Dėl ko kenčia literatūroje vaizduojamas žmogus?

Dėl ko kenčia literatūroje vaizduojamas žmogus? ,,Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia‘‘, - yra pasakęs lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius. Kaip ir pasaulio, taip ir lietuvių literatūroje yra gausu kūrinių, vaizduojančių individų, kankinamų vidinių dvasios konfliktų, abejojimų, kurie galiausiai arba sunaikina asmenybę, arba išlaisvina jos sielą. Vincas Krėvė, reikšmingas XX a. pr. rašytojas, kūrinyje „Skirgaila“ vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo herojų, kenčiantį dėl to, kad negali suderinti širdies ir proto balsų ir galiausiai sunaikinantį save kaip valdovą ir žmogų, o Vincas Mykolaitis-Putinas, XX a. vidurio lietuvių prozininkas, psichologiniame intelektiniame romane „Altorių šešėly“ pabrėžė veikėjo poeto pašaukimo ir kunigo pareigų konflikto sukeltą kančią, galiausiai išlaisvinusią jo asmenybę. Visų pirma, Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ pavaizdavo valdovą, draskomą širdies ir proto balsų, sukėlusių veikėjo savidistrukciją. Šis XX a . pr. maištingos prigimties lietuvių literatūros klasikas, dramaturgas ypač vertino individualizmą, todėl vaizdavo išskirtines asmenybes, trokštančias gyventi kitaip. Viena iš tokių asmenybių yra pirmosios klasikinės lietuvių tragedijos „Skirgaila“ pagrindinis veikėjas Skrigaila, Lietuvos valdovas, sprendžiantis šalies krikšto dilemą. Vincas Krėvė, pats būdamas patriotas, prisidėjęs prie tėvynės politinio gyvenimo, sąmoningai pasirinko tokį kūrinio veiksmo laiką bei aplinkybes. Skirgaila – analitiškai mąstantis veikėjas, turintis prometėjiškumo bruožų, trokštantis gero savo valdomai valstybei, tačiau nerandantis tam tinkamų būdų. Jis supranta, kad pasirinkimas krikštyti Lietuvą gali isšgelbėti šalį, tautos gyvybę, todėl yra pasiryžęs paaukoti senuosius idealus. Vaidila Stardas, protagonisto dvasinė atrama, sukelia jo širdyje sumaištį – šlovinančiomis senovę dainomis, kilnia kalba bando paveikti Skirgailą, paskatinti dėl senųjų idealų paaukoti net tautos gyvybę. Apimtas pykčio, nusivylimo vaidila net sudaužo kankles, ne tik tautos gyvybinių galių, bet ir valdovo savigriovos proceso simbolį: „Mirkite, kankliai!“ Vėliau būtent Stardas tampa pirmojo Skirgailos dvasinio lūžio priežastimi – melagingas pranešimas apie vaidilos atsivertimą į krikščionybę pribloškią valdovą, jo pasaulis susvyruoja: „Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kaikuriuos dar gerbiau...“ Antrasis Skirgailos žingsnis bedugnės link tampa krivio Skurdulio, senųjų vertybių gynėjo, moraliniai pamokymai. Anot jo, dievai – tai tik išaugamas tautos rūbas ir kovos dėl tikėjimo yra bergždžios, tik žmogaus kančia yra reali. Šie krivio žodžiai dar labiau paaštrina Skirgailos vidinį konfliktą, širdies bei logikos kovą, jis nusivilia pasauliu bei žmonėmis. Paskutiniu valdovo savidistrukcijos žingsniu tampa pokalbis su Ona Duonute. Protagonistas, sužlugdęs save kaip valdovą, laimę tikisi rasti bent jau asmenianiame gyvenime. Jis viliasi susulaukti meilės bei paguodos iš pagrobtos Onos Duonutės, atskleidžia jai savo sielvartą, tačiau jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi valdžios – moteris jį atstumia. Tai priverčia Skirgailą keršyti ir jo asmenybė žlunga. Taigi, Vinco Krėvės tragedijos „Skirgaila“ herojus, kankinamas vidinių išgyvenimų, pralaimi ir sugriauna save ne tik kaip valdovą, bet ir kaip asmenybę. Kita vertus, Vincas Mykolaitis-Putinas kūrinyje „Altorių šešėly“ pavaizdavo asmenybės dvilypumo sukeltą kančią, kuri padėjo veikėjui atrasti tikrąją prigimtį. Prozininko sukurtas psichologinis intelektinis romanas turi tam tikrų autobiografiškumo bruožų, atspindinčių Liudo Vasario dvasinę patirtį. Vincas Mykolaitis-Putinas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, nuolat abejodamas bei svarstydamas, iš naujo rinkdamasis. Paklūsdamas tėvų norui, įkvėptas Maironio ir kitų kunigų poetų, būsimas rašytojas įstojo į Seinų kunigų seminariją. Šioje vietoje jis jautėsi nesuprastas, gyvenimas čia poetiškos pasaulėjautos jaunuoliui atrodė nuobodus. Taip jautėsi ir romano „Altorių šešėly“ protagonistas Liudas Vasaris, kuris būdamas mažai žmogiškos (500 ž.) šilumos teikiančioje seminarijoje save net palygino su našlaičiu. Jau nuo pat pradžių šis veikėjas jautė vidinę kančią – troško jausminio santykio su Dievu, gyvo religinio jausmo, tačiau nei jo noras, nei kunigai to neišugdė: „Veltui bandžiau įeiti į savo rolę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!