Gyventojų padėtis 1918-1940 m. Lietuvoje ir 1941-1945 m. okupuotoje Lietuvoje

Lietuvos Respublikos įstatymai, įvardydami valstybės tar­nautojus, vienareikšmiškai vartojo valdininkų ir tarnautojų terminus. Nuo 1922 m. valstybės aparate dirbantiems žmonėms įvardyti įstatymuose ėmė nusistovėti valstybės tarnautojų pavadinimas, taip pat nedarant skir­tumo tarp turinčiųjų valdingus įgaliojimus ir vykdančiųjų tik ūkio aptar­navimo funkcijas arba žemutinės grandies valstybės įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal profesiją (mokytojų, gydytojų, inžinierių ir pan.).
Ypač nevienoda buvo valstiečių, moterų, judėjų tikėjimo žmonių teisinė padėtis. Pastariesiems įstatymai nustatė „sėslumo ribą", t. y. gu­bernijas, kur jie galėjo gyventi ar įsigyti nekilnojamąjį turtą, o palikti jas tebuvo leista kai kuriems, atsižvelgiant į jų išsilavinimą ar kitus nustatytus požymius; šie ribojimai, beje, buvo konfesiniai, todėl nebu­vo taikomi žydų tautybės asmenims, pakeitusiems religiją.
1.Gyventojų padėties ypatumai 1918-1940 m.
Pirmieji Lietuvos Respublikos įstatymai, įvardydami valstybės tar­nautojus, vienareikšmiškai vartojo valdininkų ir tarnautojų terminus. Nuo 1922 m. valstybės aparate dirbantiems žmonėms įvardyti įstatymuose ėmė nusistovėti valstybės tarnautojų pavadinimas, taip pat nedarant skir­tumo tarp turinčiųjų valdingus įgaliojimus ir vykdančiųjų tik ūkio aptar­navimo funkcijas arba žemutinės grandies valstybės įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal profesiją (mokytojų, gydytojų, inžinierių ir pan.).
Specialiai luomų teisinei padėčiai buvo skirtas Rusijos imperijos įstatymų sąvado IX tomas, pavadintas Luomų įstatymais.
Tuo tarpu nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos valstybėje, recepavusioje rusų įstatymus, konstituciniu lygmeniu buvo paskelbta vi­sų piliečių, nepaisant jų lyties, tautybės, tikybos ar luomo, lygybė įsta­tymams. Kaip prieštaraujančios konstitucijai, luominę nelygybę įtvirtinančios rusų įstatymų normos Lietuvoje negaliojo.
Remiantis 1919 m. vasario 6 d. priimtu Valstybės tarnybos sutvar­kymo įstatymu, kiekvienas valstybės valdininkas turėjo raštu duoti pa­sižadėjimą saugoti Konstituciją, vykdyti įstatymus ir vyriausiosios val­džios įsakymus bei sąžiningai ir tinkamai eiti savo pareigas. Ministrai šį pasižadėjimą turėjo duoti Ministrų kabineto posėdyje, kiti valdinin­kai — atitinkamo ministro nustatyta tvarka. Ministrams 1922 m. Lietu­vos Konstitucija ir vėlesni konstituciniai aktai šį reikalavimą konstitu-cionavo, nurodydami, kad jie, pradėdami eiti pareigas, prisiekia arba iškilmingai pasižada nešališkai ir sąžiningai eiti pareigas bei laikytis Konstitucijos ir įstatymų.
Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje tarnautojai dažniausiai ne­turėjo patirties ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!