos departamentas, kuris veikė kaip Vidaus reikalų ministerijos dalis. Tokie dažni pokyčiai rodė badymus kurti valstybės valdymo mechanizmą, kartais sunkiai numatant, kuri ministerija už kokias sritis turi būti atsakinga. Daugiausia dėmesio ir lėšų buvo skiriama ekonomikai ir krašto apsaugai 1919 m. Lietuvoje buvo šelpiama ir globojama apie 50 000 gyventojų73: našlaičių, vaikų, našlių, senelių, invalidų etc. Dalis reikalingo maisto buvo gaunama ir iš užsienio valstybių (daugiausia JAV). Nors iki nepriklausomos Lietuvos savivaldybių nebuvo, tačiau naujai susikūrusios savivaldos institucijos didele dalimi prisidėjo prie socialinių problemų sprendimo.74 Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėta rūpintis ir darbinikais – darbo apsauga (apibrėžti darbdavio ir darbininko sąntykius) bei socialiniu draudimu (nelaimingiems atsitikimams darbe ir jų pasekmėms). 1929 m. rugpjūčio 12 d. išleistas bendrasis Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas, kuris „apibrėžia samdos sutarties sudarymo tvarką, sutarties vykdymo ir nutraukimo nuostatus, samdytojo ir samdininko tarpusavio santykius“. 75 Šis įstatymas įpareigojo darbdavį rūpintis tinkamomis samdinio darbo sąlygomis bei laisvadieniais, o samdinį – tinkamai atlikti savo darbą. 1919 m. išleistas miesto darbinikams skirtas ,,darbo dienos ilgumo įstatymas“, kuris nustatė: • darbo dieną dirbtuvėse ir fabrikuose – 8 valandos per parą • prekybos įmonėms ir parduotuvėms – 10 valandų 1919 m. išleistas ,,darbo biržų įstatymas“, skirtas spręsti nedarbo problemas. Jo pagrindu savivaldybėse pradėtos steigti darbo biržos. 1925 m. priimtas ,,Švenčių ir poilsio įstatymas“, 1931 m. ,,Nakties darbo gamyklose įstatymas”, 1933 m. ,,Parmonės darbininkų samdymo įstatymas”. 1926 m. ,,Ligonių kasų įstatymas”, kurio pagridu buvo apdraudžiami visi samdomi darbininkai ir ligos atveju jie įgydavo teisę gauti medicininę pagalbą, vaistus. Lietuvoje 1928 m. veikė 7 ligonių kasos. 1936 m. ,,draudimų nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas”, kuris suteikė darbe susižalojusiems darbininkams teisę ir į piniginę kompensaciją, jeigu jis susižalojo dirbdamas tokį darbą, kuriam buvo pasamdytas. 1918 – 1926 m. Lietuvoje socialines problemas buvo bandoma spręsti, kuriamos tam skirtos institucijos, tačiau dėl nestabilios politinės situacijos jos dažnai kisdavo, todėl jų veiklos rezultatai nebuvo labai ryškūs. Po 1926 m. perversmo socialinės apsaugos sistema bent jau išoriškai (instituciškai) tapo stabilesnė ir apimanti platesnį problemų spektrą. 4.2 Biurokratija Iki 1918 metų nebuvo vieningo valstybės valdymo mechanizmo, todėl buvo svarbu kurti valstybės institucijas ir struktūrą. Administracinėje sferoje pasilikusių darbuotojų didžioji dalis mokslus buvo baigę Rusijoje. Šiuo laikotarpiu valdininkai buvo perėmę ir biurokratijos blogybes, kurios buvo būdingos Rusijai: korupciją, protekcionizmą, naujovių baimę.76 Daugiau valdininkų, baigusių studijas Vakarų šalyse, atsirado tik ketvirtame dešimtmetyje. Daugiausia tai buvo teisinikai, finansininkai ir ekonomistai. Jiems buvo artimesnis vakarietiškas funkcinis administravimo stilius. Pagrindinės biurokratinio aparato problemos buvo išsilavinimo ir kompetecijos stoka bei valstybės teisinės sistemos nestabilumas. Po 1920 metų Seimo rinkimų, kai nė viena partija negavo daugumos balsų, buvo sudarytas koalicinis kabinetas, kuriame vienas iš daugelio kilusių nesutarimų buvo teismo kompetencijos srities ribos. Krikščionims demokratams siūlant, teismo galia buvo apribota civiline ir baudžiamąja sritimi (teismai nebebuvo neprikalusomi). Administracinių aktų teisėtumas bei jų atitikimas konstitucijai tapo nebe teismo sritimi. Teismas tapo atskirtas nuo valdžios institucijų. Valdininkų veiksmai buvo stipriai kritikuojami spaudoje. Jie buvo smerkiami dėl caro laikų tradicijų neatsikratymo, pinigų eikvojimo, kyšininkavimo. Buvo suprasta tinkamo valdininkų parinkimo ir specialaus mokymo svarba. Taip pat Lietuvoje nebuvo pakankamai įstatymų, kuriais būtų apibrėžta viešojo administravimo veikla. Įstaigos neturėjo aiškių veiklos gairių, todėl buvo neefektyvios. Biurokratinėse įstaigose, nepaisant veiklos neefektyvumo, buvo didinamas etatų skaičius bei sąnaudos. Ankstesnių statistikos duomenų aptikti nepavyko, o 1932 metais Lietuvos statistikos metraštyje teigiama, jog buvo 38 150 tarnautojų, o nuo 1933 iki 1936 tarnautojų skaičius pateiktas kartu su laisvosiomis profesijomis nuo 1933 iki 1936 – 47 408. Valdininkų darbo neefektyvumas prisidėjo prie nestabilios valstybės tiek politinės, tiek ekonominės situacijos. 4.3. Represinis aparatas 1918 - 1924 metais Lietuvoje veikė milicijos organizacija, kurioje dirbo milicininkai savanoriai. 1924 metais sausio 1 dieną milicija buvo oficialiai pervadinta į policiją. Pagrindinis įstatymas, reglamentavęs milicijos veiklą - 1920 m. gegužės 14 d. Milicijos įstatymas77, kuris įteisino milicijos susikūrimą Lietuvoje. Jame buvo įtvirtintos šios nuostatos: milicija išlaikoma valstybės lėšomis, ji yra centralizuota struktūra ir vidaus reikalų sistemos sudėtinė dalis, milicija tvarkoma drausmės pagrindais, rengiama vienoda uniforma ir apginkluojama centralizuotai. Taip pat šiuo įstatymu buvo suteikta teisė apskričių viršininkams leisti įsakymus: visuomenės tvarkai ir ramybei palaikyti, sveikatai patikrinti, švarai palaikyti. 1918 m. rajonuose patys gyventojai pradėjo steigti atskirus milicijos padalinius, skirtus tvarkai užtikrinti, kol bus suorganizuota centralizuota sistema. Milicijoje dirbę žmonės dažnai būdavo neapmokyti ir nekvalifikuoti: tarnavę žandarmerijoje, rusų kariuomenėje arba paparasti kaimo ir miesto gyventojai. Milicijos pradžioje jai vadovavo gydytojai, advokatai, vaistininkai ir kiti labiau išsilavinę piliečiai. Vėliau atsirado ūgio, išsilavinimo ir amžiaus reikalavimai. Policininkų mokyklos veikė 1922 - 1940 metais Kaune ir nuo 1923 – 1936 metais Rokiškyje. Taip pat buvo organizuojami specialūs kursai aukštesnio rango policijos pareigūnams ruošti, kuriuose paskaitas skaitė teisininkai, gydytojai ir kiti to meto intelektualai. Policija buvo organizuojama karinės drausmės pagrindais ir jokioms politinėms organizacijoms nepriklausė. 1918 - 1920 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurtos 2 milicijos rūšys - viešoji ir kriminalinė. Viešoji policija buvo pati gausiausia. Pagrindinės veiklos kryptys buvo šios: valstybės nustatytos bei visuomeninės tvarkos, valstybės iždo, piliečių turto, viešosios dorovės apsauga; ginklų įsigijimo ir saugojimo, sanitarijos, viešbučių priešgaisrinės apsaugos, trobesių statybos ir kitų taisyklių įgyvendinimo bei laikymosi kontrolė; asmenų, vengiančių atlikti karinę tarnybą, persekiojmas; mokesčių išieškojimas ir suimtųjų siuntimas. Kriminalinės milicijos uždaviniai buvo: nusikaltimų aiškinimas, nusikaltėlių paieška ir sulaikymas, kvota. Egzistavo ir policija išlaikoma privačiomis lėšomis. Tokias policijas turėjo keletas bankų, akcinė bendrovė ,,Maistas", Kauno miesto ligonių kasa. Ši policija buvo pavaldi atitinkamos vietovės viešosios policijos vadovui. Milicija, o vėliau policija buvo svarbi tvarkai valstybės viduje palaikyti, tačiau dėl tarpukariu Lietuvoje buvusios paskelbtos karo padėties Lietuvoje veikė ,,Ypatingi Valstybės apsaugos įstatai", pagal kuriuos milicija privalėjo vykdyti visus karo komendanto įsakymus. Kariuomenė Lietuvoje buvo pradėta organizuoti 1918 m. lapkričio 23 d. A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Kariuomenėje tuo metu buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Paskelbus karininkų mobilizaciją, jų atvyko 400. Šiai situacijai spręsti Kaune buvo įkurta karo, o vėliau ir aviacijos mokykla. Tai paspartino kariuomenės raidą. Lietuvos kariuomenėje 1940 m. buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2031 civiliniai tarnautojai. Paskelbus mobilizaciją buvo galimybė sukviesti 120 400 atsargos karių. Kariuomenę sudarė: Kariuomenės štabas, Aukštoji karo mokykla, Kauno karo mokykla, 3 pėstininkų divizijos – 9 pėstininkų ir 4 artilerijos pulkai, 5 priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, taip pat ginklų rūšys – kavalerija, Lietuvos karo aviacija, karo technikos dalys, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, Karo tiekimo valdyba, karo komendantūros. 5. Užsienio politika Tarpukario Lietuvos užsienio politika sukosi aplink du jautrius teritorinius klausimus. Siekdama išsaugoti viltį dėl Vilniaus krašto susigrąžinimo Lietuva atsisakė užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija ir ieškojo užtarimo Sovietų Sąjungoje. Kai po 1923 m. organizuoto sukilimo Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, šaliai teko rūpintis jo išlaikymu, nes Vokietija niekada galutinai neatsisakė savo pretenzijų į šią teritoriją. Puolimo iš Lenkijos grėsmė atrodė reali ir buvo nuolatinės įtampos šalies viduje šaltinis. Tarpukario Lietuvos užsienio politikos pamatas – bandymas išgauti Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paramą Vilniaus klausimu78. Jei vokiečiai, būdami Tautų Sąjungos nariai ir vengdami konflikto su prancūzais, Vilniaus statuso atvirai nekvestionavo, tai Sovietų Sąjunga čia matė puikią užsienio politikos galimybę. Matydami, kaip Vilniaus problema skaldo Baltijos regioną ir neleidžia prasidėti jo integracijos procesui, sovietai siekė, kad Vilnius ir toliau išliktų konflikto objektu. Neatsitiktinai Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas 1925 m. rugsėjo mėnesį Varšuvoje pareiškė, kad „Vilniaus statusą galima pakeisti tik sutikus Lietuvai ir Lenkijai, be trečiųjų valstybių įsikišimo, bet tam nusižengta, nes įsikišo Tautų Sąjunga ir nebuvo Lietuvos sutikimo“79. Tokiomis aplinkybėmis gimė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis, ratifikuota 1926 m. lapkričio 5 d. Šis įvykis rodo savitą Lietuvos užsienio politikos kryptį, nes kitos Baltijos regiono valstybės vengė pasirašyti panašias dvišales sutartis su sovietais. Įdomu, kad Kaunas kaip pagrindinę atsvarą Sovietų Sąjungos įtakos Lietuvoje augimui matė Vokietiją, kuri taip pat turėjo interesų Pabaltijyje80. Kitaip tariant, lietuviai tikėjosi išlaviruoti tarp dviejų dėl dominavimo Vidurio ir Rytų Europoje besigrumiančių šalių – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos81. Bet kuriuo atveju, Vakarų Europoje žinia apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos susitarimą negalėjo būti sutikta palankiai. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą geriau suprasti padeda dėmesys kelioms tarptautinėms aplinkybėms, susijusioms su Lenkija. 1925 m. rugsėjo 1 d. Kopenhagoje krikščionių demokratų vyriausybė pradėjo derybas su lenkais dėl miško tranzito Nemunu82. Nors su Lenkija buvo kalbamasi grynai techniniu klausimu, o derybos netrukus žlugo, kairioji opozicija ne tik puolė aršiai kritikuoti šį krikdemų žingsnį, bet būta ir atviro visuomenės gąsdinimo dėl neva kylančio pavojaus Lietuvos valstybingumui83. Tokia opozicijos kampanija prieš demokratiškai išrinktus krikdemus, pristatant juos kaip nesiskaitančius su esminiais valstybės interesais, pakenkė paties demokratinio režimo įvaizdžiui visuomenės akyse. Ne mažesnę paniką kairieji kėlė ir dėl tuo pat metu vykusio Georgijaus Čičereino vizito Varšuvoje: opozicijos nuomone, Sovietų Sąjungos ir Lenkijos suartėjimas reiškė Lietuvos valstybingumo pakasynas84. Galų gale 1926 m. gegužės mėnesį Lenkijoje įvyko Pilsudskio perversmas, po kurio karinė grėsmė iš Lenkijos pusės ėmė atrodyti dar realesnė. 1925 m. pasirašytose Lokarno sutartyse, įtvirtinusiose Vokietijos vakarines sienas, rytinių ribų klausimas nebuvo sureguliuotas. Nors tai, kad sutartimis nebuvo užkirstas kelias vokiečių revizionizmui Rytų Europoje, pirmiausia kėlė nerimą Lenkijoje, lietuviai taip pat nesijautė visiškai saugūs. Kaunas neabejojo, kad nuolatine Tautų Sąjungos Tarybos nare tapusi ir vis didesnį svorį tarptautiniuose reikaluose įgaunanti Vokietija gaus daugiau galimybių siekti sienų peržiūrėjimo, o Klaipėdos kraštas gali tapti vienu iš pirmųjų jos taikinių85. Apibendrinant reikia pasakyti, kad tarpukario Lietuvos išoriniuose santykiuose netrūko įtampų, o 1925-1926 m. galima įžvelgti tų įtampų suintensyvėjimą. Kelti klausimą, ar demokratija tokioje neapibrėžtumo ir nuolat kybančių grėsmių situacijoje nėra per didelė prabanga, tuo metu atrodė visai natūralu. Vieninga, stipri ir stabili valstybė, kurią žadėjo tautininkai, atrodė labai patraukli alternatyva partinių rietenų nukamuotai ir liberalios kairiųjų politikos išgąsdintai šaliai. 6. Lietuva perversmo išvakarėse Į trečiajį Seimą buvo išrinkti 30 krikščionių bloko atstovų ir 22 valstiečiai liaudininkai. Seimo daugumos bloką ir vyriausybę sudarė dvi didžiausios opozicinės partijos (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai), pasitelkusios mažumas. Prezidentu tapo valstiečių liaudininkų remiamas Kazys Grinius, o mininstru pirmininku - M. Sleževičius. Panaikinta karo padėtis, o kartu ir cenzūra, atsirado susibūrimų ir žodžio laisvė. Retrospektyviai žiūrint į 1926 m. politinius įvykius Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad perversmui galėjo užkirsti kelią dviejų didžiausių politinių partijų – valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų – parlamentinė koalcija, kuri būtų leidusi išvengti aršios kairiųjų ir dešiniųjų konfrontacijos. Deja, ankstesniuose seimuose išryškėję nesutarimai kliudė tokios koalicijos atsiradimui. Komunistų partiją aktyvesnei veiklai paskatino 1924 m. komunistų pučas Estijoje. 86 Vyko protestai fabrikuose ir profesinėse sąjungose. Tai galėjo būti komunistų partijos veiklos, nukreiptos prieš vyriausybę, padarinys. Komunistų įtaką dar labiau susitiprino nedarbas didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Karininkų nepasitenkinimą vyriausybe kurstė įvykdytos permainos krašto apsaugos ministerijoje: Generolo Ladvygos, generolo Tomašausko ir pulkininko Glovackio paleidimas į atsargą bei biudžeto lėšų, skirtų kariuomenei, ypač aviacijai, sumažinimas. Vienu iš veiksnių, skatinusių kariuomenės finansavimo mažinimą, reikėtų laikyti 1925-1926 m. Lietuvą apėmusią lokalią ūkio krizę, kilusią dėl Vokietijos protekcionistinės politikos87. Tiesa, Latvijoje ir Estijoje ekonominių sunkumų įtaka perversmams buvo ryškesnė nei Lietuvoje. Leidimas steigti lenkiškas mokyklas beveik laisvai buvo būdas atsilyginti lenkams už jų dalyvavimą koalicijoje. Nors šios mokyklos buvo išlaikomos privačiomis lėšomis ir valstybei nekainavo, tačiau dėl įtemptų santykių su Lenkija, tai stiprino susipriešinimą visuomenėje Vilniaus krašto klausimu ir buvo matoma kaip nuolaidžiavimas lenkams. 1926 m. lapkričio 21 dieną studentų kooperacijos ateitininkai (palaikantys krikščionis demokratus) ir neolituanai (tautininkų sąjungos sekėjai) surengė mitingą ,,Liaudies namuose“. Mitingą buvo leista rengti, tačiau planuotą eiseną iki Karo muziejaus policija organizuoti uždraudė. Draudimo nebuvo paklausyta. Įvyko susirėmimas tarp policijos ir studentų. 1926 rugsėjo 28 dieną pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga. Pagal ją Vilniaus kraštas pripažįstamas Lietuvai. Derybas dėl šios sutarties pasirašymo buvo pradėtos valdant krikščionims demokratams, tačiau krikščioniškos grupės pasisakė prieš jos patvirtinimą.Tautininkai sutarties ratifikavimui pritarė. Po daugiau nei mėnesio (lapkričio 5 d.) Seimas balsų dauguma šią sutartį patvirtino. 1926 m. lapkričio 2 dieną Kaune socialdemokratai sušaukė darbininkų mitingą, tačiau jo koordinavimą perėmė komunistai, taip parodydami, jog turi darbininkams daugiau įtakos nei socialdemokratai. Šio mitingo metu buvo balsų dauguma priimtos komunistų partijos siūlytos rezoliucijos. 6.1. 1926 gruodžio 17 dienos perversmas Pradininkai ir rengėjai – jaunesnieji karininkai, palaikomi dešiniųjų partijų vadovybės. Nuo gruodžio pradžios Seime nesiliovė dešiniųjų interpeliacijos (dėl studentų demonstracijos, Glovackio – Grigaliūno suėmimo etc.). Perversmo data pasirinkta naktis iš gruodžio 16 į 17 dieną, nes tuo metu Kaune vyko prezidento gimimo dienos šventimas. Į šį renginį turėjo susirinkti Lietuvos kariuomenės divizijų ir pulkų vadai. Tai leido palankius karininkus įtraukti į sukilimą, o jam prieštaraujančius atriboti nuo jų vadovaujamų karių. Sukilimas buvo rengiamas ir vykdomas esant krikščionių demokratų bei tautininkų pritarimui bei su jų žinia. Taip pat buvo įtraukti neolituanai ir ateitininkai, kurie užėmė paštą su telefono – telegrafo sistema ir taip užkirto kelią greitam informacijos perdavimui. Perversmininkai be didesnių kliūčių užėmė generalinį štabą, apsupo prezidentūrą, Seimą, policiją. Tuo pat metu vyko ministrų bei nepatikimų karininkų areštas. Gruodžio 17 dienos rytą perversmininkai paprašė Antano Smetonos tapti valstybės vadovu. Smetona tos pat dienos ryte rašė laišką Kaziui Griniui prašydamas jį pripažinti ,,tautos vadu“. Perversmininkai sakėsi, jog vykdo perversmą diktatoriaus vardu, o Smetona karinės valdžios prašomas sakėsi, jog prisiima valstybės vado pareigas.88 Valdymo sistemą dėl tarptautinių aplinkybių buvo stengiamasi keisti konstitucijos ribose. Tuometinė vyriausybė atsistatydino, kad darbą galėtų pradėti perversmininkų vyriausybė. Po perversmo suartėjo krikščionys demokratai bei tautininkai, kurie pareiškė pasitikėjimą naujam prezidentui A. Smetonai. Po perversmo pirmą kartą Seimas susirinko po dviejų savaičių svarstyti 1927 m. biudžeto. Valdančioji koalicija turėjo 35 balsus iš 78, todėl norint išlaikyti parlamentarizmą, vyriausybei būtų tekę pasiremti tautinėmis mažumomis. Valstiečiai - liaudininkai ir socialdemokratai perėjo į opoziciją. A. Voldemaro vyriausybė nesikreipė į Seimą pasitikėjimo gauti, kaip reikalavo konstitucija. Taip buvo atsisakyta parlamentarizmo89. 7. Antano Smetonos valdymo bruožai Antanas Smetona dar būdamas opozicijoje kalbėjo apie stiprią, tiesiogiai tautos renkamo prezidento instituciją, tačiau perėmęs valdymą anksčiau aprašyto valdžių balanso nesilaikė ir linko į vadinamąją prezidentokratiją. Kurį laiką valdžią dalinęsis su ministru pirmininku A.Voldemaru, vėliau naujoje Konstitucijoje įtvirtino aiškią prezidento viršenybę visų kitų valdžios organų atžvilgiu ir nuosekliai jos siekė. Išsiskyrus A.Voldemaro ir A. Smetonos požiūriams tiek į valstybės režimą, tiek ideologiniais klausimais, prezidentas savo buvusį bendražygį atleido ir ministrų kabinetą patikėjo formuoti tautininkui J.Tūbeliui. R.Lopata teigia, kad A.Smetona pakreipė Lietuvos politinę sistemą nuosaikesne linkme, mat A.Voldemaras buvo itališkojo fašizmo gerbėjas.90 Poperversminės diktatūros laikotarpį užbaigė 1928 – ųjų Konstitucija, kuri vertinama kaip vienas pirmųjų dokumentų Europoje, rodžiusių posūkį nuo demokratijos autoritarizmo link.91 Pagrindiniame šalies įstatyme buvo įtvirtinta, kad prezidentą septynerių metų kadencijai renka ypatingieji tautos atstovai, o ne visi rinkimų teisę turintys piliečiai, kaip anksčiau agitavo pats Smetona. Šalies vadovo galios beveik neribojamos - jis gali leisti įstatymus, atleisti Seimą ir vyriausybę, įvesti karo padėtį.92 Paskelbęs šį dokumentą Smetona žadėjo, kad tauta referendumu turės jį patvirtinti, tačiau populiarumui ir visuomenės palaikymui blėstant, tokios iniciatyvos atsisakė ir 1938 metais parengė naują Konstituciją, kurioje išbraukus žodį “demokratinė“ liko “Lietuvos valstybė yra Respublika”.93 Anot Mindaugo Maksimaičio, ši Konstitucija buvo iš esmės naujas aktas, nes nepratęsė buvusių konstitucijų tradicijos bei filosofijos ir principų.94 Šis dokumentas numato Seimą, tačiau įstatymus priimti prezidentas gali ir be jo, nėra ir jokios veto teisės, galinčios stabdyti valstybės vadovo sprendimus. Prezidentas yra kariuomenės vadas ir visiškai neatskaitingas, kol eina savo pareigas: „ Respublikos prezidentas neatsako už galios veiksmus.[...] negali būti šaukiamas atsakyti ligi vadovauja Valstybei.“.95 Antroji konstitucija dar labiau įtvirtino autoritarinį valdymą ir iki to laiko Lietuvoje jau buvo apribota politinė įvairovė, daliai piliečių užskirstas kelias dalyvauti valdyme, varžoma opozicinių partijų veikla. Pats Smetona savo režimą vadino autoritetiniu, tačiau kelis kartus kreipdamasis į tautą pabrėžė, kad tai ne amžina tvarka, o tik atitinkanti dabarties aplinkybes ir 1936 – ųjų Seimo rinkimai bei dalis kitų sprendimų atrodė kaip galimi demokratizacijos ženklai, tačiau absoliuti dauguma naujojo Seimo narių buvo iš tautininkų partijos, o aktyviausi opozicijos veikėjai rinkimų dieną buvo iškviesti ir iki pat vakaro laikomi policijos nuovadose.96 Istorikas Liudas Truska sako, kad demokratizacija Lietuvoje nevyko ir tai, esą, akivaizdžiai parodo jau vien 1938 – ųjų Konstitucija, tuo metu kitas mokslininkas – Marius Kundrotas – teigia, jog net paskutinioji Smetonos Konstiucija, kaip ir pats režimas, turėjo demokratijos bruožų, o šalies vadovo pastangas demokratizuoti režimą sužlugdė nepalankios išorės aplinkybės, todėl siekiant nedestabilizuoti padėties, režimo atpalaiduoti nebuvo galima.97 Šiuolaikiniai autoriai vertindami Smetonos režimą pasitelkia įvairius terminus – konsoliduota demokratija, autoritarinis režimas, etatistinė korporatyvistinė santvarka, organinis statizmas – tačiau žodžio “fašistinis” šiais laikais rimtų istorikų darbuose nebesutiksi. Tačiau būtent fašistiniu Smetonos režimas buvo vadinamas tiek jo paties valdymo metais komunistų opozicinėje spaudoje, tiek ir vėliau, sovietinėje Lietuvoje. Istorikas Algirdas Jakubčionis tirdamas tautininkų valdžios vertinimą sovietinėje istoriografijoje atrado, kad terminas “fašistinis” dažnai net nebuvo bandomas pagrįsti arba tiesiog painiojamas su autoritarizmu.98 Pasak Liudo Truskos, iki fašizmo smetoninėje Lietuvoje buvo toli – tai nebuvo totalitarinis režimas, jokios rasinės teorijos, gana stipri krikščioniška opozicija ir gausi jos spauda. Pats A.Smetona kritikuodavo daugelį fašistinės Italijos valdymo aspektų ir nesutiko su radikalių bendraminčių siūlymais valyti valdžios aparatą nuo kitaminčių. Pasak A. Greimo, Smetona, atsiskirdamas nuo Voldemaro ir jo pasekėjų, kaip tik išgelbėjo Lietuvą nuo radikalaus režimo.99 Greimas Smetonos valdymą vadina paternalistine arba aksomine diktatūra, nes nors ir nebuvo demokratiškai išrinkto parlamento, režimas nepasižymėjo diktatūrose neišvengiamu prievartos mechanizmu. Liudas Truska savo knygoje rašo, kad Lietuvos vadinamosios koncentracijos stovyklose buvo bene švelniausi kalėjimai, nes kaliniai gaudavo daržovių ir mėsos, buvo prižiūrima jų sveikatos būklė, skiriami dienpinigiai, dažnai taikoma amnestija, o kai kurie ūkininkai net išleisti namo atlikti vasaros ūkio darbų.100 Išvados Tarpukario Lietuva yra demokratijos žlugimo atvejis. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas karinis perversmas žymėjo parlamentinio laikotarpio pabaigą. Verta pažymėti, kad visuomenė esminių politinių pokyčių metu svarbesnio vaidmens nesuvaidino: šalyje nebuvo nei stipraus fašistinio judėjimo (tokio, kaip Rumunijoje veikusi „Geležinė Gvardija“), nei už demokratiją kovoti pasiryžusios pilietinės visuomenės. Lietuvos parlamentarizmo griūties nereikėtų suvesti į socioekonomines aplinkybes, nes A. Smetonos režimas valdžioje įsitvirtino dar prieš Didžiąją Depresiją. Nors 1925-1926 m. šalį buvo ištikusi lokali ūkio krizė, neverta per daug sureikšminti jos poveikio demokratijos žlugimui. Parlamentinės santvarkos tvarumui kliudė demokratinio valdymo tradicijos nebuvimas ir iš to sekanti politinės kultūros stoka. Jei politiniame lygmenyje tai pasireiškė tarppartiniais konfliktais ir nesugebėjimu (arba nenoru) siekti kompromisų, tai pasyvi ir karo stovio sąlygomis gyvenanti visuomenė nespėjo prisirišti prie demokratinių laisvių ir netapo demokratijos stabilumo garantu. Vienas iš demokratinės politinės kutūros ramsčių yra politinių jėgų gebėjimas susitaikyti su nepalankiais rinkimų rezultatais ir oponentų priimamais sprendimais. 1926 m. antros pusės įvykiai rodo, kad dešiniosios partijos politinės kultūros egzamino neišlaikė. Idomu, kad šio testo dešinieji galėjo ir išvengti, jei tik būtų pavykę susitarti su valstiečiais liaudininkais dėl bendros koalicijos sudarymo, kaip tai padarė socialdemokratai su ūkininkų atstovais Suomijoje. Tikėtina, kad toks alternatyvus scenarijus būtų laidavęs demokratinės santvarkos išsaugojimą. Kad geriau suprastume, kodėl Lietuvoje negalėjo būti realizuotas suomiškasis scenarijus, dar kartą pažvelkime į tuometinę šalies socialinę struktūrą. Menkai industrializuotoje Lietuvos valstybėje neatsirado su žemdirbiais konkuruoti pajėgių klasinių-ekonominių interesų, todėl nekilo būtinybės siekti interesų pusiausvyros. Tai kirto per pačius demokratijos pamatus, nes galimybė derinti skirtingų socialinių sluoksnių poreikius yra vienas iš demokratinę santvarką išsivysčiusiose šalyse legitimuojančių veiksnių. Darbininkų sluoksnis, kuris dažnai laikomas svarbiausia demokratijos atrama, agrarinėje Lietuvos visuomenėje buvo negausus ir silpnas. Tuo metu smulkūs ir vidutiniai ūkininkai Lietuvoje nevaidino su jais įprastai siejamo101 „demokratijos sergėtojų“ vaidmens, nes čia jie buvo palyginti menkai įsitraukę į intensyvius prekybinius santykius ir pasižymėjo konservatyviomis nuostatomis (pvz. pagarba autoritetui ir tradicijai arba polinkiu į visuomeninio politinio gyvenimo pastovumą)102. Tokiu būdu klasiniai interesai neįsivyravo šalies politinėje arenoje, o jų vietą užėmė religinė skirtis, labai apsunkinusi politinio kompromiso paieškas. Pasaulėžiūriniai nesutarimai tapo pagrindine kliūtimi dviejų didžiausių partijų – krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų – koaliciniam susitarimui. Tarptautinė aplinka taip pat nebuvo palanki demokratijos išlikimui Lietuvoje. Lenkijos ir (ne taip akivaizdžiai) komunistų keliama grėsmė populiarino „tvirtos rankos“ idėją, o demokratija nuolatinės įtampos akivaizdoje atrodė per didelė prabanga. Vis dėlto stipraus, tautą vienijančio lyderio spragą galėjo užpildyti tiesiogiai renkamas prezidentas, jei tik tokiu keliu būtų pasukę 1922 m. konstitucijos kūrėjai. Tikėtina, kad stiprus, demokratinei santvarkai ištikimas prezidentas būtų padėjęs šaliai išvengti autoritarinio posūkio. Literatūros sąrašas 1. Adomavičiūtė I., at al., Tarpukario Lietuva. Kaunas : Šviesa, 2007. 2. Akelaitis V., „Socialinė apsauga Lietuvoje“. Lietuva 1918–1938 m. Vilnius: Šviesa, 1939. 3. Barkauskaitė M., “Globa, rūpyba ir labdara tarpukario Lietuvoje 1918–1940 m.” , Ugdymo problemos. Vilnius, 1998. T. III (30). 4. Barkauskas J., et al., Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas : Šviesa, 1990. 5. Berg-Schlosser D. ir Mitchell J. (sud.), Authoritarianism and Democracy in Europe, 1919-39. Comparative Analyses. Houndmills, Basingstoke: Palgrave, 2002. 6. Čepėnas Pr., Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992. 7. Chandavoine, Isabelle, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932). Vilnius: Žara, 2003. 8. Čičinskas J., „Mūsų dvidešimtmetis: pasigalynėkime su tarpukario pasiekimais“. Vilnius, 2010.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!