Baltų genčių kultūros bruožai. Kuršiai

I tūkstantmečio viduryje dėl ūkinių ir socialinių pokyčių, vykusių beveik visoje Šiaurės Europoje, po didesnės ar mažesnės vietinės migracijos stiprėjo bendruomenių tarpusavio ryšiai. Bendruomenės telkėsi savo interesams apginti. Todėl stiprėjo genčių organizacijos, atsirado paprotinė teisė, formavosi valdžios institucijos. Apie IV – V a. senosios stambiosios kultūrinės sritys skilo į mažesnius gentinius vienetus. Nors materialinės kultūros lygis, gyvenimo būdas ir civilizacijos išsivystymo lygmuo visame pietrytiniame Baltijos jūros pakraštyje buvo maždaug vienodas, bet atskiros gentys išlaikė arba suformavo naujus savitus dvasinės kultūros bruožus: skyrėsi tik kai kurie į kapus dedami papuošalai jų nešiosena arba laidojimo papročiai. Tai sudarė specifinį atskirų genčių arba net jų sąjungų kultūros savitumą. Remiantis laidojimo papročiais ( kapo įranga, laidojimo būdu, įkapių kompleksu, jų išdėstymo tvarka ) išskiriamos baltų gentys, kurios išliko iki Lietuvos valstybės susidarymo, o jų vardai jau minimi IX – XII a. rašytiniuose šaltiniuose.
Rašytiniuose šaltiniuose minimi IX a. XIII a. pradžioje kuršius pavergė Kalavijuočių ordinas, o XVI a kuršiai išnyko.
Šio laikotarpio kuršių teritorija gerai apibrėžiama tiek archeologijos duomenimis, tiek ir rašytinių šaltinių. Archeologijos mokslo duomenimis, VII - IX a. kuršiai gyveno šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje ir pietvakarinėje Kuršio dalyje Latvijoje. Išryškėjo ne tik etninės kuršių ir jų kaimynų ribos, bet ir negyvenamos zonos – dykros tarp atskirų kaimyninių genčių: tarp kuršių ir žemaičių, kuršių ir skalvių, kuršių ir lamatiečių. Targentinių dykrų susidarymą iš dalies lėmė ne tiek genčių tarpusavio nesutarimai, kiek geografinė aplinka ir gamtinės sąlygos. Pavyzdžiui, tarp kuršių ir žemaičių žemių negyvenama tarpgentinė dykra, kurios plotis apie 40 km, prasidėjo Minijos aukštupyje ties Dyburių kilpa ir tęsėsi į pietus tarp Minijos ir Jūros upių. Tarp Nemuno žemupio ir žemaičių tarpgentinė dykra buvo apie 15 – 25 km pločio.
Kuršių genties teritorijoje nuo XI a. buvo 5, nuo XIII a. - 9 žemės. Visose buvo labai stiprių pilių, o Palangoje, Birutės kalne - šventykla, dangaus stebykla...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!