Biliūnas: kontekstai ir kūrinių analizės

BIOGRAFINIS KONTEKSTAS ● Jonas Biliūnas - pirmasis rašytojas, profesionaliai rengęsis literatūriniam darbui; ● Psichologinio realizmo atstovas. Psichologinis realizmas reflektuoja ne tik išorę, bet susitelkia ir į žmogaus sielos pasaulį. Išorė - impulsas, dirgiklis apmąstyti žmogaus būtį, kas dedasi jo sieloje; ● Lietuvių lyrinės prozos pradininkas ● Renkasi apsakymą - tam, kad galėtų parodyti vieną svarbų, konkretų įvykį, kurio metu atsispindi žmogaus moralė; ● Biliūnas į žmogaus sielą žvelgė kaip į subtiliausią humanistinę vertybę; ● Biliūno žmona teigė, kad rašytojas buvo didis humanistas, jam itin rūpėjo paribio žmonės; ● Biliūnas įveda tokius žmones, apie kuriuos vengė rašyti kiti - našlaičius, traumuotus, elgetas, bedarbius, senus. Biliūnas rodė, kad visuomenėje yra ir kitokių žmonių ir jų nevalia pamiršti - “normalūs žmonės” nėra tik tie, iš kurių sudarytas pasaulis. Taip stengtąsi atkreipti dėmesį į socialines problemas - kitokių žmonių yra ir reikia jais pasirūpinti. Tokiu būdu taip pat mokomės ir suprasti, kodėl tie žmonės yra kitokie; ● Biliūnui būdinga nuostata: suprasti - tai atleisti. Biliūnas todėl dažnai parodo vieno ar kito žmogaus skaudžią istoriją, kad suprastume ir išmoktume jo nepasmerkti ir pateisintume vienokį ar kitokį poelgį; ● Biliūnas gimė spaudos draudimo metais, bet į literatūrą ateina 20 a.; ● Kūrybinis laikotarpis trumpas, nes išgyveno vos 28 metus - mirė nuo tuberkuliozės (gyveno tik savo lėšomis, skurdo); ● Buvo suplanuota, kad Biliūnas turėjo studijuoti seminarijoje, bet jis nenorėjo tapti kunigu ir tėvai, broliai liko nepatenkinti, jo neberėmė finansiškai; ● Nuolankumas - nepasmerkti kito, atleisti, suteikti galimybę būti šalia, priimti savo likimą; ● Biliūnas buvo pašalintas iš Tartu universiteto už socialdemokratines pažiūras, dalyvavimą darbininkų streike; ● Vokietijoje iš pradžių mokosi verslo, bet galiausiai studijuoja literatūrą; ● Vos atvykęs į Šiaulius, kaip jis pats rašo, pamilo Julija Janulaitytę, ir po keleto dienų jie nutarė ateityje gyvenimus sujungti. Tam priešinosi du būsimosios žmonos broliai kunigai (ypač Pranciškus). Pagrindinis motyvas – Biliūno nepriimtina pasaulėžiūra, be to, namiškiai visai pamatuotai baiminosi, matydami būsimąji be jokios profesijos, carinės valdžios persekiojamą. Nepaisydamas nuoskaudos, Biliūnas stengėsi suprasti antrąją pusę, įsigilinti į kitą asmenį, jo galvojimą, savotišką logiką. Taip atsiskleidė rašytojo humanizmas; ● Taip jis elgėsi ir dėl savo paties įgimto taktiškumo, iš dalies jį, kaip menininką, domino kitas žmogus. Jis, pvz ., prašo artimųjų nenaikinti aštriai jam pačiam parašyto kun. Pranciškaus laiško, nes laiškas jam įdomus kaip psichologinė medžiaga; ● Biliūnas iš prigimties buvo linkęs žmogų suprasti; ● Liga, skurdas, neleidęs Jonui Biliūnui prieiti prie lietuvių literatūros šaltinių ir net kliudęs išsirašyti taip negausią to meto lietuvišką periodiką ar specialesnę literatūrą svetimomis kalbomis, gyvenimas toli nuo gimto krašto, pagaliau tas pats lietuvių literatūrinio gyvenimo lėtas vystymasis, įsigalėjus reakcijai po 1905 m . revoliucijos, - visa tai trukdė rašytojui skelbti visuomenei turtingo savo vidinio gyvenimo mintis. ● Jos kur ne kur matyti laiškuose, kur rašytojas kalba apie specialiai literatūrai skirtą žurnalą ar bent laikraščio skyrių. Biliūnas svajojo apie rašytojo profesionalo gyvenimą, apie tokį rašytojų leidinį, kuriame būtų galima ir dėti kūrybą, ir nagrinėti įvairius meno klausimus. ● Be galo sunki materialinė būklė vertė rašytoją drebėti dėl kiekvieno rublio, juo labiau, kad tas rublis trumpino ar ilgino gyvenimo kelią. ● 1906 m. Biliūno sveikata visai pašlijusi, todėl ryžtamasi paskutinį kartą važiuoti į Lenkiją, Zakopanę, pakvėpuoti grynu kalnų oru, kad jam truputėli nukristų temperatūra (sirgdamas Biliūnas ne vienerius metus kiekvieną dieną turėjo aukštą temperatūrą); ● Biliūnas, mirties patale gulėdamas, negalėdamas pats aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, nutoldamas nuo jos, ligi paskutinio savo kūrinio rašė savo širdies krauju, atmindamas vargdienio žmogaus vargą, puoselėdamas jam gražiausius humanistinius jausmus. Paskutinius jo kūrinius jam padėjo užrašyti jo žmona Julija, “Liūdna pasaka” buvo užrašyta žmonos, nes Biliūnas jau buvo per silpnas tai padaryti; ● Ilgas gulėjimas lovoje atmainė jo dvasišką gyvenimą. Į galą savo gyvenimo pradėjo tikėti. Mirti nebijojo, bet gyventi neišpasakytai troško. Tikėjime matė daug poezijos. Labai džiaugės atgavęs tikėjimą. Ne kartą kalbėdavo: "Gerai, kad aš nieko savo gyvenime neatkalbinėjau nuo tikėjimo. Tikėjimas žmogaus nekvailina.... “(Iš Julijos Biliūnienės laiško). ● Nors iš pradžių buvo socialistinių pažiūrų, bet neneigė Dievo ir gyvenimo pabaigoje prie jo grįžo; ● Biliūno kūriniuose vadovaujamasi dekalogu; ● Socialistines pažiūras sieti su visuotine lygybe; KŪRYBOS KONTEKSTAS ● Jono Biliūno kūrinių centre - skriaudžiamųjų likimas, dažnas veikėjas - neteisybės, asmeninės negandos slegiama būtybė. ● Būdinga jo veikėjų kategorija yra šio pasaulio “mažutėliai”, patiriantys gyvenimo neteisybę ● Psichologinis jų vaizdavimo metodas leidžia skaitytojui susitapatinti su veikėjais ir jų skausmą patirti “iš vidaus”, pajusti kaip savo būseną. Tokiu metodu autorius siekia sužadinti žmogaus sąžinės jausmą, o sąžinė yra vidinis žmogaus teisėjas, reguliuojantis jo santykius su kitais žmonėmis. Taip Jono Biliūno kūryba atlieka visuomenės dvasinio ir moralinio tobulinimo užduotį, atitinkamai formuoja mūsų sąmonę ir charakterį (Biliūnas siekė sužadinti empatijos jausmą, kad kiekvienas žmogus pamatęs kito skriaudą nedrįstų pats su kitu žmogumi elgtis blogai) ● Biliūnas, kaip ir Savickis, neskirsto veikėjų į teigiamus ir neigiamus, tai paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui; ● Pasakotojas dažnai neatskleidžia, kurio pusę jis palaiko, nors gali su skaitytoju pasidalyti abejonėmis, nesislepia už savo veikėju, neimituoja objektyvaus visažinio pasakotojo, būdingo klasikinio realizmo prozai; ● Esminiai Biliūno motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis reakcijomis - kalte, skriauda, nuoskauda. Šie jausmai suvisuotinami: tai, kas atsitinka senam artimųjų apleistam ubagui ar niekam nereikalingai katytei, gali atsitikti kiekvienam, todėl Biliūno tragizmas be jokio moralizavimo veikia labai įtaigiai. ● Pasakotojas nejaučia pasitenkinimo braudamasis į vidinį žmogaus pasaulį. Ši analizė jam reikalinga sužadinti užuojautai ar savo paties užuojautai pareikšti. ● Užuojauta - neišsenkantis emocinis šaltinis, iš kurio pasakotojas semiasi medžiagos, interpretuodamas žmonių santykius ir jų likimą; ● Biliūnas - vienas iš pačių jautriausių rašytojų, jo kūryba - emocinė. ● Biliūnas neturi išankstinio tikslo formuoti būtent tokias, o ne kitokias skaitytojo mintis ir emocijas. Jo pasakojimas nejučiom verčia skaitytoją ieškoti tiesos kartu su pačiu autoriumi. Jam artimesnė tokia pašnekesio atmosfera, kurioje pats pasakotojas nori įsitikinti, kiek jis teisus, ir ieško atgarsių partnerio mintyse bei jausmuose; ● Jautrus, bet stojiškas požiūris į pasaulį yra ta išsigelbėjimo sala, kurią autorius susiranda ir pasiūlo skaitytojui. ● Ramunė Bleizgienė: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Biliūno atsakomybė liudyti, pasakoti turėjo ir slaptą dingstį - sužeidimo patirtį, kurios nuolatinis priminimas apie save buvo ne mažiau stiprus impulsas rašyti. Atsigręžimas į praeitį abiem rašytojams suteikė galimybę savąjį patyrimą suvokti platesniame - bendruomenės patirties - kontekste. ● Gebėjimas individualią istoriją integruoti, amerikiečių psichiatrės Judith Lewis Herman teigimu, rodo, kad sužeistas asmuo yra perėjęs ilgą praeities jaukinimosi, pažinimo kelią ir pasiekęs paskutinę gijimo pakopą, leidžiančią peržengti savo traumos ribas ir pajusti bendrystę su panašaus likimo žmonėmis; ● “JONIUKAS” KULTŪRINIS KONTEKSTAS ● 19-20 a. sandūros Lietuvos kaime, žemdirbių kultūrinėje bendruomenėje ypatingu suaugusiųjų dėmesiu vaikas nebuvo lepinamas, antai jau nuo mažens jis būdavo pristatomas prie ūkio ir kitų darbų. ● Tokio požiūrio į vaikus motyvacija glūdi tradicinėje liaudies pedagogikoje, pagrįstoje principu “suformuluoti vaikų fizines ir psichines savybes svarbiausiam gyvenimo tikslui - dirbti, pratęsti šeimą ir sugyventi su supančia aplinka”(nemaištauti, negriauti taisyklių, tiesiog būti nusistovėjusios tvarkos bendruomenės dalimi); ● Vien tas faktas, jog reikėjo gyventi ir tarnauti svetimoje šeimoje, samdytam piemeniui buvo išgyvenimo būtinybė. ● Kitokia padėtis buvo savų šeimos piemenų, dažniausiai dirbdavusių lengvesnius darbus, jie buvo geriau maitinami ir rengiami. “Savas piemuo” gyveno savoje kaio bendruomenėje ir jį auginančioje šeimoje, čia galėjo tikėtis šeimos narių palaikymo ir pan. To neturėjo samdomas svetimas piemuo; ● Piemens samdinio gyvenimas traktuojamas kaip vienas sudėtingiausių tarp visų samdinių: jauno amžiaus samdos pradžia, gyvenimas svetimoje šeimoje, kartais ir toli nuo namų, negalėjimas pačiam apsiginti ir pan.; ● Todėl samdomo piemens gyvenimas svetimoje šeimoje siejamas su diskriminacija, kuri piemenims pirmiausia asocijuojasi su fizinėmis bausmėmis. Ypač jos buvo taikytos jaunesniems, mažiau patyrusiems piemenims, dažniausiai dėl gyvulių praganymo, jų susižeidimo ar pasėlių nuniokojimo; ● Vienintelė galimybė išvengti tokio žiauraus išgyvenimo buvo pabėgimas…

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!