Koks žmogus vaizduojamas literatūroje? (J. Radvanas, M. K. Sarbievijus)

Koks žmogus vaizduojamas literatūroje? (J.Radvanas, M.K.Sarbievijus) Žmogaus tema aktuali visų laikų literatūroje. Nuo pat senų senovės rašytojai mėgo aprašinėti savo gyvenamojo laikotarpio žmogaus savybes, idėjas, pasaulėžiūrą. Ne išimtis – Renesanso ir baroko kūriniai, kuriuose aprašomi skirtingi, tačiau tuo pačiu ir panašūs individai. XVIa. vidurio poetas J. Radvanas poemoje „Radviliada“ išaukština ramios sąžinės, dorą, Tėvynei atsidavusį, materialinių turtų nesiekiantį ir nesavanaudišką žmogų. Kitos epochos, baroko, poetas M. Sarbievijus, kūręs XVIIa. pirmoje pusėje, savo eilėraštyje „Teisina savo vienišumą“ vaizduoja kuklią, dievobaimingą ir šlovės nesiekiančią asmenybę. Renesanso epochos rašytojas Jonas Radvanas, neretai vadinamas Lietuvos Vergilijumi, herojinėje poemoje „Radviliada“ aprašo literatūrinį herojų – didiką patriotą, tėvynės gynėją – Mikalojų Radvilą Rudajį. Parašyti poemą J. Radvaną paskatina Radvilos atsidavimas protestantų bažnyčiai, todėl po valdovo mirties, norėdamas atsidėkoti už evangelikų reformatų globą, autorius sukuria panegirinio pobūdžio, valdovą išaukštinantį kūrinį. Labai svarbus poemos pirmos dalies epizodas, kuriame pasakojama, kaip užaugo, kokių dalykų buvo mokytas Radvila Rudasis. Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą – Mūsajo personažą. Mūsajas moko jaunąjį Mikalojų: „Kas per žmonijos tuščia didystė ir širdys išpuikę!/Varge, kokia menkysta pasirodo siekimuose jūsų!“ Šia fraze norima parodyti, kad reikia būti kukliam, neišpuikusiam ir siekti tyros sielos, o ne pasaulio blizgučių – turtų, grožybių. Šiuo ir kitais Mūsajo pamokymais buvo užaugintas Radvila Rudasis – principingas, doras, netinginiaujantis ir už viską aukščiau laikantis Tėvynę, valdovas. Jis stengiasi „būti geru iš vidaus, o ne išore tokiu atrodyt“. Kitose poemos dalyse toliau aprašomas valdovo literatūrinis portretas. Išaukštinamas valdovo protas, gebėjimas strateguoti ir spręsti ginčus ne jėga. Akcentuojama, kad tikrasis atlygis laukia tik po mirties, o pagrindinė kūrinio mintis teigia: „Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga“. Šia fraze parodoma, kad reikia būti darbščiam, siekti savų tikslų ir neprisiimti svetimų nuopelnų. Taigi, Jono Radvano poemoje „Radviliada“ vaizduojamas nelinkęs į turtus, atsidavęs Tėvynei ir doras žmogus. Rašytojas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, laikomas iškiliausiu Lietuvos baroko epochos poetu, eilėraštyje „Teisina savo vienišumą“ vaizduoja religingą, šlovės nesiekiantį ir linkusį į vienišumą žmogų. Odėje autorius kalba apie vienišą individą, kuris slepiasi mažoje trobelėje, nors yra kviečiamas užeiti į „rūmus“. Lyrinis subjektas, teisindamasis Janui Libinijui, teigia: „Mane tik viena jaudina/Ar bus patenkinta Dievybė“. Šia fraze norima parodyti, kad nieko nėra svarbiau už Dievą. Visi materialiniai turtai, šlovė yra laikini ir nereikalingi, nesvarbu niekas, ko negalėsi pasiimti į pomirtinį pasaulį. Svarbiausia išsiugdyti save dvasiškai, pasiruošti pomirtiniam pasauliui. Tai barokui itin būdingas teocentriškas požiūris į gyvenimą, susikūręs dėl abejojimo žmogaus didybe, kontrreformacijos judėjimo. Eilėraščiui taip pat būdingas šlovės sumenkinimas, žmogaus kuklumo ir gyvenimo su savimi išaukštinimas. Eilėraščio žmogus teigia: „Šlovės triukšmingos aš nekenčiu kelių išmintų/Dorybė vengia, net jei verta yra, šlovingo garso.“ Šiais žodžiais atskleidžiama sumenkinta žmogaus prigimtis, nenoras mėgautis žemiškaisiais malonumais. Odėje išaukštinamas vienišas žmogus, kuris gyvena tik su savimi, ir jam nieko daugiau nereikia. Žodžiai: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!