Bronius Krivickas "Rudenio lygumose" analizė

„Rudenio lygumose“ • Aptarkite eilėraščio pradžioje piešiamą kraštovaizdį. Remdamiesi pirmomis trimis strofomis, apibūdinkite lyrinio subjekto savijautą. Eilėraščio pradžioje piešiamas miškų, tartum bronzinės salos, kurias apšviečia auksinės saulės spinduliai, lygumos, apkibusios baltais voratinkliais, mėlynų ūkių kraštovaizdžiai. Lyrinio vyksmo laikas – ruduo. Ruduo ženklina gamtos apmirimo metą, todėl peizažas tampa liūdnas, melancholiškas. Lyrinis subjektas gėrisi gamta, stebi dangų, skrendančias gerves, tačiau besigerėdamas šiais vaizdais jis ima jaustis po „rudenio dangum <...> be galo vienas“. Gamtoje tvyranti tyla taip pat nepadeda praskaidrinti lyrinio subjekto nuotaikos ir rudens rimties begalinė tyla tarsi padvelkia į lyrinį „aš“ mirtimi, jaučiamas lyrinio „aš“ nerimas. Jis išvysta rudens viziją, kas rodo jo užsisvajojimą, be galo smarkų susimąstymą. • Ketvirtojoje strofoje prasideda vizijos aprašymas. Kurioje eilėraščio vietoje ši vizija baigiasi? Atsakymą pagrįskite. Paskutinėje strofoje. Vizija prasideda rudens pasisveikinimu, po kurio seka žiemos ir pavasario pasirodymai, ir galų gale atsiranda vasara, tačiau nuo pat 4-os strofos iki pat galo yra prisimenamas ruduo, kaip brolis, apie jį yra kalbama. • Kodėl vizijoje, kalbant apie metų laikus, išskiriamas ruduo, pabrėžiamas jo grožis? Kuo ruduo patrauklus eilėraščio kalbančiajam? Kūrinyje daugiausiai dėmesio skiriama rudeniui. Šis metų laikas atvaizduojamas kaip ypatingai gražus, nes jis leidžia pamatyti visą savo gyvenimą ir jo grožį, kuris pasitraukia prieš žiemą. Lyrinis subjektas jaučiasi vienišas net ir apsuptas gamtos grožio, na o ruduo – yra lygumų, kuriose yra lyrinis „aš“, karalius, kurio karalystėje „taip liūdna ir gražu“. Ruduo nuspėja, jog jam neliko daug laiko gyvuoti, todėl jis „išpuošė“ šias lygumas kaip didžiulei šventei – pats lyrinis subjektas nujaučia atslenkančia mirtį, kuri yra prasminga ir todėl taip graži, todėl gali susitapatinti su rudeniu ir jo švente. Ruduo tampa lyriniam „aš“ tarsi brolis – išdidus, rimtas, jie kartu yra pasiruošę sutikti pabaigą, t.y., žiemą, o žiema platesniame kontekste yra mirtis. • Kuo metų laikų kaita skiriasi nuo kalbančiojo gyvenimo tėkmės? Metų laikų kaita yra pastovi, kiekvienas metų laikas turi progą tarsi vėl sugrįžti, na žmogaus – kalbančiojo gyvenimas, gyvenimo tėkmė yra ribotas, jos niekas nepakeis. Jeigu žmogus miršta, jis ir lieka miręs – jis neatgimsta. • Kodėl lyrinis subjektas laukia rudens ir vadina jį broliu? Lyrinis subjektas jaučia panašumą, artimumą su rudeniu, susitapatina su jo liūdesiu ir vienišumu, kadangi jis, kaip ir ruduo, tarsi turi vieną galutinį tikslą – jų likimas yra toks pats – žūtis. Artimumas ir giminystė matoma ir laikysenos aspektu – išdidus prieš likimą yra ne tik Ruduo, bet ir žmogus („Bet stovius išdidus aš prieš likimą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!