Bronius Krivickas „Rudenio lygumose“

Bronius Krivickas - XX a. vidurio lietuvių poetas, prozininkas, jo kūryba priskiriama katastrofų literatūrai. Rašytojas partizanaudamas kūrė eilėraščius ir tuo metu išleido eilėraštį „Rudenio lygumose“. Eilėraštis sudarytas iš 24 strofų. Eilėraštis prasideda lyrinio subjekto vienatvės jausmu. Jis sėdi vienas tarp žibančių ražienų. ,,Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.”. Tai, kad subjektas jaučiasi „be galo vienas“, sukuria stiprią melancholijos atmosferą, kuri išlieka per visą eilėraštį. Eilėraštyje yra vaizduojamas rudens vaizdas, kuris įgauna simbolinę prasmę. Ruduo tampa ne tik metų laiku, bet ir egzistencijos metafora – gyvenimo ir mirties ciklu. Gamtos ir rudens pokyčiai atspindi žmogaus gyvenimo etapą, kurio pabaiga neišvengiama, kaip ir metų laikų kaita. Lyguma, kurioje sėdi lyrinis subjektas, yra jau nuimto derliaus laukas, todėl ražienos (šiaudų likučiai) simbolizuoja užbaigtą gamtos ciklą, kuris reiškia pabaigą. Gervės, skrendančios „lėtai mojuodamos sparnais“, yra rudens simbolis, reiškiantis laikų pasikeitimą, šaltojo metų laikotarpio atėjimą, o kartu – ir artėjimą prie gyvenimo pabaigos. Antrame posmelyje miškų ir laukų vaizdai eilėraštyje sukuria peizažą, kuris atspindi pasaulio grožį ir jo trapumą. Miškai apibūdinami kaip „tartum bronzinės salos“. Saulė aprašoma kaip „palinkus ir nubalus“, nušviečianti „mirštančius laukus“. Saulės spinduliai, kurie „nužėrė auksu mirštančius laukus“, simbolizuoja ir gyvybės grožį, net kai ji nyksta. Trečiame posmelyje tyla yra apibūdinama kaip „liūdna“, „gili“ ir „bekraštė“, atspindinti tiek gamtos, tiek lyrinio subjekto būseną. Rudens tyla simbolizuoja gyvenimo rimtį, sustojimą, o jos „šaltas kaip metalas“ alsavimas perteikia neišvengiamą artėjimą prie mirties. Ketvirtoje strofoje lyrinis subjektas pasineria į sapno ir vizijos pasaulį. Jis pradeda matyti mistinį, gracingą siluetą, ateinantį į jį tuščiais laukais. Tušti laukai pabrėžia vienatvę ir erdvės tuštumą. Penktoje strofoje, lyrinis subjektas paskendęs svajonėse, išvysta personifikuotą Rudenį. Jis vaizduojamas karališkai ir didingai. „Auksinių lapų spindinti karūna“ simbolizuoja rudens grožį ir galingumą, o „karališka galva“ pabrėžia, jog ruduo yra tarsi metų laikų valdovas. Auksas ir spindėjimas rodo, kad net rudens laikotarpiu, kai viskas miršta, jis vis tiek yra švytintis ir gražus, o „Purpurinė skraistė“ suteikia rudeniui kilnumo. Šeštame posmelyje vyksta dialogas tarp lyrinio subjekto ir Rudens karaliaus. Eilėraščio žmogus pasiteirauja Rudens karaliaus kas jis toks ir šis atsako, kad “-Esu Ruduo – „auksinis ir saulėtas./Esu karalius šitų lygumų.“. Eilutė „karalius šitų lygumų“ dar kartą pabrėžia Rudenio valdymą gamtoje. Ruduo dažnai siejamas su nykimu, tamsa bei yra mirties simbolis, tačiau čia jis apibūdinamas kaip švytintis, šviesus, gražus. Apibendrindama galiu teigti, jog Broniaus Krivicko eilėraštis ,,Rudenio lygumose” yra išsamus ir simbolistinis rudens vaizdavimas, kuris taip pat perteikia gilias egzistencines temas, susijusias su neišvengiamu mirties artėjimu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!