Bičių kenkėjai, ligos ir apsauga

Jau prieš tūkstančius metų pradėjo žmonės savintis bičių produktus, o kartu vis labiau stengėsi perprasti šiuos paslaptingus vabzdžius. Po paskutinio ledynmečio Lietuvoje didelę dabartinės mūsų teritorijos dalį užėmė miškai ir pelkės. Tokios sąlygos buvo palankios veistis bitėms. Senovėje bitės ir buvo vienas iš medžioklės objektų. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius su drevėmis. Pastebėjęs landančias bites, peikena padidindavo drevės angą, pro kurią išpjaudavo korius. Kiek vėliau, kai bitėms nubaidyti pradėdavo vartoti dūmus, jos buvo nuvejamos, ir taip prasidėjo bičių saugojimas.
Ilgainiui medžioklinę bitininkystę keitė pažangesnė, drevinė bei sodybinė bitininkystė. Pradžioje kelminiai aviliai buvo statomi kaip ir miške, stati. Jų pavadinimas, statiniai, iki mūsų laikų. Juose bitės lipdydavo korius, per visą avilio ilgį. Tokius avilius lengvai nuversdavo gyvuliai ir viesulai. Dėl to avilius buvo pradėta gultyti.
Drevinė bitininkystė Lietuvoje plito nuo XVI a. ir klestėjo, kol pasikeitė ekonominės sąlygos.
Lietuvoje visuomeninė bitininkystė kaip nauja, savarankiška žemės ūkio šaka imta steigti 1947 m. Ji neturėjo patirties ir stiprėjo pamažu. Po dešimties metų atsirado stambių bitynų.
Mėgėjiška bitininkystė – aktyvų poilsį teikiantis užsiėmimas. Mėgėjų bitės apdulkina netoliese miškuose, gyvenvietėse augančius augalus ir padidina jų derlingumą. Kiek iš tiesų yra bitininkų mėgėjų, nustatyti labai sunku. Jų labai sumažėjo, kai prasidėjo kolektyvizacija. Bitynai sunyko. Bičių šeimų skaičius mažėja ir dėl labai pavojingos ligos – varoatozės. Neigiamos įtakos mėgėjiškai bitininkystei turėjo netvarkingai naudojami pesticidai ir herbicidai.
Tik sveikos bičių šeimos gerai vystosi, būna stiprios, surenka daug įvairių produk­tų. Bitynuose, kuriuose bitininkai pamiršta sanitarinius-higieninius reikalavimus, bičių šeimos serga dažniau. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra sergančios bitės. Infekciją platina klaidžiojančios bitės (vagilės), vapsvos, vaško kandys, erkės. Bitininkai, nesilaikantys higieninių reikalavimų, gali patys išplatinti ligas.
1) aviliai išdėstomi sausose, nuo vėjų apsaugotose ir be skruzdėlynų vietose. Būtinas tinkamas atstumas nuo chemikalų, didesnių vandens saugyklų, fermų, konditerijos ar cukraus fabrikų. Stovėjimo aikštelėse aviliai dedami ant stovų, kurių aukštis pasirenkamas pagal bitininko ūgį. Prieš lakas turi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!