Balys Sruoga bei jo kūryba

Balys Sruoga XX a. pirmosios pusės kūrėjas, poetas, dramaturgas, prozininkas. Žymiausias rašytojo kūrinys memuarų romanas „Dievų miškas“ priskiriamas katastrofų literatūrai. Romanas išsiskiria iš kitų atsiminimų tuo, kad išlaikoma distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamos visuomenės: atvirai nėra išreiškiami pasakotojo jausmai ir išgyvenimai, atvirai nepasakojama apie tėvynės ar artimųjų ilgesį, pagrindinė romano vaizdavimo priemone tampa ironija. 1943 m. paskelbus jaunimo mobilizaciją, daugelis lietuvių inteligentų skatino priešintis ir nesiregistruoti. Balys Sruoga nei šiame nei privačiame gyvenime neslėpė priešiškumo nacių valdžiai. Kaip atsakas į lietuvių pasipriešinimą yra šie nacistinės valdžios veiksmai: uždaromas Vilniaus universitetas, grupė inteligentų tarp jų ir Sruoga, išvežami į Štuthofo nacių koncentracijos stovyklą, kuri yra okupuotos Lenkijos teritorijoje. Balys Sruoga tampa kalninių ir nacių nužmogėjimo sistemos liudytoju. Balys Sruoga Štuthofo kali kelis metus ir 1945 m. grįžus į Lietuvą per keletą vasaros mėnesių gydydamasis Birštono sanatorijoje parašo romaną. Sruoga buvo įsitikinęs, kad parašė išskirtinį kūrinį, kuris sukrės visuomenę ir laukė kada romanas bus išspausdintas, tačiau sovietų cenzūra uždraudė spausdinti kūrinį. Daugelis vertinusių romaną nesuprato ironijos ir kaltino Sruogą, kad jis šaiposi iš nacių aukų. Daugeliui priimtinesnis ir suprantamesnis buvo realistinis pasakojimas, todėl juokas mirties akivaizdoje buvo beprotybė. Sruogos kūrinys vertintas kritiškai ir todėl, jog parodo ne kovojančius, o kenčiančius žmones. Buvo svarstoma ar lagerio vaizdavimas yra tinkama tema geram kūriniui. Buvo nuspręsta, jog romanas neatitinka sovietinei literatūrai keliamų reikalavimų. Kūrinys išleistas tik 1957 m., 10 metų po autoriaus mirties. Kūrinio analizė Kūrinys pradedamas nuo lagerio pristatymo. Romanas pradedamas rašyti ne kaip asmeninė patirtis, o kaip mokslinis vieno Europos regiono tyrinėjimas: apibūdinama krašto gamta, augalija, reljefas, tiksliai įvardijama geografinė padėtis, prisimenama istorija. Atskleidžiama, kad ši vieta išsiskiria savo praeitimi: kadaise čia gyvenę pagonių dievai. Parodoma, kad prieš daug metų tai buvo šventa erdvė. Pavadinimas - ironiškas, nes žodžiai „Dievų miškas“ vartojami perkeltine reikšme. 1939 m. šioje vietovėje nacių valdžia įkuria lagerį, kuris yra civilizacijos sukurtas pragaras. Vokiečiai lyginami su velniais. Kuriamas neatitikimas tarp sakralumo (susijęs su religijos šventenybėmis), pavadinimo „Dievų miškas“ ir vaizduojamos tikrovės. Lagerio tikslas - morališka ir fiziškai palaužti žmogų ir jį sunaikinti. Pirmoje dalyje, pristatant istoriją, vartojami žodžiai būdingi pasakų pradžiai, kaip ir pasakose minimas neapibrėžtas laikas. Vėliau paaiškėja, kad lagerio gyvenimas primena siaubo pasaką. Barokas - barakas Tai kalambūras (netikėtas žodžių žaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu, sukeliantis komišką įspūdį), vartojamas II skyriuje. Vartojama priešprieša sukuria ironiją. Barokas - kultūros ir meno epocha, barakas - kalinių gyvenamosios patalpos. Romane atskleidžiama, kad Vokietija - lagerių šalis. Atsidurti lageryje - tai būti pasmerktam. Žūtis Štuthofe - kasdienybė. Kaliniai neturi jokių teisių: „Jis reiškė mažiau nei bet kuris daiktas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!