Dalia Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros. Analizė, santrauka.

Dalia Grinkevičiūtė (1927-1987) Tėvas pirmasis įdiegė supratimą „Gyvenimas-kova“. 1941m. keturiolikmetė buvo su broliu ir motina ištremta į Trofimovską. Tėvas buvo atskirtas ir šeima jo nebeišvydo (mirė badu lageryje). 1949m. Daliai su motina pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Slapstėsi tik metus, paskui buvo vėl ištremta į Sibirą. Motina mirė Lietuvoje, kur duktė namų rūsyje išdaužė duobę ir ją palaidojo. 1954m. Dalia išsikovojo teisę įgyvendinti savo svajonę- studijuoti mediciną. Pragyveno Žemaitijoje, Laukuvoje, ten ir mirė. Liko ištikima žmoniškumui, principams. Memurai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ Pavadinimo autorė nebuvo užrašiusi, jį pasiūlė Kazys Saja, beje, daug prisidėjęs prie Grinkevičiūtės memuarų paskleidimo. • Krištanienė, Nausėdienė, Štarienė, Prapuolenienė – brigados kolegės. • Nausėdienė- griežtai atsisako vogti. Iš pradžių jos sąžiningumas stebina, nervina, tačiau paskui ją palieka ramybėj „jau vien dėl to, kad ji yra nepaprastas žmogus.“ • Albertas- vogė motinai duoną kartu su draugu, bet pamatę tiek maisto nesusilaikė, ėmė valgyti ir juos užklupo. Motina taip ir mirė duonos nesulaukusi. Išsiųstas kalėjiman miršta per pūgą. • Borisas Charašas – 16m. gražus žydukas. Teisiamas už lentas bandė kartoti Dalios prisipažinimo taktiką, tačiau už vagystes vis vien išsiųstas kalėjiman per pūgą nušąla ranką. • Krikštanis- nebuvo išvežtas. Prasidėjus karui, jis pabėgo iš Lietuvos. Nenorėdamas eiti į frontą su šeima prisijungė prie tremtinių. Už komunistinę pogrindinę veiklą sėdėjo kalėjime. Trofimovske, mirdamas iš bado sakydavo: „O jeigu mus taip maitintų, kaip Kauno siunkiųjų darbų kalėjime...“ • Griko- daktarė, šlykštisi ligoniais, neina artyn. Reiklaudavo, kad ligoniai patys ateitų į ambulatoriją, ten sedėdama 3m. atstumu juos priimdavo. • Frania- Griko padėjėja. Labai humaniška ir jautri. Neleisdavo ligoniams keltis, ateidavo pati. Gyvybės nepagailėtų už nuskriaustąjį. • Zagurskis- krautuvės šeimininkės vyras. Tyčiojasi iš tremtinių: „Niekad nemaniau, kad lietuviai mėgsta utėles ir mėšluotus butus.“ • Daktaras Samudorovas- atvykęs į barakus ir pamatęs baisią situaciją, parūpino šiek tiek maisto, lempelę, išvežė ligonius. • Grockis- bendrame barake su Dalia. Kai įkurdinama valgykla, jį ten slaptai pamaitina virėjas. Pirmą dieną jis suvalgė 15 porcijų sriubos, po to voliojosi nuo skausmų, Jiems aprimus, vėl paprašė valgyti. • Miliutė Noreikienė- flirtuodama su viršininkais yra sotesnė, turi daugiau. Taip ji parneša šio to sūnui Daliukui. Mirties akivaizdoje- kai Lena ima tvinti ir grasina užlieti Trofimovską- ji pasidažo lūpas ir įsiriša kaspinus, norėdama būti graži. • Sventickis, Mavrinas, Travkinas- sotūs Trofimovsko viršininkai 1941 birželio 14d. 3val nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje prasidėjo masiniai areštai ir deportacija į Sibirą. Išvežė ir Grinkevičių šeimą. „Kelionė nežmoniškai ilga. Staiga užeina noras, kad traukinys nulėktų nuo pylimo, vagonai sudužtų- nors atsikvėpti būtų galima. Idiotizmas.“ Plaukiant į šiaurę, žmonės tikėjo, jog juos plukdo Amerikon. Tačiau juos atvežė ir išlaipino plikoje tundroje, kurioje tebuvo tik medinė lentelė su užrašu „Trofimovskas“. Namus liepė statytis patiems, greit turėjo prasidėti 10 mėn poliarinė žiema. Vietoj sienų- plytos ir samanos, vietoj lubų- medinės lentos. Žiemos metu užeina badas, šaltis, ligos, žmonės masiškai miršta. Šalia barakų- lavonų krūvos, kurias bent paslėpia užėjusios pūgos palikti sniego kalnai. Tačiau viršininkai gyvena šiltuose namuose, valgo sočiai ir tyčiojasi iš vargšų žmonių, apsimesdami nesuprantą, kur gi tas badas ir šaltis. Žmonės verčiami dirbti po 12-16 valandų per dieną pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Daliai reikia kasdien su brigada eiti apie 10km ir partempti krūvas rąstų persimetus virves, kurios net žaizdas palieka nuo įtempimo, per petį. Sunkiausia būdavo užtempti rąstus į Golgotos kalną: „Rodos, nuo pat gimimo velku ir velku šį prakeiktą vežimą, ir vis vietoj.“ „Mes virsdavom įsiutusiais gyvuliais, gatavos buvom sudraskyti kiekvieną, kas sotus ir nedirba.“ Grinkevičiūtė satyriškai pašiepia save ir draugus: „Mus aplenkia arklys. Jis, pasukęs galvą, žiūri į savo kolegas.“ „O Golgota! Mano gyvenimo pavasario Golgota.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!