Baroko stiliaus italų meistrų paveikslų analizė

Mano pasirinkti kūriniai – baroko stiliaus italų meistrų darbai. Šį stilių galima vadinti „neįprastu“. Jausmų raiškumas, veržlumas, šio meno aiškumas, čia pat jo perkrovimas ir nesaikingumas pritrenkia žiūrovą. Jaudinantį ir įspūdingą baroko meną Romos katalikų bažnyčia stengėsi panaudoti saviems tikslams – liaudies tikėjimui sustiprinti. Šį meną palaikė ir valdytojai, matę jame tą jėgą, kuri parodytų jų galybę ir valdžią. Todėl baroko menas įgavo platų užmojį ten, kur viešpatavo katalikų tikėjimas arba kur jo plėtimu rūpinosi valdovai.
Savo darbe trumpai apibūdinsiu bendrus baroko stiliaus bruožus, Italijos epochą su žymiausiais jos tapytojais. Didžiausia darbo dalis – dviejų kūrinių, kuriuos eksponuoja Mykolo Žilinsko dailės galerija, analizė.
XVII amžiaus menas atspindi judantį ir kintantį pasaulį. Atsiranda naujos stiliaus formos. Jas įprasta vadinti mįslingu žodžiu „barokas“. XVII amžiaus mene išskirtinę vietą užėmė tapyba. Baroko epocha praplėtė vaizduojamų daiktų ratą, praturtino šią meno sritį naujais žanrais. Šalia religinių ir mitologinių temų dailininkai didesnį dėmesį skyrė juos supančiam pasauliui.
c) buržuazinę.
Baroko tapytojai mėgo šiltus tonus ir lengvus spalvų perėjimus be ryškių kontūrinių linijų. Juos traukė šviesos ir tamsos žaismas, stiprūs šviesaus ir tamsaus kontrastai. Daug dėmesio jie skyrė įvairių medžiagų paviršiaus perteikimui.
Tipiškuose baroko paveiksluose vaizduojamos įtemptos, dramatiškos scenos. Jose apstu nykstamo trumpalaikiškumo žymių: netvirtos pozos, staigūs judesiai – tarsi akimirksnio nuotrauka, fiksuojanti stiprius žmogaus kūnus kažkokiame pašėlusiame polėkyje. Nuo ryškaus žmogiškų išgyvenimų, aistrų vaizdavimo netoli iki dirbtinio jų išpūtimo. Efektingi gestai, pakeltos į dangų pilnos ašarų šventųjų akys, kaip ir skausmingai išlenkti mitologinių herojų kūnai kovų ir pagrobimų scenose, turėjo padėti sustiprinti įspūdį.1
Taigi pastebime gana ryškių dailės pasikeitmų, kuriuos galima apibrėžti penkiomis sąvokų poromis:
1. Vystymasis iš linijiškimo į tapybiškumą;
2. Vystymasis iš plokštumos į gilumą;
3. Vystymasis iš uždaros formos į atvirą formą;
4. Vystymasis iš daugiaplaniškumo į vieningumą;
5. Absoliutus ir reliatyvus daiktiškumo aiškumas2.
Tačiau XVII amžiaus menininkai ir meno kryptys labai skiriasi tarpusavyje, todėl nederėtų jas visas suvesti į vieną stiliaus kategoriją. Stilius...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!