Bažnyčios teismų kompetencija Viduramžiais Vakarų Europoje

Bažnyčios istorija – svarbūs įvykiai, susije su Jėzaus Kristaus įkurtąją Bažnyčia. Tad ši istorija aprašo Bažnyčios kovas, kančias ir laimėjimus. Ji mums papasakoja apie darbus apaštalų ir misionierių, kurie mokė netikėlius, pagonis ir nusidėjėlius, apie šventuosius kankinius ir kunigus, įkvėptuosius kalbėtojus ir pamokslininkus, narsiuosius ir pamaldžiuosius riterius, kovojusius ir žuvusius dėl tikėjimo. Bažnyčia turi remtis teisingai, autentiškais šaltiniais ir vadovautis sveiku protu, taip pat būti nešališka, t.y. teikti teisingas ir nešališkas žinias.
Viduramžiai buvo vienas liūdniausiųjų laikotarpiu Bažnyčios istorijoje, nes šiuo metu ji pateko pasaulietinės valdžios įtakon. Šiuo laikotarpiu savo reformomis ypač pagarsėjo Grigalius VII, juo siekė ir kiti popiežiai. Vyskupai bei vienuolynų viršininkai, patys būdami aukštos doros, skyrė tokius pat Bažnyčios pareigūnus, kuriems rūpėjo tinkamai atlikti savo pašaukimo pareigas. Viduramžiais Bažnyčia visomis jėgomis kovojo su erezijomis. IV amžiuje Vakarų Europoje jau buvo žinoma manikiejų erezija, kuri vėliau išnyko.
Bažnyčia visomis galimomis priemonėmis su jais kovojo – kaip su Bažnyčios ir visuomenės priešais. Ji, norėdama apsaugoti savo narius nuo klaidos turėjo imtis visų galimų priemonių šiai blogybei užbėgti už akių. Vyskupai eretikų susekti nepajėgę, o pasaulietiniai teismai nubaudė daug nekaltų žmonių. Tulūzos sinode ( 1229 m. ) popiežiaus įstatymu buvo įsteigta tam tikra komisija, vadinama inkvizicija. Ji buvo pavesta vienuoliams domininkonams. Komisija turėjo surasti eretikus, jų bylas išnagrinėti, juos pamokyt, įspėti tik užsispyrusius atskirti nuo Bažnyčios. Tų laikų tardymo priemonės buvo žiaurios, bet Bažnyčia, tiek laiko aplinkybės, stengėsi jas švelninti. Pasaulietiniai teismai, gerai žinodami valstybei gresiantį pavojų, remdamiesi senaisiais Romos įsakymais, eretikus baudė kalėjimu, ištrėmimu arba mirtimi ir savo sprendimus vykdė labai greitai. Todėl „Auto da fe“1 ir deginimas ant laužo ne visai teisingai vienai Bažnyčiai priskiriami. Teisybė, anų laikų bausmės buvo žiaurios, bet nereikėtų teigti, kad Bažnyčia savo priešus naikino žiauriomis bausmėmis, būtų neteisinga. Viduramžiais Bažnyčia pati nevykdydavo bausmių, ji tik jas paskirdavo.
1 A. Petrika „Apie šventraštį, erezijas ir inkviziciją“. Vilnius,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!