Pareiga tėvynei literatūroje (M. Daukša, V. Kudirka)

nagrinėjo pareigą tėvynei, akcentuodamas kalbos ir savos kultūros svarbą, o V.
žmogaus darbo svarbą.
pareigos tėvynei svarbą, akcentuodamas kultūrinį identitetą bei perteikdamas to
meto istorines aplinkybes. Lenkiškai parašytoje prakalboje atskleidžiamos
patriotinės autoriaus idėjos, kai, sulenkėjusioje Lietuvoje, bajorai, siekdami nebūti
niekinami dėl ,,mužikiškos" kalbos, pradėjo vartoti lenkų kalbą ir apleisti savą
lietuvių. M. Daukša, kuris kreipėsi į bajorus tikėdamas, jog po Liublino unijos
sudarymo bajorai neišsižadėjo savos kalbos, pats prisidėjo prie lietuvių kultūros
puoselėjimo (leido naujadarus, parašė lenkišką pratarmę ,,Postilėje"). Kaip
kontrreformacijos veikėjas, M. Daukša pabrėžė tautinio identiteto svarbą žmogui,
nagrinėdamas pareigos tėvynei reikšmę ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją."
Humanistas teigia: ,,Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?"
Epitetais ,,prasta" ir ,,niekinga" nagrinėjama mintis apie tėvynės ir kultūros svarbą
individui, kai tauta, kuri nepuoselėja savos kalbos bei tradicijų, yra menka,
negarbinga. Retoriniu klausimu norima pabrėžti, kad individo įsipareigojimas
tėvynei, akcentuojant kalbos ir papročių reikšmę, yra lyg savaime suprantamas,
ir ,,tarsi įgimtas". M. Daukša ypač pabrėžia kalbos, kaip tautos pareigos,
puoselėjimo svarbą. Jis teigia: ,,Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir
visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti." Laiko aplinkybe ,,visais
amžiais" norima akcentuoti mintį, jog pareiga tėvynei yra ne tik įgimtas suvokimas,
tačiau ir pabrėžti, jog taip visada buvo. Bendratimis ,,išlaikyti", ,,turtinti", ,,tobulinti"
ir ,,gražinti" atskleidžiama, kad sava kalba žmogui - prioritetas. Ja ,,visi rašo
įstatymus", ,,leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas", ,,aptaria visus valstybės
reikalus". Galima teigti, kad kalba yra tėvynės pagrindas, ant kurio stovi tautos
kultūra, santykiai su kitomis valstybėmis, žmonių išsilavinimas, tradicijų
puoselėjimas. Individas, įsipareigojęs tėvynei, savo gimtąją kalbą ,,gražiai ir padoriai
vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie". Galima daryti prielaidą, kad
kalbos siejimu su sakralia, kasdiene bei šeimos aplinkomis atskleidžiama idėja apie
glaudų individo ir tėvynės ryšį, kai tautinis identitetas perteikiamas kalbos vartojimu
visose vietose: darbe, bažnyčioje, namuose. Moderniosios filosofijos atstovas R.
Dekartas teigė: ,,Mąstau, vadinasi, esu." Šią mintį galima sieti su individo
įsipareigojimu tėvynei, kai suvokimas apie savos kalbos vartojimo svarbą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!