Bronius Krivickas 1919-1952

Bronius Krivickas 1919-1952 Istorinės aplinkybės. Pokariu provincijoje beveik dešimtmetį vyko nuožmi nepriklausomybę ginančių partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene ir jos talkininkais, sovie­tinį režimą palaikančiais vadinamaisiais stribais. Naktį į valstiečio trobą belsdavosi Lietuvos partizanai, dieną - stribai ir sovietų kareiviai. Sužinojus, kad šeimininkas kaip nors - maistu, nakvyne - padeda partizanams, visa šeima būdavo ištremiama į Sibirą ar kitus atšiaurius SSRS pakraščius. Jėgos buvo nelygios. Kas galėjo įsivaiz­duoti, kad pasiryžę aukai partizanai įveiks ką tik pasaulinį karą laimėjusią kariuome­nę? Tai buvo veikiau moralinis pasipriešinimas okupacijai. Gyvenimo ir kūrybos kelias. Bronius Krivickas - vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lie­tuvių rašytojų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš karą. Jis baigė Biržų gimna­ziją, 1938-1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitete. Buvo V. Mykolaičio-Putino globojamos literatų grupės narys, lankė B. Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškė­si kaip literatūros kritikas, vertėjas. Karo metais studijuodamas aktyviai dalyvavo Vilniaus literatūriniame gyvenime. Artėjant frontui, B. Krivickas svarstė galimybę trauktis į Vakarus, bet apsispren­dė likti Lietuvoje. Pasak jo kraštiečio rašytojo Jono Mikelinsko, tada manyta, kad „sovietai jau nebe tie, jau pasikeitę, sužmoniškėję... Juk jie susidraugavo ir kartu ko­vojo su demokratinėmis valstybėmis...“ Žinoma, jaunųjų literatų viltys nepasiteisi­no - tik grįžus sovietams, prasidėjo teroras. 1944 m. rudenį Krivickas pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje, bet naujoji valdžia aiškiai pasakė: kas ne su mumis, tas prieš mus, trečio kelio nėra, - ir 1945 m. pradžioje persekiojamas mokytojas įsitraukė į parti­zaninę kovą. Vienas jo bičiulis, atsidūręs tame pačiame partizanų būryje, prisimena: Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. <...> Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. <...> Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg ir atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?“ Miške Krivickas atrodė neįprastai - su skrybėle, akiniuotas, o rankose ginklas. Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja eiles. 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam buvo patikė­ta partizanų spauda. Jis redagavo laikraščius „Laisvės kova“ ir „Aukštaičių kova“. 1952 m., pasinaudoję išdaviko parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją, tada buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris. Per susišaudymą abu parti­zanai žuvo. 1953 m. partizanų spaudoje pasirodžiusiame nekrologe prisimenama, kad į siūlymą pogrindžio sąlygomis išleisti bent dalį poezijos Krivickas atsakęs: „Ne viskas atitiks laiko dvasią.“ Toliau nekrologo autorius rašo: „Visgi nutariam išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje.“ Čia turima galvoje individualistinė Broniaus Krivicko lyrika, kurioje atsispindi partizano ke­lią pasirinkusio žmogaus jausena. Kalbėdamas apie Krivicko kūrybą literatūrolo­gas Virginijus Gasiliūnas pažymi: Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką - jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis - laisvę, nors ir gyvybės kaina. Poezijos bruožai Herojiškas apsisprendimas Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas: Mano dienos nebūtin pasvirę. Aš keliauju rudenio taku. Ir gryniausio aukso vainiku Mano kaktą puošia lapai mirę. „Mano dienos nebūtin pasvirę“ Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai - blaivus pasirinkimas. Per ke­lerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena, kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio grožį. Moralinė pergalė Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilė­raštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką“ nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam, bet, pasak poeto, mūšį - kad ir žūdamas - laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis į kovą su kur kas stipresniu priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas. Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja kovos prasmingumu: Mūsų liko gal iš šimto vienas. Bet kova vis tęsias atkakli. Užtat turim būt savam kely Šimtą kartų tvirtesni nei plienas, Nes per vėtrą švilpiančio metalo, Per marias nelaimių ir kančių Mūsų rankos lig dienų skaisčių Vėliavą kovos išnešt privalo. ,,Mūsų liko gal iš šimto vienas“ Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantysis nepalieka sau jokios vilties - kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezi­jos lietuviai dar nebuvo turėję, matyt, nedaug tautų apskritai tokią turi. Pasiryžimą ir kovotojo kelio neišvengiamybę susieja aukos tema, „pasiaukojama mirtis“, kaip sakė Kauno universiteto profesorius Levas Karsavinas, miręs Komijos lageryje. Santūrus kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų rašiniuose, poezijoje nėra jokia poza. Suprantama, tai ne tik moralinio idealo formulavimas, bet ir nuolatinis raginimas sau, kai kada pasitelkiant ir stiprinančius ryžtą klasikinius siužetus (pavyzdžiui, bibliniu siužetu grįstas B. Krivicko eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą“). Meilės šviesa Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus - ne tik herojiškas kovotojas, nujaučiantis mirties neišvengiamybę. Jis ilgisi kitokios būties: Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną, Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj, O norėtųs meilėj ir dermėj Ilgą amžių eiti kelią vieną

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!