Dėl ko žmogus aukojasi?

Dėl ko žmogus aukojasi? • Tema: aukojimasis. • Problema: dėl ko žmogus aukojasi. • Aspektai: dėl tėvynės; dėl artimųjų. Aukojimasis – tai reikšmingas procesas, kurį visi gyvenime suprantame skirtingai. Vieniems aukotis gali reikšti išsižadėti kažko labai svarbaus dėl kito gerovės ir tai traktuojama kaip kilnus ir prasmingas veiksmas, o kitiems gali reikšti būti nukentėjusiems, nes neteko kažko, priklausiusio jiems, ir tai traktuojama kaip egoistiškas veiksmas. Aš manau, kad aukojimasis reiškia šį tą daugiau nei verkšlenimą, jog kažko netekai, nes pasak tavęs „paaukojai“. Manau, kad tai turi būti sąmoningas sprendimas, reikalaujantis didelės valios ir ryžto, kartais drąsos bei pareigos jausmo, jog atiduotum kitam tai, kas galbūt yra tavo gyvenimo prasmė ar „variklis“, verčiantis judėti toliau ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Tad mums savaime kyla klausimas: kokios gali būti priežastys, dėl kurių žmogus savo noru atsisakytų jam svarbių, o kartais svarbiausių pasaulyje, dalykų? Kadangi aukojimasis reikalauja vidinių pastangų, nusiteikimo, todėl dažniausiai aukojamasi dėl to, kas žmogui atrodo verta, reikšmina ir prasminga. Paprastai tai būna arba supantys artimieji, kuriems jaučiame šiltus jausmus, arba mūsų gimtoji žemė, tėvynė. (153 ž.) Visų pirma, žmogus, norėdamas suprasti save, kas jis toks ir kokia jo tapatybė, žvelgia į savo protėvius, jų kultūrą, kilmę. Todėl ne veltui pasaulyje yra aktuali savo šaknų aiškinimosi ir meilės tėvynei tema, nes kiekvienam pažinimo kelionė yra labai individuali, skirtinga ir savaip miela. Vieni pamilsta, ką 200 sužinoję, o kiti stengiasi nuo to pabėgti. Iš savo kilmės aiškinimosi bei suvokimo ir kyla didelė meilė savajai tėvynei bei noras dėl jos aukotis. Puikus to pavyzdys yra XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių romantizmo poetas bei mūsų tautos dainius Maironis, kuris paaukojo savo svajonę tapti vyskupu dėl lietuvių tautos, t. y. Rusijos carui nepatiko poeto patriotiškumas, todėl jo nepaaukštino pareigose, bet Maironis vis tiek neišsižadėjo meilės savajai tėvynei. Kunigas nepaisydamas, jog tai trukdo jo karjerai, ir toliau aukštino mūsų tautą bei kultūrą, atkreipdamas ypatingą dėmesį būtent į lietuvių kalbą ir iškeldamas lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų: „su juo [Maironiu] lietuviai jau nebegalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti 300 nutausti ir išnykti“, – iš vieno Lietuvos publicisto T. Venclovos straipsnio „Laimei, Maironis“. Dar vienas pasiaukojimo dėl tautos pavyzdys – poetas, publicistas, pagrindinis laikraščio „Varpas“ žurnalistas ir redaktorius Vincas Kudirka, kuris spaudos draudimo metais (1864-1904) pradėjo nelegaliai leisti mėnesinį laikraštį „Varpas“ ir jame gana atvirai pasisakė prieš carinę Rusijos priespaudą, todėl caro žandarai ėmė persekioti jo kūrėjus. Poetą draugai bandė įtikinti nebevykdyti šios nelegalios veiklos, tačiau Kudirka griežtai atsakė į tokias kalbas ir tarė: „Nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo.“ Taip jis redagavo ir rėmė „Varpą“ finansiškai iš savo, kaip gydytojo, uždarbio iki pat mirties. Spaudos draudimo metais pavyzdingą pasiaukojimą dėl tautos iliustruoja (400 ž.) ir knygnešiai, tokie kaip Jurgis Bielinis, Juozas Sakalauskas, Kazys Ūdra (manoma, kad jų buvo apie 2000), kurie rizikavo savo gyvybėmis slapta nuo caro valdžios gabendami iš užsienio (Mažosios Lietuvos, Amerikos) į Lietuvą lietuviškus leidinius lotynišku raidynu. Caro žandarai, sučiupę knygnešius, juos negailestingai baudė, tačiau jie kentėjo ir atlaikė būtent tam, kad būtų išsaugotas ir apsaugotas lietuviškasis raštas. Tad gebėjimas aukotis dėl tautos rodo žmogaus ištikimybę jos vertybėms, nes pasirinkimas gyventi ir vargti dėl tėvynės nėra lengvas, žmogui vis kyla abejonių ir juntama įtampa tarp pareigos ir asmeninių siekių. Tačiau tokių žmonių pasiaukojimas paliko ryškų antspaudą lietuvių literatūroje bei kultūroje ir tik jų dėka gyvename dabar tokioje Lietuvoje, kokioje gyvename. Žmogaus gyvenime labai svarbi yra ne tik tėvynė, bet ir jį supantys žmonės bei jo gyvenamoji aplinka. Juk ne veltui nuo seno žmogus yra sutvertas gyventi visuomenėje, o ne kaip atsiskyręs individas. „Žmogus gali be daug ko apsieiti, tik ne be žmonių”, – teigė vokiečių rašytojas L. Bernė. Tad savaime suprantamas dalykas, jog poreikis ir potraukis su kuo nors artimai bendrauti, dalytis džiaugsmu ir liūdesiu yra kiekvieno mūsų įgimta būtinybė. Ne išimtis ir noras pasiaukoti dėl kito, t. y. artimo, gerovės nepaisant savęs, o tik rūpinantis mylimu žmogumi. Vienas jautraus ir tyro pasiaukojimo pavyzdys yra pagrindinė herojė Antigonė iš Sofoklio tragedijos „Antigonė“, kai ši, žuvus jos broliams Polineikiui ir Eteokliui bekariaujant dėl valdžios, norėjo vadovautis žmogiškaisiais, dievų įsakymais ir palaidoti abu savo brolius kaip pridera, o jų karalius Kreontas Polineikio palaidoti neleido, nes šis puolė miestą su armija, norėdamas jį užimti, todėl Polineikį apkaltino išdavyste. Tačiau jų sesuo Antigonė nepaklūsta Kreontui ir, nepaisydama draudimų bei bausmės grėsmės, rizikuoja iš meilės broliams. Tai, manau, yra labai herojiškas jos poelgis ir, norėdama išsaugoti savo protėvių moralės nuostatus, mergaitė turėjo būti labai drąsi ir ryžtinga, kad taip pasiaukotų. Dar vienas labiausiai stulbinančių pasiaukojimo pavyzdžių yra lenkų kilmės vienuolis kunigas Maksimilijonas Kolbė. XX a. vid. iš Aušvico koncentracijos stovyklos, kurioje jis buvo kalinamas, pabėgo vienas kalinys ir už tai, stovyklos komendanto sprendimu, buvo atrinkti 10 kalinių bei pasmerkti lėtai bado mirčiai. Į pasmerktųjų dešimtuką pateko ir kelių mažamečių vaikų tėvas, kuris labai skaudžiai išgyveno ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo mažylių. Todėl Maksimilijonas Kolbė ryžosi aukotis: pasisiūlė vietoj jauno tėvo pats eiti į baisiąją mirtį. Komendantas sutiko ir Kolbė nesvyruodamas pasiaukojo vietoj savo bendro likimo draugo. Tad, mano nuomone, tai taip pat puikiai iliustruoja nesavanaudišką poelgį ir didvyrišką pasiaukojimą dėl kito žmogaus. Tokių pavyzdžių galime pastebėti ir senovės graikų mituose, pavyzdžiui, mite apie Prometėją. Už tai, kad šis pavogė ugnį iš dievų ir dovanojo ją žmonėms, Dzeusas, aukščiausias ir galingiausias Olimpo dievas, nubaudė jį labai žiauria ir skausminga bausme: Prometėjas buvo pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos: „pakibo Prometėjas virš prarajos ant plikos sueižėjusios / uolos, kur negalėjo nei kelių sulenkti, nei / akių sumerkti ir bent sapne rasti atilsį.“ Tačiau kadangi nesigailėjo savo poelgio, tai Dzeusas liepė ereliui Etonui kasdien draskyti Prometėjui kepenis, kurios turėjo nuolatos stebuklingai užgyti. Laimei, po 30 metų jį išlaisvino Heraklis, ieškodamas Hesperidžių sodo, tačiau vietoj Prometėjo gavo pasiaukoti Heraklio mokytojas Chironas. Pastebime, kad šiame mite pasiaukojimai yra net du: ne tik Prometėjas aukojosi dėl meilės žmonėms, bet ir Heraklio mokytojas pasiaukojo dėl Prometėjo. Tad gebėjimas aukotis dėl kito asmens laimės ar laisvės rodo žmogaus dvasinę brandą, jog šis geba iškelti kitų prioritetus virš savųjų, neatsižvelgdamas, kaip brangiai tai gali kainuoti jam pačiam, net jei ir tenka paaukoti ir patį svarbiausią turtą – savo gyvybę. Taigi, apibendrindama galiu teigti, jog žmogus aukojasi arba dėl tų, kurie jam yra labai svarbūs, nes trokšta, kad šie būtų laimingi, arba dėl tų, kuriems gali suteikti kokią nors galimybę toliau turėti tai, ko pats žmogus žino, kad nebeturės, arba suteikti galimybę būti su tais, kuriems jo reikia. Taip pat pasiaukojimas nebūtinai turi būti susijęs su mirtimi, tai gali būti ir mažesnis veiksmas, poelgis, atnešantis kitam laimę, o pasiaukojusiajam pilnatvę. Tačiau jei šis nepaiso, kokios gali būti pasiaukojimo pasekmės, net jei žino, kad gali tekti paaukoti ir patį svarbiausią turtą – savo gyvybę, tai tokiam poelgiui reikia begalinio ryžto, valios bei atsidavimo ir drąsos, nes ne kiekvienas sugeba ar sugebėtų neatsižvelgti į savo poreikius ir taip pasiaukoti. • Pirmiausia – dėl mūsų gimtosios žemės, tėvynės, antra – dėl mus supančių artimųjų, kuriems jaučiame stiprius bei šiltus jausmus. • (nes buvo labai patriotiškas ir nenorėjo to atsisakyti) • dėl ryškaus savo patriotiškumo nepatiko caro valdžiai ir nebuvo paaukštintas iki vyskupo pareigų, tačiau dėl to neišsižadėjo meilės savajai gimtinei • ... Dvasinę brandą, ištikimybę ... Mūsų tautos dainius „parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!