Autorių kontekstų konspektas

1.Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) - pirmoji europinio išsilavinimo moteris, dienoraščio formos Lietuvoje kūrėja, viena įtakingiausių neoromantizmo autorių. Pirmą kartą dvaras vaizduojamas kaip kultūros židinys.

Apysaka „Sename dvare“. Novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, vidinis monologas, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą. Vaizdai aprašomi su romantinei (kūrinys neoromantinis) pasaulėjautai būdingu ilgesiu, melancholija.

Jau pačioje kūrinio pradžioje yra užsimenama apie individo laikinumo problemą. Namų ir aplinkos vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilgesio. Atmintyje išlikę auksinės vaikystės prisiminimai pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka. Nagrinėjama ir trumpalaikiškumo tema.

Mamatė trokšta didesnės prasmės negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, tačiau nesupranta mamatės skausmo matant lėtą dvaro mirtį – dykaduoniavimą, sulenkėjimą ir tuščias pramogas.

2.Alberas Kamiu - XXa. II p. žymus prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas, absurdo, egzistencializmo moderniosios literatūros atstovas. 1957 m. laimėjo Nobelio premiją. Teigė: „Žmogui reikia žmogaus“. Jis pabrėžia, kad menas priešinasi priespaudai ir kovoja už laisvę ir tiesą. Tokią meno sampratą jis pristatė Nobelio premijos laureato kalboje ir paskaitoje.

Egzistencializmas. XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje.

Romanas „Svetimas“ Aprašomi pagrindinio veikėjo Merso gyvenimas ir tragiška lemtis dėl to, nes neatitiko visuomenės nustatytų standartų. Pati pradžia, kai Merso yra mamos laidotuvėse, yra pati aktualiausia. Dar važiuojant į laidotuves Merso į šį įvykį žiūrėjo kaip į nepalankią situaciją, nes turėjo išsiprašyti iš darbo. Tai išryškina personažo abejingumą mamos mirčiai. O rūkymas ir kavos gėrimas atskleidžia nepagarbą artimajam („man vis vien“).

3.Jonas Biliūnas .XIX a. pab. – XX a. pradžios psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kurio svarbiausia nuostata – humanizmas, užuojauta skriaudžiamiems, nelaimingiems – tokia šio rašytojo moralinė laikysena. J. Biliūno personažams būdingas fragmentiškumas, dėmesys detalėms, niuansams, atsiribojimas nuo teorijos, teigusios, kad rašytojas privalo kurti objektyvų epochos ir visuomenės paveikslą.