Christianizacija teorija

Krikščionybė gimė Romos imperijoje. Po kelių šimtmečių ji tapo pagrindine irstančios Romos tradicija. Dar vėliau ji virto viduramžių Europos kertiniu akmeniu. Romai sukūrus pasaulinę valstybę, nusidriekusią nuo Britanijos salų iki Nilo upės ir nuo Atlanto vandenyno iki Eufrato upės, jos erdvėje pradėta skelbti Evangelija. Romos imperijoje ir už jos ribų kūrėsi krikščionių bendruomenės. Krikščionių tikėjimas į vieną Dievą griovė ligtolinę Romos valstybės religinę ir politinę sistemą. Todėl prasidėjo krikščionių persekiojimai. Tačiau išėjo priešingai – kiekvienas miręs už tikėjimą krikščionis tapdavo krikščionybės teisingumo įrodymu. Valdant imperatoriui Konstantinui Didžiajam (325 m.) krikščionybei sudarytos sąlygos laisvai skleistis visuomenėje. Kiek vėliau imperatorius Teodosijus I (392 m.) krikščionybei suteikė valstybinės religijos statusą. Valdovai ėmė remti krikščionybę. Didžiojo tautų kraustymosi metu krikščionių Bažnyčia vedė derybas su barbarais, gelbėjo miestus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas.
Bažnyčia steigė ir vienuolynus, kurie tapo dvasinės kultūros židiniais. Buvusios imperijos žemėse apsigyvenusios germanų tautos įkūrė savo, jau krikščioniškąsias karalystes. Krikščionybės įtaka viduramžių Europai nebuvo tokia stabili, kaip dažnai atrodo. Viena vertus, daugelis Europos tautų priėmė krikščionybę gana vėlai – IX a. ar net vėliau. Pavyzdžiui, 960 m. įvyko Danijos krikštas, 966 m. – Lenkijos krikštas, 988 m. – Kijevo Rusios krikštas. Greitesniam krikščionybės plitimui trukdė kovos su arabais, vengrais, turkais. Ilgą laiką viduramžių Europoje dar stipriai jaučiami pagonybės papročiai. Kita vertus, krikščionybę priėmusiose valstybėse bažnytinės įtakos srityje atsidūrė visuomeninis gyvenimas. Jis viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo. Krikščionybės įtaką kasdieniniam gyvenimui liudijo ir nuo VI amžiaus plitusi tradicija skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo. Ne tik atskiras žmogus, bet ir valstybė, jos politinis, visuomeninis gyvenimas turėję vadovautis krikščionybės normomis. Jomis siekta grįsti visą viešąjį gyvenimą – švietimą, įstatymus, papročius, meną, amatus ar prekybą. Nepaklusniesiems, nesilaikantiems privalomų taisyklių, Bažnyčia taikė dvasines bausmes, iš kurių didžiausia buvo ekskomunika. Dar Romos imperijos laikais susiformavo samprata, jog už Dievo didybės įžeidimą priklauso ne...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!