Broniaus Krivicko eilėraščio "Rudenio lygumuose" analizė

Visą pokarį Lietuva gyveno įtemptai. Vyko nuožmi kova tarp Lietuvos nepriklausomybę ginančių partizanų ir vis gausiau į Lietuvą sutraukiamos sovietinės kariuomenės. Jie turėjo skleisti viltį, pasakoti tiesą apie sovietų nusikaltimus, jau vien savo buvimu ir asmeniniu pasiaukojimu priminti Lietuvos žmonėms nepriklausomybės idealus ir būtinybę už juos kovoti. Partizanų stovyklavietės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose, o slėptuvės – sodybose pas patikimus žmones – gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose. Partizanus rėmė daugelis kaimo ir miesto gyventojų, tačiau jei kas nors sužinodavo, kad šeimininkas kaip nors padeda partizanams, jis su šeima buvo ištremiamas į Sibirą. 1952–1953 metais Lietuvos miškuose įrengtuose partizanų bunkeriuose buvo spausdinami laikraštėliai bei nedideli poezijos rinkiniai. Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais tiražais leistų ir platintų partizanų laikraščių. Žinomiausi – (žemaičių) „Laisvės varpas“, (dzūkų) „Partizanas“, (suvalkiečių) „Laisvės žvalgas“ bei „Aukštaičių kova“, kurį redagavo Bronius Krivickas. „Partizanų šūvių aidas“ – tai paskutinis partizanų periodinis leidinys. Vienas žymiausių lietuvių rašytojų, iki pat žūties dalyvavusių ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime yra Bronius Krivickas. Karo metais studijuodamas Vilniaus universitete aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime. 1945 metais jis įsitraukė į partizaninę kovą. Netgi partizanaudamas Krivickas kūrė eilėraščius, kurie „buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi“, sonetus, satyras, kuriose šaipėsi iš sovietinės tikrovės, taip pat daug vertė, rašė publicistiką. Poezijoje jis rašė, kad „visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir gyvybės kaina“. „Ir, deja, kova nepabaigta! <..> Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas!” Eilėraštyje „Rudenio lygumose“. Kalbantysis vizijoje stebi atkeliaujančius vieną po kito metų laikus.“ Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų“. Kiekvienas metų laikas, net žinodamas, kad ateina trumpam, išdidžiai ir ramiai atlieka skirtąją užduotį. Ruduo, lygumų karalius“ Auksinis ir saulėtas./Esu karalius šitų lygumų“, puošia gamtą didžiulei šventei „Aš įsakiau miškams margai pražysti ,/Paliejau žemėn daug skaidrių dažų“, nors žino, kad jo laikas greitai pasibaigs „paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan“. Bet jis žino ir tai kad, atėjus laikui, jis vėl sugrįš. Metų laikų amžina eisena gildo subjekto širdį žinojimu, kad žmogaus dienos nesisuka šiuo pasikartojimų ratu. Artimumo ir giminystės ieškoma laikysenos aspektu. Išdidus prieš likimą – tai ne tik karališko rudens, bet ir žmogaus laikysena „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!