Bronius Krivickas eilėraštis ,,Rudens melodija” analizė

Eilėraštis „Rudens melodija“ – tai poeto Broniaus Krivicko 1949 metais parašytas kūrinys. Jame vaizduojama rudens ir žiemos priešprieša, kuri asocijuojasi su partizanų gyvenimu. Eilėraščio problema – ar partizanai sugebės atsilaikyti prieš žiaurios žiemos ir moralinius išbandymus. Ar užteks jų vidinės stiprybės, kad jie nepalūžtų kovoje? Šiame eilėraštyje gyvenimas matomas kaip kelionė rudens taku, o mirtis artėja neišvengiamai. Tačiau lyrinis subjektas į tai žvelgia ramiai, neabejodamas savo pasirinkimais. Tekste daug kartų pasikartoja raginimai veikti ir priimti iššūkius: „Žiūrėk! Regėk!“, „Širdis jautri! Ją atdaryk!“, „Ir tvirtas būk!“. Šie pasikartojimai sustiprina emocinį įspūdį ir simbolizuoja būtinybę priimti gyvenimo ir gamtos siunčiamus išbandymus. Eilėraštyje susijungia gamtos vaizdai ir žmogaus vidiniai išgyvenimai. Pirmoje dalyje išryškinami rudens gamtos vaizdai, o antroje – žmogaus atsakas į juos. Eilėraščio sakiniai ilgi, kupini dramatizmo, kas atspindi gamtos ir žmogaus kovos didingumą. Stipri ir emociška eilėraščio leksika padeda perteikti gamtos galybę ir žmogaus vidinį tvirtumą: „dūduot“, „riksmą“, „skaudžią skriaudą“, „plieno speigą“. Šie žodžiai atspindi ne tik fizinius išbandymus, bet ir moralinius sunkumus, su kuriais žmogui tenka susidurti. Eilėraštyje gausu meninių raiškos priemonių, kurios stiprina gamtos ir žmogaus kovos paralelę. Ruduo ir gamta atgyja, bando paveikti žmogaus dvasinę būseną. „Rudai raudonas ir auksinis ruduo“, „skaudžią skriaudą“, „žiaurią žiemą“ – pabrėžia rudens grožį ir kartu žiaurumą. Eilėraštyje jaučiama harmonija tarp gamtos vaizdų ir žmogaus dvasinės būsenos. Rudens peizažas tampa dvasinių išbandymų simboliu, o žmogaus kova su rudens sunkumais atspindi platesnį egzistencinį mūšį tarp gyvenimo ir mirties. Eilėraštyje rudeninis miškas simbolizuoja ne tik gamtos kaitą, bet ir žmogaus dvasinius išbandymus. Miško ir rudens stichijos tampa žmogaus vidinės kovos atspindžiu. Gamtos žiaurumas ir rudens audros simbolizuoja gyvenimo sunkumus, kuriuos žmogui reikia įveikti, siekiant išsaugoti savo dvasinę stiprybę. Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas. „Rudenio lygumose“ pabaiga pasižymi melancholija ir pasyvumu, o „Rudens melodijoje“ vyrauja aktyvus pasiryžimas kovoti. „Turėsi nešti tu tą skaidžią taurę, kai skeldės stambūs, rąžūs ąžuolai.“ Lyrinis subjektas išauga – ankstesniame eilėraštyje jis buvo labiau susitaikęs, o šiame kūrinyje jis pasiryžęs priimti iššūkius ir kovoja su jais. Tai parodo dvasinę brandą, kurią įgyja žmogus, išgyvenęs sunkų gyvenimo etapą, kritusių brolių kraują ar net švelniųjų seserų sielvartą. Eilėraštis „Rudens melodija“ ne tik apibūdina gamtos kaitą, bet ir perteikia žmogaus dvasinę kelionę, kurioje svarbu išlikti tvirtam net ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!