Besiskiriančių ir išsiskyrusių šeimų vaikų problemos

1. ĮVADAS Amžinas ciklas , kurio dėka laikosi pasaulis: du žmonės įsimyli vienas kitą, sukuria šeimą, susilaukia vaikų. Bet vieną dieną jaukus šeimos gyvenimas griūna. Maža mylinti širdelė skausmingai skyla į dvi dalis. Vaikystė- įtin svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Tai ne tik pasirengimas būsimam gyvenimui, bet ir tikras, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Pasak S. Suchomlinskio, nuo to kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaiką, kas iš aplinkos įėjo į jo protą ir širdį, labiausiai priklauso, kokiu žmogumi taps šiendieninis mažasis. Šeima- svarbiausias vaikų auklėtojas, nes jis natūraliu būdu moko mylėti ir sutarti. Tai tiek vaikų, tiek ir jų tėvų gyvenimo pilnatvės pagrindas, emocinio saugumo vieta. Jam, mažam vaikui, jo bundančiai savimonei ir gyvenimo jausmui didelės reikšmės turi tėvai, jų formuojantis pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu... Taigi, šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų internacionalizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Kitaip tariant, kiekvienas gimęs vaikas iš karto netampa viską suvokiančiu, žinančiu kaip elgtis, sumaniai įvertinančiu socialinio bendravimo subtilybes ir jas išmanančiu visuomenės nariu. Šeima yra pirmoji vaiko „bendruomenė“, iš kurios jis daugiausiai išmoksta, svarbiausias veiksnys, apibrėžiantis vaiko asmenybės tapsmą, t.y. šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Stebėdamas ir mokydamasis jis pamažu suvokia, kas yra toji aplinka ir kaip joje galima ar reikėtų elgtis. Pagal savo suvokimą ir susikurtus veikimo modelius vaikas pamažu ima veikti savarankiškai. Skyrybos- skaudžiausias šeimą žudantis veiksnys. Tai yra bandymas išspręsti nelaimingos šeimos problemas, tačiau dauguma besiskiriančių tėvų ir jų vaikai vertina skyrybas kaip ypač sukrečiantį įvykį, nes jis daugiau ar mažiau paliečia ir tėvų , ir vaikų gyvenimą.Tėvų skyrybos visada didelis mažo žmogaus sielos sukrėtimo šaltinis. G. Floberas rašė, kad skyrybos yra tokie vaistai, kurie užmuša ir ligą, ir patį ligonį. Gyvenimo įvykių, darančių didžiausia poveikį sveikatai, skalėje skyrybos ir atsiskyrimas nurodomi atitinkamai kaip antras ir trečias pagal svarbą. Tėvų skyrybos skiriasi nuo kitų stresų, kuriuos patiria vaikai, mažiausiai dviem aspektais; tai yra procesas, o ne diskretiškas įvykis ir tai yra bent jau vieno iš tėvų laisvo pasirinkimo rezultatas. Šio fakto vaikai dažniausiai nesupranta ir kaltina tėvus arba save dėl įvykusios nelaimės. Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad skaudžiausiai šeimos irimas ir tėvų skyrybos paliečia vaikus. Vaikams didelį poveikį turi tėvų tarpusavio santykiai. Yra dvi šeimos žlugdymo situacijos: irimas ir iširimas. Šeimos irimas vyksta tada, kai abu tėvai gyvena kartu, bet dažnai palaiko neoficialius santykius, jie ginčijasi, kivirčijasi. Abi situacijos neigiamai atsiliepia vaikui. Ypač sunkios yra tėvų skyrybos, nes jos siejasi su konfliktais, kurių dalyvis yra vaikas. 2.SKYRYBŲ PROCESO ETAPAI Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedantį iš kelių etapų, kurių kiekvienas turi tam tikrą poveikį vaikui. Literatūroje aprašomi tokie skyrybų proceso etapai. Kol tėvai gyvena kartu, vaikai gali nejausti krizės dėl tėvų problemų. Tuoj po atsiskyrimo- skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dviejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų- vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemos. Trečdalis šeimų po skyrybų mažiausiai dar penkerius metus patiria įvairių sunkumų. Tyrimai rodo, kad vaikai- tai sunkiausiai prisitaikančių prie skyrybų žmonių grupė. Vaikams šiuo etapu sunkiausi du dalykai: žinia apie skyrybas ir vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) išvykimas. Pasikeitimų laikotarpis- antroji skyrybų stadija. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu. Šeimose, kuriuose tebevyksta kivirčai, šis etapas susiklosto kitaip, situacija namuose negerėja, pozityvių pasikeitimų gali ir nebūti. Paskutinysis etapas- po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis- pamotė. Keletu aspektu vaiko patyrimas per skyrybas gali būti palygintas su tėvų praradimu (mirtis, nelaimingi atsitikimai): ir vienas, ir kitas patyrimas sužlugdo artimus šeimos santykius, susilpnėja iš šeimos gaunama apsauga, pažeidžiamesnė tampa šeimos struktūra, prasideda krizės ir pusiausvyros praradimo etapas, prasideda ilgai truksiančių pasikeitimų grandinė, paliečianti įvairias šeimos gyvenimo sferas. Todėl kai kurie autoriai vaiko reakcijas į skyrybų procesą siūlo analizuoti kaip artimųjų netekimo procesą, aprašytą Küber- Roos modelyje. Küber- Roos skiria tokius vaiko reakcijų etapus: 1.Neigimo. Vaikas pasąmoningai ar sąmoningai nepriima objektyvios skyrybų realybės ir kuria fantazijų pasaulį. 2. Pykčio. Prasideda pastangos kovoti su problema. Skyrybų metu pyktis gali būti nukreiptas į brolius, seseris ar bendraamžius. Pyktis gali būti užslopintas, išstumtas, gali pasireikšti gynybos- introjekcija, projekcija,- gali būti depresijos simptomų. 3. Derybų. Kai neigimas ir pyktis neproduktyvus, vaikai gali pereiti į derybų stadiją. 4.Depresijos. Depresija gali kilti tada, kai vaikai supranta, jog negali kontroliuoti ar kaip nors paveikti situacijos, kylančių konfliktų. Vaikai liūdi, jaučia neviltį, bejegiškumą.5. Priėmimo. Šiuo etapu vaikai supranta, kad skyrybos yra realybė. Skyrybų situacija paprastai sukelia stiprų sresą, ir vaiko reakciją į skyrybas galima analizuoti kaip streso įveikimo procesą. Tačiau specifiška tai, kad skyrybų metu vaiką veikia daugybė stresorių ir poveikis didesnis. Tėvų skyrybos- tai ne tik konfliktai, bet ir vieno iš tėvų išėjimas, pablogėjusios materialinės sąlygos, pasikeitęs auklėjimo stilius. 3.SKYRYBŲ POVEIKIS SKIRTINGO AMŽIAUS VAIKAMS Gana plačiai yra tyrinėjamas klausimas skyrybų poveikis ir vaiko amžius. Wallerstein tyrimų duomenimis, mažesniems vaikams sunkiau suvokti skyrybas, tėvų motyvus, jausmus ir jų pačių vaidmenį skyrybų procese. Todėl jie gali kaltinti save, bijo prarast abu tėvus, fantazuoja apie šeimos susijungimą. Tai lemia kognityvinės ir socialinės vaiko kompetencijos ribotumas, priklausomybė nuo tėvų. Jaunesnieji patirtas skyrybas užmiršta greičiau, ir praėjus dešimčiai metų vaikas jau nebeprisimena konfliktų, savo baimių ir kančios, tačiau maždaug trečdalis vaikų vis dėlto jaučia pyktį atitolus tėvams ir gali jaustis prislėgti 5-10 metų po skyrybų. Atlikus longitudinius tyrimus. Wallerstein aprašė tokias skirtingo amžiaus vaikų reakcijas į skyrybas: 2- 5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresu. Dažnai sutrinka miegas, būna pykčio priepuoliai, jaučiamas atsiskyrimo nerimas, prarandama kontrolė, didesnis būna tėvų dėmesio poreikis. Šio amžiaus vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų skyrybas ir bijo prarasti abu tėvus. 5,5- 8 metų vaikai reaguoja depresiškai, atvirai liūdi. Jie bijo, kad jų neatstumtų išėjęs iš namų tėvas. Dėl to nukenčia mokymasis, santykiai su kitais vaikais, gali atsirasti fobijų. 9- 12 metų vaikai pyksta ant vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Jų pykti kursto poreikis vertinti dalykus „ gerai“ arba „blogai“. Jie jaučiasi nuskriausti, gali pykti ant skyrybų iniciatoriaus arba ant to, kuris leido vienam iš tėvų išeiti. Pasinėrę į skyrybų įvykius, vaikai gali blogiau mokytis, mokykloje juos apibūdina kaip svajotojus arba pernelyg aktyvius. Kalter ir Plunket teigia, kad trečdalis šio amžiaus vaikų tiki, kad jie yra skyrybų priežastis. Paaugliai tėvų skyrybų metu praranda jiems svarbią namų paramą. Todėl jie jaučiasi nesaugūs, vieniši, depresiški, tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Dažnai 12- 14 metų paaugliai pradeda bėgti iš namų, pasidaro šiurkštūs; 14- 17 metų – palinksta į nusikalstamus poelgius; 17- 18 metų jaunuoliams išryškėja pasaulėžiūros skurdumas, egocentriškumas, polinkis į alkoholizmą. Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus. Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Jie gali „greičiau bręsti“, kai supranta didesnę atsakomybę. Tačiau dauguma nusišalina nuo šeimos. Jei jie įsitraukia į socialiai palankią aplinką, tai padeda adaptuotis. Blogesnės pasekmės, jei grupė asociali. Oppawsky, tyrinėjusi skyrybų poveikį vaikams Vokietijoje, pateikia tokius įvairaus amžiaus vaikų reakcijų į skyrybas duomenys (žr.1 lentelę). 1lentelė. Reakcija į tėvų skyrybas skirtingo amžiaus vaikų grupėse AMŽIUS REAKCIJOS Gimimas- 1 metai Nespecifinis distresas, jaudrumas, verksmingumo padidėjimas, didesnis fizinio kontakto poreikis, stiprus atsiskyrimo nerimas, užsispyrimas. 1- 3 metai Difuziškas distresas, „prisikabinęs“ elgesys, matomas artimumo ir fizinio lietimo poreikis, ieško ir kviečia nesantį iš tėvų, Erkönings sindrome (fobinio tipo košmarai), veido tikai. 3- 6 metai Vėliau pripranta prie puoduko, pakartotiniai sunkumai pratinant prie puoduko, enurėzė, dažnesnis nykščio čiulpimas, jaudrumas, didesnis artumo ir fizinio kontakto poreikis, atsiskyrimo nerimas, verksmo padažnėjimas, baimės reakcijų didėjimas, dažnesnis agresyvus elgesys, troškimas matyti, kvietimas, ieškojimas nesančio iš tėvų. 6- 12 metų Nevilties, bejėgiškumo, liūdesio jausmai, depresija, pyktis, rodomas ar slaptas noras, kad šeima susijungtu, „šeimos“ ilgesys, agresijos didėjimas, agresijos ir pykčio projekcija, blogos mintys, blogi sapnai, kai kurie laimingos šeimos sapnai, padažnėjas atviras ar slaptas verksmas, jausmas, kad nesi mylimas, emocinis ir fizinis atitolimas nuo situacijos, klaidingų vaidmenų priėmimas, bendraamžių iš išsiskyrusių šeimų paguodos ieškojimas, prastesnis mokymasis, nervingumas, koncentracijos stoka, , bejėgiškumo jausmas skyrybu metu, nagų graužimas, stiprėja agresija broliui ar seseriai, pykčio slopinimas arba neapykantos jausmai abiems tėvams. 12- 18 metų Liūdesys, slaptas verksmas, atviras pyktis ant tėvų, atsisakant ir atstumiamt tėvus, išskirtiniai atsiskyrimo paternai, įcentriniai elgesio paternai, ištikimybės ryšiai, emocinis ir fizinis atitolimas nuo situacijos, deprivacijos suvokimas: jausmas, kad esi išplėštas iš vaikystės; jausmas, kad esi pamestas, ieškojimas paguodos iš draugų, kurių šeimos išsiskyrusios, prastesni pažymiai, pyktis, imasi netinkamo vaidmens, gedėjimas, enurėzės, blogi sapnai ,seksualinis acting out. Kai kurių autorių nuomonė apie tėvų skyrybų poveikį įvairaus amžiaus vaikams skiriasi. Vieni teigia , jog stipresnis negatyvus poveikis būna mažesniems vaikams, kol jie dar nelanko mokyklos, tai grįsdami tuo, kad skyrybų poveikis turi būti menkesnis, kai vaikai jau yra vyresni ir labiau prisitaikę prie aplinkos, tačiau kiti autoriai laikosi kitokios nuomonės ir teigia, kad sunkiausia yra paaugliams, nes jie išgyvena išbandymų periodą, susijusį su amžiumi. Norint suprasti skyrybų poveikį vaikui, buvo atlikta retrospektyvinė apklausa. Pusiau struktūruotu interviu apklausta 14 suaugusiųjų psichiškai sveikų žmonių. Siekta išsiaiškinti, kiek vaikystėje patyrę skyrybas žmonės jaučia jų poveikį tolimesniam savo gyvenimui. Interviu pagrindą sudarė 6 klausimai apie jausmus skyrybų situacijos metu, jų dinamka, galimą skyrybų poveikį, tarpusavio santykių pasikeitimus, sveikatą, elgesį, socialinį funkcionavimą bei gautą ir galimą pagalbą skyrybų metu. Buvo stengiamasi įsigilinti į individualią žmogaus situaciją ir jos vertinimus ir apčiuopti skyrybų sukeltas problemas vaikui. Tyrime išaiškėjo tai, kad skyrybos gali būti būdas išspręsti suirusios šeimos problemas, atskleisti naujas vaiko vystymosi galimybes. Penkios moterys iš visų apklaustųjų žmonių (t.y. 35,5 % tyriamųjų) apibūdino tėvų skyrybų situaciją kaip emociškai neutralią. Visos iki skyrybų nuolat bijodavo tėvo („ tėvas gėrė“, „grubus, mušdavo“, „nekenčiu tėvo“), ir ta baimė po skyrybų sumažėjo. Išnykus baimei, vaiko padėtis pagerėja, tačiau skyrybos nevertinamos teigiamai, nors nevertinamos ir neigiamai. Visi šie žmonės jaučia buvusios nedarnios šeimos, bet ne skyrybų poveikį tolimesniam savo gyvenimui. Skyrybų poveikio nejaučia, arba mažai jaučia ir tie žmonės, kuriems tėvų skyrybų metu buvo nuo 1 iki 3 metų. Jie neprisimena skyrybų ir ankstesnio gyvenimo. Tiesa, augdami jie patiria įvairių psichologinių sunkumų. Berniukai, gyvenę tik su mama, minėjo indentifikacijos problemas, mergaitės- sunkumus bendraujant su priešingos lyties asmenimis. Tačiau šių probelmų jie tiesiogiai nesiejo su tėvų skyrybomis. Didžiausią skyrybų poveikį jaučia tie žmonės, kurie prisimena tėvų skyrybas. Tuo met jiems buvo nuo 3 iki 12 metų. Dramatiškai išgyvenamos skyrybos tada, kai vaikas suvokė situaciją iki skyrybų kaip stabilią, buvo prisirišęs prie abiejų tėvų, kai skyrybos netikėtos. Tačiau net ir šeimoje, kur vyko smarkūs konfliktai, skyrybos gali būti skausmngos vaikui. Vaikų jausmai skyrybų metu ir po skyrybų labai individualūs: gėda, gaila tėvų, pavydas kitiems žmonėms, liūdesys, ilgesys, pesimizmas, skausmas dėl buvusių giminių praradimo, pažeminimas dėl užuojautos. Malonių aimirkų sarašas trumpesnis: džiugu sutikus tėvą, smagu gauti iš tėvo dovanų. Daugumai žmonių nebuvo lengva kalbėti apie savo jausmus. Kai kurių išgyvenimai ir praėjus dešimčiai metų ar net ketvirčiui amžiaus vis dar stiprūs ir skausmingi. Tai liudija, kaip smarkiai vaikas įtraukiamas į problematišką šeimos situaciją. Būdami priklausomi nuo tėvų, vaikai neatskiria tėvų problemų ir savų problemų, ir šeimos problemos gali tapti vaiko problemomis. Vaiko padėti skyrybų metu ypač apsunkina tai, kad jie beveik nieko nežino apie numatomus pasikeitimus šeimoje. Dėl nežinomybės sunkiau įveikti krizę. Juk nuo to, kaip aiškinamos vaikui skyrybos, priklauso, ką vaikas laiko atsakingą už skyrybas, ką kaltina iširus šeimai. 4. SKYRYBŲ POVEIKIS SKIRTINGŲ LYČIŲ VAIKAMS Jau antroje pirmųjų gyvenimo metų pusėje kūdikis sužino, kad motina ir tėvas tenkina ne tuos pačius jo poreikius. Motina, pavyzdžiui, tenkina labiau „ gyvybinius poreikius“, tėvas- „pomegius, susijusius su motorinėmis funkcijomis“. Taip pat vėliau, kai vaikas pradeda žaisti kieme, t.y. jis jau išeina iš uždaro šeimos rato, prisidėdamas prie kitų vaikų bendruomenės, dėl lyčiai savito orientavimo vaikas ima atpažinti skirtumą tarp berniukų ir mergaičių, tarp vyrų ir moterų. Jei vaikui trūksta tėvo, neįmanoma arba sunkiai įmanoma pažinti tuos paprastus dalykus. Tačiau svarbu ir kiti dalyklai, tai, kad vaikas, būdamas tarp kitų vaikų, išmoksta sakyti „mano tėvelis“, „mano mamytė“. Bendraudamas su vienmečiais, jis pastebi, kad pats priklauso tam tikrai šeimai, turi savo tėvą ir motiną. Vaikas, be tėvo, čia pirmą kartą pajunta neaiškų trūkumą Taip jau yra , kad kalbant apie skyrybas, visur dažniausiai minimas tėvo išėjimas iš šeimos. Tarkim, kad ir Kanados vyriausybės satistikoje, jei kalbama apie šeimą su vienu iš tėvu, pirmiausia kalbama apie moteris. Nagalima paneigti to, kad tėvo pasitraukimas iš šeimos turi neigiamų padarinių vaikui. Remiantis teoriniais modeliais, nustatyta, kad tėvo išėjimas (kaip jau minėjau, dažniausia skyrybų pasekmė) turi didesnį poveikį berniukams, nei mergaitėms. Galbūt tai galima paaiškinti ryšio su tėvu netekimu, nes tėvas vaidina specifinį vaidmenį vaiko gyvenime. Juk tėvas turi mokyti bendrauti vaiką, tiek berniuką , tiek ir mergaitę su savo bendraamžiais, vyresniais žmonėmis, pažinti visuomenės elgesio taisykles, tautos papročius ir istoriją. Ypač tai svarbu paauglystėje, kai būtina atskirti „emocinę virkštelę“, jungiančią vaiką ir motiną, ir padėti pamažu įsijungti į suaugusiųjų pasaulį. Tėvas turi padėti vaikui nugalėti neigiamas savybes- pavyduliavimą, kerštavimą. Hetherington tyrimai patvirtino šią prielaidą. Bet kaip jau buvo minėta, tėvo netekimas labiau veikia berniukus. Po skyrybų berniukams būdingi dažnesni ir ilgiau trunkantys elgesio sutrikimai negu mergaitėms. Berniukų, augančių be tėvo, elgesys mažiau vyryškas arba svyruojantis tarp dviejų kraštutinumų- agresyvumo ir priklausomybės (Lynn & Sawrey, 1959). Be to, po tėvų skyrybų susilpnėja berniukų savikontrolė, padidėja impulsyvumas.Yra tyrimų, liudijančių apie blogesnį tokių berniukų intelektinį funkcionavimą, mokymosi sunkumus. Vyriško pavyzdžio nebuvimas gali kelti sunkumų ir siekiant socialinių įgūdžių. Jei berniukams po tėvų skyrybų būdingesni elgesio sutrikimai, tai mergaitėms- internalizuotos problemos, depresija, nerimas. Mergaičių, gyvenančių su motinomis, socialinio prisitaikymo sunkumai išnyksta praėjus 2-3 metams po skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis, nes tėvas svarbus ir dukrai. Dukra dėl tėvo nusišalinimo ar „nušalinimo“ nuo jos auklėjimo kenčia beveik tiek pat, kiek ir sūnus. Ji auga, neturėdama objektyvaus supratimo, kas yra vyrai, be aiškaus vaizdo, kaip priešingos lytys gali bendrauti namie ar apskritai gyvenime. Tokia dukra nesusivokia, kaip apsieiti su vyrais, todėl jų bijo ar būna su jais labai patikli. Neretai dėl to tenka daug pergyventi, nusivilti, prieinama iki tragedijų. Daugelis teigia, kad berniukai taipogi šeimos nesutarimus vertina labiau neigiamai negu mergaitės (Epstein, Finnegan & Gythell, 1979). Tai pat, kaip jau buvo pastebėta, jiems kyla daugiau problemų. Ir kaip manoma tai gali būti susiję su keletu priežasčių. Pirma, berniukai, galbūt, labiau linkę išreikšti savo psichologinius sunkumus elgesio problemomis, todėl jų patiriami neigiami išgyvenimai ir atrodo ryškesni, t.y berniukai į stresą reaguoja labiau išoriškai, mažiau atskleidžia jausmus, todėl juos mažiau užjaučia tėvai, kiti suaugusieji, bendraamžiai. Antra, mergaitės yra dažniau „apsaugomos“ nuo neigiamų išgyvenimų, galimų sunkumų. Be to, tėvai, mokytojai ar kiti aplinkiniai žmonės mergaites dažniau skatina atvirai išreikšti savo emocijas, dažniau jas guodžia; tuo tarpu berniukams yra „užkraunama“ dar kita našta: tu vyras, ištversi. Šiuos teiginius patvirtina ir D. Morrison bei A. Cherlin atliktas tyrimas, trukęs 9 metus (iš viso buvo įvertinta daugiau nei tūkstantis vaikų). Buvo nustatyta, kad išsiskyrus tėvams, mergaičių elgesys beveik nepakito. Tuo tarpu berniukų elgesys tapo gerokai problematiškesnis. Kadangi nebuvo pakankamai įvertintos kitokio pobūdžio problemos, autoriai daro išvadą, jog mergaitės galbūt dažniau linkę reaguoti į tėvų skyrybas kitokiais- sunkiau pastebimais- būdais, pavyzdžiui, padidėjusių nerimąstingumu, perdėtai geru elgesiu ir pan. Kitą vertus, turint galvoje tai, kad vaikai dažniau lieka gyventi su motina, berniukai turbūt pastebimiau ir atviriau išgyvena bendravimo su tėvų trūkumą. Bet apskritai, skyrybų poveikį berniukams ir mergaitėms sunku palyginti dėl skirtingo poveikio pobūdžio. Be to, sunkumai berniukams gali pasireikšti skirtingais amžiaus tarpsniais nei mergaitėms. Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta, galima teigti, kad tėvo nebuvimas yra neigiamas patyrimas vaikystėje, tas galbūt lemia tai, kad be tėvo auginti vaikai sunkiomis suaugusių gyvenimo akimirkomis lieka nuolat „verkiančiais vaikais“. Jie neretai pasyvūs, pernelyg jautrūs, nepastovių nuotaikų, bet kartais būna ir agresyvūs, grubūs, nelinkę į tvarką ir discipliną. Todėl tai gerai turi suvokti motinos, kartais lengvai duodančios pareiškimus ištuokai. 5. NEGATYVIŲ POSKYRYBINIŲ TĖVŲ SANTYKIŲ POVEIKIS VAIKUI Pasikeitusi šeimyninė situacija, vyraujanti neišspręstu konfliktų, neigiamų emocijų atmosfera- šis didelis įtampos emocijų sūkurys neleidžia objektyviai įvertinti susidariusios situacijos morališkai padėti vaikams. Buvusių sutuoktinių priešiškumas dažnokai perduodamas per vaiką. Buvusi žmona (nes paprastai vaikas lieka su motina) kartais keršija savo buvusiam vyrui už iširusią šeimą. Viena iš dažniausiai naudojamų keršto priemonių- atimti iš buvusio sutuoktinio tai, kas daugumai tėvų yra brangu, galimybę bendrauti su vaiku, išlaikyti natūralų tėvo ir vaiko psichologinį ryšį. Bet mama dažnai nesusimąsto, kokią žalą tokiu savo elgesiu ji daro vaikui. Nes po skyrybų ,esant mano minėtai situacijai, vaikai susiduria su svarbia santykių su išėjusiuoju iš namų tėvu palaikymo problema. Dauguma vaikų susiduria su konfliktine situacija: nori bendrauti su tėvu, bet tuo gali įžeisti mamą; nori bendrauti su abiem tėvais, bet tėvai traukia kiekvienas į savo pusę, blogai kalba apie kitą, t.y. dažnai stengiamasi įrodyti vaikams, koks blogas buvęs tėvas, sutirštinamos spalvos, pabrėžia vien tik jo trūkumus ir neigiamus bruožus, stengdamasi nuteikti vaiką prieš tėvą. Vaikas pasidaro tarpininku šeimoje, potencialus buvusių partnerių sąjungininkas. Tėvai gali naudotis vaiku, norėdami psichologiškai apsisaugoti arba sumažinti buvusio partnerio saugumą. Tokia situacija paprastai apibūdinama kaip ištikimybės konflikto situacija. Ištikimybės konfliktas- „skyrybų vaikų“ distreso šaltinis. Konfliktas kyla, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasekmių, jei bus ištikimas abiems. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę. Šią situaciją tenka įveikti visiems besiskiriančių tėvų vaikams, kurie prisirišę prie abiejų tėvų. Kitos , mano manymu, klaidos, kurias tėvai daro skirdamiesi arba po skyrybų, yra: pirma, kad neturėdami galimybių nuolat bendrauti su vaiku, norėdami vaikui kuo labiau kompensuoti skyrybų žalą bei nesijausti kaltais prieš vaiką, dažnai besiskyriantys tėvai puola į kraštutinumą, t.y. apgaubia jį iki šiol nepatirtu ypatingu dėmesiu, rūpesčiu, priežiūra, pataikauja jų užgaidoms: perka žaislus, skanėstus, vėliau brangius daiktus. Bet tai neduoda nieko gero, nes tokio elgesio efektas priešingas: vaikas vėl patiria strėsą, nes staiga pasikeitęs tėvų elgesys byloja- kažkas čia ne taip. Vaikai yra pakankamai konservatyvūs, ir pasikeitimus jie priima gana sunkiai. Antra, mama leisdama vaikui bendrauti su tėvu, kuris turi kitą šeimą, smulkmeniškai kamantinėja, ką jie kalbėjosi, veikė, žemina ir menkina vaiko akyse tėvo žmoną ir tokiu būdu traumuoja vaiko psichiką. 6.TĖVŲ NENORO SKIRTIS „DĖL VAIKŲ“ NEIGIAMOS PASEKMĖS Skiriantis tėvams, vaikai priversti labai daug iškęsti. Tėvai dažnai klausia: ar mes galime reikalauti iš savo vaikų, kad jie suprastų skyrybas? Ar mes išvis turime teisę skirtis? Ar ne egoizmas priversti kentėti vaikus vien todėl, kad nebesugyvena jų tėvai? Ar vaikai ne per daug kentės nuo tėvų išsiskyrimo? Vaikai iš tikrųjų kenčia. Vaikai myli abu tėvus; negerai yra išskirti su vienu jų. Kai šeima išyra, vaikų pasaulis sugriūva. Vaikai yra konservatyvūs, jie trokšta, kad viskas liktų taip, kaip jie yra įpratę. Išsiskyrus tėvams, viskas pasikeičia: šeima nebeegzistuoja kaip vienetas, ją nuo šiol sudaro dvi pusės. Dėl to kai kurie sutuoktiniai nesiryžta skirtis, mano, kad taip bus geriau jų vaikams. Skyrybos sužlugdys mano vaiko gyvenimą“- tokį paaiškinimą bene dažniausiai girdime iš moterų gyvenančių „braškančioje „ (psichologų vadinamoje „sutrikusioje“) šeimoje. Ir tikrai- daugelis tėvų baiminasi, kad jiems išsiskyrus, vaikai neva sunkiau socialiai prisitaikys. Vakaruose dėl šios priežasties net buvo atlikti specialūs vaikų emocinių bei elgiasio sutrikimų tyrimai. Jie, kad ir kaip keista, parodė, jog šiuos sutrikimus lemia ne skyrybos, o nenormalūs (sutrukę) santykliai šeimoje. Ir skyrybos, priešingai įprastai nuomonei, kartais gali tapti vienu iš šios problemos sprendimo būdų. Panašios išvados gautos iš tyrimų, atliekamų visame pasaulyje. Jie tvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų tikrai turi daugiau elgesio, emocinių, sveikatos ir mokymosi problemų, nei vaikai iš pilnų šeimų, bet jie pabrėžia ir tai, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas, nes dar prieš oficialias tėvų skyrybas, taip pat ir po jų, vaikai patiria neigiamų išgyvenimų. Todėl, mano manymu, psichologė R. Bačiulytė teisingai pataria:: „ jokiu būdu neverta gyventi „ tik dėl vaikų“. Sutuoktiniai turėtų užduoti sau klausimą: ar jų partnerystė turi galimybę išlikti? Jeigu šeima turi nors vieną galimybę išlikti, nereikia skubėti skirtis. Bet jei partnerystė žlugusi, mirusi, ir tėvai tariasi nori gyventi tik dėl vaikų, pirmiausia turi savęs paklausti, ar už šito altruistinio siekio aukotis neslypi egoizmas. Dažniausiai vaikais tik prisidengiama, norint tai nuslėpti. Vaikams bet kuriuo atveju gyventi su vienas kitam abejingais, labai dažnai- vienas kito nekenčiančiais tėvais, nuolat kęsti įtampą, jų rietenas, neretai- tėvo smurtą- kur kas labiau žalinga, negu kartą išgyventi jų skyrybas ir po to ramiai, saugiai gyventi su motina. Taip yra todėl, kad vaiką neigiamai veikia ne tik skyrybos, bet ir dažni, audringi šeimyniniai konfliktai, kurie net ne visuomet gali baigtis skyrybomis. Tačiau vaikas patiria tą patį neigiamą emocinį krūvį, kaip ir per skyrybas. Be to ir E. Kostuj tyrimai parodė , kad skyrybų proceso atidėjimas negarantuoja geresnių sąlygų vaikui vystytis, nes šeimoje išlieka emocinė įtampa. Egzistuoja ir konfliktai, kurie toliau tęsiasi ir kenkia vaikui. Taip pat šitų, iki skyrybų esančių žalingų veiksnių, reikšmingumą patvirtino ir išsamūs tyrimai. Štai 1986 metais paskelbtas keliolika metų trukęs tyrimas (autoriai Block, Block, Gjerdė) atskleidė, kad trejų, ketverių ir septynerių metų berniukai iš šeimų, kurios vėliau išsiskyrė, dar iki skyrybų buvo agresyvūs, nepaklusnūs, nemėgstantys bendrauti, nerimastingi. Panašūs Doherty ir Needle (1991m.) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad lyginant su mergaitėmis iš darnių šeimų, merginos iš suskilusių šeimų dar prieš tėvams išsiskyriant dažniau vartojo narkotikus ir buvo blogiau psichologiškai prisitaikiusios. Po skyrybų tos problemos nepasikeitė. Berniukai iš išsiskyrusių šeimų irgi dar prieš tėvų skyrybas buvo labiau linkę į narkomaniją ir blogiau prisitaikę psichologiškai, tačiau problemų po skyrybų dar pagausėjo. Pastaruoju metu, ypač vakaruose, vis daugiau skelbiama tyrimų, kurių autoriai į skyrybų žalą žvelgia nevienapusiškai. Antai, B. Kėšon (B. Caschion) nustatė, kad esant sėkmingoms (pavykusioms) skyryboms, vaikų auklėjimo požiūriu jos nėra blogas reiškinys. Po jų vaiko auklėjimas dažnai nepablogėja. Likusio su vaiku tėvo ar motinos tarpusavio santykiai net pagerėja, mažiau konfliktų. Vaikai labiau prisirišę prie šeimos. Svarbu, kad po skyrybų tėvai neprigalvotų tokių problemų, kurių iš viso jų šeimoje nėra. Nelauktų tik blogio. Ne mažiau svarbu, kad nutraukus santuoką šeimą neištikyų skurdas ir materialinai- buitiniai sunkumai. Pagaliau ir materialinės sąlygos dar ne viską lemia. Pavyzdžiui, A. Beson (A. Besson) rašo: „Išsiskyrusios šeimos, ekonomiškai neturtingos, įtartinos moralės, dar nieko nereiškia. Yra jaunų žmonių, kurie gyvena panašiuose šeimose ir nenusikalsta, tuo tarpu tuos šeimose, kurios yra vieningos, pakankamai pasiturinčios, sveikos morališkai, jų nepilnamečiai vaikai padaro sunkių nusikaltimų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!