V. Mykolaitis-Putinas "Margi sakalai" - eilėraščio analizė

V. Mykolaitis-Putinas – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, vertėjas, universiteto profesorius ir lietuvių literatūros simbolistas. Poetas gyveno (1893 – 1967), per jo gyvenimą vyko karai, valdžios perversmai, taigi ir jo kūryboje pastebima šių įvykių įtaka. „Margų sakalų“ eilėraščio forma tobula, kas būdinga įžymių simbolistų darbuose. Eilėraštį,kadangi jis simbolistinių bruožų, gaubia paslapties šydas, paslėpta prasmė. Visa nuotaika sudaroma taip, kad būtų veikiama ne sąmonė, o pasąmonė. Kai kurie žodžiai netenka savo prasmės, o įgauna simolistinę prasmę. Vinco Mykolaičio- Putino eilėraštis „Margi sakalai“ iš 1927 m. išleisto eilėraščių rinkinio „Tarp dviejų aušrų“. Pažvelkime giliau į šį eilėraštį... ,,Lydėdami gęstančią žarą, vėlai /Pakilo į dangų margi sakalai.“- pirmosios eilutės eilėraštyje paslaptingai atskleidžia kūrinyje esančias dvi erdves. Pirmoji mums plačiau nupasakojama žemės platybė: „<...>vylingi žemės sapnai“ „<...>kalnai ir pakalnės aptemę“ „<...>mieganti žemė“, - tai lyrinio subjekto žodžiai, dėstantys žemės erdvės bruožus. Lyg paralelė, toliau seka dangaus vaizdas, mums perteikiamas simboliais. Kalbant apie dangų minima šviesa, nušvitimas. Tokios frazės, kaip ,,skaisčiąją aušrą“ dar labiau parodo danguje tvyrantį gerumą. Puikiausias simbolis, nusakantis dangų yra saulė. Saulė – šviesos, šilumos, tyrumo simbolis. Sakalų sparnų ištiesimas padangėse taip pat yra labai svarbus, juk ištiesti sparnai vaizduoja laisvę. Taigi, dangui būdinga ne tik šviesa, šiluma, bet ir LAISVĖ. Priešprieša dangui – žemė. Kai danguje esti šviesa, žemėje viešpatauja tamsa, aptemimas. Žemės erdvė, kaip ir dangaus, yra atvira, be ribų. Aiškaus horizontalumo ar vertikalumo taipogi nejaučiame. Žemės erdvėje viskas rutuliojasi daugiau horizontaliai, tačiau aptinkame ir tam tikrų šuolių (sakalų pakilimas į padanges). Horizantalumo principu eilėraščio eilutės piešia kalnus, pakalnes, laukus ir uolynus. Lyrinis subjektas viską mato tarsi iš paukščio skrydžio, tai yra iš šalies : „aptemę kalnai ir pakalnės“. Padangėse erdvė labiau vertikali, sakalų kilimas į saulę skaisčiaisiais keliais. Dangaus platybė aprašoma, lyg skrendant kartu su paukšiais į šviesą. Bendrai žiūrint eilėraščio erdvę, ji vertikali. Visiškai tikslių rėmų erdvėje nėra, tačiau juntamas atstumas tarp dviejų taškų :žemėsir dangaus(saulės). Erdvė nors ir vertikali, bet šokinėjanti, nes kylant nuo žemės į padangių platybes , staiga vėl grįžtama žemėn, ir vėl ją palikus peršokama į dangų. Finaliniame strofe dangaus platybių šviesa nusileidžia į žemę ir nušviečia uolas ir laukus. Tai tarsi erdvių susiliejimas. „Vėlai, kol,štai, kolei, jau nei anksti, nei vėlai“ – tai žodeliai rodotys „Margųjų sakalų“ laiką. Laikas, kaip ir erdvė, kūrinyje nepastovus. Visas siužetas pasakojamas būtuoju laiku. Pradedant tuo, kad : ,,Pakilo į dangų margi sakalai“ ir baigiant : „Negrįžo į žemę margi sakalai“ visa margųjų istorija tapoma praeities laiko atspalviais. Pasakojimas apie sakalus prasideda gęstant žarai, vakare. Istorijos pradžia fiksuojama leidžiantis saulei, aptemus kalnams ir pakalnėms. Pasakojimas apie marguosius nutrūksta auštant: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!