Lietuvos valstiečių kultūros bruožai

Senovės lietuviai buvo narsūs kariai, tačiau pagonys. Lietuviškai kalbanti liaudis daug kam atrodė pagoniškojo pasaulio reliktas, kurį ištisus šimtmečius naikino bažnyčia.
Valstiečių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Gimininės bendruomenės laikotarpiu, kuris truko tūkstantmečius, šeimos gyvenimo ir apeigų formuotoja buvo moteris. Jau akmens amžiuje moteris buvo aktyvi materialinės ir dvasinės kultūros kūrėja, stabiliausia kolektyvo narė: saugojo namų židinį, gimdė vaikus, juos augino ir auklėjo. Moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas - gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, - plėtojo giminės, vėliau - šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir teisines normas.
Šiuolaikinė besikeičianti visuomenė labai pamėgo vakarietiškas tradicijas ir vis rečiau prisimena savąsias. Daugelis iš mūsų galbūt ir nesuvokia, kad norint išsaugoti savo kultūrą, turime nepamiršti liaudies papročių ir taip pat suvokti tautosakos kultūrinę reikšmę.
Mano darbo tikslas yra aprašyti liaudies papročius ir atskleisti tautosakos kultūrinę reikšmę.
XVII a. dar nemaža kaimo bendruomenės ryšių atspindi papročiai. Visoje dvasinėje liaudies kultūroje atsiskleidžia svarbiausi sodžiaus – kaimo bendruomenės ir jos nario – valstiečio šeimos pagrindiniai gyvenimo įvykiai, darbo ritmas.
Žemės darbų ritmą vainikavo viso kaimo arba net kelių kaimų bendrai švenčiamos šventės. Žemdirbystės švenčių – sambarių, žaislių – paminėjimai buriasi apie tris datas: anksti pavasarį prieš arimą, birželio pabaigą – liepos pradžią, apie sekmines arba šv.Petrą, ir rudenį, nuėmusbei suvežus derlių ir pradėjus kulti.
Plačiausiai XVII a. šaltiniuose minimos birželio pabaigos – liepos pradžios šventės galbūt sietinos su apeiginių laukų lankymu per javų žydėjimą ir su kupoliavimo papročiu per Jonines. (Žemdirbystė Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1917 metų), p.159)
Vasaros laikotarpio XVII – XVIII a. sambarių švenčių reliktų bus likę rugių lankymo papročiuose ir jų dainose, dainuotose apie sekmines rytų Lietuvoje. Kai kurių tokių “paruginių” dainų melodijų atlikimas – vienas seniausių žinomų dainavimo būdų Lietuvoje – amebėjinis (antifoninis),...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!