Daukša ,,Postilė" teksto suvokimas

„PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ“ 1.Kokia kalba buvo parašyta „Postilės“ „Prakalba į malonųjį skaitytoją? Kodėl? Kur ir kada išleista. Lenkų. Kad suprastų visi Lietuvos didikai ir dvasininkai. Dar nebuvo rašytinės lietuvių kalbos tradicijos, XVI a. Lietuvoje buvo rašoma lotynų, rusėnų ir lenkų kalbomis. 1599, Vilniuje Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti. 2.Tekstas parašyta prieš daug šimtmečių. Įvertinkite, ar tinkamai parašyta šio teksto įžanga. Tinkamai. Žanras – prakalba – tinka kreiptis į skaitytoją. Autorius prisistato pats ir nurodo savo darbo tikslą - ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, nurodo, kokį darbą jis atliko .    <...>Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs. 3.Kokią problemą kelia autorius? Išrašykite žodžių junginius su veiksmažodžiais, atskleidžiančiais šią problemą Lietuviai nepuoselėja savo gimtosios kalbos, vartoja svetimą lenkų kalbą. „besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos“.    Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. 4.Kas sudaro tautą? Bendra teritorija, istoriškai susiklostę papročiai, bendra kalba 5.Kokiais epitetais apibūdinama tauta, kuri nevartotų savo kalbos? „menkos tautos“, nėra „tokio niekingo žemės užkampio“ 6. Nurodykite, kokiose srityse turi būti vartojama sava kalba? Valstybės valdyme, bažnyčioje, mokslo srityje, tarnyboje (darbe), namuose. 7.Citata įrodykite, kad M.Daukša lietuvių kalbos teises pagrindė, remdamasis humanistine prigimties teorija. „Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“    Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos. 8.Kokiu tikslu žmonių gyvenimą lygina su gyvūnų gyvenimu? Kokia tai raiškos priemonė? Kad įtikintų, jog kalba – prigimtinis dalykas, Dievo duotas. Retorinis klausimas. 9.Ką reikštų kalbėti svetima kalba? Neigti prigimtį, griauti Dievo nustatytą tvarką. 10.Ar pritariate šiai minčiai? Argumentuokite. (Mokiniai turėtų pritarti ir savais žodžiais paaiškinti)    Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!