Civilinio proceso teisės dalykas ir sistema

1 tema. CP teisės dalykas ir sistema 1.1.Subjektinių teisių gynimo formos ir būdai. Teisė į teisminį gynimą kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. CK 6 str. nurodo, kad civilines teises gina teismas arba trečiųjų teismas (arbitražas), arba įstatymų specialiai numatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka. Pagal tai, kokia institucija – valstybinė ar visuomeninė – nagrinėja ginčą, visos subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūros gali būti skirstomos į 2 grupes: valstybines subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūras bei visuomenines. Valstybinėms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz.Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: 1.Arbitražas – 1996 LR komercinio arbitražo įst. Arbitražo privalumai: 1)šalys gali pasirinkti asmenį, kuris spręs ginčą 2)šalys gali pasirinkti tos srities specialistą 3)bylinėjimosi terminai trumpesni, nes 1 instancija – negalima nei kasacija, nei apeliacija 4)negalioja viešumo principas. Arbitraže ginčas nagrinėjamas už uždarų durų, nes a) turi saugoti paslaptį b) arbitrų sprendimai niekur nėra skelbiami. 5)bylinėjimo išlaidos arbitraže pigesnės. Daugeliu atvejų arbitraže spręsti ginčus yra priimtiniau. Tačiau LR arbitražas nepopuliarus – ginčo šalys turi susitarti dėl tokio ginčo sprendimo būdo. 2.Derybos: a) derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui b) derybos be tarpininkų 3. Tarpininkavimas: ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui (mini-trial). 4. ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz. Turto vertei, defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti 5. šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas. Paskaitose, kaip atskirą gynimo formą šalia teisminės ir alternatyvių ginčų sprendimo būdų, išskyrė Savigyną – n CK – panaudoti savigyna tik CK leidžiamais atvejais – daikto sulaikymo teisė; nedaug atvejų, kai galima panaudoti savigyną – kitais atvejais – neteisėtas. Teisminės gynybos privalumai: 1.išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta 2.teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu – ne 3.teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievarta 4.detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes 5. teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones 6.teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis 7.bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą. Šie privalumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą –viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagr.laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas. Bet įgyvendinti šį principą nepaprasta dėl ekonominių priežasčių (žym.mokesčiai, honorarai advokatams). 1.2. Civilinio proceso teisės sąvoka, dalykas, metodas ir sistema. Sąvoka. CP teisė – savarankiška teisės šaka. Tai yra elgesio taisyklių sistema, kurios reguliuoja civ.bylų nagrinėjimo tvarką teismuose ir priimtų sprendimų vykdymo tvarką. Glaudus ryšys su materialinės teisės šaka – CT. CP teisė pradeda veikti, kai kyla ginčas – mechanizmas, kaip apginti teisę. CP – byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo veikla: 1) teismas 2)ginčo šalys: ieškovas ir atsakovas. Dažnai įsiterpia kiti asmenys-tretieji asmenys. Pvz.mašina, priklausanti UAB, sudaužo kitą. Atsakovas UAB, 3-asmuo – db. 3)pagalbiniai asmenys – liudytojai, ekspertai, vertėjai. CP teisė – labai plati teisė. Negalima nagrinėti visų bylų pagal 1 kurpalį 1.Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai 2.darbo teisės -“-ir tt. CP teisės reguliavimo dalykas – civilinis procesas. CP yra nuoseklus dalykas. CP – teisės šaka, kuri reguliuoja santykius, susiklosčiusius nagrinėjant civ.bylas, priimant jose sprendimą ir jį vykdant. Sistema. Bendroji ir ypatingoji dalys. Bendroji: bendri dalykai: žinybingumas, įrodymai, šalių teisės ir pareigos, teismo išlaidos, nuobaudos, procesiniai terminai; ypatingoji– reguliuoja stadijas. 1.3. Civilinio proceso teisės ir kitų materialinės ir procesinės teisės šakų santykis. Materialinės teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį. Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz.jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė – kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumas sutampa. Reziumuojant: Materialinė teisė atsako į klausimą kokias teises aš turiu (ką galiu ar privalau daryti) Procesinė teisė – ką reikia daryti, kai negaliu realizuoti savo teisės (kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą). Materialinę teisę sudaro 3 elementai: 1) teisė atlikti tam tikrus veiksmus 2) teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti t.t. veiksmus ar jų neatlikti 3) teisė reikalauti gynybos kai trukdoma įgyvendinti savo teisę. Proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises. 1.4.Civilinio proceso teisės šaltiniai. Formaliąja prasme teisės šaltinis – išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas, poįst.aktas. Materialiąja prasme teisės šaltiniai – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę. Šaltinius priimta klasifikuoti į pirminius(tiesioginius) ir antrinius (netiesioginius). Pirminiai – pozityvios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės, tai bendrieji teisės principai; rašytinė teisė: įstatymai, tarptautinės sutartys, poįstatyminiai teisės aktai; papročiai. Antriniai – teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas, tai teismų praktika, precedentas ir teisės doktrina. Pirminiai. 1)Bendrieji teisės principai: Teisingumo: įtvirtintas K 109str. –teisingumą L vykdo tik teismai. Teismas privalo spręsti bylas vadovaudamasis teisingumo principu. CK 11 str. įtvirtintas teisingumo ir protingumo kriterijus. Naujam CK – teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai, vadovaujantis dura lex et lex – teisėjas nebegali teisintis. Turi tam tikri atvejai taisyti įstatymo leidėjo klaidas – teisė modifikuoti įst., kad jis būtų teisingas, protingas, sąžiningas. Naujam CK kiekvienu atveju šie principai saisto teisėją, o taip pat ir įst.leidėją. Bendrieji principai t.p. lygiateisiškumo, draudimo taikyti įst.atgrąžtine tvarka. Rašytinė (statutinė) teisė: 2) Konstitucija: įtvirtina daugelį CP principų-117 str. teismo proc. Viešumo; 30 str. teisė į teisminę gynybą; 109 str. teisėjo nepriklausomumo; 117 proceso kalbos princ; 29 str.lygiateisiškumo princ.-šalių procesinių teisių lygybė. K – tiesiogiai taikomas aktas 3) tarptautinės sutartys: tiesiogiai susiję su CP. CP teisė yra unifikuota pasauliniu mastu – transnacionaliniai ginčai. Daugiašalės sutartys: 1977m. E sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo; 1970m. Hagos sutartis dėl įrodymų komercinėse ir civ.bylose paėmimo; 1965 m. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo; 1968 m. E konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę; 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą. Turinčios CP elementų: 1956m. Ženevos tarptautinė konvencija dėl vežimo keliais (CMR); konvencija dėl užsienyje išduotų dokumentų. Dvišalės tarptautinės sutartys: 9 su Baltarusija, Lenkija, Moldova, Rusija ir tt. Reikšmė: a) sprendžiami teismingumo klausimai, kurios valstybės teismas turi teisę nagrinėti ginčą b) dėl tarptautinio susižinojimo (kaip pranešti atsakovui apie teismo nagrinėjimo vietą ir laiką) c) reguliuojami įrodymų rinkimo užsienyje klausimai d) užsienyje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir galiojimas Lietuvoje (atvejai, kada galima nepripažinti-nesąžiningas procesas ir tt). 4) įstatymai: CPK 1964 0707 (įsigaliojo nuo 1965 01 01). Galioja su daugeliu pakeitimų, apie 50. CK – ieškinio senaties termino praleidimas nėra pagrindas ieškiniui nepriimti, Santuokos ir šeimos kodeksas. Paprastieji įstatymai: prokuratūros įst.-numato atvejus, kai prokuroras turi teisę pareikšti civ.ieškinį; advokatūros įst.- advokato teisės ir pareigos, kai jis atstovauja. Kiti įstatymai, kuriuose yra CP normų: Karo tarnybos įst.- ginčai dėl karinių laipsnių suteikimo ar nesuteikimo yra nenagrinėtini teisme. Netiesiogiai susiję su CP- EŽT konvencija 6str.-kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo teisių ir pareigų klausimus spręstų nešališkas teismas per protingą terminą. 5) poįstatyminiai aktai: Kadangi CP teisė kodifikuota, šių aktų svarba minimali. Jų nedaug: 1999 02 23 nutarimas “dėl fizinių asmenų pripažinimo socialiai remtinais”- CPK numatyta, kad nuo žyminio mokesčio g.b. atleisti soc.remtini asmenys. 2 asmenų kategorijos: 1) kurie gauna soc.pašalpą 2) kurie valstybės išlaikomi stacionariuose globos namuose. Teisingumo ministro įsakymas “Dėl teismo ekspertizės atlikimo tvarkos”. 6) papročiai: nereikšmingi. Paprotys svarbus materialinei teisei. Antriniai. 1) teismo precedentas- svarbus, nes teismas dažnai aiškindamas teisės normą sukuria naują teisės normą. Jei apeliacijai terminas praleistas dėl teismo kaltės – yra pagrindas atnaujinti bylą (Aukšč.T.) Ne dėl apelianto kaltės – pažeidimo priežastis svarbi. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad panašios bylos t.b. sprendžiamos taip pat. Jei tie patys faktai – teisės taikymas t.b. vienodas. Precedento doktrina palengvina praktiką. Precedentas turi: 1)horizontalų efektą –teismai turi vienodas bylas vienodai spręsti 2) vertikalų efektą – aukštesnio teismo sprendimas t.b. savotiškas argumentas žem.teismų sprendimams. Aukšč.T. išaiškinimu turi vadovautis žem. Teismai. Teismo precedento efektyvumo minimalūs reikalavimai: 1) kad teismų praktika būtų vieša ir lengvai prieinama 2) teismų praktika t.b. nuosekli ir neprieštaringa. Teismų įst.2000 07 01 – Aukšč.T. nutartys t.b. skelbiamos internete. Problemos: 1) Aukšč.T.- per metus civ.bylose apie 1000 nutarčių, o paskelbiama 0,01 proc. 2) teismų praktika nėra sisteminama – todėl nežinom, kaip bylą išnagrinėjo kolegijos. Ką daryti, kai prieštaringi teismo precedentai priimami tą pačią dieną? Precedentu galima remtis tik kai konstatuoji, kad nagrinėjamos bylos fabula tokia pat. Tai taikytina ir Strasbūro teismo sprendimams. 2) Teisės doktrina- teisės mokslo rezultatas (oksliniai straipsniai). Kai susiduriame su problema- ieškom atsakymo teisės doktrinoje. Lietuvoje nėra tradicijų remtis teisės doktrina, tačiau tai nereiškia, kad ji nėra teisės šaltinis. Kitose v-bėse, pvz.JAV, teismų sprendimuose yra daug nuorodų į teisės doktriną. Anglijoje priimtina cituoti tik mirusių autorių darbus. Mokslininkas, aiškindamas teisės normą, gali visapusiškai ir nešališkai ją išanalizuoti. Advokatas tą normą aiškina, kaip geriau jo ginamajam. Teismo precedentas taikomas tik kai bylos fabula tokia pat. Doktrininis aiškinimas gali pateikti daug įvairių variantų. Jei teisės doktrina stipri- ji gali įtakoti teismų sprendimus ir teisės šaltinius. 1.5.Civilinio proceso teisės normos. Paprastai sudaro 2 struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija, bet gali būti ir su visais trim elementais- ir su sankcija, pvz.CPK 71 str. (liudytojui už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki 1 mėn areštas). Pagal vidinę struktūrą normos skirstomos į dviejų ar trijų elementų struktūros normas. Pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį normos skirstomos į imperatyvias ir dispozityvias; Pagal taikymo sritį į 1) bendrąsias, taikomas visoms teisenoms arba visoms proceso stadijoms 2) specialiąsias, taikomas tik kuriai nors vienai teisenai ar proceso stadijai, 3) išimtines-nurodo bendros ar specialios taisyklės išimtį; pagal turinį į 1) reguliuojamąsias- nustato subjektų teises ir pareigas 2)definicines-pateikia sąvokų apibrėžimus; pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas į 1) įgaliojamąsias- suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksmus 2) įpareigojamąsias-nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir 3) draudžiamąsias- formuluoja t.t. draudimą; Normų Gerb.Valentinas per paskaitas nedėstė. 1.6.Civilinio proceso esmė ir teisenų rūšys Pgl gerb.Valentiną visų bylų nagrinėjimas skyla: 1)ginčo (ieškinio) teisena – kai yra dvi šalys, ieškovas ir atsakovas, nagrinėjama teisme. Nepriklausomai, iš kokių santykių kyla. Yra ypatumų sprendžiant atskiras bylas (darbo, šeimos). 2) ypatingoji teisena- yra 1 asmuo, kuris susidūrė su problemom įgyvendindamas savo teisę (tos teisės niekas neginčija). Tai vienašalė ne ginčo teisena. Pvz. 1)nori atkurti nuosavybę ir neturi įrodymų – tą faktą galima nustatyti (juridinio fakto nustatymas). 2) dėl alimentų išieškojimo 3) asmens pripažinimas neveiksniu ir tt. 3)supaprastintas bylų nagrinėjimas: 256¹str.-256¹ºstr. Dėl atskirų bylų nagrinėjimo ypatumų. 1.7. Civilinio proceso stadijos Vadovėlyje nėra. Gerb.Valentino išskirtos stadijos: I.Civilinės bylos iškėlimas – kokiu būdu aš galiu kreiptis į teismą: 1.ieškinis pareiškimas 2.kokiais atvejais teisėjas nepriima pareiškimo ir tt. II.Pasirengimas civ.bylos nagrinėjimui III.Civ.bylos nagrinėjimas teisme – viešame posėdyje – baigiamas dažniausiai teismo sprendimo priėmimu. Ši stadija dažnai susideda iš n posėdžių. IV. Apeliacija. Abi šalys gali reikalauti, kad ginčą peržiūrėtų aukštesnė instancija – teisinė ir faktinė bylos analizė. V.Kasacija – tik teisinė bylos analizė. VI. Teismo sprendimo vykdymas. Turėtų būti vykdymas po apeliacijos, bet gali būti sustabdytas ir po kasacijos. Teismo antstolių veikla reguliuojama. Painus ir ilgas vykdymo procesas. VII.Proceso atnaujinimas (nuo 1998m.). Byla gali sugrįžti į 2 stadiją, jei paaiškės labai svarbios aplinkybės ir dėl jų reikia atnaujinti procesą. CPK 371(su ženklu 18) – proceso atnaujinimo pagrindai, 9 punktai, vienas – jei bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. 1.8. Civilinė procesinė forma: jos pagrindiniai bruožai ir reikšmė Civilinis procesas – įstatymo nustatyta teisių gynimo forma bendros jurisdikcijos teismuose. Bruožai: 1) iš anksto nustatyta teisminio bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo tvarka 2) asmenys, dalyvaujantys byloje, naudojasi teise dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime ir gina savo teises 3) teismo sprendimas turi remtis faktais, kurie nustatomi teismo posėdžių metu, remiantis įrodymais. Reikšmė: 1) suteikia šalims t.t. teisinę garantiją, kad ginčas bus išspręstas teisingai; šalys turi įstatyme numatytas teises ir pareigas; 2) įpareigoja teismą nagrinėti ginčą laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, ir nustatyta tvarka priimti sprendimą. 2 tema. Civilinio proceso teisės principai 2.1. Principų sąvoka, reikšmė, klasifikavimas bei tarpusavio ryšys. Teisės principai – tam tikros pamatinės nuostatos, ant kurių statome teisės šakos rūmą. Nuo teisės principo galime nukrypti tik išimtinais atvejais. CP teisės princ.- tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose, kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros bazė. Princ. g.b. tiek faktinis, tiek teisinis. Faktinis tampa teisiniu, kai jo esmė, turinys įtvirtinami konkrečioje normoje. Reikšmė: 1) atlieka relamentacinę f-ją – saisto įstatymo leidėją. Jeigu yra priimta norma, pakeista, panaikinta – galim iškelti problemą (pažeidė K įtvirtintą principą). Ar nepažeidžia viešumo principo bylų nagrinėjimas ne žodine tvarka nepranešant šalims, kad įvyks teismo posėdis? 2) interpretacinė f-ja – mūsų aiškinimo rezultatas negali prieštarauti principams, t.y. argumentacijos šaltinis 3) kolizijų šalinimo f-ja – spręsdami kolizijas turime naudotis principais. Prioritetas tai normai, kuri neprieštarauja principams 4)spragų užpildymo f-ja – teismas negali atsisakyti nagrinėti bylą dėl įstatymo nereglamentavimo. Taikoma analogija: a) įstatymo b)kai nėra panašaus įst.- CK 11str.6d.- ginčą išspręs vadovaujantis teisės principais. Klasifikacija.Pgl įtvirtinimo formą: 1)konstituciniai – turi prioritetą prieš kitus principus 2) įtvirtinti kituose įstatymuose. Pgl veikimo sferą: 1) bendrieji – bendri visai teisės sistemai (lygiateisiškumo) 2) tarpšakiniai – veikia keliose teisės šakose (dispozityvumo) 3) šakiniai – veikia vienoje teisės šakoje. Pgl tai, kokioje srityje ir kokiems subjektams taikomi: 1) nustatantys šalių teisinę padėtį (lygiateisiškumo princ.) 2) teismo padėtį ir vaidmenį (nepriklausomumo) 3) įrodinėjimo dalykus (laisvo įrodymų vertinimo princ.) 4) bylos nagrinėjimo tvarką (žodinis princ.; viešumo princ.) Galima principų konkurencija ar net priešybė. Pvz. Be ribojimų įgyvendinant proceso viešumo principą būtų pažeistas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas, įtvirtintas K 22str. Esant principų konkurencijai, teismas ir įst.leidėjas turi rasti pusiausvyrą, remtis protingumo bei teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais, pasirinkti tokį būdą, kuris šalims būtų mažiausiai žalingas. 2.2.Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys. Teisminės ginybos prieinamumo principas. K 30str.1d.-kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. EŽT ir pagrind. laisvių apsaugos konvenc.6str.: “nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas...jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama....pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo”. Kiekvieną civ.teisinį ginčą turi spręsti teismas, arba, jei sprendžia administraciniai organai, kad asmeniui būtų garantuota teisė skųsti kitų organų priimtą sprendimą teismui. Turinys: 1) neturi būti civ.ginčų, kurie nepatektų į teismo kompetenciją. Įst.gali nustatyti tam tikrus ribojimus, kad šalys pabandytų išspręsti ginčą ne teismine tvarka, pvz. Darbo ginčų komisijoje, jei nepatenkino tik tada - į teimą. Teisėjas turi teisę nepriimti pareiškimo t.t. atvejais. Nesąžiningos konkurencijos atvejai – piktnaudžiavimas teise kreiptis į teismą – aiškiai nepagrįsti ieškiniai, reikalavimai. 2) turi būti suteiktas teismo prioritetas prieš kitų institucijų kompetenciją 29str.:“jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni žinybingi teismui, o kiti – ne teismo institucijoms, visi reikalavimai t.b. nagrinėjami teisme.” 3) teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka t.b. paprasta. Bylinėjimasis yra specifinė veikla. Būtina, kad valstybėje veiktų pakankamas kvalifikuotų advokatų skaičius, būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba soc.remtiniems. 4) tinkamai sudaryto, nešališko, nepriklausomo teismo buvimo būtinybė. Yra problemų (mažiau nei BP): a)nesugebama paskirstyti bylų b) CP išlikęs teikimo institutas. Aukšč.Teismo pirmininko teikimu procesas gali prasidėti – pažeidžiamas šis principas, nes procesas gali prasidėti šalies iniciatyva. Psichologinis aspektas – ne kiekvienas teisėjas objektyviai išnagrinės AT pirmininko teikimą. 5) protingas žyminio mokesčio dydis. Teisminė gynyba bus neprieinama, jei žym.m. bus per didelis. Žym.m. sulaiko nuo aiškiai nepagrįstų ieškinių (reikalavimų). Numatyta galimybė atleisti nuo žym.m.(l.maža dalis gali pasinaudoti šia teise). CPK 245str.8d. pareiškimo palikimo nenagrinėtu 1 iš pagrindų: jei pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio. 6) Sąžiningas procesas: turi teisę pasisakyti ir operatyvus nagrinėjimas – per protingą terminą. Jei byla vilkinama – princ.pažeidžiamas. Teisėjo vadovavimo procesui principas. Pgl.tarybinį CP – teisėjas turėjo atlikti tardytojo vaidmenį. CPK 15str. teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims teises ir pareigas. Teisėjas turi būti aktyvus ir vadovauti procesui, užtikrinti, kad byla judėtų pirmyn, o ne pasyviai stebėti. Teisėjas turi: 1) spręsti bylos atidėjimo klausimus 2) išaiškinti šalių teises ir pareigas (ar teisėjas turi išaiškinti atsakovui taikyti ieškinio senatį? Pažeis šalių lygiateisiškumo principą, jei išaiškins 3) esant reikalui savo iniciatyva: a.paskirti teismo ekspertą b.išreikalauti įrodymus c.atlikti vietos apžiūrą 4) teisėjas privalo pareikalauti, kad šalys patikslintų savo reikalavimus (esant reikalui), kai reikalavimas neaiškus 5)teisėjas negali perkelti šalims spręsti teisės klausimų. Teisėjai žino teisę, faktų kvalifikacija yra teisėjo pareiga – parinkti kokią teisės normą taikyti 6) teisėjas privalo užtikrinti tvarką teismo posėdyje, taikyti sankcijas pažeidėjams. Šalys turi kalbėti apie bylos esmę. Negalima keisti ieškinio dalyko – jei ieškovas prašo priteisti 1000 litų, tai tiek ir priteisia, daugiau negali. Rungimosi principas. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Rungimosi principas susijęs tik su faktine bylos puse (iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuoja konkretus įstatymas ir būtent jį reikia taikyti-tai teismo prerogatyva). Rungimosi principas reiškia: 1) įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys: teismas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti nurodytus faktus 2) teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus 3) teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva 4) teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įrodymus ar tirti bylos aplinkybes 5) teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo. Įrodinėjimo principas. 1) Įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys: a) teismas gali ir turi tą įrodinėjimo dalyką modifikuoti b) materialinė teisė paskirsto, kokį faktą turi įrodyti kokia šalis, pvz. Skolos dokumentas pas skolininką – skola grąžinta 2) teismas savo sprendime negli remtis tais faktais, kuriais nesirėmė viena iš šalių. Gali pareikalauti papildyti ieškinio pagrindą 3) teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva – tik šalys, o jei reikia apginti viešą interesą – prokuroras 4) teismas turi spręsti bylą tik vadovaujantis šalių nurodytais faktais ir aplinkybėmis. Savo iniciatyva gali skirti teismo ekspertą, apžiūrėti vietą, o dėl liudytojų iškvietimo – nėra vieningos nuomonės. 5) draudžiama priteisti šaliai to, ko ji neprašo ar daugiau, nei prašo. Yra išimčių: a)kai kurio bylos yra visiškai dispozityvios (vienas nagrinėjimo būdas, gali būti pasyvus teisėjas) b) alimentų priteisimo byla. Jei teismas pasyvus-viešo intereso pažeidimas. Teisėjas gali priteisti alimentus tvirta pinigų suma, o ne periodiniais mokėjimais . Tinkamo sąžiningo proceso principas. Turinys: 1) teismo procesas yra tinkamas, jei užtikrinama teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą a) teisėjas negali turėti asmeninio intereso, tiesioginio ar netiesioginio b) tik teisėjas gali aiškinti teisę – niekas negali primesti jam išaiškinimų. Ar privalo teismas vadovautis DS įst. Išaiškinimu, kurį padarė Soc.apsaugos ir darbo ministerija? Ne. Pvz. Byla Prancūzijoje – tarpt. Sut. Turėjo teisę aiškinti užsienio reikalų ministerija. Teismas pripažino, kad pažeista EŽT konvencija. Jeigu teismas lygiai taip pat aiškina tą normą, kaip ir atitinkama institucija – teismas gali naudotis kaip 1 iš argumentų. Bet neturi vadovautis aklai. Kaip suderinti nešališkumo princ. su precedento doktrina? Nereiškia, kad Aukšč.Teismo išaiškinimais reikia vadovautis aklai. Turi būti argumentuojama. 2) turi būti užtikrintas viešas bylos nagrinėjimas. Pažeidžiama, kai byla nagrinėjama kabinete. Absoliutaus princ. nėra – uždaras posėdis. 3) reikalaujama išklausyti abi proceso šalis. Jei pranešama, o į teismą neatvykstama – princ. nepažeidžiamas. 4) teismas turi priimti motyvuotus teismo sprendimus. Jei sprendimas nemotyvuotas – pagrindas naikinti sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka 5) reikalauja, kad valstybė užtikrintų aukštą teisėjų kvalifikaciją 6) operatyviai turi būti įvykdomi teismo sprendimai. Tai didžiulė problema: dažnai teismo sprendimai ignoruojami ir turtinio pobūdžio problemos 7) procesas t.b. operatyvus 8) asmeniui t.b. sudaroma galimybė pasinaudoti advokato pagalba 9) teisė apskųsti teismo sprendimą. Problemų yra su kasacija: jei ginčo suma mažesnė nei 50 000 litų tarp juridinių asmenų – kasacija negalima; tarp fizinių asmenų, kai suma iki 5000 litų. Dispozityviškumo principas. D principas reikia: 1) civ.byla gali būti iškelta tik suinteresuotų asmenų iniciatyva. CPK 5str. pgl asmens ar jo atstovo pareiškimą. Išimtis – siekiant apginti viešą interesą bylą gali inicijuoti: a) prokuroras b) kitos institucijos (pvz. Vaiko teisių apsaugos tarnyba). Teismas negali iškelti civ.bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali priversti ieškovo pareikšti ieškinį 2) bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys – keisti teismas negali, taip pat teismas negali priteisti to, ko šis neprašė; teismas negali pagrįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. 3) užbaigti procesą šalys gali taikos sutartimi – šiuo atveju šalys pačios užbaigia procesą; ieškovas turi teisę atsisakyti nuo ieškinio; atsakovas gali pripažinti ieškinį 4) ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį, keisti ieškinio dalyką, pagrindą 5) šalys turi teisę apskųsti priimtą teismo sprendimą, bet gali šia teise nesinaudoti 6) šalys gali vesti bylą pačios arba per atstovus. Projekte numatyta, kad atstovą kai kuriais atvejais turėti bus privaloma (pvz. Kasacine tvarka AT). 7) šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis 8) vykdymo procesas prasideda, paprastai tik išieškotojo iniciatyva. D.principas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis. Bet šis princ. nėra absoliutus, turi ribas ir šalys negali jų peržengti, pvz.Teismas gali netvirtinti taikos sutarties CPK 35str., jei tie veiksmai prieštarauja įstatymui arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymo saugomus interesus. Teismas kontroliuoja D princ. taikymo būdus. Teisingumą vykdo tik teismas. Teisingumas suprantamas 2 prasmėm: materialine teisine ir prigimtine. Materialine teisine – materialinės teisės normų įgyvendinimas panaudojant valstybės prievartą; prigimtine – moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai. Materialine prasme šis principas reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu (K 109str.4d) išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri –ne. Teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas. Atsisakius vykdyti sprendimą, teismas gali panaudoti sankcijas ir priversti vykdyti sprendimą panaudodamas valstybės prievartos aparatą. Ši veikla ypatinga ir turiniu ir forma, jokiai kitai institucijai valstybė nepaveda įgyvendinti tokių f-jų. Šis principas susijęs su teisminės gynybos prieinamumo, teisėjų nepriklausomumo, tinkamo proceso, teisės būti išklausytam principais. Teismas privalo pavestą jam klausimą spręsti vadovaudamasis teisingumo kriterijumi. Tai 2-oji šio principo pusė – moralinė, prigimtinė. Teisėjas turi turėti gyvenimo patirties ir intuityviai suprasti visuomenės nuostatą, kas teisinga, o kas ne, vadovautis pripažintom lygybės, silpnojo gynimo, sąžiningumo ir kt.moralinėmis vertybėmis. Todėl teisingai išspręsti bylą, kai konkrečios teisės normos nėra, net ir kvalifikuotam teisėjui sunku. Teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo principas. Teisėjo nepriklausomumas nėra absoliutus – jį veikia visuomenės procesai, spauda, valstybė. Nepriklausomumą siekiama užtikrinti įv.priemonėm – teisėjų atranka, skyrimo tvarka. Šis princ. įtvirtintas CPK 8 str.: “vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai sprendžia civ.bylas, remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar fizinių asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau nei 75m iki teismo ir teisme, kuriais siekiama paveikti teisėją ar teismą, yra kišimasis į teisėjo arba teismo veiklą ir draudžiami”. CPK 11str.nurodyta, kad teismas negali taikyti įst., prieštaraujančio K, arba kito teisės akto, prieštaraujančio įst. Nesant įst. taikoma įst. ar teisės analogija, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismo proceso viešumo principas. Teisminio nagrinėjimo viešumas 10str. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio, šeimyninio gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti uždaras. Tačiau teismo sprendimo rezoliucinė dalis visada turi būti viešai skelbiama. Teismo proceso viešumas reiškia, kad teismo posėdžių salėje gali dalyvauti kiekvienas 16 m. sulaukęs asmuo. Viešumas pasireiškia tik nagrinėjant bylą iš esmės, t.y. esant III proceso stadijai. Teismo sprendimo priėmimui šis principas netaikomas – sprendimas visada priimamas pasitarimų kambary, kur leidžiama būti tik bylą nagrinėjančiam teisėjui. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas: K29str. įtvirtinta visų asmenų lygybė prieš įstatymą, teismą ar kitas valstybės institucijas ar pareigūnus. Vienas iš tinkamo proceso požymių yra lygios šalių teisės nagrinėjant jų ginčą teisme. Lygiateisiškumas teismo procese reiškia kiekvieno teisę, kad jo byla teisme būtų nagrinėjama pagal vienodas t-kles, be jokios diskriminacijos. Teismas negali būti suinteresuotas, kad bylą laimėtų ieškovas, ar atsakovas. Turi būti užtikrintos vienodos teisės įrodinėti tiesą.Todėl: 1) teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abiejų šalių ir 2) abiem šalims t.b. garantuotos vienodos kovos priemonės: kas neleidžiama ieškovui, tas neleidžiama ir atsakovui ir atvirkščiai. Įtvirtintas CPK 35str. šalių teisės: “šalių procesinės teisės yra lygios”. Valstybinės kalbos proceso principas: teismo procesas vyksta valstybine kalba. Nemokantiems lietuvių klb, ar mokantiems nepakankamai t.b. užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti paaiškinimus ir parodymus, kalbėti teisme ir pareikšti prašymus gimtąja arba jų mokama kalba. Vertėjo paslaugos suteikiamos nemokamai. Proceso kalbos principo pažeidimas, pvz.draudimas kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją, yra besąlygiškas pagrindas sprendimui panaikinti. Žodinis principas: nagrinėdamas bylą žodžiu, teismas gali geriau suprasti šalių reikalavimus ir ištirti bylos aplinkybes, nes raštu ne visada pavyksta viską tiksliai išdėstyti. Žodinis procesas palankesnis šalims sutaikinti ir garantuoja viešumo principo įgyvendinimą. Bet nagrinėjant bylą žodžiu, sunku fiksuoti kiekvieno asmens kalbą. Nagrinėjant bylą pagal rašytinę medžiagą taupomas šalių ir teismo laikas, šalys skatinamos tiksliai formuluoti savo reikalavimus, atsikirtimus, nes žodžiu jų tikslinti nebus galima. Dėl šių priežasčių pritariama mišriam procesui. Žodinis principas reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai žodžiu pateikia paaiškinimus, prašymus, pageidavimus, duoda parodymus ir tt. Rašytiniai, daiktiniai įrodymai, eksperto išvada taip pat analizuojami bei aptariami žodžiu. Teisminio pavedimo tvarka surinktų įrodymų (liudytojas apklaustas buvimo vietoje) turinys, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, ekspertų išvados skelbiami, perskaitomi balsu. Teismas negali riboti dalyvaujančių byloje asmenų kalbos trukmės. Žodinis principas galioja tiek I instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacine tvarka šis principas galioja mažesne apimtimi, nes faktinių aplinkybių ir įrodymų teismas iš naujo netiria. Žodinis princ. įmanomas tik vykstant teismo posėdžiui, t.y. esant bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijai. Tiesioginio dalyvavimo principas: Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus: apklausti liudytojus, išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, ekspertų išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Teismas savo sprendimą gali grįsti tik įrodymais, ištirtais teismo posėdyje. Šalys vykstant teisminiams ginčams remtis gali tik aplinkybėmis, ištirtomis teismo posėdyje. Jei nagrinėjant bylą pasikeičia teismo sudėtis (teisėjas nušalinamas), naujasis teisėjas bylą turi pradėti nagrinėti iš pradžių. Yra tiesioginio dalyvavimo principo išimčių: pvz.bylą nagrinėjantis teisėjas asmeniškai nedalyvauja renkant ir apžiūrint įrodymus, kuriuos buvo pavesta surinkti teisminio pavedimo (CPK 93 str.) arba įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 96 str.). Teisminio nagrinėjimo vientisumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas: CPK 168 str. nustato, kad kiekvienos bylos teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Literatūroje tai vadinama susitelkimo principu. Jis reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus – posėdis turi vykti be pertraukos ir jame neturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Per daromą poilsio pertrauką, teismui nagrinėti kitas bylas draudžiama. Pradėti nagrinėti kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t.y. priėmęs sprendimą, nutraukęs bylą, palikęs pareiškimą nenagrinėtą, sustabdęs bylą, arba atidėjęs jos nagrinėjimą. Kai nagrinėjant bylą keičiasi teisėjų sudėtis (mirus, susirgus), bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir ji privalo būti pradėta nagrinėti iš pradžių. Teismo pasitarimo slaptumo principas: (CPK 216 str.). Papratai galutinė teismo nuomonė susiformuoja tik išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus visas jos aplinkybes, todėl svarbu, kad šios susiformavusios teisėjo nuomonės niekas nepakeistų. Todėl pasitarimų kambaryje, kuri priimamas sprendimas, gali būti tik konkrečią bylą nagrinėjęs teisėjas (-ai). Kitiems asmenims būti pasitarimų kambaryje priimant sprendimą draudžiama. Vykstant pasitarimui teisėjui draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis (pvz. Telefonu). Kai byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma. Teisėjas, nesutinkantis su kitų teisėjų nuomone, savo atskirą nuomonę išdėsto raštu ir ji pridedama prie bylos. Teisėjas neturi teisės skelbti nuomonių, pareikštų ir diskutuotų besitariant pasitarimų kambaryje. Teisės būti išklausytam principas: sprendimas priimamas tik išklausius abi ginčo šalis. Teismas privalo reaguoti į kiekvieną šalies argumentą ar motyvą, juos aptarti ir įvertinti teismo sprendime. Draudžiama riboti šalių kalbų vykstant teisminiams ginčams trukmę. Šio principo nereikia suvokti dogmatiškai. Reikalavimas išklausyti abi šalis nereiškia, kad teismas turi laukti iki begalybės, kol viena šalis teiksis atvykti į posėdį.Nesąžininga šalis negali naudotis teisės būti išklausytai teikiamomis privilegijomis. Šis principas nereikalauja, kad šalis visuomet būtų išklausyta asmeniškai-gali būti išklausyta per atstovą. Proceso operatyvumo principas: Bylos nagrinėjimas spartinamas įvairiais būdais ir priemonėmis: nustatomi procesiniai terminai tam tikriems veiksmams atlikti; taikomos sankcijos už procesinių terminų pažeidimą ir teismo nurodymų nevykdymą; sudaromi bylų nagrinėjimo tvarkaraščiai; nesudėtingos bylos nagrinėjamos paprastesne, pvz. Sumarinio proceso tvarka, šaliai neatvykus, sprendimas priimamas už akių ir tt. Byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, kompetentingų institucijų elgesį, pareiškėjo intereso esmę. Dėl proceso operatyvumo negalima aukoti kitų principų: teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą ir tt. Būtina siekti proceso operatyvumo ir kt. principų pusiausvyros. Laisvo įrodymų vertinimo principas: CPK 65 str.”teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaujantis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.” Šis principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teisėjo kompetencijai, niekas negali nurodyti teisėjui kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, tik teisėjas sprendžia, ar informacija susijusi su byla ir laikytina toje byloje įrodymu. Šis principas taip pat reiškia, kad teisėjas turi vertinti įrodymus neklasifikuodamas jų į blogus ar gerus. Teisėjas privalo laikytis įrodinėjimo t-klių, įrodymų leistinumo ir sąsajumo, privalo įvertinti visus įrodymus, nepalikti nė vieno neaptarto. Draudimo piknaudžiauti procesu principas: K 28 str.”įgyvendindamas savo teises ir laisves, žmogus privalo laikytis LR K ir įst., nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.” K draudžia piktnaudžiauti teise, t.y. įgyvendinti savo subjektines teises tokiais būdais ir priemonėmis, kurie nesuderinami su tų teisių paskirtimi., varžo kitų asmenų teises ar daro jiems žalą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis įvairus: nepagrįstas ieškinys, vengiama atvykti į posėdį ar priimti teismo šaukimą, nevykdomi teismo nurodymai, įvairiais būdais vilkinama byla. CPK 114str. nustato “šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišinimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5 proc.patenkintos ieškininių reikalavimų dalies.” Taikomos sankcijos už neatvykimą į teismo procesą. 3 tema. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai 3.1. Civilinių procesinių teisinių santykių sąvoka ir ypatumai, jų turinys ir forma. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai – civ.proceso teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys vykstant civ.procesui. Ypatumai: 1) specifiniai šių santykių atsiradimo pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai (žr. 3.2.), 2) būdingas sistemingumas ir nuoseklumas (procesas vyksta nuosekliai, vieną jo stadiją keičiant kitai), 3) išsiskiria subjektine sudėtimi (vienas subjektas visada yra teismas – būtinas proceso dalyvis), 4) būdingas glaudus ryšys su materialiniais teisiniais santykiais (pvz.procesinio veiksnumo apimtis priklauso nuo veiksnumo esant materialiniams teisiniams santykiams apimties). 3.2.Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai. Atsiranda, keičiasi ir baigiasi esant: 1) atitinkamai CP teisės normai (pvz. tik CPK 243str. nurodytai pagrindais galima nutraukti bylą); 2) subjektų civiliniam procesiniam teisnumui (t.y. kad asmenys galėtų tapti šių santykių subjektais, jie privalo būti teisnūs civiline prasme); 3) juridiniams faktams (ne bet kokie, o tik CP teisės normų numatyti procesiniai veiksmai; įvykiai, kaip juridiniai faktai, tiesioginės įtakos santykiams nedaro: jie yra tik pagrindas t.t. procesiniams veiksmams atlikti, pvz. Vienai šaliai mirus, procesiniai teisiniai santykiai nutrūks arba pasikeis tik teismui priėmus nutartį nutraukti arba sustabdyti bylą.) 3.3. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas. Teismas kaip privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Teismo ir teisėjo vaidmuo civ.procese. Asmenys, dalyvaujantys byloje. Kiti proceso dalyviai. CP veikia 3 grupės asmenų: 1) teismas – privalomas bet kokio CPT santykio subjektas, be teismo negali nei atsirasti nei pasibaigti CPT santykiai, o tik priėmus procesinį nutarimą. Šia prasme CPT yra viešoji teisė, nes privalomas subjektas teismas. Teismas atlieka vadovavimo procesui f-jas. Žr. Teisėjo vadovavimo procesui principą – viskas tinka. 2) dalyvaujantys byloje asmenys. Byloje dalyvaujantys asmenys pagal intereso pobūdį skirstomi į asmenis, turinčius privatų interesą (šalys, tretieji asmenys) ir asmenis, turinčius viešąjį interesą (prokuroras, valstybinio valdymo institucijos). Byloje dalyvaujantys asmenys pgl. CPK 30str.1d.: yra ”šalys, 3-ieji asmenys, šalių ir 3-ųjų asmenų atstovai, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, bei atskiri fiziniai asmenys, dalyvaujantys CPK 55str.nurodytais pagrindais”. Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis – asmenų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (jį turi visi asmenys, bet nevienodą). Vieniems (šalims, 3-iesiems asmenims) būdingas ir materialinis teisinis ir procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Šis suinteresuotumas – privatus. Kitiems būdingas tik procesinis teisinis suinteresuotumas(šalių atstovams, prokurorams). Materialinis teisinis suinteresuotumas – pasireiškia tiesiogine sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų materialinėms teisėms ir pareigoms (pvz. Atsakovas įpareigojamas perduoti ieškovui turtą, grąžinti skolą, o nepatenkinus ieškinio – ieškovas patirtų neigiamų materialinių teisinių pasekmių). Procesinis teisinis suinteresuotumas – reiškia dalyvaujančių byloje asmenų pastangas, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje (pvz. Ieškovas siekia, kad teismas savo sprendimu ieškinį patenkintų, o atsakovas - kad atmestų). Dalyvaujantys byloje asmenys turi pakankamai procesinių teisių savo materialinėms teisėms ir interesams apginti. Bendrosios dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės įtvirtintos CPK 31str. (teisė susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos išrašus, nuorašus, teikti įrodymus ir tt.) Bendra dalyvaujančių yloje asmenų procesinė pareiga – sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis. 3) kiti proceso dalyviai. Jie nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir atlieka procese pagalbinį vaidmenį – tai liudytojai, ekspertai, vertėjai. Kiti proceso dalyviai neturi tokių procesinių teisių, kokias įstatymas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims, o turi specifines teises ir pareigas (pvz.liudytojo teisės ir pareigos – privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus, turi teisę gauti savo turėtų išlaidų atlyginimą). 3.4. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. CPK 32str. “Galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas (civilinis procesinis teisnumas) pripažįstamas lygiomis dalimis visiems LR piliečiams, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, tiek turinčioms juridinio asmens teises, tiek ir jų neturinčioms.” Teisnumas – galėjimas būti CP teisės santykių subjektu. Fiziniai asmenys teisnumą įgyja nuo gimimo momento, teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus; juridiniai – nuo registravimo. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat, kaip LR piliečių. Nėra tiesioginės galimybės riboti teisnumą. Bet procesinis teisnumas susijęs su materialiniu teisnumu, t.y. su galėjimu turėti materialines teises ir pareigas, todėl apribojus asmens materialinį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir jo procesinis teisnumas(pvz. Asmuo, iš kurio atimta teisė dirbti advokatu, negali turėti procesinių teisių, kurias turi tik advokatai). Civilinis procesinis veiksnumas- galėjimas asmeniškai (savo veiksmais) įgyvendinti subjektines procesines teises ir vykdyti pareigas. Procesinis veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Besikreipiančio į teismą neveiksnaus asmens pareiškimą teisėjas atsisako priimti. Jei iš neveiksnaus pareiškimas priimamas 3-oje proceso stadijoje jis paliekamas nenagrinėtas. Jei šalis netenka veiksnumo jau iškėlus bylą, ji sustabdoma, kol bus paskirtas neveiksnaus asmens įstatyminis atstovas. Fiziniai asmenys, neturintys materialinio veiksnumo, neturi ir procesinio veiksnumo, o jų procesines teises įgyvendina ir interesus gina įstatyminiai atstovai – tėvai, įtėviai ar globėjai. Materialinėje ir procesinėje teisėje veiksnumo apimtis vienoda. Fiziniai asmenys pagal veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes: 1) turintys visišką procesinį veiksnumą (tai 18m. asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais ar ribotai veiksniais; įgyvendina teises pats, arba per atstovą); 2) turintys ribotą procesinį veiksnumą (pgl Valentiną: dalinis procesinis veiksnumas): nepilnamečiai nuo 15-18 metų (pvz. Nepilnametis dirba ir jam neišmoka atlyginimo - gali savarankiškai ginti savo teisę; amžius naujam CK 14-18 m), įstatymo nustatytais atvejais ir nepilnamečiai iki 15 m.(pvz. Įstatymas nenumato minimalaus amžiaus, kurio sulaukęs asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas, todėl liudytojas gali būti ir mažametis); ir asmenys, kurie teismo sprendimu yra pripažinti ribotai veiksniais (asmuo gali savarankiškai įgyvendinti teises kai kuriose srityse, kuriose yra veiksnus: šeimos, darbo). 3) neturintys procesinio veiksnumo: nepilnamečiai iki 15m., ir asmenys, kuriems įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti neveiksniais. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios piliečiai jie yra, arba nuolat gyvena, įstatymus. Teisnumas ir veiksnumas dažnai painiojami. Pvz. Tėvystės nustatymas – ieškovas – vaikas, motina – įstatyminė atstovė. Teisnumas pripažįstamas ir neveiksniems. Jo teises realizuoja kiti asmenys, ieškovas – neveiksnus asmuo, jo globėjas tik realizuoja neveiksnaus asmens teises. Kai žalą padaro valstybės pareigūnas, atsakovas – valstybė. Ją atstovauja tam tikra institucija. Veiksnumo apimtis priklauso nuo amžiaus, psichinės sveikatos – yra išimčių (liudija mažametis). Įsigaliojus naujam CK, procese bus pakitimų: 1) sumažės amžius daliniam veiksnumui 2) 3.164 str. 2d. Dėl savo teisių, jei jas pažeidžia tėvai, vaikas į teismą gali kreiptis nuo 14 m., o iki 14 m. į vaiko teisių apsaugos instituciją. 3) asmenį, sulaukusį 16 m. gali pripažinti visiškai veiksniu 4) 2.11 str. nurodyti veiksmai, kurių negalės atlikti asmuo, kurio veiksnumas apribotas (pvz. Sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį). Jei asmuo yra visiškai veiksnus materialinėje teisėje, tai yra visiškai veiksnus ir procesinėje. Pvz. Sudarius santuoką – įgyja ir materialinį ir procesinį veiksnumą. 4 tema Civilinio proceso šalys 4.1. Šalių sąvoka, jų skirtumas nuo kitų civilinių procesinių teisinių santykių subjektų Šalių sąvoka būdinga ne tik procesinei teisei – ji žinoma ir materialinėje teisėje. Čia šalimis laikomi materialinių teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Kilus ginčui suinteresuota materialinio teisinio santykio šalis kreipiasi į teismą su prašymu jį išspręsti. Kartu materialinio teisinio santykio šalys įgyja naują teisinę padėtį – jos tampa procesinių teisinių santykių subjektais – proceso šalimis. Šalys – materialinės teisės subjektai, kurios ginčą spręsti perduoda teismui. Pagal CPK 34 str. yra dvi civilinio proceso šalys – ieškovas ir atsakovas. Ieškovas – materialinio teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialinėms teisėms ir interesams kreipiasi su reikalavimu į teismą dėl teisinės gynybos. Atsakovas – ieškovo materialines teises ar interesus pažeidusi materialinio teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Procese visuomet yra dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Tad šalių skaičius nepriklauso nuo procese iš tikrųjų dalyvaujančių asmenų skaičiaus. Ieškovo ir atsakovo pusėje gali būti ne vienas, o keli ar net kelios dešimtys asmenų (procesinis bendrininkavimas), tačiau šalys vis tiek bus dvi. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti toliau nagrinėjama. CPK 34 str. Šalys Civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai asmenys, taip pat įmonės, įstaigos, organizacijos, tiek turinčios juridinio asmens teises, tiek ir jų neturinčios. Asmeniui, kurio interesais byla pradėta pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fizinio asmens pareiškimą tais atvejais, kada pagal įstatymus kreipiamasi į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai, teismas praneša apie pradėtą bylą. Tas asmuo dalyvauja byloje kaip ieškovas. Šalys turi tik joms būdingų bruožų, skiriančių jas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų: 1) procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu, t.y. šalys personifikuoja procesą, civilinę bylą; 2) dažniausiai šalys yra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektai; 3) civiliniame procese šalys įgyvendina dispozityvumo principą: procesas pradedamas šalių iniciatyva, šalių iniciatyva jis gali būti ir baigiamas; 4) šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra ir procesinis teisinis, ir materialinis teisinis; šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti ne tik kad teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, bet ir kad tas sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialinėms teisėms ir pareigoms (tik šalys gali reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą); 5) šalys turi tik joms būdingų procesinių teisių ir pareigų: šalys turi visas procesines teise nurodytas CPK 31 str., tačiau turi ir papildomų teisių, pvz. ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti atsikirtimus ir t.t. Apibendrinant, kas aptarta, civilinio proceso šalis galima apibūdinti kaip tikėtinus materialinių teisinių santykių subjektus, kurie turi specifinių procesinių teisių ir pareigų ir kurių ginčas dėl teisės nagrinėjamas teisme bei kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra materialinis teisinis ir procesinis teisinis arba tik procesinis, bet jie veikia savo vardu. 4.2. Šalių procesinės teisės ir pareigos CPK 31 str. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigos Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus teismui žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas. Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję CPK 111² str. nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus CPK numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. CPK 35 str. Šalių teisės Šalių procesinės teisės yra lygios. Be teisių, numatytų CPK 31 str., ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškininius reikalavimus arba atsisakyti nuo ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas, gali būti, teismo antstoliui atliekant sprendimo vykdymo veiksmus. Asmenys, kurie dalyvauja ypatingosios teisenos bylose, turi šalių teises ir pareigas, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Be bendrų visiems dalyvaujantiems asmenims procesinių pareigų, šalys turi ir specifinių procesinių pareigų: a) pareiga įrodyti ir pateikti įrodymus (CPK 58 str. Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktųjų įrodymų neužtenka, teismas pasiūlo šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.); b) pareiga mokėti teismo išlaidas (CPK 112 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas); c) pareiga mokėti išlaidas advokatui ar advokato padėjėjui ir kitam atstovui (CPK 113 str. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas dalyvavusio byloje advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti…); d) pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl sugaišto laiko (CPK 114 str. Šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5 proc. patenkintos ieškininių reikalavimų dalies) ir kt. Abi šalys turi bendrų teisių: a) teisę sudaryti taikos sutartį (CPK 35 str.); b) teisę reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą (CPK 35str.); c) teisę perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 28 str. Įstatymo ar tarptautinių sutarčių numatytais atvejais ginčas, kilęs iš civilinių teisinių santykių, šalių susitarimu, gali būti perduodamas spręsti trečiųjų teismui (arbitražui)); d) teisę nustatyti bylos teismingumą (CPK 140 str. Šalys gali, tarpusavio susitarimu, pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą) ir kt. 4.3. Tinkama ir netinkama šalis Kaip žinoma, iki teismui priimant sprendimą daroma tik prielaida, kad ieškovas ir atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektai, t.y. preziumuojama juos esant tinkamomis šalimis. Nagrinėjant bylą ši prielaida gali nepasitvirtinti, paaiškėjus, jog viena šalis arba abi šalys yra netinkamomis. Ar šalis tinkama, galima nustatyti tik konkretiems materialiniams teisiniams santykiams tinkamai taikant materialinės teisės normas. Netinkamu ieškovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturintis teisės pareikšti atsakovui reikalavimą. Netinkamu atsakovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturintis pareigos atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą. 4.4. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama Netinkama šalis turi būti pakeista tinkama pagal CPK 37 str. nustatytas taisykles. CPK 37 straipsnis. Netinkamos šalies pakeitimas Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali ieškovo sutikimu pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Pakeitus netinkamą šalį arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais ar įtraukus antrąjį atsakovą, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžios. Čia svarbūs sekantys aspektai: a) pakeisti netinkamą šalį tinkama galima tik vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, pakankamai ištyrus faktines ir teisines bylos aplinkybes, tačiau tik iki priimant teismo sprendimą. Pakeisti netinkamą šalį galima tik pirmosios instancijos teisme. Apeliacinėje instancijoje to daryti negalima, nes tinkama šalis prarastų teisę į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka netinkamos šalies pakeisti tinkama taip pat negalima, nes kasacine tvarka remdamasis byloje esančia medžiaga teismas sprendžia tik teisės, bet ne faktinius bylos klausimus; b) keisti netinkamą šalį tinkama galima tik ieškovo (tiek tinkamo, tiek netinkamo) sutikimu; c) pakeitus netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir vėl pradėtas iš naujo. Keičiant netinkamą ieškovą tinkamu, galimi keturi variantai: a) pirma, jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas ieškovas (kuriam teismas turi pranešti apie galimybę įstoti į procesą kaip tinkamam ieškovui) pareiškia norą į jį įstoti, teismas priima nutartį pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu, o bylos nagrinėjimą atideda. Tinkamas ieškovas šiuo atveju turi įstoti į bylą laikydamasis visų proceso įstatymų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti. b) Antra, jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas, gavės teismo pranešimą, nepareiškia noro į jį įstoti, teismas bylą nutraukia CPK 243 str. 4 punkto pagrindu, nes byloje nelieka ieškovo. Įtraukti į bylą tinkamo ieškovo teismas negali, nes tai prieštarautų dispozityvumo principui. Tinkamo ieškovo atsisakymas įstoti į bylą neatima iš jo teisės pareikšti ieškinį ateityje, nes teisės kreiptis į teismą atsisakymo galiojantys įstatymai nepripažįsta (CPK 4 str.); c) Trečia, jeigu netinkamas ieškovas nesutinka pasitraukti iš proceso, o tinkamas ieškovas pareiškia norą į jį įstoti, teismas priima nutartį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įstojimo į procesą, o bylos nagrinėjimą atideda. Netinkamo ieškovo teismas negali pašalinti iš proceso prieš jo valią, nes tai taip pat prieštarautų dispozityvumo principui. Nors netinkamas ieškovas neturi materialinės reikalavimo teisės, tačiau jis jau tapęs dalyvaujančiu byloje asmeniu – šalimi procesine prasme, turinčia procesines ieškovo teises ir todėl galinčia disponuoti tik jomis. Antra vertus, tinkamas ieškovas negali įstoti į bylą kaip ieškinio bendrininkas, nes jo ir netinkamo ieškovo interesai nesutampa. Tokiu atveju teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamo ieškovo ieškinį atmeta, o trečiojo asmens (t.y. tinkamo ieškovo) ieškinį patenkina (kai tam yra reikiamas pagrindas); d) Ketvirta, jeigu netinkamas ieškovas nesutinka pasitraukti iš proceso ir tinkamas ieškovas nepareiškia noro į jį įstoti, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Kadangi netinkamas ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, teismas jo ieškinį atmeta. Šiuo atveju atsakovas gali reikalauti, kad jam iš netinkamo ieškovo būtų priteista atlyginti nuostolius už sugaištą laiką (CPK 114 str.), nes netinkamo ieškovo nesutikimas pasitraukti iš proceso, net ir paaiškinus jį neturit reikalavimo teisės, gali būti laikomas nepagrįsto ieškinio pareiškimu. Keičiant netinkamą atsakovą tinkamu, galimos dvi situacijos: a) pirma, jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu: netinkamas atsakovas iš proceso pašalinamas, o tinkamas į jį įtraukiamas. Byla atidedama, kad naujasis atsakovas galėtų pasirengti gintis nuo ieškinio. Po to byla pradedama nagrinėti iš naujo. Atsakovo (tiek tinkamo, tiek netinkamo) sutikimo nereikia; b) antra, jeigu ieškovas nesutinka, kad netinkamas atsakovas būtų pakeistas tinkamu, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir ieškovo ieškinio, kaip pareikšto netinkamam atsakovui, netenkina (CPK 37 str.). 4.5. Procesinis bendrininkavimas Materialinė teisė numato nemažai atvejų, kai vienoje arba abiejose materialinio teisinio santykio pusėse yra ne vienas, o du ar daugiau subjektų. Antai turtas nuosavybės teise gali priklausyti keliems asmenims, žala gali būti padaryta kelių asmenų bendrais veiksmais, kūrinys gali būti sukurtas kelių bendraautorių ir t.t. Kilus ginčui iš tokio materialinio teisinio santykio, visiems šio santykio subjektams turi būti užtikrinta galimybė dalyvauti procese. Tad reikalavimo teis gali priklausyti ne vienam, o keliems asmenims. Atitinkamai pareiga atsakyti į pareikštą reikalavimą gali atsirasti ne vienam, o keliems asmenims. Taigi ieškovo arba atsakovo pusėje gali dalyvauti ne vienas, o keli asmenys. Atvejai, kai ieškinį pareiškia keli asmenys arba jis pareiškiamas keliems asmenims, vadinami procesiniu bendrininkavimu. CPK 36 straipsnis. Kelių ieškovų arba atsakovų dalyvavimas byloje Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams. Kiekvienas iš ieškovų arba atsakovų antrosios šalies atžvilgiu stoja procese savarankiškai. Bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Bendraieškovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą nukreiptą į atsakovą. Bendraatsakovai – tai keli asmenys, kurie turi bendrą interesą atlyginti (įvykdyti pareigą). Asmenys, dalyvaujantys vienos iš šalių pusėje, atitinkamai vadinami ieškinio arba atsakomybės bendrininkais. Pagal tai, kurios šalies pusėje yra, procesinis bendrininkavimas skirstomas į: a) aktyvųjį (kai yra keli ieškinio bendrininkai); b) pasyvųjį (kai yra keli atsakomybės bendrininkai); c) mišrųjį (kai yra keli ieškinio ir keli atsakomybės bendrininkai). Pagal bendrininkų dalyvavimo procese būtinumą skiriamas: 1) privalomasis procesinis bendrininkavimas – jis atsiranda tada, kai materialinių teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai – bendra teisė arba pareiga – ir atskirai nagrinėti kiekvienam iš jų pareikštų reikalavimų negalima, pavyzdžiui, kai šalis sieja nedaloma prievolė. Privalomojo bendrininkavimo atveju į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti visi bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas turi įtakos visų jų teisėms ir interesams. Pavyzdžiui, atidalijant turtą, esantį bendrąja nuosavybe, į bylą privalu įtraukti visus bendraturčius; bylose dėl bendros atsakomybės būtina įtraukti visus skolininkus; bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir bylose dėl paveldimo turto reikia įtraukti visus įpėdinius ir t.t. Esant privalomajam bendrininkavimui, galioja šios taisyklės: a) į bylą būtina įtraukti visus bendrininkus, todėl pranešimas apie bylos nagrinėjimo data, vietą ir laiką turi būti nusiųstas visiems, tačiau tai nereiškia, kad teismas savo iniciatyva gali įtraukti bendrininką į bylą – jo pareiga yra jį informuoti apie bylą, o įstoti į procesą ar ne, gali nuspręsti tik pats asmuo; b) dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas (CPK 228 str.); c) sprendimas, priimtas neįtraukus į procesą kurio nors bendrininko, turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 2 d. 4 p.); d) vieno bendrininko veiksmai, pavyzdžiui, ieškinio pripažinimas, galioja tik kai juos patvirtina visi bendrininkai; e) teismo sprendimą apskundus vienam bendrininkui, laikoma apeliacinį skundą padavus ir kitų bendrininkų interesais. 2) neprivalomas procesinis bendrininkavimas – tokiu atveju glaudaus bendrininkų materialinių teisių ir pareigų ryšio nėra, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas dėl kiekvieno iš jų. Pavyzdžiui, nesančiam kuriam nors bendrininkui pareikštą reikalavimą teismas gali išskirti į atskirą bylą (CPK 149 str.). Neprivalomasis bendrininkavimas esti, kai keli asmenys turi bendrą reikalavimą arba jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo. Pavyzdžiui, jeigu autoavarijoje atsakovas apgadino kelių savininkų automobilius, tai visi jie gali pareikšti ieškinį bendrai arba kiekvienas skyrium. Dėl šios priežasties taisyklių, taikomų privalomajam bendrininkavimui, esant neprivalomajam bendrininkavimui neprivalu laikytis. Šiuo atveju bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jų atlikti veiksmai kitų bendrininkų teisėms ir pareigoms įtakos nedaro. Bendrininkus visada jungia bendras interesas. Antai, patenkinus vieno ieškinio bendrininko reikalavimą, būtų patenkintas ir kito ieškinio bendrininko reikalavimas. Bendrininkai procese gali dalyvauti savarankiškai, tačiau gali ir pavesti savo interesams atstovauti vienam iš bendrininkų (CPK 36, 48 str. 1 d. 6 p.). Procesinis bendrininkavimas gali atsirasti jau keliant civilinę bylą. Jis taip pat gali atsirasti rengiantis arba vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, kai bendrininkai įstoja į jau prasidėjusį procesą. Teismas, priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, turi detalizuoti, kuri sprendimo dalis susijusi su kiekvienu iš jų, arba nurodyti, kad išieškojimo teisė yra bendra. Priimdamas sprendimą dėl kelių atsakovų, teismas privalo aptarti, ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai arba papildomai (CPK 228 str.). Procesinio bendrininkavimo instituto tikslai ir paskirtis yra dvejopi. Pirma, jis padeda taupyti ir šalių, ir teismo darbo laiką. Vietoj kelių atskirų bylų visi reikalavimai išnagrinėjami vienoje byloje. Antra, priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų ir taip išvengiama galimo sprendimų prieštaravimo. Bendrosios teisės sistemos šalyse procesinis bendrininkavimas nežinomas, ten egzistuoja grupinio ieškinio institutas (Anglija, JAV). 4.6. Procesinių teisių perėmimas Materialinėje teisėje nustatyti atvejai, kai teisinio santykio šalimi esantys asmenys gali pasikeisti. Pavyzdžiui, kreditorius gali perleisti savo reikalavimą, skolininkas – perkelti skolą kitam asmeniui. Be to, materialinių teisinių santykių subjektu asmuo gali nustoti būti ir dėl objektyvių priežasčių (dėl fiz.asmens mirties, juridinio asmens likvidavimo ar reorganizavimo). Atsiradus šioms aplinkybėms, materialinėje teisėje įvyksta teisių perėmimas (bendras arba dalinis). Tokių santykių subjektai, buvę civilinio proceso šalimis, iš proceso taip pat pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams. Šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui – vadinamas procesinių teisių perėmimu. CPK 41 straipsnis. Procesinis teisių perėmimas Tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pasibaigimas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas. Pagal atsiradimo pagrindą procesinis teisių perėmimas gali būti: a) įstatyminis – kai teisių perėmimas atsiranda ex officio, be šalių valios (pvz. mirus fiz.asmeniui); b) savanoriškas – atsirandantis teisių perleidėjo ir perėmėjo sutarties pagrindu. Pagal perimamų teisių apimtį: a) universalusis – kai perimamos/perduodamos visos teisės; b) singuliarinis – dalies teisių perėmimas/perdavimas. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas materialinėje teisėje. Todėl, iš proceso pasitraukus vienai šaliai, teismas turi sustabdyti bylą, kol paaiškės asmens materialinių teisių perėmėjas (CPK 239 str. 1 d.). Ieškovo teises perėmęs teisių perėmėjas gali ir atsisakyti įstoti į procesą, o teismas, priėmęs tokį atsisakymą, prilygstantį ieškinio atsisakymui, bylą nutraukia. Kai kurios materialinės teisės ir pareigos yra grynai asmeninės, tiesiogiai susijusios su teisės subjektu, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Esant tokiems materialiniams teisiniams santykiams teisių perėmimas neleidžiamas. Tokiu atveju negali įvykti ir procesinis teisių perėmimas, o teismas bylą turi nutraukti (CPK 243 str. 7 p.). Teisių perėmėjas, įstodamas į bylą, turi legitimuotis, t.y. pateikti įrodymų, patvirtinančių teisių perėmimą materialinėje teisėje, pavyzdžiui, paveldėjimo teisės liudijimą. Kelis teisių perėmėjus teismas privalo informuoti apie galimybę įstoti į bylą. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų privalomi tam asmeniui, į kurio vietą įstojo teisių perėmėjas. Pavyzdžiui, šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties teisių perėmėjas negali ginčyti. Taip pat teisių perėmėjui privalomi kiti šalių atlikti veiksmai: faktų pripažinimas, ieškinio atsisakymas, ieškinio pripažinimas ir t.t. Procesinių teisių perėmimo ir netinkamos šalies pakeitimo tinkama skirtumai: a) procesinių teisių perėmimo atveju vieno asmens teisės ir pareigos pereina kitam asmeniui, tuo tarpu keičiant netinkamą šalį tinkama teisių perdavimas neįmanomas dėl paprasčiausios priežasties – netinkama šalis, nebūdama materialinio teisinio santykio subjektu, neturi ko perduoti; b) procesinio teisių perėmimo atveju visada vienas asmuo iš proceso pasitraukia, o kitas į jį įstoja. Negalimas ir teisėto perleidėjo, ir perėmėjo dalyvavimas procese. Tuo tarpu netinkama ir tinkama šalys procese gali dalyvauti kartu; c) procesinis teisių perėmimas galimas esant bet kuriai teismo stadijai, netinkamą šalį pakeisti tinkama įmanoma tik rengiantis arba vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui; d) keičiant netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas atidedamas ir pradedamas iš naujo, procesinio teisių perėmimo atveju byla sustabdoma ir atnaujinama nuo tos stadijos, kai ji buvo sustabdyta. 5 tema Tretieji civilinio proceso asmenys 5.1. Trečiųjų asmenų sąvoka, požymiai ir rūšys Trečiaisiais asmenimis laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, arba patys įstojantys į jau prasidėjusį procesą siekdami apginti savo teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, arba šalių įtraukiami į jau prasidėjusį procesą turint tikslą apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, susijusį su šalių ginčo objektu. Trečiaisiais asmenimis gali būti ir asmenys, kurie tokio reikalavimo nors ir neturi, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių. (Pavyzdžiui, rangovas turi sutartį su užsakovu ir su subrangovu – byloje tarp rangovo ir užsakovo subrangovas bus trečiuoju asmeniu). Mikelėnas: Tretieji asmenys – asmenys, kurie įstoja į šalių pradėtą procesą ir dalyvauja procese arba pareikšdami savarankišką interesą arba gindami savo kažkokį interesą. Tretiesiems asmenims būdingi šie požymiai: a) jie visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą, t.y. procesą pradeda ne jie, o šalys; b) teismo sprendimas gali paveikti (tiesiogiai ir netiesiogiai) jų teises, pareigas ir interesus; c) dažniausiai tretieji asmenys nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektai ir jų materialiniai teisiniai santykiai su viena iš šalių kitokie; d) trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa. Pagal materialinių teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdį bei trečiojo asmens suinteresuotumą bylos baigtimi tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis: a) tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus; b) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. 5.2. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos Tretiesiems asmenims taikomos bendrosios nuostatos: CPK 31 straipsnis. Dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigos Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išsirašyti iš jos išrašus, pasidaryti nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais teisminio nagrinėjimo eigoje kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias jiems suteikia šis kodeksas. Dalyvaujantys byloje asmenys, sumokėję šio kodekso 111(2) straipsnyje nustatytą užmokestį, turi teisę gauti bylos medžiagos ar jos dalies kopiją. Kopija, išskyrus Civilinio proceso kodekso numatytus atvejus, nelaikoma bylos dalimi, oficialiu dokumentu ar nuorašu. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. 5.3. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus CPK 38 straipsnis. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą, iki teismui priimant sprendimą. Jie turi visas ieškovo teises ir pareigas. Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ir vienos ar abiejų šalių teisiniai santykiai tokie, kad jų interesai tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Todėl šie tretieji asmenys turi teisę pareikšti savarankišką reikalavimą, susijusį su ginčo objektu. Kartais toks trečiasis asmuo gali būti net ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektu. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad ieškovas yra netinkamas (t.y. nustačius jį neturint reikalavimo teisės), tačiau atsisako pasitraukti iš proceso, tinkamas ieškovas į procesą įstoja kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą (CPK 37 str.) Šiuo atveju būtent jis ir yra tikrasis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas. Šios rūšies tretieji asmenys nuo ieškovo skiriasi tik tuo, kad ne jie, o ieškovas pradeda procesą ir kad jų bei ieškovo interesai skiriasi. Asmuo gali įstoti į procesą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jeigu reikalavimas pareikštas dėl to paties ginčo objekto, t.y. ieškovo ir trečiojo asmens reikalavimai susiję. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į procesą įstoja laikydamasis nustatytos tvarkos: jis privalo surašyti ieškininį pareiškimą, sumokėti žyminį mokestį ir t.t. Teismingumą šiuo atveju lemia bylos tarp ieškovo ir atsakovo teismingumas (CPK 141 str.). Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, ir ieškovo ieškinio dalykas paprastai sutampa, pavyzdžiui, abu reikalauja pripažinti jiems nuosavybės teisę į tą patį objektą. Tačiau ieškinių dalykai gali ir skirtis, pavyzdžiui, ieškovas gali reikalauti pripažinti namo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, o trečiasis asmuo – pripažinti jam nuosavybės teisę į pusę namo. Teismas negali savo iniciatyva įtraukti į procesą trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą. Nustatęs esant asmenį, į prasidėjusią bylą galintį įstoti su savarankišku reikalavimu, teismas tik praneša jam apie bylos, į kurią jis gali įstoti, nagrinėjimą. Trečiasis asmuo gali įstoti į bylą iki teismui priimant sprendimą. Trečiajam asmeniui įstojus į bylą, jos nagrinėjimas turi būti atidėtas. Jeigu asmuo atsisako įstoti į procesą, teismas negali spręsti jo teisių ir pareigų klausimo (CPK 343 str. 2 d. 4 p.). Įstojęs į bylą jis įgyja tokias pat procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovas. 5.4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų CPK 39 straipsnis. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje, iki teismui priimant sprendimą, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje, taip pat šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškininius reikalavimus atsisakyti nuo ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį; jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai šalių materialinio teisinio santykio subjektai. Jie nėra susiję su ginčo objektu, vadinasi, negali turėti savarankiškos reikalavimo teisės. Tačiau šie tretieji asmenys susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių. Materialinėje teisėje yra nemažai atvejų, kai viena materialinio teisinio santykio šalis susijusi teisiniais santykiais su kitais subjektais, kurie turėtų būti įtraukti į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Pavyzdžiui, pareiškus ieškinį įgaliotiniui, perįgaliojusiam kitą asmenį atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau apie tai nepranešusiam įgaliotojui, įgaliotinio pusėje kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų privalo įstoti į bylą ir asmuo, kuriam perduotas įgaliojimas. Prievolės neįvykdę tretieji asmenys turi įstoti į bylą kaip tretieji asmenys skolininko (atsakovo) pusėje. Kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pirkėjo pusėje turi įstoti į bylą pardavėjas, pareiškus ieškinį dėl daikto paėmimo iš pirkėjo. Bylose, kylančiose iš komiso sutarties, komisionieriaus pusėje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turėtų įstoti komitentas. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į bylą įstoja savo iniciatyva arba į procesą įtraukiamas šalių prašymu ar teismo iniciatyva (CPK 39 str.). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi visas CPK 31 str. nurodytas procesines teises ir pareigas bei šalių procesines teises ir pareigas, išskyrus teises, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir priklausančias tik šalims (CPK 39 str. 2 d.). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiško reikalavimo, gali įstoti į bylą tik ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nors įstatymas apie tai visai nekalba). Paprastai trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įstojimo ar įtraukimo į procesą pagrindas yra vienos šalies galimybė ateityje pareikšti jam regresinį ieškinį. Tačiau įmanomi atvejai, kai trečiasis asmuo ateityje gali patirti ir kitokio pobūdžio poveikį iš šalies, su kuria susijęs teisiniais santykiais. Taigi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiško reikalavimo, į procesą gali įstoti ar būti įtraukti esant dviem aplinkybėms: a) esant tam tikriems jo ir vienos ginčo šalies materialiniams santykiams; b) esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi, pasireiškiančiam tuo, kad būsimasis teismo sprendimas byloje gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, jų teisėms ir pareigoms. Tačiau teismas, išspręsdamas byla, negali kartu išspręsti ir trečiojo asmens teisių ir pareigų, susijusių su šalimi, su kuria jis turi teisinių santykių, klausimo. Tai turi būti nagrinėjama atskiroje, naujoje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o buvęs trečiasis asmuo – atsakovas. Tokią padėtį paprastai lemia tai, jog šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja tik įsiteisėjus dėl šalių priimtam teismo sprendimui. 6 tema Prokuroro, kitų valstybės institucijų, profsąjungų, įstaigų, organizacijų ir atskirų piliečių, ginančių viešą bei privatų interesą, dalyvavimas civiliniame procese 6.1. Prokuroro, kitų valstybės institucijų, profsąjungų, įstaigų, organizacijų ir atskirų piliečių, ginančių viešą bei privatų interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai ir tikslas CPK 5 straipsnis. Civilinės bylos iškėlimas teisme Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą; 2) pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei fizinių asmenų pareiškimą - tais atvejais, kada pagal įstatymus jie gali kreiptis į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. CPK 55 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Svarbu – tik įstatymų numatytais atvejais, bei siekiant apginti valstybės ir kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus (taip pat dažnai sakoma – viešus ir privačius interesus). Dabar panagrinėsime keletą įstatymuose numatytų atvejų. Prokuratūros įst. 31 straipsnis. Valstybės teisėtų interesų bei asmenų pažeistų teisių gynimas 1. Prokuroras, gavęs pareiškimą ar kitą informaciją apie valstybės teisėtų interesų bei asmenų teisių pažeidimus, įstatymo nustatyta tvarka rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, jei: 1) pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai; 2) pažeisti valstybės turtiniai bei kiti teisėti interesai, o pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. 2. Jeigu pirmojoje šio straipsnio dalyje nurodyto pareiškimo nagrinėjimas priklauso kitų institucijų kompetencijai, jis persiunčiamas pagal priklausomumą. Įstatymai suteikia galimybę ir kitoms institucijoms, ne tik prokurorui, kreiptis į teismą - valstybinio valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims. Taip yra todėl, kad viešasis interesas suprantamas plačiau – prokuroras gali nežinoti apie viešo intereso pažeidimą dėl didelio užimtumo. Atvejai (sąrašas nepilnas, tik tai ką paminėjo Mikelėnas): 1) Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įst. (2000 05 25) – kontrolierius gali priimti sprendimą pareikšti ieškinį teisme; 2) Produktų saugos įst. (1999 06 01) – visuomeninės vartotojų teisių apsaugos organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva gali pareikšti ieškinį teisme; 3) Vartotojų teisių gynimo įst. (2000) – visuomeninės vartotojų organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva … ; 4) Maisto įstatymas (2000 04 04) – analogiškai; 5) Autorių teisių ir gretutinių teisių įst. – kolektyvinės administravimo organizacijos turi teisę be autoriaus prašymo kreiptis į teismą dėl honoraro išieškojimo iš autorines teises pažeidusio asmens; 6) Profesinių sąjungų įst. – jei darbdavys priima sprendimą, pažeidžiantį darbuotojo interesus, profsąjunga gali ginčyti tokį sprendimą teisme (gina visų dirbančiųjų interesus, ne tik konkretaus asmens); 7) Įmonių įst. – valstybės ir savivaldybės atitinkamos institucijos; 8) Vertybinių popierių įst. – vertybinių popierių komisija turi teisę kreiptis į teismą dėl investitorių interesų pažeidimo nuo finansinių maklerių neteisėtų veiksmų; 9) Vyriausybės nutarimas dėl rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos nuostatų – ši tarnyba gali kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, jei jie nevykdo savo pareigų; Tam tikrais atvejais į teismą kreiptis gali ir pavienis asmuo, gindamas kito asmens interesus, pvz. NCK numato, kad niekinio sandorio negaliojimo klausimą gali iškelti bet koks asmuo, ne tik šalis (pvz. sandoriai, susiję su prekyba žmogaus organais ir t.t. – pažeidžiamas viešasis interesas). Ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, siekdami paginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei organizacijai ar pavieniam asmeniui teisės kreiptis į teismą su pareiškimu kito asmens teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį pareiškimą CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jeigu byla jau iškelta, teisėjas ją turi nutraukti CPK 243 str. 1 punkto pagrindu. 6.2. Bylos iškėlimo išvardintų institucijų ir asmenų iniciatyva sąlygos. 6.3. Jų procesinės teisės ir pareigos CPK 56 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, procesinės teisės Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus baigti bylą taikos sutartimi. Nurodytųjų organų ir asmenų atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Iš šio straipsnio išplaukia, kad nurodytieji organai turi procesines teises, numatytas CPK 31 str. ir 35 str. (žr. Temą 4.2.). Prokuratūros įst. 32 straipsnis. Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti bei dalyvaujant jos nagrinėjime 1. Prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę: 1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kitos informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų; 2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas; 3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų; 4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes. 2. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo: 1) civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme; 2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas. Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas ieškinys. Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti. Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme. Valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys, kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kitų asmenų teisėms ginti, turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti teismo išlaidas (CPK 102 str. 10 d.). Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asmenys, kreipęsi į teismą CPK 55 str. tvarka, ieškovais taip pat nėra laikomi. Kaip minėta, jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 31 str. Bet kadangi jie pradeda procesą, įstatymas suteikia jiems ir šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt. Antra vertus įstatymas riboja tokių asmenų procesines teises: draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis ieškinys, tokių asmenų savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jeigu asmuo, kurio teisėms ar interesams ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės. 6.4. Valstybinio valdymo organų įtraukimas arba įstojimas į procesą duoti išvadą byloje CPK 55 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese Valstybinio valdymo organai įstatymo numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiami dalyvauti procese arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, ir kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus. Nurodytųjų valstybinio valdymo organų dalyvavimas procese išvadai dėl bylos duoti yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalinga. Pagal galiojantį CPK, valstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asmens teises ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje. Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybės valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis. Pvz. globos ir rūpybos institucijos pateikia išvadą bylose dėl tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo panaikinimo ir t.t. 6.5. Jų procesinės teisės ir pareigos CPK 56 straipsnis.Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, procesinės teisės Valstybinio valdymo organai, dalyvaujantys procese išvadai dėl bylos duoti, gali savo atstovų asmenyje susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, taip pat atlikti kitus įstatymo numatytus procesinius veiksmus. Valstybės valdymo institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos procese šiuo būdu, valstybės valdymo institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas padeda atriboti nuo ekspertų. Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Į procesą valstybės valdymo institucijos įstoja arba teismo įtraukiamos esant antrajai arba trečiajai civilinio proceso stadijai. Tačiau galimas valstybės valdymo institucijos dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz., vykdymo stadijoje, kai vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu vienam iš tėvų arba globos ir rūpybos organui. Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Tokia rašytinė išvada gali būti laikoma rašytiniu įrodymu (CPK 73 str.). Bylos nagrinėjime dalyvauja valstybės institucijos atstovas: jis balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados bei dalyvauja teisminiuose ginčuose (CPK 204, 207 str.). Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai įrodymais nėra laikomi. Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo nesivadovavimą paremti argumentais. 6.6. Valstybinio valdymo organų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys (???) 7 tema. Atstovavimas teisme Atstovavimo teisme sąvoka ir rūšys Atstovavimo institutas įtvirtintas įstatyme. CPK 42 str. numato, kad piliečiai savo bylas teisme gali vesti patys arba per atstovus. Turėti atstovą yra dalyvaujančių byloje asmenų teisė o ne pareiga. Taigi šalys gali asmeniškai dalyvauti procese arba pavesti ginti savo teises ir interesus atstovui. Procese gali dalyvauti abudu ir atstovaujamasis ir atstovas. Atstovavimo teisme atveju susiklosto dvejopi teisiniai santykiai: 1. Atstovo ir atstovaujamojo teisiniai santykiai. Iš principo tai yra materialiniai teisiniai santykiai reguliuojami materialinės teisės, t.y. CT, DT ar Šeimos T. 2. Atstovo, kaip dalyvaujančio byloje asmens (pagal CPK 30 str.) ir teismo teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja CP normos. Taigi atstovavimas teisme gali būti aiškinamas dviem prasmėmis: 1. Atstovavimas teisme yra CP teisės institutas, t.y. CP normų visumą, nustatančių atstovų teises ir pareigas bei reglamentuojančių jo įgaliojimų įforminimo tvarką ir būdą. 2. Atstovavimas teisme yra tam tikra CP teisės normų reguliuojama procesinė veikla, kai, atstovui įgyvendinant ir ginant atstovaujamojo teises ir teisėtus interesus teisme, susiklosto teismo ir atstovo procesiniai santykiai. Panašus institutas yra ir materialinėje teisėje, tačiau vis dėlto atstovavimas pagal CT ir Civilinį procesą (CP) skiriasi. 1. skiriasi asmenys, galintys būti atstovais teisme (CPK 48, 52 str.) ir asmenys, galintys būti atstovais pagal pavedimos sutartį (CK 63 str.); 2. pagrindinis atstovavimo teisme tikslas yra vesti bylą kito asmens vardu ir ginti jo teises, pagrindinis atstovavimo tikslas CT yra įgaliotojo vardu sudaryti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus; 3. skiriasi ir įgaliojimų pobūdis, apimtis bei įforminimo tvarka; Kadangi vis dėlto atstovavimas ir pagal CT ir CP panašūs, tai esant spragai CP teisėje, ją galima užpildyti panaudojus CT. CPK 42 str. nenumato, kad atstovavimas yra būtinas o leidžia šaliai apsispręsti pačiai. Tačiau yra viena išimtis: CPK 360 str. 6 d. nustato, kad, kai byla nagrinėjama kasacine tvarka ir žodžiu, tai šalis gali atstovauti tik advokatai. Vien iš priežasčių šiai išimčiai yra tai, kad kasacinė instancija nagrinėja ginčą tik dėl teisės ir netiria bylos aplinkybių, todėl reikia, kad dalyviai būtų teisininkai. Projektas numato daugiau išimčių, pvz., kasacinį skundą gali parašyti tik advokatai, kasaciniame teisme atstovauti šalims galėtų ne bet kuris advokatas, o tik įtrauktas į sąrašą, kurį tvirtina advokatų taryba. Yra atvejų, kai bylos vesti be atstovų neįmanoma, pvz., šalis yra neveiksni procesine prasme (nepilnamečiai); šalis yra juridinis asmuo, turintis kolegialų valdymo organą. Atstovavimas galimas bet kuriai civilinio proceso stadijai, t.y. pirmoje, apeliacinėje, kasacinėje instancijoje, vykdant teismo sprendimą. Atstovavimo rūšys Visų pirmą atstovavimą galima būtų skirstyti pagal tai ar atstovas yra profesionalas ar neprofesionalas. Pagal Advokatūros įstatymo 18 str. atstovavimas teisme gali būti tik profesionalus, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kitaip asmuo faktiškai užsiima nelegalia veikla. 1. Profesionalus atstovavimas yra per advokatą, nes atstovavimas teisme yra sudėtinė teisinės pagalbos dalis. 2. Neprofesionalus atstovavimas yra tada, kai įstatymas leidžia. Pvz., įmonės darbuotojai. Pagal tai ar atstovavimas yra būtinas atstovavimas teisme skirstomas į privalomąjį ir pasirenkamąjį. 1. Privalomasis atstovavimas yra tada, kai pats atstovaujamasis negali savarankiškai dalyvauti procese ir ginti savo teisių ir interesų (CPK 43, 44 str.: kai fizinis asmuo yra neveiksnus, ribotai veiksnus ar pripažintas nežinia kur esančiu). Privalomasis atstovavimas taip pat yra tada, kai byloje dalyvauja juridinis asmuo, turintis kolegialų valdymo organą (CPK 47 str.); 2. Pasirenkamas atstovavimas yra toks, kai, turėdamas teisę ir galėdamas dalyvauti byloje, atstovaujamasis nusprendžia pavesti tai atstovui. Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindus atstovavimas teisme skirstomas į įstatyminį, sutartinį ir visuomeninį. 1. Įstatyminio atstovavimo atveju atstovavimo teisiniai santykiai atsiranda įstatymo pagrindu. (t.y. atstovavimas ex officio) Tokie atvejai numatyti CPK 43, 44, 45, 47 str., pvz., nepilnamečiams vaikams ex officio atstovauja jų tėvai, globėjai ar rūpintojai. Atstovavimui reikia pateikti atitinkamą aktą, kuriuo suteikiama globa. Įstatyminio atstovavimo pagrindu gali būti teismo nutartis, pvz., kai teismas iškelia bankroto bylą jis paskiria administratorių, kuris yra atstovas ex officio. Pagal CPK 45 str. įpėdiniai, dar nepriėmę palikimo, taip pat turi teisę atstovauti palikėjo turtiniams interesams bylose, susijusiose su palikimu. 2. Sutartinio atstovavimo pagrindu dažniausiai yra pavedimo sutartis, t.y. įgaliojimų suteikimas. Tačiau atstovavimo pagrindu gali būti ir darbo sutartis (CPK 48 str.), taip pat jungtinės veiklos sutartis; atstovavimo santykiai gali atsirasti ir partnerystės sutarties pagrindu (vienas partneris teisme atstovauja visų partnerių interesams). 3. Visuomeninis atstovavimas (CPK 48 str.) būna tada, kai atstovas veikia atstovaujamojo vardu ir interesais tuo pagrindu, kad atstovaujamasis yra tam tikros visuomeninės organizacijos narys, pvz., kai jis yra profsąjungos narys. Pvz., asmuo parašė knygą ir yra autorių teisių gynimo organizacijos narys, tai ji gali ginti autoriaus interesus. Atstovavimo įgalinimai (apimtis ir įforminimas) CPK 30 str. priskiria atstovus prie byloje dalyvaujančių asmenų. Jie turi visas teises iš CPK 31 str.: 1. susipažinti su medžiagą; 2. daryti išrašus; 3. pateikti klausimus ir prašymus. Jie taip pat turi ir atitinkamas pareigas, pvz., klausytis pirmininkaujančio, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Kad atstovas galėtų gerai atlikti savo pareigas, yra ir kitų procesinių teisių grupė, kurias atstovas gali įgyti tik tais atvejais, jeigu jos numatytos dokumente, kuriuo grindžiamas atstovavimas. CPK 49 str. nurodo, kad tos teisės yra išdėstytos įgaliojime. Pagal CPK 51 str. atstovas pagal pavedimą gali: 1. sudaryti arbitražinį susitarimą; 2. sudaryti taikos sutartį; 3. perduoti įgaliojimus; 4. pateikti skundą; 5. pripažinti ieškinį; 6. atsisakyti nuo ieškinio; 7. gauti vykdomąjį raštą ir t.t. tik tada, jeigu tos teisės numatytos įgaliojime ( tai taikoma tik sutartiniam ir visuomeniniam atstovavimui). Įstatyminis atstovas gali įgyvendinti visas atstovaujamojo teises, bet tik jo interesais. Įmonės darbuotojas turi CPK 51 str. teises tik tuo atveju, kai tai numatyta įgaliojime, įmonės vadovas įgyja šias teises iš karto. Advokatas automatiškai įgyja CPK 31 str. teises. Kad įgytų teises pagal 51 str., jam turi būti išduodamas įgaliojimas. Jame reikia įvardinti teises, kurios jam suteikiamos iš 51 str. Taip pat gali būti sudaryta teisinės pagalbos sutartis, kurioje turi būti numatytos 51 str. teisės. Įforminimas 1. Jei yra įstatyminis atstovavimas atstovo teisinę padėtį įtvirtina tie dokumentai, kurie patvirtina tą juridinį faktą, kuriuo remiasi atstovavimas. Pvz., atstovaujant vaiko interesams pateikiamas pasas ir vaiko gimimo liudijimas, mero ar savivaldybės nutarimas, patvirtinantis globą; juridiniams asmenims – dokumentas, patvirtinantis asmens užimamas pareigas ir t.t. 2. Jei yra sutartinis ir visuomeninis atstovavimas atstovas turi turėti įgaliojimą. Bendri principai: fizinio asmens įgaliojimas turi būti patvirtintas notariškai, išskyrus 49 str. 2 d., t.y. organizacija, kurioje įgaliotojas dirba, mokymo įstaiga, kurioje jis mokosi, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje gydomas, kalinimo vietos administracija, kur sėdi ir t.t. Juridinių asmenų atstovavimo įgaliojimas turi būti surašytas įmonės valdymo organo Visuomeninio atstovavimo atveju įgaliojimą surašo organizacija, kuri turi teisę atstovauti. Įgaliojimas gali būti vienkartinis (galima atstovauti tik konkrečioje byloje ar atlikti konkretų procesinį veiksmą) arba generalinis (galima dalyvauti visose su atstovaujamojo teisėmis susijusiose bylose, pvz., 1 metus). Dviem atvejais atstovo įgaliojimai gali būti išreikšti ir žodžiu: kai visi bendrininkai (t.y. partneriai nepainioti su BT) teismo posėdyje paveda bylą vesti vienam iš jų arba, kai atstovaujamasis teismo pasėdyje prašo teismo leisti konkrečiam asmeniui būti jo atstovu. Abiem atvejais žodiniai pareiškimai įrašomi į teismo posėdžio protokolą (CPK 49 str.). Civilinio proceso įstatymai nereguliuoja įgaliojimo panaikinimo, pasibaigimo, atstovo įgaliojimų viršijimo padarinių. Šiuos klausimus reikėtų spręsti pagal analogiją taikant CK 65 – 76 str. normas. Advokato procesinę padėtį (įgaliojimus) patvirtina advokato orderis, kuriame nurodyta kontora, jo parašas, antspaudas, asmuo, kuriam jis atstovauja. Orderis suteikia 31 str. teises. 51 str. teisės suteikiamos įgaliojimu ar sutartimi. CPK 49 str. numato, kad advokato įgaliojimai įforminami sutartimi (pagal Advokatūros įstatymo 41 – 43 str.). Ši sutartis gali pakeisti orderį. Asmenys galintys ir negalintys būti atstovais teisme Gali būti atstovais: I. Įstatyminiais atstovais gali būti tik tie asmenys, kurie įsakmiai numatyti įstatyme. Įstatyminiai atstovai gali pasisamdyti advokatą bylai vesti. Įmonės vadovas gali pavesti advokatui, o gali ir pats atstovauti. II. Sutartiniais atstovais gali būti asmenys, numatyti CPK 48 str.: 1. advokatai ir jų padėjėjai; 2. darbuotojai įmonių bylose; 3. organizacijų įgaliotiniai jų narių bylose; 4. profsąjungų įgaliotiniai jų narių bylose; 5. įvairių valstybinių institucijų, tarnybų it t.t. įgaliotiniai; 6. vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu; 7. kiti asmenys, pateikę įgaliotinio valią patvirtinančius dokumentus. (Anot Mikelėno šis punktas taikytinas kartu su Advokatūros įstatymo 18 str., bet realiai ši norma turi pirmenybę ir todėl šiandien teismuose atstovauja bet kas). Negali būti atstovais (CPK 52 str.): 1. Nepilnamečiai; 2. neveiksnūs ar ribotai veiksnūs asmenys; 3. atstovais pagal pavedimą negali būti asmenys, kuriems teismo sprendimu yra uždrausta verstis advokato praktika arba jie patys sustabdė veiklą arba buvo patapę Seimūnais (tik tuos šventus ketverius metelius); 4. teisėjai, tardytojai, prokurorai (išskyrus, kai jie patampa įstatyminiais atstovais, ar atstovauja savo darbovietei; Bat’ka Mikelėnas sakė, kad etikos požiūriu ir tada neturėtų). Advokato teisinė padėtis civiliniame procese Dažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla. Advokato padėtis yra specifinėčč ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos taisyklių. Taisyklių nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę. Specifinę advokato padėti apsprendžia: 1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai iš a) profesinio elgesio taisyklių; b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų. Asmuo, kuris nėra advokatas, nėra suvaržytas profesinės etikos. 2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų: a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko kvalifikacijos universitetinis išsilavinimas; b) egzamino išlaikymas; c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju arba kuo nors iš Vyr. patvirtinto sąrašo. d) nepriekaištinga reputacija. 3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti. 4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min. 50 000 lt). Advokatas atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą. Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis: viena vertus advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui; antra vertus advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Advokato teisinę padėtį civ. procese reikia analizuoti trimis aspektais: 1) advokato santykiai su klientu; 2) advokato santykiai su teismu; 3) advokato santykiai su kitais advokatais. Advokato santykiai su klientu Advokato pareigos yra: 1) užtikrinti abipusį pasitikėjimą, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Tai yra feduciariniai santykiai. Kadangi advokatas yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, jis negali veikti priešingai teisingumo ir teisėtitumo reikalavimams. Advokatas privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Atsidavimas klientui ir jo interesų gynimas turi būti proto ribose. 2) advokatas turi vengti interesų konflikto: advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai kyla kliento ir jo asmeninių interesų ie kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pvz. advokatas negali atstovauti byloje prieš tėvus, sutuoktinį, vaikus, brolius ir t.t. Kai yra interesų konfliktas advokatas arba iš viso nesudaro sutarties, o jeigu konfliktas paaiškėja vėliau turi pranešti apie tai klientui. 3) advokatas privalo užtikrinti konfidencialumą, jis negali atskleisti tos informacijos, kurią gavo iš kliento. 4) advokatas privalo informuoti klientą apie bylos eigą, operatyviai informuoti jį apie kiekvieną procesinį veiksmą. 5) advokatas neturi teisės atsisakyti atstovauti asmeniui be rimto pagrindo. Atsisakydamas atstovauti kai jau yra sutartis, jis turi tai padaryti su mažiausiai įmanomais nuostoliais klientui ir taip, kad jis galėtų spėti susirasti kitą advokatą. Dar pasirašydamas sutartį advokatas turi pasverti ar jo kvalifikacija leis jam tinkamai atstovauti klientui. 6) advokatas turi informuoti klientą apie savo kvalifikaciją, civilinės atsakomybės draudimo dydį apie honoraro dydį ir jo apskaičiavimo būdą. Jis negali susitarti su klientų, kad honoraro dydis priklausys nuo bylos baigties ar nuo išieškotos sumos. (Ši taisyklė galioja visoje Europoje, išimčių yra Anglijoje) 7) advokatas privalo nedelsdamas perduoti klientui viską, ką gavo vykdydamas kliento pavedimą. Ji s neturi teisės laikyti gautus pinigus savo sąskaitoje, jis turi turėti kitą sąskaitą ar laikyti pinigus notaro depozite. Šių pinigų jis negali panaudoti netgi tam, kad susimokėtų sau honorarą. Advokatas neturi teisės sudaryti sandorių dėl kliento turto ar dalyvauti varžytinėse dėl kliento turto. Advokato santykiai su teismu 1) advokatas privalo laikytis CP teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. 2) advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pvz., draudžiama daryti siurprizus kitos šalies advokatui pateikiant dokumentus ar kitus įrodymus teismui, prieš tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato. 3) advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz., advokatas neturi teisės remtis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Prof. etikos taisykles draudžia pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurių teisėtumu ar turinio teisingumu advokatas pats abejoja. Advokatas turi elgtis mandagiai ir taktiškai. Teisminiame nagrinėjime advokatas, pastebėjęs įstatymų pažeidimus privalo informuoti apie tai teismą, kad jie būtų ištaisyti. Draudžiama tokius pažeidimus nutylėti ir pranešti apie juos tik apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje. Advokatui teisme draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiu ar kitais bylos dalyviais. Prieštarauti pirmininkaujančio veiksmams advokatas gali tik pagals CPK 170 str. Atvejai, kai advokatas veikia priešingai teisei (pažeidinėja prof. etikos taisykles): 1) įžeidinėja teisėją; 2) nevykdo teisėjo teisėtų nurodymų; 3) meluoja, pvz., vilkina procesą; 4) neinformavęs priešingos šalies susitinka su teisėju ar bando susitikti. Susitikti su teisėju nėra draudžiama, bet draudžiama tai daryti slapta nuo kitos šalies. 5) viešai komentuoja bylą, kuri dar nėra išnagrinėta. Advokato santykiai su kitais advokatais Advokatūra yra profesinis susivienijimas (ta prasme viena chebra ar kaip suprasti?). Jis turi užtikrinti, kad visi laikytųsi prof. etikos taisyklių reikalavimų. Bendraujant su kitais advokatais kiekvienam advokatui yra nustatyti tam tikri elgesio kriterijai: 1) advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais nereikalingiems ginčams ir bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis. 2) prof. etikos taisyklės nustato kiekvieno advokato pareigą vykdyti savo profesinės organizacijos nutarimus ir laikytis etikos taisyklių. Jei advokatas mato, kad kolega pažeidinėja taisykles privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti apie tai kontoros seniūnui, o jeigu taisyklės pažeidinėjamos šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai. 3) Taisyklės nustato, kad advokatas privalo pranešti kolegai ketinąs perimti jo vestą bylą. Sutikti vesti bylą jis gali tik tada, kai visiškai išsiaiškina bylos atsisakymo priežastis (negalioja, kai reikia pakeisti susirgusį kolegą). Jeigu klientas prašo, kad bylą vestų keli advokatai, kiekvienas jų turi sutikti. 4) advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu. 5) advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti. Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą pareigų vykdymą jis gali būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn ir drausminėn atsakomybėn. Iš konspektų: Advokatų kooperavimasis pasireiškia: 1) pasitelkiant kitus advokatus, jei advokatas mato, kad byla sudėtinga. Tokiais atvejais jis turi atsiklausti kliento ar šis sutinka; 2) perimant bylas iš kolegų; 3) derinant bylos nagrinėjimo laiką ir iš anksto pranešant kitai šaliai, jei jis negalės atvykti; Be to advokatas turi: 4) rūpintis advokatų padėjėjų kvalifikacija ir darbo kokybe; 5) kelti savo kvalifikaciją. Toliau 2 KT nutarimai. Mikelėnas sakė reikia perskaityti, iš viso 9 psl. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADVOKATŪROS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES 1 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI Vilnius, 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovui doc. dr. Alfonsui Vileitai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. liepos 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/95 - 9/96 pagal pareiškėjo - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad Öadvokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [_] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 25 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal piliečio J.Raudonio skundą dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, o 1996 m. birželio 10 d. - civilinę bylą pagal piliečio V. Markovo skundą dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Abiem atvejais piliečiai kreipėsi į teisingumo ministrą su prašymu įrašyti juos į advokatų sąrašą, tačiau gavo atsakymus, kad jie negali būti įrašyti, nes neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Teismas nutartimis sustabdė civilinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar 1992 m. rugsėjo 16 d. priimto Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas (Žin., 1992, Nr. 30-911) atitinka Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį. Konstitucinis Teismas 1996 m. birželio 26 d. sprendimu abu prašymus sujungė į vieną bylą. Pareiškėjas savo prašymus grindžia šiais argumentais. Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatyta: "Advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [_] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą". Toks įstatymo reikalavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta, kad "kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą". Taigi įstatymas pažeidžia piliečių teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nes asmenys, turintys aukštąjį teisinį, tačiau ne universitetinį išsilavinimą, negali dirbti advokatais. II Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu paaiškino, jog Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, negali būti traktuojama taip, kad žmogus gali laisvai pasirinkti užsiėmimą nepriklausomai nuo išsilavinimo, kvalifikacijos ir pasirengimo. Be to, ne tik Advokatūros įstatymas, bet ir kiti įstatymai (pvz., Sveikatos sistemos įstatymas) bei norminiai aktai nustato tam tikrus išsilavinimo, kvalifikacijos ir pasirengimo reikalavimus. Šie reikalavimai įvairioms pareigoms yra nevienodi. Į tai reikia atsižvelgti vertinant teisininko kvalifikaciją. Rašte taip pat nurodoma, kad Sovietų Sąjungoje buvo daug įvairios paskirties ir įvairaus lygio mokyklų, kurios suteikdavo teisininko kvalifikaciją. Tokią kvalifikaciją suteikdavo net juridinės mokyklos, todėl Lietuvos teisėsaugos sistemoje iki 1990 metų neretai dirbo asmenys, turintys vidurinį teisinį išsilavinimą. Be universitetų, teisininko kvalifikaciją suteikdavo Vidaus reikalų, Gynybos ministerijų ir kitų žinybų aukštosios mokyklos. Jose specialistai buvo rengiami pagal kitokias negu universitetuose programas. Jų rengimas buvo orientuotas į žinybų darbo specifiką mažai kreipiant dėmesio į pagrindines teisės disciplinas - civilinę, darbo, šeimos, socialinio draudimo ir kt., todėl šių mokyklų absolventų teisinis išsilavinimas nėra pakankamas. Dėl šių priežasčių galima teigti, jog Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [_] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai. Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas iš esmės pakartojo išdėstytus argumentus, o teiginį, kad tarp universiteto ir specialiosios aukštosios mokyklos tikrai yra esminių skirtumų, grindė lygindamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Lietuvos policijos akademijos studijų programas. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad "kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą", reiškia objektyvizuotą (įstatymo laiduojamą) galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami. Beje, tai galima pailiustruoti ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 15 straipsnio antrosios dalies norma: jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų tą išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus [...]" (Žin., 1991, Nr. 36-973). Taigi profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą. 2. Universitetų Magna Charta (1988 m.) skelbia, kad universitetas yra Europos humanistinių tradicijų puoselėtojas ir saugotojas. Todėl neatsitiktinai minėtame dokumente tikrieji universitetai apibūdinami kaip kultūros, pažinimo ir mokslinių tyrimų centrai, sukūrę žmonijos kultūros, mokslo ir technikos pamatus, sudarančius prielaidas plėtoti civilizaciją ir būsimąsias kartas rengti taip, kad jos išmoktų gerbti didžiąją gamtos aplinkos ir paties gyvenimo harmoniją. Tikrieji universitetai paprastai turi šimtametes tradicijas ir dažniausiai pasižymi humanitarinių, socialinių, gamtos bei matematikos (o neretai ir medicinos) mokslų simbioze, todėl juose išlaikoma pusiausvyra tarp humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų disciplinų, ir tai turi įtakos įvairių specialybių studijoms. Taigi universitetiniam išsilavinimui būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas. Universitetuose bendrauja įvairių mokslo sričių mokslininkai ir studentai, todėl universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse. Kitos aukštosios mokyklos (specializuoti universitetai, akademijos, institutai, žinybinės ir specialiosios aukštosios mokyklos) vykdo siauresnę aukštųjų mokyklų funkciją - teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kokioje nors konkrečioje srityje pagrindas. Lietuvos mokslo tarybos ekspertai dar pažymi, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje aukštasis mokslas turėjo ir žinybinį pobūdį - atskiroms ministerijoms ir žinyboms priklausė aukštosios mokyklos, orientuotos į specifinių žinybos ar ūkio šakos uždavinių sprendimą. Pagal studijų programas, dėstytojų kvalifikaciją, dėstymo būdus ir kt. tokios aukštosios mokyklos neteikdavo išsilavinimo, atitinkančio universitetinį. Beje, skirtumai tarp universitetinio ir kitose aukštosiose mokyklose teikiamo išsilavinimo buvo pripažįstami ir iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Nurodytieji skirtumai leidžia teigti, kad universitetinis išsilavinimas iš esmės skiriasi nuo specialiojo aukštojo išsilavinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, Konstitucinis Teismas sutinka su Lietuvos mokslo tarybos išvada, kad sprendžiant asmenų, baigusių aukštąsias mokyklas buvusioje Sovietų Sąjungoje, išsilavinimo klausimus universitetiniu išsilavinimu galima laikyti tik išsilavinimą, įgytą valstybiniuose universitetuose. Universitetinio teisinio mokymo tikslas - parengti plataus profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas. Siekti šio tikslo padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, ilgesnės trukmės ir fundamentalesnės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms, privatinei teisei ir kt. Todėl teisinis išsilavinimas, įgytas institute, akademijoje ar buvusios TSRS vidaus reikalų ministerijos aukštojoje mokykloje, nors ir pripažįstamas aukštuoju, negali būti besąlygiškai laikomas tapačiu įgytajam universitete. 3. Teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimas ypač priklauso nuo advokato profesinio pasirengimo lygio, t.y. nuo teisininko įgytos kvalifikacijos ir teisinio darbo įgūdžių. Apie atitinkamą išsilavinimą kaip būtiną reikalavimą asmenims, pretenduojantiems dirbti advokatais, kalbama ir tarptautiniuose dokumentuose. Antai Advokatų vaidmens pagrindiniuose principuose, priimtuose 8- ajame Jungtinių Tautų kongrese, skirtame nusikalstamumo prevencijai ir elgesiui su nusikaltėliais, nurodoma, jog vyriausybės, advokatų profesinės asociacijos ir švietimo institucijos užtikrins, kad advokatai turėtų tinkamą išsilavinimą ir apmokymą [...]" (9 punktas). Tarptautinės advokatų asociacijos (IBA) nustatytų advokatų nepriklausomybės standartų 1 punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, turintis reikalingą teisinį išsilavinimą, turi teisę tapti advokatu [...]". Numatyti reikalingą advokato teisinio išsilavinimo lygį ar rūšį, kaip ir kitus papildomus reikalavimus, yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas. Kai kuriose šalyse reikalaujama ne tik atitinkamo teisinio išsilavinimo, bet ir papildomo praktinio mokymo bei egzaminų. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat priėjo prie išvados, kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai gali būti traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios profesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. Beje, pagal Lietuvos įstatymus ir teisėju gali būti tik asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (Teismų įstatymo 22 ir 23 straipsniai, 1994 m. lapkričio 8 d. redakcija). Taigi Advokatūros įstatyme nustatyto išsilavinimo reikalavimo negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių varžymu. Tai vertintina tik kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad "advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [_] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai Vilnius, 2001 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko ir Teodoros Staugaitienės, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Jurgiui Orlauskui ir šio departamento konsultantui Egidijui Rumbučiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. sausio 31 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/99-34/99-42/2000 pagal šiuos prašymus: Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai; Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 64-1840) 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjas - Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai. 3. Pareiškėjas - Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. II Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais. 1. Alytaus rajono apylinkės teismas nurodo, jog Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai; Advokatūros įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai. Pareiškėjo nuomone, pradėjęs atstovauti įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam arba jį ginti, advokatas neturi teisės to atsisakyti. Atsisakyti gynėjo gali tik pats įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnyje nustatyta, kad teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, todėl kyla abejonė, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių normos nepažeidžia asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisės į gynybą, nustatytos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Pareiškėjas abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys nepažeidžia asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. 2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nurodo, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies norma, draudžianti advokatui ginti arba atstovauti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai, pažeidžia teisiamojo teisę pasirinkti norimą gynėją baudžiamojoje byloje. Todėl, pareiškėjo nuomone, yra pagrindo tvirtinti, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, garantuojančiai asmens teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą. 3. Kauno apygardos teismas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai. Taigi pagal Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalį atsakovas negali laisvai pasirinkti atstovo bylai vesti. Pareiškėjas teigia, jog Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti, todėl kyla abejonių, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens - Seimo atstovų J. Orlausko ir E. Rumbučio rašytiniai paaiškinimai. 1. J. Orlausko paaiškinime teigiama, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis yra skirta užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą, ji sudaro sąlygas užkirsti kelią tam, kad nebūtų paveikti teisėjai, šalinti aplinkybes, keliančias abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad teisė laisvai pasirinkti darbą yra ribojama įstatymais nustatant kvalifikacinius reikalavimus, įtvirtinant giminaičių darbo valstybės tarnyboje apribojimus ir pan. Advokatams nustatyti apribojimai nėra išskirtiniai, jie derinasi su teisine sistema. J. Orlausko nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, o 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. 2. E. Rumbučio rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata draudžia varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Šioje konstitucinėje normoje yra įtvirtintas asmenų nediskriminavimo principas. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies norma taikoma visiems be išimties advokatams, ketinantiems atstovauti arba ginti teisme, kuriame jie dirbo teisėjais, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės ar kitų požymių. E. Rumbučio nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti teisingumo viceministro G. Švedo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojos M. Anciuvienės, Lietuvos advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos A. Bugelevičienės, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės katedros vedėjo T. Klimo rašytiniai paaiškinimai. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovai J. Orlauskas ir E. Rumbutis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai. 1. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta: “Advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai.” Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta: “Advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai.” Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas teigia, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse advokatams nustatyti apribojimai atstovauti arba ginti teisme pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą asmens teisę pasirinkti advokatą. Pareiškėjas - Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas taip pat abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai. 2. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: “Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.” Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, ji yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, be kitų garantijų, turi teisę ir į tai, kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją, arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. kovo 13 d. rezoliucija patvirtintame “Visų bet kokia forma sulaikytų ar įkalintų asmenų gynybos principų sąvade” skelbiama, kad sulaikytas asmuo turi teisę gauti teisinę advokato pagalbą, kad netrukus po arešto kompetentingas organas jį informuoja apie šią teisę ir jam suteikiamą protingą galimybę pasinaudoti ja. Iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. 3. Pažymėtina, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti. Antai tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų, įtariamų padarius nusikaltimą, ir kaltinamųjų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Croissant prieš Vokietiją (Cour eur. D. H., arrźt Croissant c. Allemagne du 25 septembre 1992, série A n0 237-B) yra pažymėjęs, kad jeigu to reikalauja teisingumo interesai, valstybės institucijos turi teisę paskirti asmeniui advokatą net ir tuo atveju, kai asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, su tuo nesutinka arba pageidauja gintis pats. 4. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos yra susijusios su kitų Konstitucijos straipsnių nuostatomis, visų pirma su asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teise, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat su teisėjo ir teismų nepriklausomumu vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Socialinis teismo vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, garantuoti teisės viršenybę. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Kartu tai yra viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti bešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. 5. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas, gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas užtikrinamas įstatymais įtvirtinant jų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjo socialines (materialines) garantijas. 6. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nešališkumą, jų nepriklausomumą, įstatymais taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris šalintų prielaidas, galinčias sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismų nešališkumo. Prielaidos kilti minėtoms abejonėms gali atsirasti ir tais atvejais, kai advokatas atstovauja arba gina teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo teisme pabaigos nepraėjo tam tikras laikas, taip pat kai advokatas atstovauja arba gina teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai. Vien dėl to, kad advokatas anksčiau buvo šio teismo teisėjas ir turėjo ryšių su kitais teisėjais, taip pat dėl to, kad advokatas yra susijęs su kuriuo nors teisėju anksčiau minėtais giminystės ryšiais ar yra (buvo) teisėjo sutuoktinis, gali susidaryti prielaidos kilti abejonėms dėl teismo nešališkumo. Kaip minėta, teisėjo ir teismų nepriklausomumas, asmens konstitucinė teisė į nešališką teismą yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais apribojimais siekiama pašalinti prielaidas kilti abejonėms dėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir jų nešališkumo. Europos žmogaus teisių teismas byloje Langborger prieš Švediją yra konstatavęs, jog būtina ir išoriškai apsaugoti nuomonę apie teismų objektyvų nešališkumą ir nepriklausomumą (Cour eur. D. H., arrźt Langborger c. Sučde, du 22 juin 1989, série A n0 155). Pažymėtina, kad nors įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti įvairų teisinį reguliavimą, kuris yra būtinas užtikrinant teisėjo ir teismų nešališkumą, tačiau tai gali būti daroma nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintų principų ir reikalavimų, taip pat ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens teisės į gynybą, kaip ir teisės turėti advokatą. 7. Sprendžiant, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti advokato funkcijų įgyvendinimo apribojimai nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, esminę reikšmę turi tai, kad ginčijamomis teisės normomis nepaneigiama asmens, įtariamo nusikaltimo padarymu, ir kaltinamojo teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, nepaneigiama teisė pačiam pasirinkti advokatą. Asmuo turi teisę pats pasirinkti advokatą iš tų advokatų, kurie pagal įstatymus gali atstovauti arba ginti tame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla. 8. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai. II Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. 1. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys, kuriose nustatyti advokato funkcijų apribojimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. 2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.” 3. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nėra nustatyta kokių nors apribojimų, trukdančių tapti (būti) advokatu, t. y. nėra apribojimų įgyvendinti konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Draudimas advokatui atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai (Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis), taip pat teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai (Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis), nėra draudimai tapti (būti) advokatu, t. y. nėra draudimai laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti draudimai riboja advokato ne visų, o tik kai kurių funkcijų vykdymą, ir ne visuose Lietuvos teismuose, o tik tuose, kuriuose advokatas prieš tai dirbo teisėju ar kuriuose teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis) arba įstatyme nurodyti asmenys, su kuriais advokatas yra susijęs giminystės ryšiais. 4. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. III Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. 1. Pareiškėjo - Kauno apygardos teismo nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai advokatams, t. y. draudimas advokatui atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis prieš tai dirbo teisėju, jeigu nuo darbo teisme pabaigos nepraėjo 3 metai, neleidžia asmeniui pasirinkti savo atstovu byloje to advokato, kurio jis pageidauja, todėl kyla abejonė, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. 2. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta: “Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” Pažymėtina, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nėra normų, kurios paneigtų ar varžytų asmens teisę dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu pačiam pasirinkti advokatą. 3. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. 8 tema. Teismo išlaidos. Teisminės baudos 8.1 Teismo išlaidų civiliniame procese sąvoka ir rūšys T.y. tam tikri turtiniai praradimai. Pirmiausiai patiria šalys: 1) žyminis mokestis 2) advokatams 3) transporto išlaidos ir kt. Taip pat išlaidas patiria ir liudytojai. Tam tikras išlaidas patiria ir valstybė: 1) išlaikyti teismų sistemą 2) teismo ekspertizei. Visos valstybės kenčia nuo: 1) ilgų bylinėjimosi terminų 2) nuo didelių bylinėjimosi kaštų – žmogaus teisės realiai nėra apginamos Bylinėjimosi išlaidų institutas gali būti vertinamas dvejopai. Teigiami dalykai 1) bylinėjimasis nėra nemokama paslauga – tai drausmina. Bylinėjimosi išlaidų institutas yra t.t. filtras, užkertantis kelią piktnaudžiauti teise, apsaugantis nuo nepagrįstų ieškinių. 2) Bylinėjimosi išlaidas kompensuoti sąžiningos pusės išlaidas – turi teisę iš dalies išieškoti patirtas išlaidas, t.y. garantija. 3) Valstybei išlaikyti teismų sistemą yra brangu. Per žyminio mokesčio mokėjimo institutą valstybė iš dalies gali padengti išlaidas, kurias ji patiria, gal net ir visai padengia valstybės išlaidas. Neigiami dalykai 1) susiję su žyminio mokesčio institutu. Jei per didelis ir avansu – tai galima vertinti kaip konstitucinės teisės kreiptis į teismą pažeidimas. Valstybė turi nustatyti protingą žyminio mokesčio dydį. 2) Skaudus tai visuomenės daliai, kuri neturi lėšų žyminiam mokesčiui – netenka teisės į teisminę gynybą. Tiesioginis ryšys tarp bylinėjimosi terminų ir bylinėjimosi kaštų. Trumpinant terminus – mažės ir kaštai. Bylinėjimosi išlaidos – tai pinigų sumos, kurios yra sumokamos proceso dalyvių už tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą. Moka šalys arba valstybei arba kitiems proceso dalyviams. Teismo išlaidos CPK 101 str. 1) žyminis mokestis 2) išlaidos, susiję su bylos nagrinėjimu. 8.2 Žyminis mokestis Žyminis mokestis – įstatymo nustatyta pinigų suma, kuri gali būti nustatyta tvirta suma arba %, kurią turi sumokėti ieškovas už procesinius veiksmus. Mokama valstybei, kaip taisyklė avansu. Prie ieškinio turi pridėti dokumentą, įrodantį, kad sumokėta. Žyminis mokestis mokamas už: 1) ieškininio pareiškimo, skundo ar pareiškimo padavimą; 2) priešinio ieškinio pareiškimo padavimą 3) padavimą apeliacinių ir kasacinių skundų ar prašymų pateikti teikimą 4) pakartotinio teismo sprendimo, nutarties ar kitokio teismo nutarimo nuorašo išdavimą. Žyminio mokesčio tvirta suma 1) neturtinio pobūdžio bylose, kai reikalavimų įvertinti pinigais neįmanoma arba tai padaryti yra sudėtinga (dažniausiai) pvz. 104 str. – dėl negyvenamų patalpų nuomos pakeitimo – 300 Lt. Ne tvirta suma 2) turtinio pobūdžio - % nuo ieškinio sumos 5% ieškinio kainos. Už pareiškimus, paduotus šio kodekso dvidešimtojo1 skirsnio nustatyta tvarka (atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai – bylos dėl piniginių reikalavimų, kylančių iš sutartinių prievolių, pagrįstų rašytiniais įrodymais, pareiškėjo pareiškimu), mokami žyminiai mokesčiai 50 proc.tarifo, apmokėtino paduodant ieškininį pareiškimą turtiniuose ginčuose. Už apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų mokami žyminiai mokesčiai 50proc.tarifo, apmokėtino paduodant ieškininį pareiškimą, o turtiniuose ginčuose – apskaičiuoto pagal ginčijamą sumą. Už kasacinius skundus žyminis mokestis imamas: jei bylos nebuvo nagrinėjamos apeliacine tvarka-dydžio kaip apeliacinius skundus, jei buvo nagrinėtos apeliacine tvarka, taip pat už kasacinius skundus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – pusė sumos, nurodytos šio str. antrojoje dalyje (25%?), o turtiniuose ginčuose – apskaičiuotos pagal ginčijamą sumą. Taigi bylinėjantis instancine tvarka, žyminis mokestis mažėja. Esant proporciniam mokesčiui, svarbu tiksliai nustatyti ieškinio kainą. Kai ieškinys yra turtinio pobūdžio, ją būtina nurodyti ieškininiam pareiškime (CPK 146str.2d.). tad teisėjui nesunku patikrinti, ar ieškovas gerai apskaičiavo žyminį mokestį. Ieškinio kaina nustatoma pagal CPK 105 str. taisykles. //105str.Ieškinio kaina nustatoma šitaip: 1) bylose dėl pinigų išieškojimo – pagal ieškomą sumą; 2) bylose dėl turto išreikalavimo – pagal ieškomojo turto vertę; 3) bylose dėl alimentų išieškojimo – pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą 4) bylose dėl terminuotų išmokų ar davimų – pagal bendrą visų išmokų ar davimų sumą, bet ne daugiau kaip už trejus metrus; 5) bylose dėl neterminuotų arba iki gyvos galvos išmokų ir davimų – pagal bendrą išmokų ar davimų už trejus metus sumą; 6) bylose dėl išmokų ar davimų sumažinimo arba padidinimo – pagal sumą, kuria sumažinamos arba padidinamos išmokos ar davimai, bet ne daugiau kaip už vienerius metus; 7) bylose dėl išmokų ar davimų nutraukimo – pagal bendrą likusių išmokų ar davimų sumą, bet ne daugiau kaip už vienerius metus; 8) bylose dėl nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą – pagal išmokų už naudojimąsi turtu per likusį sutarties galiojimo laiką bendrą sumą, bet ne daugiau kaip už trejus metus; 9) bylose dėl nuosavybės teisių į pastatus- pagal pastato vertę, bet ne mažiau kaip pagal inventorizacinį jo įkainojimą; 10) jeigu ieškinys susideda iš kelių savarankiškų reikalavimų,- pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Ieškinio kainą nurodo ieškovas. jeigu nurodytoji kaina aiškiai neatitinka tikrosios ieškomo turto vertės, ieškinio kainą nustato teisėjas.// Pvz.:Pripažinti sutartį negaliojančia ieškinio kaina – sutarties kaina – pvz., pirkimo – pardavimo sutarties kaina. Žyminio mokesčio dydį preliminariai teisėjas nustato ir kai ieškinio kainą paduodant pareiškimą nustatyti sunku. Išsprendus bylą, kai tikroji ieškinio kaina tampa aiški, nevisiškai sumokėtas žyminis mokestis sumokamas papildomai, o jeigu jo įmokėta daugiau, negu reikia, - permokėta suma grąžinama. Ieškinio kainai nustatyti gali būti skiriama ekspertizė. Paprastai tai daroma, kai ginčo objektu esantis turtas yra specifinis ir neaiškios vertės, kurios be specialių žinių nustatyti neįmanoma. Nagrinėjant bylą padidinantis savo ieškininius reikalavimus ieškovas turi atitinkamai primokėti trūkstamą žyminio mokesčio sumą. (CPK 106str.). Žyminis mokestis turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus veiksmus, pvz.prieš paduodant ieškininį pareiškimą. Prie ieškininio pareiškimo būtina pridėti įrodymus, patvirtinančius, kad žyminis mokestis sumokėtas,- banko kvitą ar apmokėtą banko sąskaitą arba žyminio mokesčio ženklą. Kai už ieškininį pareiškimą nesumokėtas žyminis mokestis, teisėjas nepradeda nagrinėti bylos ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi jį sumokėti (CPK 151str). Bylinėjimosi arbitraže privalumas – gali kainuoti pigiau. NCPK – šis institutas išliks Siūlomi modifikavimai: 1) mažinti žyminį mokestį. Jį diferencijuoti nuo ieškinio kainos. 3% - iki 100 000 Lt. 2% - 100 000 – 300 000 Lt. 1% - virš 300 000 Lt. (ne mažiau 6 000, ne daugiau 30 000 Lt.) CPL proj. – žyminio mokesčio dydis už apeliaciją ir kasaciją – tokio pat dydžio kaip ir paduodant ieškininį pareiškimą. 8.3 Bylos nagrinėjimo išlaidos CPK – 108 str. (6 rūšys) Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: 1) sumos sumokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms organizacijoms. 2) Vietos apžiūros išlaidos (retai būna) 3) Atsakovo paieškos išlaidos (retai būna) 4) Išlaidos, susiję su teismo sprendimo vykdymu. CPK – 402str. Jei skolininkas geruoju neįvykdo sprendimo, tai iš jo papildomai bus išieškota 5% teismo antstolių kontorai. 5) pašto išlaidos šaukimams ir t.t. Padengia teismas, vėliau gali prisiteisti iš t.t. šalies 6) išlaidos, susiję su skelbimu spaudoje apie teismo posėdžio laiką 8.4 Atleidimas nuo teismo išlaidų mokėjimo 102str. CPK – daug kategorijų (46) bylų, kuriose ieškovai ar pareiškėjai nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami. Pvz.: dėl grąžinimo į darbą, dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos juos suluošinus ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat netekus maitintojo (jam mirus) ir kt. 102str. Atleidimas nuo žyminio mokesčio Bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio atleidžiami: 1) ieškovai – bylose dėl grąžinimo į darbą, dėl atlyginimo už darbą išieškojimo ir kitų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių; 2) ieškovai ir pareiškėjai – bylose dėl alimentų išieškojimo; 3) ieškovai – už ieškinius dėl žalos, padarytos juos suluošinus ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat netekus maitintojo (jam mirus), atlyginimo; 4) ieškovai už ieškinius dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo; 5) valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigos – už ieškinius bylose dėl permokėtų pašalpų ir pensijų išieškojimo, taip pat dėl socialinio draudimo įmokų ir netesybų išieškojimo iš visų ūkio subjektų ir už regresinius ieškinius dėl pensijų ir pašalpų, mokamų nukentėjusiam, išieškojimo iš kaltų asmenų; 6) policija – už pareiškimų dėl skolininko paieškos išlaidų išieškojimo; 7) valstybinės mokesčių inspekcijos – už pareiškimus dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo ir už pareiškimus ypatingosios teisenos bylose; 8) Lietuvos Respublikos kontrolė – už ieškinius, apeliacinius ir kasacinius skundus; 9) Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios organizacijos – už pareiškimus dėl nuostolių, padarytų teršiant aplinką, visų rūšių gyvūnijai ir augalijai, įskaitant mišką bei kraštovaizdį, be leidimų ir neracionaliai naudojant gamtos išteklius, išieškojimo; 10) Prokurorai ir jų pavaduotojai, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, jų susivienijimai, fiziniai asmenys – už įstatymų nustatytais atvejais teismui pateikiamus pareiškimus dėl valstybės ir kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo; 11) Šalys ginčuose, susijusiuose su žalos, padarytos asmeniui dėl neteisėto suėmimo paskyrimo baudžiamojo proceso metu, neteisėto sulaikymo, arešto ar pataisos darbų neteisėto paskyrimo administracinio proceso metu, taip pat ginčuose dėl žalos, padarytos fiziniam ar juridiniam asmeniui pareigūnų, valdininkų ir kitų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginimu; 12) Šalys – už apeliacinius skundus santuokos nutraukimo bylose, išskyrus sprendimo dalį dėl turto padalijimo, o atsakovai – dėl alimentų išieškojimo; 13) Asmenys, pagal įstatymus atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, - už apeliacinius ir kasacinius skundus; 14) Šalys už atskiruosius skundus; 15) Kainų ir kontrolės institucijos – už ieškinius dėl neteisėtai (pažeidus kainodaros tvarką) gautų pajamų; 16) Savivaldybės – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo į biudžetą; 17) Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija – už ieškinius dėl žalos atlyginimo už istorijos ir kultūros paminklų žalojimą ar naikinimą; 18) Šalys už ieškinius dėl prarasto turto dėl politinių represijų; 19) Butų fondą eksploatuojančių savivaldybių ir kitos valstybinį butų fondą valdančios organizacijos – už pareiškimus išieškant buto nuomos mokesčius ir mokesčio už komunalines paslaugas įsiskolinimą…… ir taip toliau, ir taip toliau… 102str. 2d. – teisėjas atsižvelgia į fizinio asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio, jei yra motyvuotas prašymas. Turi pateikti įrodymus, patvirtinančius sunkią turtinę padėtį. Teismas neturi teisės iš viso atleisti nuo žyminio mokesčio. Tai palikta teisėjo diskrecijai, kiek sumažinti (50%, 20% ir t.t) Jei atleistas nuo žyminio mokesčio – tai neprivalo mokėti už jokį procesinį veiksmą – apeliaciją, kasaciją ir t.t. Bylinėjimosi išlaidos materialinės teisės požiūriu yra nuostoliai. Teisėjo nutartis gali skųsti tik ta šalis, kurios atžvilgiu priimta ta nutartis (dėl žyminio mokesčio sumažinimo). Priešinga šalis neturi teisės skųsti šios nutarties. CPK – 107 str. atveju, kai žyminis mokestis yra grąžinamas (7 atvejai) – baigtinis sąrašas. (Programoje nėra) Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami: 1) kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio negu reikia pagal įstatymą; 2) kai atsisakoma priimti ieškininį pareiškimą, prašymą bei skundą arba jie grąžinami be sprendimo; 3) bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; 4) ieškinį palikus nenagrinėtą, kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, taip pat kai ieškinį pareiškė neveiksnus asmuo; 5) sustabdžius bylą šio kodekso 239str.5p. ar 396str pirmosios dalies 8 punkto pagrindais; 6) kai yra priimta teismo nutartis iškelti bankui bankroto bylą ir sustabdžius bylas dėl kreditorių pinigų išieškojimo; 7) kai atsisakoma priimti apeliacinį arba kasacinį skundą. Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas perduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimti teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Be to, teismas ar teisėjas, atsižvelgdamas į turtinę asmens padėtį, gali vienai arba abiem šalims atidėti ne ilgesniam nei 6 mėn. terminui ar atitinkamai išdėstyti išieškomų į valstybės pajamas teismo išlaidų mokėjimą. Prašymas turi būti motyvuotas, reikia pridėti įrodymus, įrodančius žyminio mokesčio atidėjimo ar išskaidymo būtinumą (CPK 103str.). 8.5 Teismo išlaidų pasiskirstymas Baigus bylą, teismas paskirsto šalims teismo išlaidas. CPK – 112. 113. 114.115. 116 str. Teismo išlaidų paskirstymo taisyklės: 1) bylą laimėjusiai šaliai visas jos turėtas išlaidas turi atlyginti pralaimėjusi šalis. (CPK 112 str.1d.). //Šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas.// Jei laimi iš dalies – teismo išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškininių reikalavimų dydžiui. Šalys baigusios bylą taikos sutartimi, teismo išlaidų paskirstymą nustato pačios taikos sutartyje. Jeigu šalys to nepadaro, teismas išlaidas paskirsto vadovaudamasis bendraisiais teismo išlaidų paskirstymo principais. (CPK 115str. 3d.) //Jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė teismo išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskirstymo tvarkos, teismas išsprendžia tą klausimą sutinkamai su šio kodekso 112, 113 ir 117 straipsniais. Kitos taisyklės yra specialios. 2) 113 str. – šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisia ir advokato išlaidas, bet ne daugiau kaip 5% patenkinto ieškinio sumos. Jei pagal nustatytą tvarką advokato, padėjėjo ar kito atstovo pagalba šaliai buvo suteikta neatlygintinai, teismas išieško nurodytą sumą į valstybės pajamas.. NCPK – siūloma panaikinti. Advokato išlaidas sprendžia teismas, atsižvelgdamas į daugelį kriterijų, t.p. ir advokatų tarybos rekomendacijas dėl advokatų honorarų. Ieškovo, atsisakiusio ieškinio, turėtos teismo išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos. Tačiau kai ieškovas atsisako ieškinio dėl to, kad jį pareiškus, atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą, ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo visas ieškovo turėtas byloje teismo išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (CPK 115str.1d.). Jeigu prokuroras, valstybės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos ar fiziniai asmenys atsisako ieškinio, pareikšto kito asmens teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ginti, teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės to asmens reikalavimu, paskirsto teismo išlaidas bendrais pagrindais (CPK 115 str.2d.) 3) Spec.normos, kai teismo išlaidų atlyginamos iš valstybės lėšų – 116 str. Kai visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ar atskirų fizinių asmenų ieškinys, pareikštas kito asmens interesais, atsakovui jo turėtos išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto visiškai ar proporcingai atmestai ieškininių reikalavimų daliai (CPK 116 str. 1d.). patenkinus ieškinį dėl arešto turtui panaikinimo, ieškovui jo turėtos išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 116 str. 3d.). 117str. – apie teismo išlaidų patenkinimą valstybei //Teismo turėtos ryšium su bylos nagrinėjimu išlaidos ir žyminis mokestis, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomi iš atsakovo į valstybės pajamas proporcingai patenkintai ieškininių reikalavimų daliai.// 114 str.- numato galimybę priteisti iš pralaimėjusios šalies, kuri vilkino teismo procesą ir t.t., bet ne daugiau kaip 5% patenkinto ieškinio sumos. //Šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar ginčą prieš ieškinį arba sistemingai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti sumokėti antrosios šalies naudai atlyginimą už šios faktinį darbo laiko sugaišinimą pagal vidutinį jos uždarbį, bet ne daugiau kaip 5% patenkintos ieškininių reikalavimų sumos.// išlaidų atlyginimo dydžio ribojimas ne visai derinasi su CK 483 str. įtvirtintu visiško žalos atlyginimo principu. Nesąžiningas naudojimasis savo procesinėmis teisėmis yra įstatymo pažeidimas, todėl juo padaryta žala turi būti visiškai atlyginama. CPK proj. siūloma to ribojimo 5% nenustatyti, nes t.y. žalos padarymas. Teismo išlaidų paskirstymo klausimą teismas turi išspręsti sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 217, 222 str.). kai teismas, priimdamas sprendimą, nepaskirsto teismo išlaidų, tai padaroma priimant papildomą sprendimą (CPK 231 str.). baigus bylą nepriėmus teismo sprendimo, teismo išlaidos paskirstomos teismo nutartimi. Dėl visų teismo nutarčių, priimamų su teismo išlaidomis susijusiais klausimais, gali būti duodamas apeliacinis skundas (CPK 118 str.). 8.6 Teismo baudos Už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą dalyvaujantiems byloje asmenims, kitiems proceso dalyviams teismas gali skirti nuobaudas. Pagrindinė teismo skiriama nuobauda už procesinių pareigų nevykdymą yra bauda. Teismo bauda – tai procesinė, teisinė sankcija, išreikšta įstatymo nustatyta pinigų suma, įstatymo nurodyta tvarka ir atvejais išieškoma iš asmens, pažeidusio civilinio proceso įstatymų reikalavimus. 8.7 Teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka Teismo baudos išieškomos šiais atvejais: 1) iš liudytojų, gavusių šaukimą,- už neatvykimą į teismo posėdį dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis (CPK 71 str.); 2) iš pareigūnų bei kitų nedalyvaujančių byloje asmenų – už teismo reikalavimo pateikti jų turimus rašytinius įrodymus, nevykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 76 str.); 3) iš pareigūnų ar kitų nedalyvaujančių byloje asmenų – už teismo reikalavimo pateikti jų turimus daiktinius įrodymus neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 83 str.); 4) iš eksperto, gavusio šaukimą, - už neatvykimą į teismo posėdį ar už atsisakymą pateikti išvadą dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis (CPK 90 str.); 5) iš vertėjo, gavusio šaukimą, - už neatvykimą į teismo posėdį ar už atsisakymą atlikti savo pareigas dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis (CPK 175str.); 6) iš dalyvaujančių byloje asmenų – už nepranešimą teismui apie jų adreso pasikeitimą bylos proceso metu (CPK 133str.0; 7) iš asmenų, pažeidusių ieškinio užtikrinimo priemones (CPK 157str.); 8) iš dalyvaujančių byloje asmenų, kitų proceso dalyvių bei asmenų, esančių teismo posėdžių salėje, - už piktybinį pirmininkaujančio patvarkymų nevykdymą ar teismo posėdžio tvarkos pažeidimą (CPK 172str.); 9) iš dalyvaujančių byloje asmenų, gavusių šaukimą, - už neatvykimą į teismo posėdį dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis (CPK181, 182str.); 10) iš pareigūnų – už vykdomojo rašto ar vykdomojo dokumento praradimą (CPK 378str.); 11) iš pareigūnų ar kitų fizinių asmenų – už teismo antstolio reikalavimų nevykdymą (CPK 418str.); 12) iš skolininko – už sprendimo, įpareigojančio jį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymą (CPK 450str.). Teismas gali skirti baudą tik už įstatyme nurodytus pažeidimus, tik įstatyme nurodytiems asmenims ir tik įstatyme nurodyto dydžio. Nutarties, kuria paskirta bauda, apskųsti apeliacine tvarka negalima. Tačiau asmuo, kuriam paskirta bauda, per dešimt dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali prašyti baudą paskyrusį teismą ją panaikinti arba sumažinti. Teismo nutartis atmesti prašymą gali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 120str.). (CPK 119str.)//Baudos, paskirtos įmonių, įstaigų, organizacijų pareigūnams, išieškomos iš asmeninių jų lėšų. Nutarties skirti baudą nuorašas pasiunčiamas asmeniui, kuriama paskirta bauda.// Programoje nebuvo::!! Kita teismo taikoma nuobauda yra areštas (CPK 1201 str.), skiriamas dalyvaujantiems byloje asmenims, kitiems proceso dalyviams arba asmenims, esantiems teismo posėdžio salėje ir stebintiems procesą, piktybiškai nevykdantiems pirmininkaujančio patvarkymų arba pažeidusiems tvarką vykstant teismo posėdžiui (CPK 172str.). Be baudos ir arešto, teismas gali taikyti ir kitas poveikio priemones. 9 tema. Procesiniai terminai 9.1. Procesinių terminų sąvoka ir jų reikšmė. Paprastai ieškovas yra suinteresuotas, kad teismas kuo greičiau išnagrinėtų bylą, priimtų sprendimą ir jo vykdymas nebūtų vilkinamas. Tačiau teismo žinioje yra ne viena byla, ir teisėjas turi planuoti savo darbą, atitinkamai paskirstydamas darbo laiką įvairioms byloms nagrinėti. Siekdamas greičiau atkurti pažeistas teises, taip pat užtikrinti sklandžią ir operatyvią teismo veiklą, įstatymas įvairiems procesiniams veiksmams atlikti nustato procesinius terminus. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo (teisėjo) nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ar kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą – jei nebūtų terminų, būtų pažeisti principai – operatyvaus bylos išnagrinėjimo. 9.2. Procesinių terminų rūšys Pagal tai, kieno yra nustatyti, procesiniai terminai skirstomi į nustatytus: 1. įstatymo; 2. teismo (gali būti modifikuoti). Jei nustatyta įstatymo – negalima jo pailginti, t.y. modifikuoti, tačiau jei įstatymas leidžia, galima praleistą terminą atstatyti. Pagal paskirtį (tai kam nustatomi ) procesiniai terminai skirstomi į nustatytus: 1 .teismui tam tikriems veiksmams atlikti; 1) per kiek dienų teismas turi išnagrinėti bylą 2) per kiek dienų teisėjas turi pasiruošti bylos nagrinėjimui. 2. dalyvaujantiems byloje ir kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (tiek teismo nustatyta, tiek įstatymo nustatyta). Gali būti nustatyti terminai ir ne byloje dalyvaujantiems asmenims. Dažniausiai nustatoma šalims: 1) apeliacinis, 2) kasacinis Terminus gali nustatyti ir teismas. Jei pareiškimas surašytas netinkamai: a) naikinamuosius – terminas, kuriam suėjus, prarandama teisė realizuoti teismas negali jo atnaujinti. b) atnaujinamieji – teismo nutartimi dėl svarbių priežasčių tas terminas gali būti atnaujinamas. Pvz.: apeliacijos terminas. 9.5. Bylos paruošimo nagrinėti teisme terminai. Civilinių bylų išnagrinėjimo terminai. 121straipsnis. Pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui ir jų išnagrinėjimo terminai Pasiruošimas civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui turi būti baigtas ne vėliau kaip per septynias dienas nuo pareiškimo priėmimo dienos. Išimtinais atvejais itin sudėtingoms byloms, išskyrus šio straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse dalyje nurodytas bylas, motyvuota teisėjo nutartimi šis terminas gali būti pratęstas iki dvidešimties dienų. Pareiškimus dėl komercinio banko, kuriam paskirtas laikinasis administratorius ar iškelta bankroto byla, turto išieškojimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl banko bankroto bylos iškėlimo ar dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pareiškimo priėmimo dienos. Bylas dėl alimentų išieškojimo, dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, ir dėl reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti, jeigu šalys yra tame pačiame mieste ar rajone, ne vėliau kaip per dešimt dienų, o kitais atvejais – ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui baigimo dienos. Kitos civilinės bylos turi būti išnagrinėjamos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pasiruošimo civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui baigimo dienos. Tačiau bylos dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, ir bylos, kylančios iš darbo teisinių santykių, visada turi būti parengtos per septynias dienas ir teisėjas šio termino pratęsti negali. Pagal CPK 121 straipsnį, per septynias dienas turi būti pasirengta nagrinėti bet kurios kategorijos civilines bylas. Šis laikas į bylos išnagrinėjimo terminą neįskaitomas. Tačiau galiojančiuose įstatymuose nesunku rasti pavyzdžių, kai nustatyta kita, CPK 121 straipsnyje įtvirtintoms taisyklėms prieštaraujanti tvarka. Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo teismas privalo išnagrinėti per 48 valandas nuo jo padavimo. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 296 straipsnyje nurodoma, kad skundą dėl administracinės nuobaudos skyrimo teismas turi išnagrinėti per dešimt dienų nuo jo gavimo dienos. Šios ir kitos įstatymo išimtys negali būti laikomos pagrįstomis. Visų pirma teisėjui turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga, pasirengti ją nagrinėti, atlikti tam tikrus būtinus procesinius veiksmus, be kurių neįmanoma išnagrinėti bylos pirmame teismo posėdyje, pavyzdžiui, neišreikalavus administracinės bylos, nėra galimybės susipažinti su joje esančiais dokumentais. Kita vertus, turi būti skiriama laiko ir šalims, ypač atsakovui, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Galų gale tam tikro termino reikia dalyvaujantiems byloje asmenims apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti. Per CPK 121 straipsnyje numatytą septynių dienų terminą galima net nespėti įteikti atsakovui ieškininio pareiškimo kopijos. Tuo tarpu atsakovas turi susirasti advokatą, susipažinti su ieškovo reikalavimu, surašyti atsiliepimą į ieškininį pareiškimą (CPK 129 str.). Atsiliepimą dar būtina nusiųsti teismui, o teismas jį turi perduoti ieškovui, kad jis žinotų atsakovo nuomonę. Taigi nustatyti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminai yra aiškiai nerealūs. Be to, juos nustatyti tampa beprasmiška, jeigu šalims ir teisėjui nėra taikomos sankcijos už jų pažeidimą. Bylos išnagrinėjimo terminas yra įstatymo nustatytas laikas, per kurį teismas privalo baigti bylą priimdamas sprendimą arba jo nepriimdamas. Įstatyme nurodyti tik terminai civilinėms byloms pirmosios instancijos teisme išnagrinėti. Terminai išnagrinėti bylas nei apeliacinės instancijos teismuose, nei kasacine tvarka nėra nustatyti. Bylos išnagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai teisėjas, laikydamas esant pasirengta nagrinėti bylą, priima nutartį skirti ją nagrinėti teismo posėdyje (CPK 166 str.). Bendras civilinės bylos išnagrinėjimo terminas yra vienas mėnuo nuo dienos, kai baigta rengtis teisminiam bylos nagrinėjimui (CPK 121 str.). be bendro civilinės bylos išnagrinėjimo termino, įstatymas nustato ir specialius, t.y. sutrumpintus, bylos išnagrinėjimo terminus, taikomus tam tikrų kategorijų civilinėms byloms. Pavyzdžiui, bylos dėl alimentų išieškojimo, dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, ir kylančios iš darbo teisinių santykių turi būti išnagrinėtos per dešimt dienų, kai šalys yra tame pačiame mieste ir rajone, o kitais atvejais – ne vėliau kaip per dvidešimt dienų (CPK 121 str.); bylos pagal skundus dėl administracinių organų ar pareigūnų veiksmų, susijusių su administracinių nuobaudų skyrimu, taip pat dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, varžančių piliečių teises, turi būti išnagrinėtos per dešimt dienų (CPK 264,265 str.); pareiškimas dėl komercinio banko, kuriam paskirtas laikinasis administratorius ar iškelta bankroto byla, turto išieškojimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl banko bankroto bylos iškėlimo ar jo akcinio kapitalo sumažėjimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jo priėmimo dienos. Pagal CPK 141 straipsnį, vienoje byloje gali būti sujungiami keli reikalavimai. Kartais vienam iš tokių reikalavimų, pavyzdžiui, tėvystei nustatyti, skirtas bendras, o kitam, pavyzdžiui, alimentams išieškoti, - specialus išnagrinėjimo terminas. Tad per kokį terminą byla turi būti išnagrinėta šiuo atveju? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1991 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr.4 “Dėl teismų praktikos, taikant CPK normas” 4 punkte yra nurodęs, kad, sujungus į vieną bylą kelis reikalavimus, kuriems išnagrinėti yra nustatyti skirtingi terminai, teismas privalo išnagrinėti bylą per trumpesnį terminą. Tokio išaiškinimo negalima pripažinti pagrįstu. Vien tai, kad byloje yra ne vienas, o keli reikalavimai, daro ją gerokai sudėtingesnę. Paprastai vienam reikalavimui išnagrinėti iš pradžių reikia išnagrinėti kitą. Pavyzdžiui, alimentams iš asmens, neįrašyto vaiko gimimo akto įraše kaip jo tėvo, išieškoti pirmiausia reikia nustatyti nurodyto asmens tėvystę. Todėl turėtų būti įteisinta nuostata, jog esant keliems reikalavimams, kuriems išnagrinėti nustatyti skirtingi terminai, byla gali būti išnagrinėta per ilgesnį terminą. Kai kurių bylų išnagrinėjimo terminai nustatyti ne tik CPK, bet ir kituose įstatymuose. Pavyzdžiui, Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje nurodytas 48 valandų, Prezidento rinkimų įstatymo 28 straipsnyje – 24 valandų, Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo 13 straipsnyje ir Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje – dešimties dienų, Politinių partijų įstatymo 8 straipsnyje – trijų dienų bylos išnagrinėjimo terminas ir t.t. Tokia praktika, kai civilinių bylų išnagrinėjimo terminai nurodomi ne CPK, o kituose įstatymuose, negali būti laikoma tinkama ir pagrįsta. Antra vertus, pats civilinių bylų išnagrinėjimo terminų institutas yra kontroversiškas. Laiką, per kurį byla bus išnagrinėta, pirmiausiai turi lemti ir pačios ginčo šalys. Vienai šaliai aiškiai vilkinant procesą, teismas savo arba kitos šalies iniciatyva turėtų paspartinti bylos nagrinėjimą, nes gali nukentėti sąžiningos šalies interesai. Įstatymas nustato terminus ir kitiems teismo veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi išsiųsti jo nuorašus šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį (CPK 229 str.); teismo posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir pasirašytas ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio pabaigos (CPK 254 str.) ir t.t. Dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymas taip pat nustato procesinius terminus tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pateikti rašytines pastabas dėl jo per tris dienas nuo protokolo pasirašymo dienos (CPK 255 str.); prašyti teismą panaikinti ar sumažinti paskirtą baudą jie gali per dešimt dienų nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos (CPK 120 str.). Kai įstatymas procesinių terminų nenustato, juos gali nustatyti teismas arba teisėjas. Pavyzdžiui, ieškininiam pareiškimui, surašytam nesilaikant CPK 146, 148 straipsnių reikalavimų, teisėjas neduoda eigos ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus (CPK 151 str.). teismas arba teisėjas taip pat gali nustatyti terminus tam tikriems veiksmams atlikti ir asmenims, nedalyvaujantiems nagrinėjant bylą. Pavyzdžiui, teisėjas gali nustatyti terminą, per kurį pareigūnai ar asmenys privalo pateikti teismui turimus rašytinius įrodymus (CPK 75 str.). 9.3. Procesinių terminų skaičiavimas. 122 straipsnis. Procesinių terminų skaičiavimas Procesiniai veiksmai atliekami įstatymo nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data, arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Procesiniai terminai gali būti apibrėžiami įvairiai: 1. tikslia kalendorine data, pavyzdžiui, nurodoma, kad dokumentus reikia pateikti iki lapkričio 15 d. 2. įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, pavyzdžiui, nurodoma, kad veiksmą galima atlikti iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį; 3. tam tikru laiku, pavyzdžiui, nurodoma, kad byla turi būti išnagrinėta per dešimt dienų. Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti. Tam tikru laiku (metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis) skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia (CPK 122 str.). Pavyzdžiui, teismo posėdžio protokolą pasirašius lapkričio 10 dieną, trijų dienų terminas, nustatytas su juo susipažinti, prasidės lapkričio 11 dieną. 123 straipsnis. Procesinių terminų pasibaigimas Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo dienai, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytuoju tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu. Procesiniai terminai skaičiuojami kalendorinėmis dienomis, t.y. į juos įeina ir poilsio ir darbo dienos. Kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena (CPK 123 str. 2 d.). Procesinis terminas baigiasi paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Todėl, jeigu dokumentai pašto įstaigai būtų įteikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos ir tai būtų patvirtinta pašto antspaudu, procesinis veiksmas būtų pripažintas esąs atliktas laiku, nepraleidus termino. Tačiau procesinis terminas procesiniam veiksmui, būtinam atlikti teisme, pavyzdžiui, susipažinti su teismo posėdžio protokolu, atlikti baigiasi nustatytu teismo darbo pabaigos laiku (CPK 123 str. 3 ir 4 d.). Metais skaičiuojamas terminas, pavyzdžiui, trejų metų terminas pateikti vykdomajam dokumentui priverstinai vykdyti (CPK 387 str.), baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Kai metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną (CPK 123 str. 1 d.). 124 straipsnis. Procesinių terminų praleidimo pasekmės Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta, pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti, pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Procesinių terminų praleidimo teisiniai padariniai skirtingi ar: 1) terminai nustatyti tam tikrai pareigai. Jei terminai pareigai – ta pareiga vistiek išlieka. Jei teisėjas nepasirengė bylai per 7 dienas – jis turi pasirengti kuo greičiau, kitaip gali būti drausminė byla už proceso vilkinimą. Jei teisėjas pareikalavo pateikti tam tikrus įrodymus per 10 dienų – nepateikė – teisėjas gali iškelti tam tikras sankcijas. 2) terminas tam tikrai teisei realizuoti a) jei terminas yra naikinamasis – praleidus teisė išnyksta negrįžtamai b) jei atnaujinamasis terminas – suėjus terminui, teisė išnyksta, tačiau jei asmuo įrodys, kad praleistas terminas dėl svarbių priežasčių – terminą teismas gali atnaujinti – teisė vėl atsiranda. Svarbu- ar praleidimo priežastys svarbios, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju. Svarbios priežastys: 1) jei terminas praleistas dėl teismo kaltės. Pvz.: teisėjas sprendimo kopijos neišsiuntė laiku – praėjęs laikas apeliacijai – terminas praleistas dėl to, kad teismas neįvykdė savo pareigos (teismo padaryti procesiniai pažeidimai). 2) dėl ligos Bendra tendencija – liga pati savaime nėra pripažinta svarbia priežastimi svarbu: a) kokia liga; b) kada šalis pradėjo sirgti; c) ir t.t. Pats ligos faktas nėra svarbi priežastis parašyti įgaliojimą. Raštu atsiųsti teismui dokumentus. Jei termino pabaigoj susirgo – praleidimo priežastis gali būti pripažinta svarbia. Reikia žiūrėti taip pat ir į bylos esmę, ne tik faktą. 9.4. Procesinių terminų pailginimo ir atstatymo tvarka. 125 straipsnis. Procesinių terminų sustabdymas Visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, sustabdžius bylą. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau. Sustabdžius civilinę bylą, nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma nuo to momento, kai atsirado aplinkybių, sudariusių pagrindą bylai sustabdyti (CPK 125 str.). Pavyzdžiui, teismas privalo sustabdyti bylą, kai miršta viena bylos šalis, jeigu esant tokiam teisiniam ginčo santykiui leidžiamas teisių perėmimas. Tokiu atveju procesinių terminų eiga sustabdoma nuo šalies mirties dienos (CPK 239 str. 1 p.). Sustabdytas terminas pradeda toliau eiti nuo nutarties atnaujinti bylos nagrinėjimą priėmimo dienos. 126 straipsnis. Procesinių terminų prailginimas Teismo paskirti terminai gali būti teismo prailginami. 127 straipsnis. Procesinių terminų atstatymas Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistasis terminas gali būti atstatomas. Pareiškimas dėl praleisto termino atstatymo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti tą klausimą. Paduodant pareiškimą dėl termino atstatymo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai arba atliekami kiti veiksmai), kuriems atlikti praleistas terminas. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atstatymo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Pareiga atlikti tam tikrą procesinį veiksmą per nustatytą procesinį terminą išlieka ir jį praleidus. Tačiau už laiku neatliktą procesinę pareigą teismas gali taikyti procesines sankcijas. Pavyzdžiui, pareigūnai ar kiti asmenys vis tiek turi pateikti per teismo nustatytą terminą nepateiktus turimus daiktinius įrodymus, tačiau už termino pažeidimą teismas jiems gali skirti baudą (CPK 83 str.). Procesinio termino praleidimas gali sukelti ir kitų neigiamų procesinių teisinių padarinių. Pavyzdžiui, jeigu ieškovas per teisėjo nustatytą terminą nepašalina ieškininio pareiškimo trūkumų, teisėjas pareiškimą jam grąžina (CPK 151 str.). Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam jam atlikti tam tikram terminui (CPK 124 str.). Tačiau tai nereiškia, kad asmuo visai prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti: praleidęs įstatymo nustatytą ar teismo (teisėjo) paskirtą terminą, asmuo gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo. Paduodant tokį pareiškimą, kartu turi būti atliktas ir procesinis veiksmas, kuriam atlikti praleistas terminas (pvz., kartu su pareiškimu atnaujinti apeliacinio apskundimo terminą paduodamas ir apeliacinis skundas). Pareiškimas dėl praleisto procesinio termino paduodamas tam teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą. Pripažinęs, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (pvz., dėl ligos, komandiruotės, stichinės nelaimės ir pan.), teismas nutartimi jį atnaujina ir kartu priima dokumentus, skundą ir leidžia atlikti kitus veiksmus, kuriems atlikti praleistą terminą atnaujino (CPK 127 str.). teismui atsisakius atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismo nutartis, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti skundžiama apeliacine tvarka. Įstatymo nustatytus terminus galima tik atnaujinti. Tuo tarpu teismo (teisėjo) nustatyti terminai gali būti ne tik atnaujinami, bet ir jiems nepasibaigus suinteresuotų asmenų prašymu pratęsiami. 10 tema. Teismų kompetencija Kadangi propesorius turėjo garbės susirgti ir šią temą dėstė V.Nekrošius, teko ją konspektuoti iš vadovėlio, kuriame punktai, taip kaip yra programoje, neišskirti. Gott mit uns! Teismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip pat gali būti ribojama tam tikra valstybės teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.) Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu). Žinybingumas Liaudiškai tariant žinybingumas atsako į klausimą kas nagrinės ginčą: teismas ar kokia nors kita institucija (arbitražas, ginčų komisija ir t.t.). Dabar vadovėlis Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos visumos priskyrimas teismo kompetencijai. Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. 1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje, t.y. yra tos institucijos kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos. 2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis skirstomas į: alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. a) Alternatyvusis. Suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią jis norėtų kreiptis. Pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas. b) Sąlyginis. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas yra žinybingas, atsiranda tik, jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Būna labai įvairiai: 1) prieš kreipiantis į teismą reikia pabandyti išspręsti ginčą patiems pretenzijos pareiškimo tvarka (pvz., klientų ginčai su ryšių organizacijomis); 2) prieš kreipiantis į teismą reikia mėginti spręsti ginčą neteisminėje institucijoje,pvz., kreiptis į aukštesnio pavaldumo administracinę instituciją arba pareigūną (pvz., muitinės kodeksas nustato, kad asmenų skundai dėl muitinės veiksmų paduodami teritorinei muitinei, o jos veiksmai skundžiami muitinės departamentui, pastarojo sprendimą galima skųsti teismui). c) Sutartinis žinybingumas. Šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis žinybingumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 28 str.). Tačiau sutartinis žinybingumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį žinybingumą, pvz., draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražui ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kt. teisinių santykių. (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.). Pagal CPK 26 str. teismams žinybingi visi ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, finansų, bankroto teisinių santykių ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės žinybingumą teismui, o tai reiškia, kad visi ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 30 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatas. Tačiau tai nereiškia, kad žinybingumo institutas prarado savo prasmę, kadangi yra išimčių: pvz., Krašto apsaugos tarnybos įst. nustato, kad kai kurie ginčai nežinybingi teismui (dėl karinio laipsnio suteikimo ar nepriėmimo į profesionalią tarnybą). Taip pat teismui nežinybingi ginčai dėl: iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyv. patalpų, santuokos nutraukimo, kai kreipiasi vyras be žmonos sutikimo, o ji (žmona) nėščia ar yra mažas (iki 1 m.) vaikas; tėvystės nustatymo, jei gimimo liudijime yra įrašytas konkretus asmuo; laiku nesumokėtų SODROS mokesčių; pilietybės nustatymo ir t.t. Yra 16 punktų iš įvairių įstatymų. Mikelėno nuomone šios išimtys ne visada pagrįstos. Žinybingumas yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas teismui nežinybingas, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Besikreipiančio dėl nežinybingo ginčo asmens pareiškimą teismas atsisako priimti (CPK. 150 str. 1 p.), o kai esant ginčą nežinybingą paaiškėja jau iškėlus bylą, ji nutraukiama (CPK 243 str.). Ginčo žinybingumą nustato pats teismas ex officio. Bet teismas negali elgtis prieš įstatymą ir priimti nežinybingą ginčą. Tačiau jis gali, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 str., priimti ginčą, jo nenagrinėti ir kreiptis į Konstitucinį teismą (Konstitucijos 110 str. nustatyta tvarka) dėl įstatymo, nustatančio, kad ginčas teismui nežinybingas, atitikimo Konstitucijai. (Kada mūsų teismai ką nors tokio darys neaišku). Problemas, kai įstatymas neaiškus ar yra teisės normų, reguliuojančių civilinių bylų žinybingumą, prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, remdamasis CPK 29 str. Jame įtvirtintas teisminio žinybingumo pirmenybės principas: kilus abejonei dėl ginčo žinybingumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja žinybingumą, kolizijai, ginčas laikomas žinybingu teismui. Sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni žinybingi teismui o kiti – ne, visi reikalavimai nagrinėjami teisme. Daugelis išimčių iš žinybingumo nesiderina su Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija todėl juos reikėtų naikinti, nes kitaip gali Lietuvėlė brangiai mokėti. Be ginčo bylų, teismas nagrinėja ir ne ginčo bylas. Šių bylų žinybingumas nustatomas remiantis priešinga nei ginčo bylos taisykle – pagal sąrašo principą: teismui žinybingos tik tos ne ginčo bylos, kurios išvardintos CPK 270 str. Atskirai paminėtinas specifinis žinybingumo įgyvendinimo būdas. Žinybingumas gali būti ir ginimosi nuo ieškinio priemonė. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas teismui nežinybingas, ir reikalauti bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti ar ginčas žinybingas teismui. Civilinių bylų teismingumas Sąvoka ir rūšys Jeigu byla yra žinybinga teismui reikia nustatyti, kuris konkretus teismas ją nagrinės. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja tam tikra teismų sistema. LR Konstitucijos 111 str. nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro LR Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, Apygardos teismai ir Apylinkės teismai. Bandant sužinoti koks teismas kompetentingas spręsti ginčą reikia nustatyti kurios teismų grandies teismas nagrinės jį kaip pirmoji instancija – apylinkės ar apygardos. Reikia atriboti būtent šių dvejų grandžių kompetenciją, nes nei AT nei Apel. T. bylų kaip pirmoji instancija nenagrinėja. Nustačius grandį reikia nustatyti konkretų teismą. Konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Nustatant bet kurios bylos teismingumą reikia išsiaiškinti tris dalykus: 1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (specializuotas ar bendros kompetencijos); 2. konkretų teismą; 3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusia su bylos nagrinėjimu pirmoje instancijoje, t.y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas 3 rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą. Jeigu teismas išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, teismo sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas (CPK 343 str. 1 d.). Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau būna ir taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys. Rūšinis teismingumas Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei nustatyti bendros kompetencijos ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas specializuotas teismas – Administracinis). CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas, išskyrus nurodytas 136, 1361 ir 1363 str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip. CPK 136 str. numato 10 punktų, kai bylos teismingos apygardų teismams, kaip 1 instancijos teismams. Kai kurios iš jų: ieškinio kaina daugiau kaip 100 tūkst. Lt, bylos pagal Seimo kontrolieriaus siūlymus atleisti iš pareigų valstybės ir savivaldybės pareigūnus, bylos, kurių viena šalis yra užsienio valstybė ar jos jur. asmenys, įmonių bankroto bylos ir t.t. Taigi rūšinis teismingumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo suma, ginčo pobūdis ir ginčo šalys Atitinkamų bylų teismingumas nustatomas pagal išimtinio teismingumo taisyklę. Pagal CPK 1361 str. tik Vilniaus apygardos teismui teismingos 5 kategorijų bylos, pvz., dėl išradimų patentavimo ir naudojimo, nurodytų LR patentų įstatyme; pagal užsieniečių prašymus įvaikinti LR pilietį, taip pat pagal LR piliečių prašymus įvaikinti užsienietį, gyvenanti LR; dėl LR prekių ir paslaugų ženklų įstatyme numatytų ginčų (yra išvardinti 4); kitos civilinės bylos, kurios pagal LR įstatymus teismingos tik Vilniaus apygardos teismui, taip pat bylos, kurios iki Teismų įstatymo įsigaliojimo buvo teismingos LR aukščiausiajam teismui. CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo. Teritorinis teismingumas Remiantis teritoriniu teismingumu bylos paskirstomos tos pačios grandies, pvz., apylinkės ar apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas skirstomas į : bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą. Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar juridinio asmens organo buveinės vietą (forum domicile principas). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena (CK 17 str.). Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pvz., aiškinamasi su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs. Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nurodo galimybę bylą nagrinėti dviejuose ar daugiau tos pačios grandies teismų. Konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 138 str.). Šis teismingumas nustatomas toms byloms, kuriose ginami ypač svarbūs ieškovo teisės ir interesai, taip pat, kai nežinoma atsakovo gyvenamoji vieta. Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kitą teismą. Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas tiksliai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Antai ieškiniai dėl nuosavybės į žemę, pastatus ar kitą nekilojamąjį turtą, dėl naudojamos žeme pastatais ar kitu nekilnojamuoju turtu taip pat dėl arešto turtui panaikinimo teismingi turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Palikėjo kreditorių ieškiniai, pareikšti prieš įpėdiniams priimant palikimą, pareikšdami palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Ieškiniai, kylantys iš pervežimo sutarčių, vežėjams pareiškiami transporto organizacijos, kuriai nustatyta tvarka buvo pareikšta pretenzija, valdybos buveinės vietos teismui (CPK 139 str.). Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka šalys tarpusavio susitarimu. Tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo. Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudaromas raštu ir pateikiamas kartu su ieškinio pareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamos atskiro susitarimo, o aptardamos tai sutartyje. Dažniausiai šis teismingumas būdingas tarptautinėms sutartims. Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. Pvz., priešinis ieškinys pareiškiamas tame pačiame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 141 str.); trečias asmuo, turintis savarankišką reikalavimą, ieškinį pareiškia teisme, kur nagrinėjama ieškovo ir atsakovo byla. Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje. Pvz., nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą reikia vadovautis CPK 137 – 141 str. Funkcinis teismingumas Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,. LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai. Kaip apeliacinė instancija jas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (Teismų įst. 17 str.). Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti apygardų teismai, Apeliacinis teismas ir AT. Apygardų teismai – dėl apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių, nenagrinėtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 16 str.). Apeliacinis teismas – pagal kasacinius skundus dėl apygardos teismų sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka (Teismų įst. 17 str.). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal kasacinius skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus. AT kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl Apel. teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų apeliacine tvarka, ir dėl apygardos teismų nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teisme. Be to AT vypso vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimo funkciją (Teismų įst. 18 str.). AT senatas, nagrinėjantis bylas pagal AT pirmininko teikimą (Teismų įst 20 str.), vykdo taip vadinamą “superkasacija”. Teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam teismui Bylą, priimtą savo žinion laikantis teismingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ji taptų teisminga kitam teismui. Tačiau kartu CPK 142 str. nurodo išimtis, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai: 1. teismas pripažįsta, kad byla bus greičiau ir teisingiau išspręsta kitame teisme; 2. atsakovas, kurio gyvenamoji vieta anksčiau buvo nežinoma, paprašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui; 3. tame teisme negalima pakeisti vieno ar kelių nušalintų teisėjų; 4. iškėlus bylą tame teisme, paaiškėjo, kad ji buvo priimta šio teismo žinios pažeidžiant teismingumo taisykles; 5. byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto byla (perduodama bankrotą iškėlusiam teismui). Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį, kurią galima skųsti apeliacine tvarka. Gautą bylą kitas teismas privalo priimti ir išnagrinėti iš esmės. Jokie teismų ginčai dėl bylos perdavimo neleidžiami (CPK 144 str.). dėl to gali kilti įvairių problemų, nes kitas teismas gali bandyti nepriimti bylos, motyvuodamas neteismingumu. CPK 143 str. numato dar vieną galimybę perduoti bylą kitam teismui: išimtinais atvejai byla gali būti perduota kitam tos pačios rūšies teismui, kad būtų išnagrinėta kuo greičiau, išsamiau ir objektyviau. Šiuo pagrindų bylas tarp apylinkės teismų perduoda teismo pirmininkas, o tarp apygardos teismų – AT pirmininkas ar šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Šiuo pagrindu jokiu būdu negali būti keičiamas rūšinis ar išimtinis teismingumas, tik teritorinis. 11 tema. Įrodymai ir įrodinėjimas civiliniame procese. 11.1. Teisminio įrodinėjimo sąvoka, tikslai, struktūra ir subjektai. Teisminio įrodinėjimo sąvoka. Siekiant tinkamai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialiniai teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti šių santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialinės teisės norma taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Tai teismas nustato vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytiems faktams pagrįsti pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažintinę procesinę dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo veiklą, kai reikšmingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai siekiant tinkamai išspręsti bylą. Teisminio įrodinėjimo tikslai. Šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą sakančios tiesą. Todėl galutinis įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą, tačiau kokią – absoliučią ar santykinę, materialią ar formalią, - vienos nuomonės nėra. Teisminio įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę ir pareigą įrodinėti. Jie išvardinti CPK 58 str. Šalys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta tarp šalių. Kaip tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi principo esmė. Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismo įrodinėjimo pareiga nesaisto, todėl jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus. Teisminio įrodinėjimo struktūra. Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir atitinkamais etapais. Pirmas etapas – tai faktų nurodymas. Jis prasideda jau keliant civilinę bylą. Antai ieškovas ieškininiame pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 146 str. 6 p.), t.y. privalo nurodyti ieškinio pagrindą. Atsakovas savo ruožtu, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, pavyzdžiui, pareikšdamas priešinį ieškinį ar pateikdamas atsikirtimus į ieškinį, taip pat remiasi tam tikromis aplinkybėmis. Byloje dalyvaujantys kiti asmenys irgi nurodo tam tikrus faktus bei remiasi jais kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Šis įrodinėjimo etapas būdingas ir kitoms civilinio proceso stadijoms, nes galiojantis CPK labai liberalus. Pavyzdžiui, ieškovas ar atsakovas naujus faktus gali nurodyti jau iškėlus bylą, t.y. vykstant teisminiam nagrinėjimui. Ieškovas taip pat gali iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį pakeisti ieškinio pagrindą, t.y. grįsti savo reikalavimą faktais, nenurodytais ieškininiame pareiškime (CPK 35 str.). Ieškinio, priešieškinio, atsikirtimo ar kt. reikalavimo pagrindas tampa įrodinėjimo dalyku. Naujame CPK reikalaujama, kad visus faktus, kuriais remiasi šalys (ieškinio ar kt. pagrindą), šalys nurodytų rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Antras įrodinėjimo etapas – tai įrodymų nurodymas. Ieškovas privalo ieškininiame pareiškime (ar kt. įrodinėjimo subjektas kt. procesiniame dokumente) nurodyti įrodymus, kuriais ketina įrodinėti reikalavimą (atsikirtimą) pagrindžiančias faktines aplinkybes. Šalių nurodomą įrodymą, nesusijusį su nagrinėjama byla, teismas atsisako priimti ir tirti (CPK 59 str.). Trečias įrodinėjimo etapas yra įrodymų pateikimas. Įrodymų pateikimas – tai faktinis įrodymų perdavimas teismui. Pateikti įrodymus turi teisę visi dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 31 str.). Pateikti įrodymus yra ir dalyvaujančių byloje asmenų pareiga, nes jie privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 58 str.). Šiame etape teisėjas turi būti aktyvus: “Jeigu pateiktųjų įrodymų neužtenka, teismas pasiūlo šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti” (CPK 58 str.). Taip pat teismas gali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų, įmonių pareigūnus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus (CPK 75, 82 str.). Naujame CPK ypatingas dėmesys skiriamas pasirengimo stadijai. Šalys įrodymus privalės pateikti iki teisminio nagrinėjimo posėdžio (pasirengimo stadijoje). Vėliau įrodymai bus priimami tik išimtiniais atvejais (kai anksčiau nebuvo galima pateikti, ar kai būtinybė juos pateikti atsirado vėliau). Siūloma įvesti sankcijas už įrodymų nepateikimą laiku (pvz., pinigines baudas). Teisėjui suteikiama teisė atsisakyti priimti įrodymus, jeigu be svarbių priežasčių praleisti pateikimo terminai. Ketvirtas įrodinėjimo etapas – tai įrodymų rinkimas. Įrodymai paprastai renkami iki prasidedant teisminiam nagrinėjimui. Juos galima rinkti ir atidėjus bylos nagrinėjimą – iki kito teismo posėdžio. Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų galima ištirti ir nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Kai pateiktų įrodymų neužtenka, teismas siūlo pateikti papildomų įrodymų (CPK 58 str.) Teismas nėra įrodinėjimo subjektas, tačiau ir jis kompetentingas rinkti įrodymus dviem būdais: 1) šalies prašymu teismas gali dalyvaujančiam byloje asmeniui perduoti rašytinį reikalavimą pateikti įrodymus teismui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti; 2) teismas turi teisę tokį reikalavimą siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, disponuojantiems įrodymu. Tokiu atveju teismas nustato įrodymo pateikimo terminą. Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą įrodymą ar negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą laiką, privalo pranešti teismui ir nurodyti to priežastis. Už šios pareigos nevykdymą organizacijų pareigūnams ar kitiems asmenims teismas gali skirti baudą (CPK 76,83 str.). Penktas įrodinėjimo etapas – tai byloje surinktų įrodymų tyrimas. Teismas privalo patikrinti tiriamų byloje esančių įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įrodymai tiriami antroje teismo posėdžio dalyje, t.y. nagrinėjant bylą iš esmės. Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl įrodymų tyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką. Konkrečių įrodinėjimo priemonių tyrimas detaliai reglamentuojamas įstatyme. Šalys, tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jiems gali būti pateikiami klausimai. Rašytiniai dalyvaujančių asmenų paaiškinimai perskaitomi balsu (CPK 187 str.). Apklausiami liudytojai (CPK 191 str.), perskaitomi ir pateikiami tiesiogiai susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims rašytiniai įrodymai (CPK 197 str.), apžiūrimi daiktiniai įrodymai (CPK 200 str.), perskaitoma eksperto išvada, ekspertui taip pat gali būti pateikiami klausimai (CPK 202 str.). Kai vykstant teisminiams ginčams paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištirtų įrodymų, teismas priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 211 str.). Paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų vertinimas. Įrodymų vertinimas suprantamas kaip kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumo, sąsajumo, leistinumo ir pakankamumo bei visų įrodymų tarpusavio ryšio patikrinimas. Įrodymus vertina dalyvaujantys byloje asmenys kalbėdami per teisminius ginčus ir replikuodami. Teismas įrodymus vertina nuo pat bylos iškėlimo momento, pavyzdžiui, spręsdamas, priimti jį ar ne, kviesti ar ne asmenį kaip liudytoją. Tačiau galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CP 222 str.). Teisėjas įrodymus vertina “pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, bei vadovaudamasis įstatymu” (CPK 65 str.). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymų vertinimo metodas. Lemiantis faktorius formuojant vidinį įsitikinimą – teisinė sąmonė. Teisėjas privalo įvertinti visus įrodymus. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės principu. 11.2. Įrodymai ir įrodinėjimo priemonės, jų klasifikavimas, įrodinėjimo dalykas. Įrodymai. Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 57 str.: Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja esant aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nesant. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodymų požymiai: 1) Tai tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Teismas, vertindamas gautą informaciją, turi nustatyti jos įrodomąją vertę. 2) Įrodymų sąsajumas – įrodymų turinio (informacijos) ryšys su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai aplinkybes. (CPK 59 str.). Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo pavardę, vardą, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. (CPK 69 str.). Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi būti sukoncentruojamas tik įrodinėjimo dalykui, t.y. faktams, kurie sudaro ieškinio (priešinio ieškinio, atsikirtimo) pagrindą. 3) Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu. Pvz., jeigu pažeidžiama liudytojų parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gauta informacija negali būti laikoma įrodymu; kai pažeista ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka (CPK 87 – 91 str.), eksperto išvados negalima laikyti įrodymu ir pan. 4) Įrodinėjimo priemonių leistinumas. Suprantamas keliais aspektais: a) įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme numatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės gauta informacija. Paprastai įrodymų šaltinio ir įrodinėjimo priemonės sąvokos sutampa (pvz., dokumentas), tačiau kartais jos skiriasi (pvz., liudytojas, kaip fizinis asmuo, yra įrodymų šaltinis, o įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai). Įrodinėjimo priemonė – tai įrodymų gavimo būdas. Įrodinėjimo priemonės išvardintos CPK 57 str. antroje dalyje: Šio straipsnio 1 dalyje numatyti duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis. Įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, kino juostos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Nors ir susijusi su bylos aplinkybėmis, tačiau iš kitų šaltinių gauta informacija negali būti laikoma įrodymu. b) Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. (CPK 64 str.). Pvz., šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, negali remtis liudytojų parodymais jam patvirtinti (CP 58 str.). c) Tam tikras įstatyme numatytas aplinkybes galima įrodinėti tik tam tikromis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (vadinama įrodinėjimu remiantis būtinais įrodymais). Pvz., byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu būtina įrodinėjimo priemonė - teismo psichiatrinės ekspertizės eksperto išvada; darbingumo netekimas ir jo laipsnis gali būti įrodinėjami tik medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu; testatoriaus valia gali būti įrodinėjama tik notarine forma sudarytu testamentu ir pan. Reikalavimas remtis privalomaisiais įrodymais nedraudžia ir kitų (papildomų) įrodinėjimo priemonių. Taigi įrodymai civiliniame procese yra bet kokia įstatymo nustatyta tvarka surinkta, ištirta bei įvertinta informacija, galinti patvirtinti reikšminus bylai faktus. Įrodymų klasifikavimas. • Pagal įrodymų turinio (informacijos) santykio su įrodomuoju faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką ir vienintelę išvadą apie įrodomąjį faktą (pvz., testamentas yra tiesioginis testatoriaus valios patvirtinimo įrodymas; rašytinė sutartis yra tiesioginis sandorio sudarymo įrodymas ir t.t.). Netiesioginiais įrodymais laikoma informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Netiesioginio įrodymo pagrindu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados apie įrodomąjį faktą. Šiuo atveju darytina tik prielaida, kad viena iš kelių galimų versijų yra tikresnė. • Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir t.t.). Išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, tačiau girdėjusio apie jį iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai ir t.t.). • Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir mišrius. Asmeninių įrodymų šaltinis – fizinis asmuo (šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai). Daiktinių įrodymų šaltinis – materialūs objektai, kuriuose glūdi informacija (daiktai, dokumentai). Mišrių įrodymų šaltinis – fizinis asmuo, tačiau informacija perduodama ne žodžiu (rašytiniai įrodymai, eksperto išvada). Įrodinėjimo dalykas – tai būtinų, siekiant tinkamai ir pagrįstai išspręsti civilinę bylą, nustatyti faktinių aplinkybių visuma. Įrodinėjimo dalyką sudaro: 1) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai; 2) įrodomieji faktai; 3) procesinio teisinio pobūdžio faktai. 1) Materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai sukuria, pakeičia ar nutraukia materialinius teisinius ginčo šalių santykius (pvz., sandorio sudarymas, nuostolių padarymas ir kt.). Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus. 2) Įrodomieji faktai – tai aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja galimybę pripažinti kitus juridinius faktus ar teisinius santykius (pvz., skolos dokumento buvimas pas skolininką yra prievolės įvykdymo įrodomasis faktas – CK 244 str., ir kt.). 3) Procesinio teisinio pobūdžio faktai (pvz., esantys civilinės bylos sustabdymo arba nutraukimo pagrindu). 11.3. Įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims. Bendra įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė įtvirtinta CPK 58 str. pirmoje dalyje: Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Be šios bendros taisyklės įrodinėjimo pareigos paskirstymą paprastai nustato materialinės teisės normos, nustatydamos tam tikras prievolių vykdymo taisykles. Pavyzdžiui, ieškovas, pareiškiantis ieškinį dėl skolos išieškojimo, privalo įrodyti sudaręs paskolos sutartį, tačiau įrodinėti, kad skola negrąžinta, nėra jo pareiga. T.y. teisę sukuriančius faktus, pavyzdžiui, sutarties, prievolės faktą, turi įrodyti ieškovas. Atvirkščiai, atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės ir nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti, kad skola grąžinta. Taigi įrodyti teisę panaikinančius faktus yra atsakovo pareiga. Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, nustatė bendros taisyklės išimtis. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. 1. Įstatymas nereikalauja įrodinėti to, ką jis preziumuoja. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami esant nustatyti, neįrodinėjami, nagrinėjant bylą. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka (CPK 63 str.). Pavyzdžiui, žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (CK 483 str.); paskleistų žinių, žeminančių asmens garbę ir orumą, neatitikimo tikrovei prezumpcija (CK 7 str.); civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija (SŠK 179 str.); prievolės įvykdymo prezumpcija: Skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešinga. (CK 244 str.); ir kt. Jeigu šalis prieš ją panaudotos prezumpcijos nenuginčija, teismas privalo faktą pripažinti. 2. Nereikia įrodinėti visiems žinomų faktų. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti (CPK 60 str.). Visiems žinomais pripažįstami faktai, kuriuos žino: - visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t.y. kuriuos žino bet kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus; - tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pvz., avarija, stichinė nelaimė ir pan. Dėl atleidimo nuo visiems žinomų aplinkybių įrodinėjimo teismas priima nutartį ir ji įrašoma į teismo posėdžio protokolą. 3. Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali atleisti pastarąją nuo tolesnio jų įrodinėjimo. Tačiau teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai yra savanoriškas. Faktų pripažinimas turi būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą. 4. Šalys atleidžiamos nuo prejudicinių faktų įrodinėjimo: Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami, nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. (CPK 61 str.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių pasekmių. (CPK 62 str.) Prejudiciniai faktai – faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nuosprendyje. Nutarimas administracinėje byloje neturi prejudicinės galios. 11.4. Įrodymų liečiamumas ir leistinumas (žiūrėti įrodymų požymius: sąsajumas ir leistinumas) 11.5. Įrodymų vertinimas – baigiamasis įrodinėjimo etapas, tai logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas – teismo prerogatyva (žiūrėti įrodinėjimo etapus: įrodymų vertinimas). 11.6. Atskiros įrodinėjimo priemonių rūšys. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Pateikti paaiškinimus yra šalių bei trečiųjų asmenų ir teisė, ir pareiga (CPK 58 str.). Tačiau ši jų pareiga nėra užtikrinta prievarta. Tai lemia dispozityvumo ir rungimosi principai. Konstitucijos 31 str. draudžia versti duoti parodymus prieš save. Atsisakymas įrodinėti ir aiškinti yra pagrindas aplinkybes, kuriomis rėmėsi šalis, laikyti neįrodytomis ir nesančiomis. Dabartiniai LR įstatymai šalių (trečiųjų asmenų) priesaikos tiesiogiai nereikalauja. Šalys ir tretieji asmenys, skirtingai negu liudytojai ir ekspertai, nėra įspėjami dėl atsakomybės už iš anksto žinomai melagingus paaiškinimus. Pagal naują CPK – tiek šalys, tiek liudytojai privalės prisiekti. Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus antroje teismo posėdžio dalyje, pradėjus nagrinėti bylą iš esmės (CPK 187 str.). Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu. Jeigu šie asmenys bylos nagrinėjime nedalyvauja, pirmininkaujantis balsu perskaito jų rašytinius paaiškinimus. Šalys gali pateikti paaiškinimus vystant teisminiams ginčams ar replikuojant (CPK 207, 208 str.). Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima suskirstyti į tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimai – tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta apie bylos aplinkybes informacija, kuria siekiama įrodyti faktus, sudarančius savo reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimu laikoma tokia patvirtinanti informacija, kurią šalis pateikia apie faktus, esančius kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šalies pripažinimas faktų, kuriais antroji šalis remia savo reikalavimus arba atsikirtimus, nėra teismui privalomas. Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu jam nekyla abejonių, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo įtakoje ar siekiant nuslėpti tiesą. (CPK 67 str.). Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami kartu su kitais surinktais byloje įrodymais. (CPK 66 str.). Liudytojų parodymai. Liudytoju laikomas teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi fizinis asmuo, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus apie jam žinomas reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšio su byla. (CPK 68 str.). Liudytojas yra įrodymų šaltinis. Įrodinėjimo priemonė yra liudytojo parodymai, t.y. žodiniai jam žinomų bylos aplinkybių paaiškinimai. Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojas: 1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo ryšium su atstovo ar gynėjo pareigų ėjimu; 2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų. 3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu. (CPK 68 str.). 4) Šeimos nariai ir artimi giminaičiai – jeigu jie nesutinka savanoriškai duoti parodymus (Konstitucijos 31 str. draudžia versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius). Teismas privalo išsiaiškinti liudytojo santykius su dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 191 str.). Asmuo, kurio subjektinėms teisėms ar pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos, negali būti apklausiamas kaip liudytojas, o turi būti įtrauktas į procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo – kaip bendrininkas ar trečiasis asmuo (niekas negali būti liudytojas savo byloje). Lietuvoje galimybė būti liudytoju nėra siejama su amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa yra specifinė: - liudytojas jaunesnis nei 16 m. amžiaus nėra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už iš anksto žinomus melagingus parodymus. Tokiam asmeniui pirmininkaujantis tik išaiškina jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje (CPK 190 str.; - apklausiant liudytoją, jaunesnį kaip 16 m., o teismo nuožiūra – ir jaunesnį kaip 18 m., šaukiamas pedagogas arba tėvai, globėjai ar rūpintojai, jeigu jie nesuinteresuoti bylos baigtimi; - iš teismo posėdžio salės laikinai, kol bus apklaustas nepilnametis, gali būti pašalinamas kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 194 str.); - liudytojas, jaunesnis kaip šešiolikos metų amžiaus, baigus jo apklausą, pašalinamas iš teismo posėdžio salės, išskyrus tuos atvejus, kai teismas pripažįsta esant reikalinga, kad tas liudytojas būtų posėdžio salėje (CPK 189 str.). Liudytojai šaukiami į teismą dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva. Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus Liudytojas sutinkamai su šio kodekso 109 straipsniu turi teisę gauti savo turėtų išlaidų atlyginimą. (CPK 70 str.). Jeigu šaukiamas liudytojas be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Liudytojui už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas. Už melagingą parodymą liudytojas atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 293 straipsnį (CPK 71 str.). Liudytojo, kuris negali nurodyti savo informacijos šaltinio, parodymai įrodymais nėra laikomi. Liudytojo parodymai – žodinis aplinkybių paaiškinimas. Liudytojas gali naudotis tik užrašais, kuriuose pasižymėjęs sunkiai įsimenamus duomenis. Baigusiam kalbėti liudytojui dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti klausimus. CPK numatytos kelios išimtys, kai liudytojas gali būti apklausiamas ne nagrinėjant bylą teismo posėdyje, o kita tvarka: - kai liudytojas dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismo posėdį (serga, yra invalidas ar senyvo amžiaus). Tada liudytojas apklausiamas savo buvimo vietoje dalyvaujančių byloje asmenų ar jo paties prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 72 str.); - liudytojas taip pat gali būti apklaustas kitame teisme teisminio pavedimo ar įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 93, 96 str.). Rašytiniai įrodymai. Rašytiniai įrodymai yra aktai, dokumentai, reikalinis ir asmeninis susirašinėjimas, kuriuose yra žinių apie aplinkybes, turinčias bylai reikšmės. (CPK 73 str.). Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į originalus ir kopijas ar nuorašus (išrašus). Paprastai pateikiami rašytinių įrodymų originalai (CPK 78 str.). Tik kai originalo negalima pateikti dėl svarbių priežasčių, gali būti pateikta originalo kopija. Jeigu įrodomąją vertę turi ne visas dokumentas, o tik jo dalis arba pateikti dokumentus teismui sunku, gali būti pateiktas dokumento išrašas (CPK 77 str.). Kopijos ar nuorašai (išrašai) turi būti patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka. Nepatvirtinta kopija ar nuorašas (išrašas) įrodymu nelaikomas. Pagal formą rašytiniai įrodymai skirstomi į: paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio bei patvirtinti notarine tvarka. Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomieji dokumentai (testamentas, sutartys, …) ne tik apima tam tikrą informaciją, bet ir sukelia tam tikrų teisinių padarinių. Informaciniuose rašytiniuose įrodymuose (pažymose, protokoluose, …) yra tik tam tikrų faktinių duomenų. Pagal sudariusius subjektus rašytiniai įrodymai skirstomi į asmeninius (privačius) – sudarė privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys; ir oficialius (viešuosius) – surašo valstybės institucijos ar pareigūnai įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal dabartinį CPK visų įrodinėjimo priemonių įrodomoji galia yra vienoda. CPK projekte numatyta, kad oficialūs rašytiniai įrodymai turi padidintą įrodomąją galią. Rašytiniai įrodymai renkami trimis būdais: 1) teismas rašytinius įrodymus išreikalauja tiesiogiai iš juos turinčių fizinių ir juridinių asmenų (CPK 75, 76 str.); 2) prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui išduodamas liudijimas, patvirtinantis teisę jį gauti; rašytinius įrodymus taip pat gali išreikalauti advokatai; 3) užsienio valstybėje esantys įrodymai renkami teisminio pavedimo tvarka pagal: a) tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos (Hagos konvencija dėl rašytinių dokumentų), b) dvišalių teisinės pagalbos sutarčių nustatytas taisykles; teisminio pavedimo tvarka gali būti renkami ir rašytiniai įrodymai, esantys kito teismo veiklos teritorijoje, kai nežinoma tiksli jų buvimo vieta. Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje. Jie turi būti pateikti susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus – ir liudytojams bei ekspertams (CPK 197 str.). Pareiškus, kad byloje esantis dokumentas yra suklastotas, jį pateikęs asmuo gali prašyti tokio dokumento nelaikyti įrodinėjimo priemone. Įrodyti, kad dokumentas suklastotas, privalo tai pareiškęs asmuo. Abejodamas rašytinio dokumento tikrumu teismas gali skirti ekspertizę: 1) teismo iniciatyva; 2) šalies prašymu. Pasitvirtinus suklastojimo faktui, teismas nelaiko dokumento įrodymu ir dėl jo klastojimo fakto gali iškelti baudžiamąją bylą. Visi įrodymai, tame tarpe ir rašytiniai, turi būti tiriami pirmos instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. (CPK 325 str.). (Ribotas apeliacijos procesas). Daiktiniai įrodymai. Daiktiniai įrodymai yra daiktai, kurie savo ypatybėmis, ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemone turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti. (CP 80 str.). Daiktiniai įrodymai renkami tokia pat tvarka kaip ir rašytiniai įrodymai (CPK 82, 83 str.). Daiktiniai įrodymai apžiūrimi teismo posėdyje. Jeigu daiktinių įrodymų pateikti teismui negalima, jie apžiūrimi savo buvimo vietoje, teismo posėdyje balsu perskaitomas apžiūros protokolas (CPK 200, 201 str.). Teismui pateikti daiktiniai įrodymai saugomi teismo daiktinių įrodymų saugojimo kameroje. Daiktai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugomi savo buvimo vietoje (CPK 84 str.). Įsiteisėjus teismo sprendimui daiktiniai įrodymai grąžinami pateikusiems įrodymus, arba perduodami tiems, kurių teisę į šiuos daiktus pripažino teismas. Daiktai, kurių asmenys pagal įstatymą negali turėti, perduodami atitinkamoms valstybinėms įstaigoms ar įmonėms. Tam tikrais atvejais ištirti daiktiniai įrodymai gali būti grąžinami ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 85, 86 str.). Eksperto išvada – tai raštu išdėstyti asmens, turinčio specialių sričių žinių ir įstatymo nustatyta tvarka paskirto ekspertu, atsakymai į teismo pateiktus klausimus, pagrįsti atliktais tyrimais. Ekspertizės skyrimo pagrindas yra negalėjimas išsiaiškinti tam tikrų klausimų, kylančių nagrinėjant bylą, be specialių mokslo, meno, technikos ar kt. žinių (CPK 87 str.). Ekspertizė gali būti skiriama dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva (teismo nutartimi). Ekspertizę būtina skirti: 1) byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar pasveikusio asmens pripažinimo veiksniu (CPK 285, 288 str.); 2) prireikus nustatyti darbingumo netekimo laipsnį (procentą) dėl suluošinimo ar kito sveikatos sužalojimo, taip pat papildomų išlaidų gydymui reikalingumą. Nutartyje skirti ekspertizę nurodomas ekspertas arba ekspertizės įstaiga. Pagal CPK 20 str., asmuo negali būti ekspertu byloje, jeigu: 1) jeigu jis yra šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis; 2) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu; 3) jeigu jis yra tarnybiškai ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų; 4) jeigu jis darė reviziją, kurios medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti; 5) kada paaiškėja, jog jis yra nekompetentingas. Ekspertas pasirašo esąs įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už iš anksto žinomą melagingą išvadą. Ekspertas privalo atvykti į teismą ir duoti išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 90 str.). Tačiau ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu, jo nuomone, teismo pateikta medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba jam pateikti klausimai peržengia specialių jo žinių ribas (CPK 89 str.). Esperto išvada teismui nėra privaloma ir vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Manydamas, kad eksperto išvada nepagrįsta, teismas gali skirti pakartotinę espertizę (pavedama kitiems ekspertams). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (pavedama tam pačiam ekspertui) (CPK 203 str.). Eksperto išvada turi būti balsu perskaitoma teismo posėdyje. Pats ekspertas taip pat gali būti į jį iškviestas ir apklaustas (CPK 202 str.). 11.7. Įrodymų užtikrinimas. Asmenys, kurie turi pagrindo bijoti, kad pateikti jiems reikalingus įrodymus paskiau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti teismą tiek prieš pareiškimo padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus. (CPK 96 str.). Pareiškime dėl įrodymų užtikrinimo turi būti nurodoma: antroji šalis, jeigu ji žinoma; įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti; aplinkybės, kurias turi patvirtinti įrodymas; priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus, taip pat byla, kuriai reikalingi užtikrinamieji įrodymai. (CPK 98 str.). Įstatymas nenurodo, kokiomis priemonėmis galimas įrodymų užtikrinimas. Paprastai gali būti užtikrintos visos įrodinėjimo priemonės: apklausti liudytojai, apžiūrėti daiktai ar rašytiniai įrodymai, atlikta ekspertizė ir t.t. Įrodymus užtikrina teismas ar teisėjas pagal šio kodekso nustatytas taisykles. Dėl įrodymų užtikrinimo teismas ar teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškininio pareiškimo, prašo įrodymų užtikrinimo, teismas ar teisėjas, užtikrindamas įrodymus, paskiria ne ilgesnį kaip trijų dienų terminą ieškininiam pareiškimui pateikti. Per teismo nustatytą terminą nepateikus ieškininio pareiškimo, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo priemones. Užtikrindamas įrodymus, teismas ar teisėjas gali pareikalauti, kad užtikrinimo prašantis asmuo pateiktų užstatą, kuriuo būtų galima atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl įrodymų užtikrinimo. Jeigu per teismo ar teisėjo nustatytą terminą ieškininis pareiškimas nepateikiamas ir asmuo, patyręs nuostolių dėl įrodymų užtikrinimo, nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas po trisdešimt dienų grąžinamas jį pateikusiam asmeniui. Įrodymų užtikrinimo klausimus teismas ar teisėjas sprendžia be žodinio nagrinėjimo. Protokolai ir visa medžiaga, surinkta įrodymų užtikrinimo tvarka, pasiunčiami nagrinėjančiam bylą teismui (CPK 99 str.). 11.8. Teismo pavedimas. Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. (CPK 93 str.). Toks pavedimas vadinamas teisminiu pavedimu. Teisminis pavedimas kitam teismui gali būti siunčiamas tiek bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva, tiek dalyvaujančių byloje asmenų prašymu. Pagrindas teisminiam pavedimui – teismo, nagrinėjančio bylą, negalėjimas surinkti reikiamų įrodymų. Negalima pavesti kitam teismui atlikti veiksmų, kuriuos gali atlikti pats bylą nagrinėjantis teismas. Dėl teisminio pavedimo teismas priima nutartį. Ši nutartis siunčiama kitam teismui. Gautą nutartį teismas privalo įvykdyti ne vėliau kaip per 10 dienų (CPK 94 str.). Užsienio valstybėje esantys įrodymai renkami teisminio pavedimo tvarka pagal: a) tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos (Hagos konvencija dėl rašytinių dokumentų), b) dvišalių teisinės pagalbos sutarčių nustatytas taisykles. 12 tema. Ieškinys civiliniame procese. 12.1. Ieškinio sąvoka, jo rūšys. Ieškininė teisena prasideda tik po to, kai pareiškiamas ieškinys. Ieškinys turi dvi puses: 1) materialinę (ieškinio turinys yra materialinio teisinio pobūdžio), 2) procesinę (jo išorinė forma – tai tam tikras dokumentas, pagrindas procesui prasidėti). Įstatymo leidėjas reglamentuoja, kaip šis dokumentas turi būti surašomas. Valstybės turi stengtis suformuluoti reikalavimus ieškiniui taip, kad jį galėtų surašyti vidutinis normalus visuomenės narys. Ieškinį gali pareikšti suinteresuotas asmuo: a) asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista (mano, nes ar tikrai ši teisė pažeista, nustatys tik teismas); b) prokuroras CPK 55 str. nustatyta tvarka. Ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Pagal taikytinas materialinės teisės normas – daiktiniai ieškiniai (kylantys iš daiktinės teisės); asmeniniai ieškiniai (kylantys iš prievolinės teisės). Pagal ieškinio procesinį tikslą: 1) ieškiniai dėl priteisimo – kai ieškovas reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus (perduoti pinigus, turtą ir kt.); 2) ieškiniai dėl pripažinimo - kai ieškovas reikalauja, kad teismas patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (nuosavybės teises į namą ir kt.) ar pripažintų tam tikrus materialinius teisinius santykius (iešk. dėl tėvystės nustatymo ir kt.); 3) ieškiniai dėl teisinių santykių modifikavimo – kai siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo santykius (dėl sutarties sąlygų pakeitimo, santuokos nutraukimo ir kt.). 12.2. Ieškinio elementai. Ieškinio turinį sudaro 2 elementai: ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės (ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas). Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (juridiniai faktai), kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką); motyvai, kodėl teismas turėtų tenkinti ieškovo reikalavimą. Įstatymas nereikalauja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, t.y. teisės normos, kuria grindžiamas reikalavimas! Pakanka nurodyti faktinį pagrindą. Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą (ši teisė susijusi su materialinėje teisėje numatyta galimybe laisvai disponuoti savo materialinėmis teisėmis), tačiau neturi išeiti už reikalavimų esmės. Keisti abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas atsisako savo ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują. Pagal dabar galiojantį CPK keisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį priimti sprendimą. CPK projekte ši teisė numatyta tik rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vėliau – tik esant tam tikroms sąlygoms ir teismo leidimu: • jei gautas kitos šalies sutikimas; • jei teismas mano, kad tai neužvilkins proceso; • jei būtinumas iškilo vėliau. Pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą gali tik pats ieškovas. Ieškovo atstovas – tik tuo atveju, jeigu ši teisė numatyta įgaliojime. CPK projekte – atvirkščiai: jeigu duotas bendras įgaliojimas atstovauti, reiškia įgaliotiniui suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kuriomis įgaliojimu uždraudžiama naudotis. Ieškininį pareiškimą pasirašo pats ieškovas ar jo atstovas (jeigu įgaliojime bus parašyta: “bei pateikti ieškinį teisme”). 12.3. Teisė į ieškinį ir teisė pareikšti ieškinį. Ieškinys turi materialinį teisinį turinį ir procesinę teisinę formą. Materialiniu teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo patenkinimą, t.y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių: 1) ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą; 2) ieškinys turi būti teisiškai pagrįstas, t.y. konkreti teisės norma turi nurodyti atsakovo pareigą atsakyti; 3) neturi būti praleistas ieškininės senaties terminas (išskyrus atvejus, kai įstatymas tam tikram reikalavimui ieškininės senaties netaiko, arba atsakovas nereikalauja jos taikyti); 4) reikalavimas neturi būti pareikštas anksčiau įstatymo ar sutarties nustatyto termino. Tad teisė į ieškinį – tai materialinė subjektinė teisė. Atsakyti, turi asmuo teisę į ieškinį ar ne, gali tik teismas (nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus bei teisingai nustatęs reikiamą taikyti materialinės teisės normą) priimdamas sprendimą. Todėl keliant bylą nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į ieškinį. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą dėl materialinių teisinių motyvų. Teisė pareikšti ieškinį suprantama kaip teisė kreiptis į teismą. Tai yra procesinė subjektinė teisė. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį prielaidomis: 1) ieškovas turi turėti civilinį procesinį teisnumą (CPK 32 str.); 2) ginčas turi būti žinybingas teismui (CPK 150 str. 2 d. 1 p.); 3) turi būti laikomasi įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos (CPK 150 str.2d.2p.); 4) nėra įsiteisėjas teismo sprendimas, priimtas dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 150str.2d.3p.); 5) teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar dėl taikos sutarties tarp šalių patvirtinimo (CPK150str.2d.3p.); 6) teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 150str.2d.4p.); 7) nėra tarp ginčo šalių sudarytos sutarties perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 150str.2d.5p.); Bent vienos iš šių prielaidų nesilaikant, teisės pareikšti ieškinį neatsiranda. Nustačius tai keliant civilinę bylą, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str.). Kai nesant teisės pareikšti ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ji turi būti nutraukta (CPK 243 str.). Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 245 str.4p.). Asmuo, turintis teisę pareikšti ieškinį, šią teisę gali įgyvendinti tik laikydamasis įstatymo nustatytos procesinės tvarkos: 1) ieškovas turi būti veiksnus (CPK 150 str. 2d.7p.); 2) byla turi būti teisminga teismui (CPK 150 str. 2d.6p.); 3) ieškininis pareiškimas turi atitikti CPK 146, 148 str. reikalavimams; 4) jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atstovas, jis turi pateikti ir įgaliojimą (CPK 150 str. 2d.8p.); 5) turi būti sumokėtas žyminis mokestis, išskyrus atvejus, kai ieškovas nuo valstybinio mokesčio atleistas (CPK 151 str.). Nesilaikius teisės pareikšti ieškinį tvarkos, teisėjas nesprendžia ieškininio pareiškimo priėmimo klausimo ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus. Per nustatytą terminą ištaisius trūkumus, ieškininis pareiškimas laikomas paduotu jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju pareiškimas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas ieškovui(CPK 151 str.). Tam tikrais atvejais, nesilaikant šių sąlygų (byla neteisminga teismui, pareiškimą paduoda neveiksnus asmuo, neįgalintas vesti bylą asmuo), gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str.). Tačiau, pašalinus kliūtis, dėl kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą. 12.4. Ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas. Taikos sutartis. Ieškovas turi teisę atsisakyti nuo ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Teismas nepriima ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja įstatymui arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymo saugomus interesus. (CPK 35 str.). T.y. šios šalių teisės nėra absoliučios. Atsisakymas nuo ieškinio reiškia atsisakymą nuo materialinio reikalavimo ir antrą kartą pareikšti ieškinį dėl to paties dalyko nebegalima. 186 straipsnis. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymas nuo pareiškimo, atsakovo pripažinimas ieškinio ir šalių taikos sutartis Bet kurioje proceso stadijoje suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, turi teisę pareikšti teismui, kad jis atsisako nuo pareiškimo. Teismas išaiškina jam procesines atsisakymo nuo pareiškimo pasekmes. Suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, rašytinis pareiškimas dėl atsisakymo nuo pareiškimo prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir ieškovo pasirašomas. Teismas priima nutartį priimti atsisakymą nuo pareiškimo ir nutraukia bylą. Atsakovas gali ieškinį pripažinti. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas. Atsakovui pripažinus ieškinį, jeigu visos bylos aplinkybės išaiškintos, teismas gali, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, nutarti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinis šalių pareiškimas apie tai, kad jos sudarė taikos sutartį, prijungiamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių jų procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos teismo tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos. Jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, atsisakymo nuo pareiškimo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina šalių taikos sutarties, jis priima dėl to motyvuotą nutartį. 12.5. Atsakovo interesų gynimas (priešieškinys ir atsikirtimai į ieškinį). Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiamos aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir neteisėtumą: 1) materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimai tiesiogiai susiję su materialiaja ieškinio puse (praleistas ieškininės senaties terminas, sutartis negalioja ir pan.); 2) procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimai tiesiogiai susiję su procesine ieškinio puse (ginčas teismui nežinybingas, ieškovas neveiksnus ir pan.). Bet kokio pobūdžio atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 58str.). Atsikirtimo forma – atsiliepimas į pareikštą ieškinį. Galiojančiame CPK atsiliepimo institutas reglamentuojamas netinkamai. Pagal CPK 129 str.: teismas nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į ieškinį. Atsiliepime atsakovas nurodo, ar sutinka, ar ne su pareikštu ieškiniu, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Jeigu atsakovas per teisėjo nustatytą terminą raštu nepateikia savo atsiliepimo į ieškinį, nepraneša apie tai, kad neatvyks, ir neatvyksta į teismo posėdį, teismas nagrinėja bylą jam nedalyvaujant. Jei yra laiko, teisėjas nusiunčia ieškovui gautą atsakovo rašytinio atsiliepimo į ieškinį nuorašą. T. y. motyvų, kuriais jis grindžia ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir neteisėtumą nurodyti nereikalaujama. O jeigu tokie motyvai ir pateikti, ieškovui jie persiunčiami įvertinimui tik “jeigu yra laiko”? Tuo sudaromos galimybės vilkinti bylą. Pagal CPK 181 str.: kai neatvyksta į teismo posėdį atsakovas, gavęs šaukimą, ir iš jo per nustatytą terminą negautas atsiliepimas į pareikštą ieškinį, laikytina, jog atsakovas ieškinį pripažįsta, ir byla nagrinėjama jam nesant. Pagal CPK projektą atsiliepimas būtinas. Atsiliepimo nepateikus, sprendimas galės būti priimamas už akių. Atsiliepime reikalaujama nurodyti išsamius motyvus ir įrodymus, kodėl atsakovas nesutinka su ieškiniu. Priešinis ieškinys – tai savarankiškas materialaus pobūdžio reikalavimas. 153 straipsnis. Sąlygos, kuriomis teismas priima priešieškinį Teismas arba teisėjas priima priešieškinį: 1) jeigu priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) jeigu, patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar dalinai nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) jeigu tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir, juos kartu nagrinėjant, bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. 154 straipsnis. Priešieškinio pareiškimo taisyklės Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. T. y. du savarankiški ieškiniai viename teismo procese. 152 straipsnis. Priešieškinio pareiškimas Atsakovas turi teisę, iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį priimti sprendimo, pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. CPK projekte – iki nutarties skirti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje. Remiantis CPK 150 str., ir 154 str. daroma išvada, kad dėl teisėjo nutarties, kuria atsisakyta priimti priešinį ieškinį, gali būti duodamas atskirasis skundas. CPK projekte šios teisės nėra (teisėjo atsisakymas priimti priešieškinį negali būti skundžiamas). 12.6. Ieškinio užtikrinimas. Teismo veikla taikant įstatyme nurodytas priemones, siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas vadinama ieškinio užtikrinimu. 155 straipsnis. Pagrindas ieškiniui užtikrinti Teismas arba teisėjas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva, gali imtis priemonių ieškiniui užtikrinti. Ieškinys gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ieškinys gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje, t.y. civilinė byla jau yra iškelta. CPK projekte numatytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios gali būti taikomos ne tik iškėlus civilinę bylą, bet ir prieš ją iškeliant. 156 straipsnis. Ieškinio užtikrinimo priemonės Ieškinio užtikrinimo priemonės gali būti: 1) turto ar pinigų sumų, priklausančių atsakovui ir esančių pas jį ar pas kitus asmenis, areštavimas; 2) uždraudimas atsakovui atlikinėti tam tikrus veiksmus; 3) uždraudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą ar vykdyti jam kitokias prievoles; 4) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo; 5) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą, skolininko ginčijamą ieškinine tvarka, sustabdymas, jeigu taip ginčyti leidžia įstatymas. Teismas gali panaudoti kelias ieškinio užtikrinimo rūšis, tačiau bendra jų suma neturi būti didesnė už ieškinio kainą. Ieškinio užtikrinimo priemonės skyrimo klausimas sprendžiamas be teismo posėdžio, nepranešus apie tai šalims: 160 straipsnis. Pareiškimo dėl ieškinio užtikrinimo išnagrinėjimas Pareiškimą dėl ieškinio užtikrinimo teisėjas arba teismas išsprendžia ne vėliau kaip rytojaus dieną po jo gavimo, nepranešdami atsakovui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Jeigu atsakovo turtas užsienyje, dėl ieškinio užtikrinimo priemonių šalis turi kreiptis į užsienio teismą. Šiuo atveju, pagal Luganos konvenciją, kita šalis turi būti tinkamai informuota. 161 straipsnis. Ieškinio užtikrinimo panaikinimas Ieškinio užtikrinimas gali būti panaikinamas teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi, teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Ieškinio užtikrinimo panaikinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Tačiau tų asmenų neatvykimas nekliudo išnagrinėti ieškinio užtikrinimo panaikinimo klausimą (…). 158 straipsnis. Vienos ieškinio užtikrinimo rūšies pakeitimas kita Teismas arba teisėjas gali, vienos iš šalių pareiškimu, atsižvelgdamas į antrosios šalies nuomonę, pakeisti vieną ieškinio užtikrinimo rūšį kita. Jeigu užtikrintas ieškinys dėl pinigų sumos išieškojimo, atsakovas turi teisę vietoj nustatytojo užtikrinimo įmokėti į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą ieškomąją sumą. 162 straipsnis. Nutarčių ieškinio užtikrinimo klausimais apskundimas Dėl visų teismo nutarčių ieškinio užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas (…). Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti ieškinį padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Atskirojo skundo dėl nutarties panaikinti ieškinio užtikrinimą arba pakeisti vieną užtikrinimo priemonę kita padavimas sustabdo tos nutarties vykdymą Nuo 2002 01 01 steigiamas turto arešto registras.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!