Kinas sovietų Lietuvoje: sistemos raida ir funkcijų kaita (1944–1970 m.)

5     „Kas mums tas kinas, be kino ir taip darbų užtenka!“ 1 ĮVADAS Sovietinių laikų (vadinamojo sovietmečio arba sovietinės okupacijos) Lietuvoje tyrimai kasmet vis labiau intensyvėja, plečiasi, skaidosi ir net „persikrauna“. Jau kurį laiką dėmesys nuo sovietinės politikos, jos lūžių, slinkčių ir viso to sisteminimo susitelkia į pačioje visuomenėje vykusius procesus. Gilinamasi į politikos (sistemos) ir tikrovės (gyvenimo) įtampas, parodant ne tik užmojus, direktyvas, spaudimą, bet ir jų (ne)veiksmingumą. Visa tai leidžia geriau ir vaizdžiau suprasti, kas ir kaip vyko, klostėsi ir kito sovietų valdomos Lietuvos visuomenėje. Vaizdumas atsiduria pirmame plane imantis aprašyti kultūros lauką, ypač ne per atskirus jos objektus, o ištisomis sritimis (architektūros, dailės, fotografijos).2 Taigi, nors ir justi šiokia tokia sovietų Lietuvos kultūros tyrimų demarginalizacija bendrame sovietmečio tyrimų kontekste, tačiau tenka pripažinti, jog kultūros tyrimai vis dar retenybė. Gręžtis į atskirą kultūros sritį – kiną sovietų Lietuvoje – verčia ne tik savaiminė būtinybė (tirti netirtą sritį), bet ir diskusijos, intensyvėjančios lietuvių istorikų bendrijoje, apie poreikį ir galimybes „mažųjų naratyvų“ (pvz., kalbos, sveikatos, meno, kultūros) tyrimus integruoti į „didžiuosius naratyvus“ (sovietmečio istoriją) 3 . Turint omenyje esamas lietuviškąsias mokslines aktualijas, kino istorijos (t. y. „mažojo naratyvo“) tyrimo galimybės pirmiausia susiduria su išankstiniu šios srities vertinimu, įprastu supratimu, jog kinas priklauso meninės, estetinės raiškos tyrimų laukui (kinotyrai). Ši įsišaknijusi vienakryptė kino samprata, viena vertus, trukdo istorikams suprasti kino istorijos tyrimų galimybes, kita vertus, kinotyrininkų apleisti, neišplėtoti kino                                                                                                                 1 Varėnos kino tinklo viršininko Martynenko pamintyjimas, 1948 08 27, LYA, ap. 11, b. 481, l. 25. 2 Pastaraisiais metais publikuoti tyrimai skirti dailei, fotografijai, architektūrai: Jankevičiūtė, Giedrė, Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m., Vilnius, 2011; Matulytė, Margarita, Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius, 2011; Drėmaitė, Marija, Petrulis, Vaidas, Tutlytė, Jūratė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius, 2012. 3 Šios problemas gvildentos, pvz., 2013 m. rugsėjo 26–28 d. įvykusiame III Lietuvos istorikų suvažiavime. 6     istorijos tyrimai nesuteikia galimybių pasinaudoti esamais rezultatais, integruoti kiną į platesnį sovietmečio kultūros tyrimų lauką. Sprendžiant susidariusią probleminę įtampą gelbsti tarptautinės akademinės bendrijos patirtis. Pasirodo, ir pastarąją kankino tapati padėtis. Tačiau XX a. 9 deš. užsimezgusi intensyvi diskusija tarp skirtingų bendrijų (istorikų ir kino tyrinėtojų) nulėmė šios problemos sprendimą: siūloma išplėtota kino samprata, pagal kurią kinas suvokiamas kaip daugiasluoksnis procesas. Šis siūlymas įkvėpė imtis kiną tirti ne tik iš meninės perspektyvos, bet ir kaip sociokultūrinį, industrinį, institucinį, politinį, ideologinį reiškinį. Todėl tokioje sampratoje klostęsi / besiklostantys tyrimų rezultatai integruojami ir į kino istorijos raidą nusakančius tyrimus, ir į populiariosios, laisvalaikio, kasdienybės, politinės istorijos tyrimus (t. y. į „didžiuosius naratyvus“). Žodžiu, tarptautiniame kontekste nebereikia įrodinėti, jog kino istorijos tyrimai aktualūs. Taigi atsižvelgiant į tarptautinės mokslinės bendrijos patirtį, šiuo tyrimu siūlomas naujas interpretacinis žvilgsnis į sovietų Lietuvos kino procesus. Tokia laikysena ne tik praplečia kino sampratą, bet turi ir papildomų pranašumų. Viena vertus, leidžia pasinaudoti tarptautinėje bendruomenėje susiformavusiomis ir besiformuojančiomis kino istorijos teorijos prieigomis, pritaikyti jas tiriant sovietų Lietuvos kiną. Kita vertus, pateikiant nuoseklaus empirinio tyrimo rezultatus gilinamas sovietmečio kultūros klostymosi supratimas. Vadovaujantis šiuo tarpdisciplininiu požiūriu, tyrimu bandoma pasivyti, įveikti kelių dešimtmečių vėlavimą, pristatant kino kaip daugialypio proceso rekonstrukciją. Tyrimo užmojis ir aktualumas. Vakarų tyrimuose nūnai justi padidėjęs dėmesys [Vidurio] Rytų Europos kinui, į kurio geografinę apibrėžtį patenka ir Baltijos valstybės (tarp jų ir Lietuva). Pastebėtina, jog aktyviausiai savus atradimus ir tyrimus pristato Estija, ją vejasi ir Latvija, o įsivaizdavimas apie kino procesus Lietuvoje – kaimyninių šalių kolegoms neįveikiama mįslė. Šioji aplinkybė nulemia ir mūsuose nepastebėtus svarstymus. Antai 2007 m. spalio 7     5–6 d. Taline įvykusioje konferencijoje4, kuri tapo pirmąja Rytų Europos kino tyrinėtojų akademine sueiga, vieninteliame pranešime, skirtame lietuviškajam kinui, įrodinėjama, jog lietuviškas kinas buvo 5 . Pranešime nebandyta rekonstruoti, nagrinėti, o tiesiog įrodinėta, jog nepaisant sovietų okupacijos, lietuviškasis kinas buvo, kūrėsi, rodė šiokius tokius savitumus, nors pati valstybė neegzistavo, bet tauta, jos kultūra gyvavo, nors ir svetimos „imperijos“ sudėtyje. Dar vienas, ne mažiau intriguojantis dalykas tai, kad lietuviškasis kinas dėl ilgalaikės tylos (tyrimų stokos) konferencijoje interpretuotas kaip „prarastasis kinas“ (angl. lost cinema). Žodžiu, ši lietuviškoji, nors ir sovietmečiu tarpusi, kultūros sritis vakariečių bei artimų kaimynų nutuokime praktiškai neegzistuoja6, tarsi būtų žinoma, jog ji lyg ir buvo / yra, tačiau šiuolaikiniame kino tyrimų žemėlapyje mes esame lost – prarastieji. Įvertinant tokią probleminę būklę, neišvengiamai kyla klausimai, susiję su išlikimu ateityje: ką daryti, jog ši lietuviškoji kultūros sritis – kinas – nebebūtų ženklinamas prarastuoju? Ką daryti, jog taptume atrastaisiais? Kaip jį aktualinti? Galų gale, kaip tirti? Viena vertus, tokia „prarastųjų“ būklė leidžia įprasminti lietuvių kino tyrimo poreikį tarptautinio „smalsumo“ kontekste, kita vertus, ši būsena leidžia identifikuoti tokios situacijos priežastį, slypinčią ne kur kitur, o mūsuose. Antai pirmame ir, deja, kol kas paskutiniame Nepriklausomos Lietuvos kino kritikos leidinyje Ekrane ir už ekrano, kur nedrąsiai pristatomos naujos kino istorijos ir kinotyros galimybės, leidinio bendraautorė kino kritikė Živilė Pipinytė, vadovaudamasi anuomet aktualia „tautinės kultūros“ apibrėžtimi, apibūdindama kino būklę teigia:                                                                                                                 4 Susidaryti įspūdį apie skaitytus pranešimus ir juose keltas problemas padeda po šios konferencijos sudarytas straipsnių rinkinys Via Transversa: Lost Cinema of the Former Eastern Bloc. Studies in Enviromental Aesthetics and Semiotics VII, special issue, ed. Eva Naripea, Andreas Trossek, Tallinn, 2008. 5 Ingvoldstad, Bjorn, The Paradox of Lithuanian National Cinema, in: Via Transversa: Lost Cinema of the Former Eastern Block, op. cit., p. 139–154. 6 Vakaruose tenkinamasi skurdžia ir mažai ką tepasakančia anglakalbe literatūra. Lietuvių kinas pirmą kartą paminimas 1977 m. leidinyje The Most Important Art (Mira Liehm, Antonin J. Liehm), kuriame paminėtos režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus ir operatoriaus Jono Griciaus pavardės bei keli filmai („Adomas nori būti žmogumi, 1959, „Gyvieji didvyriai“, 1960), šis žinojimas praplečiamas 1989 m. leidiniu Soviet Etnic Cinema (Neya Zorkaya), anksčiau minėtų filmų filmografija papildyta Žalakevičiaus filmu „Niekas nenorėjo mirti“ (1965). Štai ir viskas. Žr. ibid., p. 145–146. 8     „Pažvelgus į dinamiškus lietuvių kino ir tautinės kultūros santykius, vis peršasi mintis, kad Lietuvoje į kiną vis dar žvelgiama kaip į „žemesnį“, „masinį“ meną, kuriam dažniau skiriama aptarnaujančio kitus menus vieta ar vien tik istorinių faktų bei asmenybių įamžinimo funkcija. Į kinematografiją retai kada žiūrima kaip į savarankišką meno rūšį, turinčią savo estetiką, teoriją bei istoriją.“7 Nors šias eilutes ir dabartį skiria keli dešimtmečiai, tačiau sovietų Lietuvos kino istorijos tyrimai ne itin pasistūmėjo. Pipinytės raginimas žvelgti į kiną kaip „į savarankišką meno rūšį, turinčią savo estetiką, teoriją bei istoriją“ buvo sutiktas santūriai, o pagrindiniai tyrinėjimų ramsčiai liko pasenusi ir naujo interpretacinio žvilgsnio reikalaujanti literatūra8. Pirmasis tyrimas, kuriame į lietuvių kiną žvelgta naujai – iš estetinės kino istorijos perspektyvos – pasirodė palyginus neseniai: 2010 m. kinotyrininkės Annos Mikonis monografija Poetycki kinematograf: Nurt artystyczny w kinie litewskim9, tačiau knyga liko mažai pastebėta – šioji parašyta lenkų kalba. Kiek anksčiau pasirodo istorikės Irinos Černeckaitės tyrimas, kuriame remiantis sovietmečiu kūrusiųjų respondentų interviu gvildenamas cenzūros aspektas lietuviškojoje sovietmečio dokumentikoje, pasiūloma filmų kontrolės schema 10 . Gausėja daugiau ar mažiau vykę bandymai, atskirai pristatantys skirtingas kino personalijas: kino režisierius Vytautą Žalakevičių, Robertą Verbą, Henriką Šablevičių, Almantą Grikevičių11. Tačiau nepaisant visų čia suminėtų pavienių bandymų, šiandien                                                                                                                 7 Pipinytė, Živilė, Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą, in: Ekrane ir už ekrano, sud. Saulius Macaitis, Vilnius, 1993, p. 5. 8 Sovietmečiu pasirodę keli bandymai: 1976 m. Marijonos Malcienės Lietuvių kino istorijos apybraiža (1919–1970), kurios pagrindu išleista 1980 m. monografija rusų kalba Кино советской Литвы ir Laimono Tapino disertacija, skirta dokumentiniam kinui История кинопублицистики Литовской ССР (1947–1975). Nepriklausomos Lietuvos metais, be minėto kino kritikų 1993 m. žvilgsnio, pasirodo retrospektyvus Vytauto Mikalausko 1999 m. bandymas – leidinys Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Sovietų Lietuvos kino istorijos tuštumą bandyta užpildyti pavieniais kino kritiko Sauliaus Macaičio publicistiniais tekstais viešojoje erdvėje, kurių dauguma publikuoti Lietuvių filmų centro internetinėje svetainėje www.lfc.lt. 9 Mikonis, Anna, Poetycki kinematograf: Nurt artystyczny w kinie litewskim,  Warszawa, 2010. 10 Irina Černeckaitė, Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai (1963– 1988 m.), in: Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 35–49. 11 Tapinas, Laimonas, Laiškanešys pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, Vilnius, 2009; Oginskaitė, Rūta, Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą, Vilnius, 2010; Rakauskaitė, Ramunė, Šoblė. Atsiminimai apie dokumentinio kino klasiką 9     vis dar susiduriame su nepatenkintu moksliniu poreikiu išsamiai išskleisti sovietų Lietuvos kino procesų kontekstą. Apie tokio tyrimo poreikį liudija ir šiuolaikinėje istoriografijoje egzistuojančios interpretacijos arba jų nebuvimas. Iki šiol neišplėtotas 1993 m. kino kritikų bandymas konceptualizuoti lietuvių kino raidą užkerta kelią galimybei jį įvesti į platesnį sovietų kultūros supratimą. Todėl nenuosekliuose istorikų bandymuose tenkinamasi įprastu „filmografiniu“, „filminiu“ ir mažai ką tepasakančiu aprašu12, o mėginant vertinti pavienius kūrinius inertiškai telkiamasi ties „ideologinio“ krūvio paieška 13 . Inertiškumas justi ir platesniuose kino funkcionavimo sovietų Lietuvoje svarstymuose. Įprasta manyti, jog tai bene labiausiai ideologizuota meninė raiška, bene labiausiai nešanti visuomenės politinės-ideologinės indoktrinacijos krūvį, tačiau bandymų žvilgtelti, kaip šioji raiška funkcionavo – nėra. Todėl dažnai tokie vertinimai apsiriboja pačioje sovietų ideologinėje sistemoje užprogramuotų klišių kartojimu: „kinas svarbiausias iš menų“, „kinas – masiškiausias menas“. Tokia susidariusi ilgametė probleminė įtampa, kurioje kinas užstrigo binarinėje netirtinoje opozicijoje, sąlygojo kino kaip „niekieno žemės“ / „baltos dėmės“ būklę. Be jokios abejonės, šią padėtį nulėmė ir objektyvios priežastys. Tai, jog kinas priklauso specifinei meninei raiškai su sava kūrybine ir gamybine tikrove, apriboja istorikų intencijas, o kinotyrininkams tampa sunkiai įkandama kontekstinė istorinės raidos specifika – sovietmetis, kuomet klostėsi ideologinei, politinei programai paranki lietuvių kino istorijos raida. Dėl šių priežasčių įvairialypis kino kūrimo ir funkcionavimo kontekstas atsiduria interpretacinėje ir atminties kryžkelėje, kurioje susikerta dvi kryptys: kino istorija ir sovietmetis. Joje lietuvių kinas, perfrazuojant užsienio tyrinėtojus, tampa „prarastuoju“ arba pasiklydusiu ne tik tarptautiniuose                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             Henriką Šablevičių, Vilnius, 2010; Švedas, Aurimas, Kaminskaitė-Jančorienė, Lina, Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius, Vilnius, 2013. 12 Pvz., Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 568–571. 13 Pvz., nenuilstanti diskusija apie Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965). Ko gero paskutiniausias tokios diskusijos raibulys: Vyžintas, Arūnas, Neblėstantys Kremliaus kino apžavai, arba sena propaganda su nauju padažu. Kaip sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plauna visuomenės smegenis, in: Kultūros barai, Nr. 12, 2013, p. 50–58. 10     tyrimuose, bet ir šiuolaikinėje lietuvių visuomenės atmintyje bei sovietų Lietuvos kultūros tyrimuose. Žinoma, naivu būtų tikėtis, jog susidariusį probleminį mazgą išsyk pavyks atraizgyti. Šis tyrimas – tai pirmas tokį siekį žymintis bandymas, kuriame derinant šiuolaikines kino istorijos teorijos prieigas ir esamus Sovietų Sąjungos kino tyrimus rekonstruojami kino funkcionavimo, kino gamybos, kūrybos sovietų Lietuvoje kontekstai ir procesai. Todėl neišvengiamai kyla poreikis pristatyti tokio tyrimo prieigų galimybes kino istorijos teorijos ir sovietmečio kino istoriografijoje. Teorinių tyrimo pagrindų paieška. Būtume neteisūs sakydami, jog lietuvių akademinei istorikų bendrijai kinas yra svetima kultūros ir meno sritis. Taip nėra. Tačiau kino tyrimų galimybių integravimas į istorijos mokslo sritį kiek vangus, o esami tyrimai juda vienkrypte linkme. Esamoje lietuvių istorikų patirtyje bene labiausiai prigijusi „postmodernistines“ prieigas atliepianti prieiga, kurioje gilinamasi į istorinės atminties, istorinės kultūros raišką14. Šiuo požiūriu kinas ir kita audiovizualinė produkcija (TV filmai, laidos) tampa svarbūs istorinių, praeities vaizdinių funkcionavimo identifikacijai15. Atliepiant XX a. 9 deš. tarptautinėje istorikų bendrijoje užgimusį poreikį veikti viešuosius istorinius vaizdinius, lietuvių istorikams nesvetimas ir didaktinis audiovizualinės produkcijos (kino, TV filmų ir laidų) panaudos galimumas. Nors šieji bandymai iš dalies atliepia šiuolaikinėje istoriografijoje vis dar vyraujančias aktualijas, tačiau platesnės kino integravimo galimybės į istorijos mokslo tyrimus išlieka nepastebėtos. Pavyzdžiui, 9 deš. įvyko dvikryptis kismas, kuriame persvarstytos ne tik kino / filmų taikymo istorijos mokslo                                                                                                                 14 Plačiau apie tai žr. Kaminskaitė-Jančorienė, Lina, Istorikai ir filmai: istoriografijos raida ir prieigų kaita, in: Vizualioji kultūra: problemos ir interpretacijos, straipsnių rinkinys, sudarytoja Monika Saukaitė, t. 64, Vilnius, 2012, p. 189–202. 15 Šermukšnytė, Rūta, Lietuvos istorija dokumentiniame kine ir televizijoje. Diskurso konstravimo ypatybės, in Lietuvos istorijos studijos, t. 14, Vilnius, 2004, p. 114–129; Šermukšnytė, Rūta, Tautos atminties vaizdai: vizualinis XX amžiaus Lietuvos istorijos stereotipizavimas Lietuvos dokumentikoje, in: Lietuvos istorijos studijos, t. 15, Vilnius, 2005, p. 81–89; Kaminskaitė-Jančorienė, Lina, „Brežnevinio sąstingio“ praeities deformacijos lietuviškuose kino ir televizijos vaidybiniuose filmuose (1968–1980 metai), in: Lietuvos istorijos studijos, t. 22, Vilnius, 2008, p. 104–116. 11     diskurse perspektyvos, bet ir kino istorijos tyrimų galimybių praplėtimas16. Istorikai ne tik išplėtė šaltinių taikomumą, įtraukdami į savus tyrimus kino (dokumentinius, vaidybinius) ir kitą audiovizualinę (TV laidas, filmus) produkciją, bet ir ieškojo savų profesinių įgūdžių taikymo galimybių kino tyrimuose – ragino kino tyrinėtojus suklusti ir iš naujo permąstyti vyraujančias akademines gaires įtraukiant istorijos mokslo siūlomas perspektyvas. Vienas iš reikšmingiausių pastaruosius pokyčius žyminčių akademinių įvykių – 1990 m. pasirodęs leidinys Image as Artifact. The Historical Analysis of Film and Television 17 , atliepęs primygtinius 1988 m. diskusijoje nuskambėjusius raginimus filmus tirti remiantis vaizdinės kalbos prigimtimi18, ir pasiūlė istorikams naujus tyrimų horizontus, išplėtojančius kontekstinę filmų tyrimų sampratą. Atsiribojant nuo įprasto istorikų indėlio, formuojant didaktinę kino filmų panaudos funkciją, tyrėjams siūlyta imtis ugdyti visuomenės kritinį požiūrį į tai, ką ji mato kiekvieną dieną (televizija, kinas). Toks kritinio mąstymo formavimas buvo suvokiamas dvejopai: viena vertus, pristatant filmų kūrimo kontekstą (kaip ir kokie kontekstiniai faktoriai darė įtaką filmams), kita vertus, analizuojant pačių filmų sąrangą (tirti vaizdą ir garsą iš kino kalbos perspektyvos)19. Istorikams pasiūlyta kino „konteksto“ tyrimų įvestis buvo sąlygota ne tik padidinto istorikų dėmesio kinui, bet ir sutapo su kino istorijos akademine institucionalizacija – kino istorijos tyrimai žengė į savarankišką mokslinę discipliną20. Vienas iš reikšmingiausių tokios kaitos liudijimu tapo 1985 m. pasirodęs leidinys Film History Theory and Practice21, kuriame aiškintasi, kas yra kino istorija, kokios esamos ir galimos kino istorijos tyrimų gairės?                                                                                                                 16 Plačiau apie tai žr. Kaminskaitė-Jančorienė, Lina, Istorikai ir filmai..., op. cit. 17 Image as Artifact. The Historical Analysis of Film and Television, ed. John E. O’Connor, Robert E. Krieger, Florida, 1990. 18 Šioji diskusija užsimezgė viename prestižiškiausių Amerikos istorikų leidinyje The American Historical Review, kurio pagrindiniu iniciatoriumi buvo istorijos filosofas Haydenas White’as, žr. White, Hayden, Historiography and Historiophoty, in: Screening the Past, Nr. 6, 1999. 19 Image as Artifact, op. cit. p. 1–4. 20 Kino istorijos (angl. film history) kaip savarankiškos disciplinos atsiradimą sąlygojo kino studijų (angl. film studies) susiformavimas akademinėse institucijose, kurių ištakos siekia XX a. 7–8 dešimtmečius. 21 C. Allen, Robert, Gomery, Douglas, Film History Theory and Practice, 1985. 12     Leidinio sudarytojai pasiūlė tuo laiku originalų kino istorijos tyrimų kelią: teigdami, jog kinas turi būti tiriamas istoriškai, rašant kino istoriją nebepakanka apsiriboti vyraujančiu atskirų filmų aprašymu ar susitelkimu vien tik į estetinę filmų raišką. Autoriai „istoriškumą“ suvokė kaip kino / filmų įkontekstinimą, analizuojant, kodėl vieni ar kiti įvykiai ir procesai įvyko, kas sąlygojo tokią eigą. Norint išsiaiškinti kino istorijos raidą, jos priežastis ir pasekmes nebepakanka būti tik kino tyrinėtoju, reikia išmanyti ir istoriografinius procesus, įvykių raidą, kas ir yra pateikiama profesionalių istorikų tyrimuose: „Raginame tuos, kurie save vadina „filmų istorikais“ (angl. film historians)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!