Bažnyčios įtaka žmogaus socializacijai

Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – istoriškai nulemtas socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.
Socializacija – ilgas ir sudėtingas procesas. Kiekviena visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos visuomenės nariu. Dėl to visuomenė viena ar kita forma visada parodo tikslingą poveikį asmenybei. Tačiau šios formavimuisi didžiulę įtaką daro ir įvairūs spontaniški, trumpalaikiai, gyvenamojoje aplinkoje pasireiškiantys reiškiniai. Galutinis rezultatas tokių tikslingų ir spontaniškų įtakų ne visada numatomas, nuspėjamas ir ne visada pateisina visuomenės lūkesčius.
Struktūriškai visuomenę sudaro daugybė tarpusavio sąveikos ryšiais susijusių socialinių institucijų – istoriškai susiklosčiusių visuomeninio žmonių gyvenimo reguliavimo formų. Būtent per jas ir vyksta žmogaus socializacijai.
Įvairių socialinių institucijų vaidmuo socializacijos raidoje nevienodas. Vienos turi tik stichinį, trumpalaikį poveikį, kitos vykdo tikslingo bei nuoseklaus poveikio asmenybės formavimuisi funkciją. Socializacijos institucijomis, prasmingai veikiančiomis augantį vaiką, laikoma: šeima, kultūra, religija ir švietimas.
Religija – siūlo ištisą ypatingų vaizdinių, jausmų, religinių judėjimų, įvairių tikinčiųjų sąjungų, organizacijų bei bendruomenių sistemą amžinosios dvasinės vertybės (artimo meilė, rūpinimasis artimaisiais, sąžiningumas ir t.t.), kurias teigia bažnyčia, religinės šventės, religinė muzika ir kita gali paveikti vaiką, šiam perimant moralines visuomenės normas.
◦ Integracija (aktyvizacija).
Socialinė adaptacija (lot. adaptacio) – atspindi žmogaus prisitaikymo prie socialinės aplinkos sąlygų ir reikalavimų rezultatą. Tuo tarpu individualizacija socializacijos procese vertinama ne kaip prieštaravimas supančiai aplinkai, o kaip savo asmenybės išsaugojimas. Savaime aišku, priešingu atveju žmogus gali ištirpti aplinkoje, prarasti kritišką požiūrį ir socialinė adaptacija gali baigtis konformizmu, t.y. visišku susiliejimu su grupe, savo asmeninių savybių praradimu. Integracija išsaugoto kritiškumo pagrindu teikia galimybę daryti poveikį grupės tikslams, normoms ir nuostatoms. Be to, būtent integracija stimuliuoja saviauklą, be kurios ugdymas visiškai neefektyvus. Pagaliau integracija ir konfrontacija su visuomene – dvi pusės ir neatskiriamos sėkmingos socializacijos dalys.
Dėl sėkmingos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!