12 klasės autorių konspektas

Jonas Radvanas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai, istorinis kontekstas (RENESANSAS, XVI a. vid. – XVI a. pab.) • Humanistas, protestantas, artimas didikams Radviloms (jų globotinis – dvarų poetas). • Savotiškas Lietuvos Vergilijus. • Buvo nekilmingas, bet išsimokslinęs, gerai išmanė klasikinę romėnų literatūrą. • Jono Radvano kūryba atskleidžia jo meilę tėvynei, jis buvo tikras patriotas, siekė parodyti pasauliui, kokia galinga yra mūsų valstybė ir kokie garbingi žmonės čia gyvena. Jonas Radvanas - Herojinis epas „Radviliada“ • Ypatingos struktūros – parašytas lotyniškai, hegzametru, panegirika R. Rudajam • 4 poemos dalyse vaizduojamas M.R.Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties 1 dalis: pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą. 2 dalis: Livonijos karo pradžia. 3 dalis: pergalė prie Ulos upės (šia pergale tiek valdovas tiek visa LDK užsitarnauja didžiulę pagarbą. Lietuva tampa garbinga, vieninga, už tėvynę gebančia kovoti šalimi), apdainuojamas Radvilos skydas (nuo lietuvių kilmės iki Žalgirio mūšio). 4 dalis: karo pabaiga, herojaus mirtis. • Radvanas ne tik sueiliavo karvedžio biografiją, bet ir pavaizdavo idealų herojų. • Radvila Rudasis – niekada nesiskundžia, netinginiauja, dosnus, ginčus stengiasi spręsti ne jėga, o įtikinimu, kariauja kai nėra kitos išeities.  • „Radviliada“ – pagyra Radvilai. Jį šlovina kaip tėvynės gynėją, vieną talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. • Radvanas išaukština Lietuvos praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Jis idealizuoja LDK Idealizuojama Vytauto laikų Lietuva. • „Radviliados“ parašymo tikslas XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3300 eilučiųherojinis epas„Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. Radvilos Rudojo paveikslas Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojausRadvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „… žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk…“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. Radvilos Rudojo skydas Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu: „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, – taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių. Lietuvos gamta „Radviliadoje" Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių. Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. Jonas Biliūnas: biografija, istorinis kontekstas, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (XIX a. pab.–XX a. pr.) XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Gyvenimas Joną Biliūną išmokė verstis savarankiškai, o ir kūryboje atskleidė neeilinius dalykus, susijusius su žmogaus egzistencija, jos  laikinumu, gyvenimo trapumo motyvais. Jonas Biliūnas priklauso visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sferos atitikmeniui. Šis rašytojas turi ir savo individualius kūrybos savitumus. • Tėvai norėjo, kad būtų kunigu, tačiau tapo rašytoju. • Subjektyvus kalbėjimas • Psichologinis pasakojimas • Aplinka ir gamta vaizduojama saikingai • Pabrėžiamos socialinės ir moralinės problemos Jonas Biliūnas - ALEGORINIS APSAKYMAS "LAIMĖS ŽIBURYS" Tema: apie žmonių siekį būti laimingais, pasiaukojimą. Siužetas: ant aukšto kalno sužibo žiburys iš aukso raidžių – žmonių laimė. Tie kas užlips ir palies atneš laimę visiems žmonėms. Tačiau užlipti į kalną sunku, o tas kas palies pavirs į akmenį, bet pasiaukos ir atneš laimę visiems. Visi lipo tačiau jiems nepavyko – pavirto į akmenis. Taip atsirado dar vienas kalnas kuris darėsi vis arčiau viršūnės laimės žiburio. Ir pasiekė keli žmonės jį, ir pavirto akmenimis. Ir visi pradėjo garbinti tą kalną ir žmones žuvusius už jų laimę. Visi buvo laimingi. Pagrindinės mintis: laimė reikalauja aukų, o drąsuoliai pasiaukoję dėl kitų, ne iš kart įvertinami. Jonas Biliūnas - NOVELĖ "UBAGAS" Tema: apie senuką, kurį išvarė iš namų sūnus, tačiau dėl to sūnui neprieštarauja. Pagr. veikėjai: • Petras Sabaliūnas – buvęs turtingas bičių augintojas, išmintingas, nuoširdus – šiuo metu ubagas. • Jaunuolis – apsirgęs, todėl grįžęs į tėvynę, jautrus, kantrus. Biliūno novelėje „Ubagas“ pagrindinį veikėją Sabaliūną iš namų išvijo sūnus, nes „senas žmogus visur nemalonus…“, tačiau šį rūpestingą bičių mylėtoją užjaučia sūnaus draugas. Pasakotojas jaučia kaltę, sąžinės graužatį, jog niekuo negali šiam bičiuliui padėti. Jis jaučiasi atsakingas, nes praeityje pasakotojo ir Sabaliūno santykiai buvo stiprūs : ir jam yra gėda už Sabaliūno sūnų, kad jis taip pasielgė su savo artimiausiu žmogumi – tėvu. J. Bilūnas, pavaizduodamas tokias kilnias Sabaliūno savybes, kaip darbštumas, tvarkingumas, meilė bitėms, gerumas vaikams, dar ryškiau iškelia tokiam nuostabiam žmogui padarytą skriaudą. Tad, kaltė ir atgaila yra du neatsiejami dalykai, nes Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ yra nuoširdus ir gilus apgailestavimas dėl atliktų nuodėmių. Moralė: sūnus dvasiškai, perkeltine prasme yra ubagas. Pagrindinė mintis: žmogus jaučiantis kaltę, neabejingas kito skausmui yra doras. Jonas Biliūnas - NOVELĖ "VAGIS" Siužetas: apie ūkininko Jokūbo ir vagies susidūrimą. Užtikęs vagį, Jokūbas nužudo jį lazda, gindamas savo turtą. Nuveža į griovį, uždeda apynasrį. Jokūbas jaučia sąžinės graužatį. Pagrindiniai veikėjai: Jokūbas- pasiturintis ūkininkas, visų gerbiamas. Moralė: Biliūnas remiasi dekologu, didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Sąžinė, atgaila. Pagrindinė mintis: didžiausia žmogaus teisėja yra sąžinė. Jonas Biliūnas - NOVELĖ „LAZDA“ Siužetas: Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio su lazda, ir panaikinus baudžiavą skriaudėją priglaudžia savo namuose. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, nesiekia sumenkinti Dumbraucko, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Dumbraucko lazda atiduota pasakotojo tėvui tampa kaip skausmo, kaltės, atgailos ir atleidimo simbolis, pasakotojo šeimos gerbiamas daiktas, kuri „ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.“ Kaltės jausmas, priešingai nei tėvą, Dumbraucko nevaržė, neslėgė, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos ginti pono turtą. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir dekalogą. Kai tik motina užsimindavo tėvui apie lazdą, jis iš karto nuliūsdavo ir „paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.“ Tai buvo jo atgaila, kuria jis norėjo Dievui atpirkti savąją nuodėmę ir kuri jį vis dėlto lydėjo visą gyvenimą. • Skriaudos ir humaniškumo motyvas • Anot Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai vertinti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus, ir blogus gyvenimo reiškinius. Todėl jis savo novelėje „Vagis“ aprėpdamas kaltės, kuri prislegia nusidėjusį tėvą ir tampa gyvenimo našta, ir atgailos, kuri kiekvienąkart lydi skausmo apimto žmogaus sielą ir tą naštą palengvina, sampratas sukuria realaus gyvenimo įvaizdį. Jonas Biliūnas - APYSAKA „LIŪDNA PASAKA“ Tema: tragiškas Banių šeimos likimas. Likimą nulėmė 1863 m. sukilimas. Galima sakyti, jog tai visos tautos likimas 1863m laikotarpiu. Siužetas: Petras Banys ir kiti vyrai išeina į mišką kovoti prieš caro valdžią ir tikisi sulaukti geresnio gyvenimo. Juozapota nerimauja, kankinanti baimė ir nežinia pakeičia moterį. Tačiau jam ilgai negrįžus Juozapota išeina ieškoti. Tačiau išvydusi kartuvėse savo vyrą ji nualpsta, jos dvasia miršta. Tai visiškai pakeičia jos likimą. Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš namų ji tampa bename ir klaidžioja tarp žmonių kaip koks klaikus „memento mori“. Juozapota – svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaiką, mylinti, ištikima, po vyro žūties – dvasiškai palūžusi Petras Banys – trokštantis laisvės, geresnio gyvenimo, siekiantis aprūpinti savo šeimą, rūpestingas ir mylintis. Vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių yra ištikimybė, meilė artimam žmogui gražesnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už savo artimuosius. Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas,novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“. Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P. Sabaliūno likimui ir išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu, kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu. Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“ pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?.. / Vienas Dievas težino…“ Tikra „Liūdna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą. Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų irorientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iš šalies įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų ir nestatišką. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas. Antanas Škėma: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (XX a. vid.) Išeivis (egzodo rašytojas – po antro pasaulinio karo į vakarus pasitraukę kūrėjai),  ryškiausias egzistencialistas lietuvių literatūroje, teatralas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius,  modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje. Antanas Škėma - ROMANAS "BALTA DROBULĖ" Autobiografinis, psichologinis, filosofinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo, paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romano kompozicija: chaotiška, jis parašytas “sąmonės srauto” technika – iš smulkmeniškai vaizduojamos dabarties peršokama į pagr. veikėjo dienoraščio ištraukas apie vaikystę, paskui į jaunystės meilės, kūrybos epizodus. Erdvė: veiksmas vyksta keltuve arba kitose viešbučio patalpose Laikas: apie pusdienį. kūrinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba didžiausiame Niujorko viešbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, grįžęs namo patiria priepuolį ir išprotėja. Romano kontekstai: 1. Biografinis (Garšva kaip ir Škėma dirba liftininku JAV) 2. Kultūrinis (Sizifas – bereikšmis darbas) 3. Istorinis (Stalinizmo laikotarpis – Garšva mušamas, nes savo eilėraščiuose negarbina Stalino) 4. Filosofinis (Artimos Nyčės idėjos) Antanas Garšva: liftininkas, poetas, mylintis, egzistencialimo žmogus, ligonis • Niujorko viešbučio keltuvininkas, jautrus ir mąstantis menininkas. • Vien angliškai kalbančioje visuomenėje jis išgyvena tam tikrą dvilypumą, ironiškai save vadina lietuvių tautos ambasadoriumi. • Visuomenei, trokštančiai vien pinigų, pasilinksminimų, jis jaučiasi nereikalingas, kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Deja, jo laisvę negailestingai varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. • „Skeveldrų dėliotojas“ – taip Garšva apibūdina save, savo beviltiškas pastangas susieti padrikus gyvenimo prisiminimus į visumą ir atgauti vidinę pusiausvyrą (Lyginamas ir su Sizifu). Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gyventi reikia dabar, kiekvieną akimirką, nes gyvenimas duotas tik kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas. • Elena – buvusi gimnazijos mokytoja, Antano Garšvos mylimoji, kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Ji yra dvasiškai artima Garšvai, todėl jis jai dažnai atskleidžia savo fantazijas. „Baltoje drobulėje“ įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio samprata: šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumą, iš šios būsenos, kuri, beje, išreiškia ne vien asmeninę veikėjo tragediją, bet visuotinė žmogaus padėtį, išvaduoti gali tik savižudybė (tokį kelią pasirenka Garšvos draugas Stanley) arba pamišimas. XX amžiuje – karų ir tremčių amžiuje – pasauliui nebereikia tikrojo meno, ir poetas, ieškantis tiesos, netoleruojantis miesčioniškos egzistencijos normų, galiausiai pats save sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą. • Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus žmogaus krizę. Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai žmogus, nors ir išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu. • Be to, dangiškasis teismas yra kito, žemiškojo teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami priversti jį bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo žiaurumai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje. Egzistencinę krizę pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą. Taigi trys teismai: enkavėdistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių), anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės balso niekas negali nuslopinti. • . Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma pozityvi egzistencialisto A. Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena (karas, emigracija, savo tapatybės praradimas, savęs kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi beprasmį gyvenimą beprasmiame pasaulyje). Problematika: Kokia gyvenimo prasmė? Kam gyventi beprasmį gyvenimą? Balys Sruoga: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (XX a. vid.) Poetas, dramaturgas, prozininkas; simbolizmo pradininkas lietuvių literatūroje. Balys Sruoga- talentinga ir spalvinga asmenybė. Nebuvo išdidus, nepakentė melo, nemėgo diplomatijos, veidmainiško mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų. Garsėjo karštu būdu, netikėtais poelgiais, aplinkinius stebino originaliais, kai kada pavojingais sumanymais. Balys Sruoga - memuarinis romanas "Dievų miškas" • Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama juoko forma. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. • Priklauso fakto literatūrai, nes tai memuarinis kūrinys, kuriame atskleidžiama vokiečių lagerio tikrovė. • Autorius dirbo koncentracijos stovyklos raštinėje • Uniforma ir numeris. Lageryje uniformos yra dviejų rūšių: SS karininkų (budelių) ir kalinių. Būtent uniforma tik ir skiria nacių kariškius nuo nusikaltėlių. Jei ne ji, manytum, jog darbuojasi aršiausi nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „puošia“ numeris. Skaičiais pažymėti net numirę kaliniai. Taip pabrėžiama, kad totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi . Tematika: pasakotojo išgyvenimai nacių koncentracijos lageryje. Knygoje ironiškai, sarkastiškai vaizduojama šiurpi lagerio kasdienybė, jo gyventojų – kalinių ir esesininkų – santykiai. Apmastomas žmogaus dehumanizavimas. Kaip išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis? • Pasakotojas yra ir kūrino veikėjas, šio lagerio kalinys. Jis nevengia pasišaipyti iš savo klipatiškos padėties lageryje, iš savo negalios ir inteligentiško nepraktiškumo. • trejopa ironija: 1. kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); 2. kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, (pavyzdžiui, rodoma žmogiškumą žlugdanti lagerio sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; 3. kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą nuo beprasmybės pojūčio.   • Humanizmo požiūriu lageris – žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Turintis beribę valdžia žmogus degraduoja, nes nebejaučia jokios atsakomybės už savo veiksmus. Žinios, vertybė, jausmai, pati asmenybė tokioje aplinkoje nieko nereiškia – lageryje praranda vertę visa, kas ją turi normaliame gyvenime. Juokas, ironija, padeda ištverti nežmoniškas lagerio gyvenimo sąlygas, neprarasti žmoniškumo ir vilties išgyventi. • Juoko esmė – sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo. Romano priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu. Ironijos reikšmė. Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama juoko forma. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. Ką reiškia, anot P. Cvirkos, „sruogiškas juokas“? „Dievų miško“ juokas – pirmiausia ironija.Ironija – paslėpta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra priešinga sakomam. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio. Juoko formos. „Dievų miškas“ – dokumentinė knyga, tačiau grožiniu kūriniu ją paverčia ironiškas stilius. Juokas memuarų romane įvairus: humoras (pavyzdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“); ironija (pavyzdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise gyveno mitiniai dievai, dabar įsikūrė nacių budeliai); sarkazmas (sarkastiškai piešiami budelių paveikslai); groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas: „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“). Juoko esmė – sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo. Pasakojimo pozicijos. Ypač svarbus pasakotojo santykis su vaizduojama aplinka. Memuaruose atsiskleidžia trys pozicijos. Pirma, pasakotojas – inteligentas, intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, vieno romano skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“).Antra, pasakotojas – vienas iš žmogiškumą praradusių SS karininkų, pasakojančių lagerio istorijas kaip anekdotines situacijas (štai vienas iš pasakojimų: „Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. […] Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo.“). Trečia,pasakotojas – kalinys, absurdiškos nužmoginimo sistemos liudytojas. Pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, jis yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas, todėl kūrinys įgauna universalų matmenį, t. y. liudija visą totalitarinę sistemą, o ne tik konkretų atvejį. Nužmoginanti totalitarizmo sistema. Nors pasakojamas Štuthofo koncentracijos stovyklos gyvenimas 1943–1945 m., tačiau kūrinys įgauna universalią prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas – tos sistemos liudytoju. Dirbdamas koncentracijos stovyklos raštinėje, galėdamas prieiti prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko medžiagą savo būsimam romanui. Jam buvo ypač svarbu suvokti, kaip nužmoginimo sistema veikė žmones: tiek tikruosius nusikaltėlius, tiek belaisvius. Pati populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinį greitai paverčia pusgyviu klipata, kurio „laukia“ nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Tai skausminga kultūros žmogaus reakcija į totalitarinės sistemos absurdą. Uniforma ir numeris. Lageryje uniformos yra dviejų rūšių: SS karininkų (budelių) ir kalinių. Būtent uniforma tik ir skiria nacių kariškius nuo nusikaltėlių. Jei ne ji, manytum, jog darbuojasi aršiausi nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „puošia“ numeris. Skaičiais pažymėti net numirę kaliniai („Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi, su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant siuntinio.“). Taip pabrėžiama, kad totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi (palygink su A. Škėmos romanu „Balta drobulė“). Juozas Tumas - Vaižgantas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (XIX a. pab. – XX a. pr.) Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Buvo kunigas. Spaudos draudimo laikotarpiu rūpinosi literatūra:  uoliai bendradarbiavo su Prūsijoje leidžiamais laikraščiais, gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikiškąji leidinį „Tėvynės sargas“. Sulaukęs spaudos grąžinimo rūpinosi steigiamomis mokyklomis. „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“ – sakė apie save. Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje Vaižgantas – rūpinosi kultūra, rašė, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. Juozas Tumas-Vaižgantas - APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“ • Žmogaus laimė ir gyvenimo prasmingumas priklauso nuo paties žmogaus, jeigu asmuo geba priimti gyvenimo mestus iššūkius ir su jais susitaikyti. Santarvė su pačiu savimi žmogui yra būtina, kad jis jaustųsi ne tik laimingas, bet ir džiaugtųsi galimybe gyventi. • „Dėdės ir dėdienės“ atskleidė, kad žmogaus laimė gali priklausyti ne tik nuo susiklosčiusos situacijos, bet ir žmogaus pasaulėžiūros Tema: lietuvių etninis savitumas. Apysaką sudaro 4 dalys. Pirmoje: vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu susitaikė, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, o Severiutė pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už jo. Kitose 3 dalyse: pasakojamas gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų valiai yra pagr. šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą. • Apysakoje dominuoja pasyvumas, laisvas ir aktyvus tik pasakotojas. • Visi veikėjai buvo menkos savimonės, nieko neišmanė, tik Geišė buvo šiek tiek protingesnis. MYKOLAS ŠIUKŠTA – jautrus, pasiaukojantis, dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Žmonių būryje visad būna vienas, savo pasaulyje. Grodavo paties pasigaminta skripkele kaimo žmonėms negudrią melodiją – tą labai brangino. Labai brangino ir Severją, tačiau nedrįso net svajoti apie ją (Į kokius namus ją parsivestų, jei pats glaudžiasi pas brolį). Kai sužino, kad ji tekės už Geišės, praranda visas jėgas, tik Severjos glamonė, kai ji pakviečia pagroti savo vestuvėse vėl prikelia Mykoliuką, šį momentą visą gyvenimą atsiminė. Net ir po kiek laiko žinojimas kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atsilaikyti prieš sunkumus ir būti laimingam. SEVERJA PUKŠTAIČIA –  mėgsta krembliauti ir uogauti, darbšti, nepatenkinta tėvų namų aplinka imasi darbo, viską tvarko, gražina. Būna su Mykoliuku, jiems gera sedėti net tyloje. Tačiau ištekėjusi už Geišės jaučia moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa laiminga. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dedienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną. Mirus vyrui neberanda sau vietos nei Geišės namuose nei jaunystės biržėse, jai kažin ko viduje šalta ir tuščia. RAPOLAS GEIŠĖ – iš pažiūros rūstus dvaro prižiūrėtojas, tačiau jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Žmonės jį gerbė, nes jis gerbė kitus ir niekad nemušdavo , nekeikdavo kitų. Apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas ir pradžia nurodo autobiografinius autoriaus motyvus, kuriuos atkleidė visažinis pasakotojas („Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.“). Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis laikas (Mykoliuko ir Severjos atveju nuo jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos iki mirties). Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Beveik trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus, baudžiavos paveiktas žmogus. Įprastas Mykolo gyvenimas (darbai, gamta, muzika) neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie ateitį, nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo („Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti.“). Po Severjos apsilankymo, prašymo „jis grojo Severijai, tai, kuriai grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimties metų, tapęs „Dzidoriumi artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikė su savo likimu. Kitaip vaizduojama Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi Mykoliuku, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui. Rapolo Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po baudžiavos panaikinimo, apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją. Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių. Jurgis Savickis: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (MODERNIZMAS,XX a.) Lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas. Buvo diplomatas, 1pas. karo metais dirbo Lietuvių komitete, nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jurgis Savickis – Vakarų kultūros žmogus. Buvo aristokratiška ir kosmopolitiška asmenybė. Domėjosi daile, teatru, Europos kultūra, kitų kraštų gyvenimu. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Populiarino užsienyje Lietuvos kultūrą. Dirbdamas diplomatu daug keliavo, todėl jo kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo patirtis. Kūrybos bruožai Lietuvių literatūros istorijoje Savickis vadinamas moderniosios prozos kūreju. Jis buvo itin originalus meninikas: jo kūryba išsiskyrė nauja tematika, netikėta menine forma, stilistika. To meto Lietuvos skaitytojai jo kūrinius priemė atsargiai, kartais net vertino priešiškai. Jo prozai būdingos ekspresionizmo žymės: netikėtumas, išraiškingumo siekimas, situacijų kaita, panaudojant scenos ir kaukės įvaizdžius. Rašytojo kūryboje bene visur surandame ne tik gėrio bet ir blogio žaismą, žmogaus įgimtą ieškojimą gyvenimo tiesos bei siekimą amžinojo gėrio. Lietuvių prozai būdingą graudumą, liūdnumą J. Savickio prozoje keičia naujas kitoniškumas: subtili ironija, o kai kur net ir linksmas dinamiškumas. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos. Savickis – modernistas,vienas lietuvių prozos atnaujintojų.Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį.Pasakotojas, pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas.Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan. Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs, bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris. Apsakyme „Kova“ negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Apsakyme „Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principąir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės – godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva – piktžolė). Visą gyvenimą paskyręs žmonėms, senatvėje Žiogas, norėdamas išsaugoti sveikatos likučius, privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu, pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoję, kad Žiogas skurdžius, priverčia sergantį menininką eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negatyvi individo prigimtis J. Savickio apsakymuose pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas, vergavimas instinktams. Stojiška veikėjų laikysena – atsvara negatyviai prigimčiai. J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja į žinią apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso. Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi. Negana to, visada laukia tėvų sugrįžtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja ir paskutinė apsakymo scena – vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigždes, užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį). Ori veikėjų laikysena – visų pirma jų brandumo ženklas. Pirmasis J. Savickio novelių rinkinys – „Šventadienio sonetai“ Pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje nevaizduojamas senasis LT kaimas, nepabrėžiamas lietuviškumas. Priešingai, nei kiti to meto autoriai negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Daug dėmėsio skiriama spalvų, linijų žaismui. • Savickis pirmas lt prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Mieste neidelizuojama ir nekritikuojama, rodoma viskas – kas gražu ir kas bjauru. • Miestas nėra kaimo priešprieša. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir save realizuoti – viskas priklauso nuo pasirinkimo ir prigimties. Jurgis Savickis - NOVELĖ „VAGIS“ Vagis pavogė arklį, tačiau vagį pagavo ir parsivežė namo ir pririšo jį. Tačiau kai niekas nematė vaikas jį atrišo ir paleido. Paskui vakare išgirdo, kad jį sugavo ir vilko per sniegą, bet šito jis nebeanalizavo. Jautėsi tvirtas. Du priešiški pasauliai: plėšikai, vagiantys žmonių arklius, kankinantys kunigus, ir įprastą gyvenimą gyvenantys kaimiečiai – žiaurūs, brutalūs: pagavę vagį jį kankina be gailesčio. Ypač žiaurus vaiko tėvas. Arkliavagis – vaiko vaizduotėje romantiškas, nekasdieniškos išvaizdos, primenantis Kristų. Tarpininkas tarp dviejų priešiškų pasaulių  – vaikas, drožinėjantis lentelę ir norintis padaryti smuikelį (meninio pašaukimo ženklas.) Jo elgesys neidealizuojamas, gal net ironizuojamas. Žmogus gali būti visoks – ir geras, ir blogas. Sugautas vagis yra žmogus, tad neadekvatus žiaurumas jo atžvilgiu verčia mąstyti apie tariamų teisiųjų moralę Jurgis Savickis - NOVELĖ „FLEITA“ Vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis: Dėl ligos negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei namų, nei pinigų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tai atskleidžia: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą. • Pasakotojas nieko neteisina ir nesmerkia, negraudina skaitytojo dėl nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, mirtis aprašoma net su komizmu: Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. • Išryškinamas visiškas Žiogo bejegiškumas, o mirtį galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsivadavimą iš šio pasaulio. Jurgis Savickis - NOVELĖ „AD ASTRA“ Ironiška žmogaus ir šuns ryšio tema. Siužetas: Ūkininkas Dalba, šventadienį rengėsi eiti į bažnyčią. Jautėsi pilnas jėgų ir sumąstė  reformuoti savo gyvenimą ir ūkį. Reformą nutaria pradėti atsikratydamas seno šuns. Beskandindamas šunį eketėje, pats atsidūrė vandenyje, tačiau jį išgelbėja pats šuo ir Dalba pasižada būti geresniu žmogumi. Tačiau eidamas namo vis dėlto įspraudžia šunį į eketę ir grįžta namo, nieko nesako žmonai. Baigęs sugalvotą darbą – atsikratęs šuns – jis jaučiasi praradęs sielos pusiausvyrą, bet savo būsenos priežasties tarsi nesuvokia. • Dalbai svetimas dėkingumo jausmas, jis dvasiškai skurdus. • Galima manyti, kad žmogiškųjų ir dvasinių vertybių nepaisymas žmogų sugniuždė. Vincas Krevė-Mickevičius: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (XX a) Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Vincas Krėvė buvo išsilavinęs, veiklus. Skaityti mėgo nuo vaikystės, ypač domėjosi istorija, tautosaka, Rytų religijomis ir kultūra. Buvo ambicingas, išdidus, maištininkas, nuolat ieškantis ir užsispyręs, visada pasiekdavęs užsibrėžtų tikslų. Iš Dzūkijos kilęs rašytojas nuo mažens buvo rengiamas kunigystei, tačiau pašalintas iš Vilniaus dvasinės akademijos dėl pašaukimo stokos, o gal dėl per didelio apsiskaitymo, kovos už demokratiją V. Krėvė studijavo filosofiją ir kalbotyrą Ukrainoje, mokytojavo ir domėjosi Rytų kultūra Azerbaidžane. Gyvendamas Baku, V. Krėvė kūrė, o vasaromis, grįžęs į Lietuvą, rašytojas domėjosi tautosaka. 1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos universitetuose, rinko ir publikavo tautosakos rinkinius, rašė straipsnius apie kultūrą. Be to, V. Krėvė buvo susijęs ir su politika, 1940 m. buvo ministru pirmininku. Per Antrąjį pasaulinį karą V. Mickevičius emigravo į Austriją, vėliau į JAV, dirbo dėstytoju Pensilvanijos universitete, tačiau JAV nepritapo ir norėjo būti palaidotas Lietuvoje. KŪRYBA Krėvė slapyvardį pasirinko pagal ankstesnę senelio gyvenamąją vietą, kur Mickevičiai buvo vadinami Krėvėmis. Rašytojo gyvenimas buvo susijęs su skirtingomis kultūromis, tačiau svarbiausi kūrybos šaltiniai ir sukurti kūriniai buvo siejami sutautosakair tradicinės kaimo gyvensenos aprašymu. Romantizmo idėjų paveiktas, neoromantizmo krypčiai priskiriamas rašytojas kūrė maištingą, tačiau nuo tradicijų priklausantį veikėją, atsižvelgė į mitinę pasaulio santvarką, vaizdavo įvairius istorijos periodus, ypač viduramžius, ir kultūros ypatumus, kalbėjo apie laisvės siekį. Vincas Krėvė-Mickevičius - DRAMA „SKIRGAILA“ Manoma, kad ūmaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Skirgailos nurodymu 1382 m. Krėvoje buvo nužudytas Kęstutis, be to, žinoma, kad Skirgaila buvo Jogailos pagalbininkas. Būtent antrasisaspektas aprašytas ir tragedijoje „Skirgaila“. 1924 m. sukurta drama dėl ryškaus konflikto, stiprėjančios įtampos ir kolizijos vadinama pirmąja tikra lietuvių drama. Kiekvienoje tragedijos dalyje („Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“) stiprėja įtampa, plėtojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas proto ir širdies priešprieša. Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila vaizduojamas kaip valdovas,tragiškasis herojus, kurio pečius užgulusi sunki našta: pagoniška Lietuva jau pakrikštyta, tačiau daugelis žmonių, ir pats Skirgaila, tiki pagonybe, nors valdovas supranta, jog pagonišką tautą ištiktų prūsų likimas. Valdovas prometėjiškai atsakingas už tautą: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Siekdamas žemių vientisumo, nenorėdamas atiduoti lenkams Jogailos pažadėtų Voluinės ir Podolės žemių („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu “), Skirgaila pagrobia Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę ir įkalina ją savo pilyje. Moteris yra lyg politinis įrankis, kuriuo manipuliuoja Skirgaila, lenkai ir Kryžiuočių ordino atstovai: lenkai iš pradžių bandė Oną Duonutę išlaisvinti, bet vėliau siekė ją ištekinti už Skirgailos, vokiečių tikslas – sukiršinti lenkus su lietuviais. Be to, ironiškas ir netinkamos valdovo sutikimas siutina atvykėlius, kurie, prisidengę krikščioniška misija, bando siekti sau naudingų tikslų. • Lyginant su to meto kūriniais, tai pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Joje yra visko – konfliktas, įtampa, tragedija, draminė koalizija (priešingų nuomonių,interesų susidūrimas). • Dėmėsys sutelktas į LT kunigaikščio Skirgailos tragediją • Beveik visas veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje. • Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį situacijoje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus. • Aplinkybės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą, savo tautai paskelbia mirties nuosprendį, tačiau jeigu priimtų naujojo tikėjimo papročius būtų priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėjimas yra svarbiausia tragiškojo herojaus ypatybė. • Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. • Jis supranta kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą Skirgaila – valdovas, turintis didelį tikslą – kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiriantis tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto (XIV a. pabaigos) istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė : politinių aplinkybių priverstas klastos griebtis žmogus, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti teisus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. Naujoji religija yra žiauri, ir Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai Priešprieša tarp senojo, pagoniško, ir naujojo, krikščioniško, tikėjimo yra viena iš svarbiausių dramos temų. Pirmojoje dalyje krikščionybė traktuojama kaip patogus būdas, savanaudiška politinė priemonė, o ne tikslas, kurio siekia lenkai ir vokiečiai. Tai ypač akivaizdu dramos pradžioje, kur vaizduojami į Vilniaus pilį atvykę Jogailos pasiuntiniai. VIENIŠO ŽMOGAUS TRAGIZMAS Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigų suderinti su troškimu būti laimingam ir mylimam. • Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, vis dėlto siekia meilės ir net pasiryžta atsisakyti sosto, tačiau jam nepavyksta. • Pamilusį vokiečių riterį Kelerį kunigaikštytė atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajautimas, ori laikysena rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai. KELERIS – drąsus ir narsus karys, atvykęs kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Pamilsta Oną ir pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda kad buvo jos miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Kelerio vidinius prieštaravimus paskutinėmis gyvenimo valandomis atskleidžia Šviesusis ir Tamsusis vyrai – du jo vidiniai balsai: Tamsusis – gundo gyvenimo malonumais, provokuoja vadindamas jį bailiu, praradusiu vyriškumą, kursto savimeilę. Šviesusis – kalba apie sielos išganymą, kilnią auką, perspėja kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei garbinga mirtis. Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Paaukojęs gyvybę už moters garbę jis lieka ištikimas viduramžių riterių idealams. STARDAS (vaidila) – Skirgailos oponentas. Jis ištikimai saugo tautos garbę: gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą sutelkti valią ir imtis veiksmų. Kaltina Skirgailą už savų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, ragina klausyti širdies. Svarbiausios vertybes – tautos laisvę, jėgą, grožį Stardas regi praeityje, dabartis jam niūri. • Ir Stardas ir Skirgaila teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valstybės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų. • Pagr veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau nei tautai, praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynęs riterio idealus. Vincas Mykolaitis-Putinas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (MODERNIZMAS, XX a. ) XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas. Pirmojo lietuviško psichologinio intelektualaus romano “Altorių šešėly” autorius. Baigė Seinių kunigų seminariją, buvo įšventintas į kunigus. Rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritiką. Ėmė tolti nuo dvasininkijos ketvirto dešimtmečio pradžioj, nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigų su kūryba. Sukūrė šeimą, buvo ekskomunikuotas (tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač mama). Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimas rašytojas, pakluso tėvų norui – baigė Seinų kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, taigi tapo kunigu. Vėliau Šveicarijoje studijavo filosofiją ir meno istoriją, o Vokietijoje (Miunchene) – literatūrą. Būdamas užsienyje ypač pajuto savo (kunigo ir poeto) padėties dvilypumą, tačiau kunigystės oficialiai atsisakė tik 1935 m. (būdamas 42 m.). Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas – žinomas rašytojas: jo plunksnai priklauso simbolistinės poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927), psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“ (1931–1933) ir kt. Tuo metu rašytojas profesoriauja Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaito paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo Salomėja Nėris, Juozas Grušas (Kaune), Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje). Antrosios sovietų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovauja Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos sūkuryje, kultūrai. Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“) tapo pasipriešinimo režimui manifestu. Rašytojas 1967 m. amžinojo poilsio atgulė į Vilniaus Rasų kapines. Vincas Mykolaitis-Putinas - PSICHOLOGINIS – INTELEKTINIS ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai. Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas). Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio. Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais: pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei; antroje dalyje („Gyvenimas eina“) – darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene; trečioje dalyje („Išsivadavimas“) – grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas – Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas – pats veikėjas linkęs į savistabą: pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio, t. y. dėl griežtos pasakojimo struktūros bei sąvokų gausos, apibūdinamas ir kaip intelektualinis. Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis – tarnauti tautai. Deja, kunigų luomo realybė kitokia, todėl Vasaris vis labiau nusivilia savimi, nes nejaučia pašaukimo, o dirbti be ypatingo Dievo pajautimo negali – mano apgaudinėjąs kitus. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išgyventi vidinę dramą. Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek romane „Altorių šešėly“ dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-Putinas eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose. Be to, tiek Liudas Vasaris, tiek Putino lyrikos žmogus – intravertiški, ieškantys, į laisvę besiveržiantys individai. Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris. Ypač sudėtingas romano pasakotojas. Jis į pagrindinį veikėją žvelgia iš kelių perspektyvų: iš labai arti ir iš šalies. Jis niekada nelieka abejingas: perteikia, vertina ir pateisina pagrindinio veikėjo išgyvenimus, svyravimus, svarstymus. Romano reikšmė. Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė. Tai pirmas intelektualinis psichologinis, erotinis romanas lietuvių literatūroje. • Putinas pirmasis lt literatūroje visą dėmėsį sutelkė į žmogaus individualybę. • Romane į savianalizę linkęs ir pats veikėjas, jis save stebi, nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius. Autobiografiškumas: Putinas pripažino, kad pagrindinį veikėją kvaršinę klausimai yra autobiografiško pobūdžio, tačiau neigė jog kūrinys yra biografinio pobūdžio. 1 dalis. Bandymų dienos: „Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas“ • Liudas Vasaris stoja į kunigų seminariją, didelę įtaką daro tėvai, tačiau jis bijojo nueiti ne tuo keliu. • Tačiau jis nejaučia meilės Dievui ir dėl to nerimauja. Vasaris jaučia kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. • Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį“, pažintis su Liuce – meilės jausmą, norą patikti moterims. • Jį aplanko tėvai, jis supranta, kad jis jiems nebe sūnus, o kunigas. • Negalėdamas atvirai išreikšti savo jausmų, Vasaris pradeda rašyti eilėraščius, kuriuos netrukus pradeda spausdinti vienas jo bičiulių kuruojamas leidinys. • Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro mylėti, noro nevaržomai kurti, bodėjimosi kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybėsįžadus ir netrukus tampa tikru kunigu. 2 dalis. Eina gyvenimas: • Liudas Vasaris paskiriamas vikaruį Kalnynų parapiją. Čia jis susiduria su pilka realybe – grubiais, veidmainiškais kunigais, varginančiu, sielą sekinančiu darbu, rutina. • Jam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, juos auklėti, suprasti jų gyvenimą. • Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. • Vasario mylimoji Liucė išteka už daktaro Brazgio ir tampa jam tolima. • Liudas bėga į gamtą- ten kur veržiasi jo meniška siela. Jaunasis kunigas prieglobstį atranda dvare, kur lankosi jauna lenkų baronienė Rainakienė. Pažintis su ja jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Baronienė aprūpina Vasarį knygomis iš dvaro bibliotekos ir savo dėmesiu. • Dvaras jį traukia, jis godžiai skaito knygas, pokalbiai su drąsia, išsilavinusia moterimi, jis pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti savo dvilypumo problemą. • Vasaris, nepaisydamas neigiamos klebono nuomonės, baronienės kaip „laisvo elgesio“ moters reputacijos, ja susižavi ir dažnai drauge leidžia laiką kartu. • Čia jis vėl susiduria su vidiniu konfliktu tarp noro būti mylimam ir jam, kaip kunigui, tinkamo elgesio. Jis bando bendrauti su pavyzdingais, asketiškais kunigais (Šlavantų tėveliu ir kunigu Ramučiu), bet pamato, kad tokiu pats tikrai netaps. Tačiau prasideda Pirmasis pasaulinis karas, ir Liudas Vasaris ryžtasi išvykti į Peterburgą. 3dalis. Išsivadavimas: • Vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų. Jis gyvenęs Vakarų Europoje, ten gavęs filosofijos daktaro išsilavinimą. Per tuos metus jis nutolo nuo dvasinio gyvenimo, priprato prie pasaulietiško kultūrinio gyvenimo, išblėso jo idealizmas. • Grįžęs jis ima vengti savo kaip kunigo pareigų, vengia bendravimo su kitais kunigais. Jo tėvai tikisi, kad jis dabar tapsiąs klebonu, bet Vasaris išvyksta į Kauną ir tampa gimnazijos direktoriumi. Ten jis vėl netikėtai susitinka su Liucija, kuri vėl ištekėjusi ir dabar yra turtinga Kauno ponia. Vasaris imasi mokyti jos sūnų Vytuką ir nuolat bendrauja su Liucija. Jų bendravimas palaipsniui perauga į rimtesnius santykius. Vasaris tęsia savo literatūrinę veiklą ir vienos vakaronės metu susipažįsta su iš Amerikos kilusia pianiste Aukse. Jiedu pamilsta vienas kitą, bet Vasaris vis negali nutraukti savo santykių su Liucija. Bet mirus Vytukui Liucija puola į depresiją, o vėliau nusižudo(tada jis supranta, kad kunigystė gali pražudyti). Liudas Vasaris, nepaisydamas kunigų įkalbinėjimų, baimės dėl ateities, pasiryžta atsisakyti kunigystės ir nori tęsti savo gyvenimą su Aukse. Romano laikas: 18 metų. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris išgyvena sielos konfliktą, nes negali apsispręsti, ar kunigo, ar poeto kelias jam yra artimesnis: • Kunigo gyvensena jam yra svetima, tačiau prisitaikyti – vadinasi išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stoja prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu. • Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias – grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. • Pažindamas save žmogus tampa pilnaverčiu individu, kuriam iki visiškos gyvenimo pilnatvės reikia tik atskleisti save aplinkiniams žmonėms. Pati aplinka žmogui padeda apsispręsti. Liudo Vasario gyvenime aplinka padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Psichologizmas ir intelektualumas Visą Liudo jausmų ir būsenų kaitą sužinome ne iš jo vidinių monologų, bet tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kasdienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis, nagrinėjantis. Atrodo, kad Vasariui trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka deramai įvertinti savo poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvados – jis tarsi jau subrendęs, daug patirties sukaupęs, suaugęs Liudas Vasaris. Šatrijos Ragana: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai (NEOROMANTIZMAS) Šatrijos Ragana  – pirmoji moteris lietuvė, įgijusi europinį išsilavinimą. Šatrijos Ragana buvo religinga , neabejinga menui, ypač muzikai ir literatūrai. Vertybines nuostatas pirmiausiai formavo šeima. Jos pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė Povilas Višinskis – tai jis paskatino Mariją Pečkauskaitę rašyti. Ji troško tarnauti tėvynei, jos žmonėms, juos šviesti ir mokyti. Ji idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja, pirmoji lietuvių literatūroje sukūrusi dvaro, kaip kultūros skleidėjo, paveikslą. Šatrijos Ragana - APYSAKA „SENAME DVARE“ Tema: pasakojama apie dvaro gyvenimą: buitį, namiškių santykius, taip pat jų santykius su giminaičiais, bendravimą su kaimiečiais, kurie nuolat kreipiasi į dvarą pagalbos ar norėdami išspręsti ginčus. Atskleidžiamas moters dvasinis pasaulis, jos sielos grožis, pareigos supratimas. MAMATĖ (MARIJA) – Mamatės charakterį atskleisti padeda „Mamatės užrašai“. Ji labai tikinti, jautri ir pareiginga. Mamatė yra nepaprastai subtili asmenybė, mėgsta muziką, skambina fortepijonu, skaito knygas, tačiau savo pomėgius slopina, nes svarbiausia jai vaikų lavinimas. Mamatė juos auklėja vadovaudamasi krikščioniškąja morale: ugdo jų meilę menui, moko užjausti vargstančius ir kenčiančius žmones. Pagrindinė kūrinio veikėja rūpinasi ne tik savo šeima – ji sielvartauja, kad jos aplinkos žmonės vis labiau lenkėja, nesupranta jos noro mokyti prastuomenę lietuviškai, ją liūdina bajorų lėbavimai, laiko švaistymas. Mamatė žavisi paprastais sodiečiais, jų lietuviška dvasia. Aplinkui rėgėti grožį, skaityti, muzikuoti, mokyti vaikus – taip ji suvokia savo pašaukimą. Kūrinyje iškeliama tautinės sąmonės ugdymo, paprasto sodiečio švietimo ir auklėjimo idėja. • Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje “Sename dvare”. Pagrindinė veikėja Mamatė ir dukra Irusia priklauso smulkiųjų Žemaitijos bajorų šeimai, gyvenančiai nedideliame dvare. • Šatrijos Raganos dvaras – žmogiškumo ir grožio ilgesio vieta. Tokioje aplinkoje Mamatės bei Irusios santykiai yra be galo šilti, paremti meile ir pasitikėjimu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi savo mama. Irusia jaučiasi labai laiminga būdama šalia mamos, mamatė jai lyg autoritetas. • Ji gėrisi mamos tarpusavio santykiais su žmonėmis, jos nuoširdumu ir rūpestingumu. Šiuos motinos ir dukros santykius labai išryškina ir šalti santykiai su Irusios tėvu, nes mamatė savo dukrą moko švelnumo, nuoširdumo ir gerumo. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ Mamatė stengiasi savo dukrai parodyti teisingą kelią į gyvenimą. Kūrinyje taip pat ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Kūrinyje skausminga laiko, viską atimančio kas brangiausia pajauta. Šatrijos Ragana šį kūrini parašė iš didelio noro įamžinti tėviškę ir artimuosius.  DVARAS Dvaras, kitaip nei kituose XXa pr kūriniuose – šviesos skleidėjas. Jo gyventojai dori, veiklūs, siekiantys mokslo ir pasiaukojantys. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, girdimos lenkiškos frazės, vakaronėse – lenkiški eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, prašančius pagalbos – išspręsti ginčą, ar pagydyti vaikus. Dvarą regime Mamatės ir dukros Irusios akimis. Mamatė trokšta didesnės prasmės negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, tačiau nesupranta mamatės skausmo matant lėtą dvaro mirtį – dykaduoniavimą, sulenkėjimą ir tuščias pramogas. Ji trokšta meilės, artimo žmogaus abipusio supratimo.  MAMATĖS UŽRAŠAI: tai mamatės mintys, laisvo mąstymo išraiška, džiaugsmas kalbėtis su savimi, savianalizė, svarbių idėjų pajauta. Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealistė, nuolat besiilginti grožio. • Liudvikui – kaimiečiai tėra chamai, kuriuos reikia auklėti baime, mamatei – suvargę žmonės, kurių reikia gailėtis ir jiems padėti.   Šatrijos Raganos indėlis į lietuvių literatūrą: „Sename dvare“ tai novatoriškas kūrinys to meto literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti jausmus ir mintis, emocingumas, psichologiškumas, intelektualumas. Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau o kitiems.  Šį kūrinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalbėjimo būdas, rašymas pirmuoju asmeniu, dienoraščių forma, praeities ir dabarties gretinimas, psichologinių, pedagoginių, katalikiškų ir kitų idėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės žodžiais („Visa, kas praeina, / Simbolis tėra“), reiškiančiais filosofinę mintį apie laikinumą ir amžinumą. Ši tema plėtojama ir kūrinyje, kai mamatė su vaikais kalba apie gyvenimą ir mirtį arba kai suaugusi Irutė kalba apie gyvenimo laikinumą ir dvasinių ryšių tarp šeimos narių amžinumą. Įdomus aspektas, kad apie kūrinyje vaizduojamą dvaro gyvenimą kalba dvi pasakotojos: suaugusi Irutė kalba apie savo dabartį ir prisimena save praeityje, kai buvo maža mergaitė (veiksmo laikas), ir mamatė, kurios intymi pozicija aprašyta dienoraščio forma. Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka, giminėmis. Mamatė yra religinga, jausminga, meniškos prigimties moteris, ji jaučia be galo stiprų ryšį su gamta, rūpinasi vaikų gerove ir auklėjimu, atlieka žmonos pareigas, tačiau jai svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi rūpinasi Liudvikas. Dėl skirtingos pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė jaučia simpatiją Jonavičiui, su kuriuo kartu muzikuoja, bet neužmiršta motinos ir žmonos pareigų. Tėvų ir vaikų santykiai. Apysakoje aprašytas pagarba pagrįstas tėvų ir vaikų santykis. Liudvikas rūpinasi dvaro reikalais, nepamiršta vaikų, stengiasi juos tinkamai auklėti. Tėvo požiūriu, auklėjimas yra susijęs ir su bausmėmis, tačiau vaikai jaučia begalinę meilę tėveliui, nors jo žodžius įsimena (atvejis, kai Irutė pabučiavo gražią Domeikienę, nors tėvelis sakė, kad nepadoru bučiuoti darbininkus). Vaikai daug laisviau elgiasi su mama, nes moteris neskirsto žmonių pagal socialinį sluoksnį, tačiau kritikuoja smulkiuosius bajorus per Paulinos vestuves dėl įvairių pretenzijų, požiūrio į lietuvių ir lenkų kalbas. Mamatė stengiasi ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasaulio pažinimą, žmoniškumą ir kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Ypač stiprus mamatės ryšys su Irute, svarbūs jų pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, gamtą, tėvynę, Dievą, menus bei dorybę. Mamatė neša lauknešėlį ir vedasi vaikus pas bobutę, kuri moka daug pasakų, vežasi į tėviškę Kalnėnuose, kur gyvena tetos, dėdė ir „bočelis“, į Paulinos vestuves ir kitas vietas, kur vaikams gera ir smagu. Ypač svarbu mamatei ugdyti vaikų vaizduotę, todėl ji pati seka pasakas, pavyzdžiui, apie Parsifalį, kuris atrado Šventąjį Gralį, vaikai klauso bobutės pasakų, Levanardos pasakojimų, klausia apie ilgesingą muziką, sėdi kartu ir džiaugiasi vieni kitais: „Kokia laimė sėdėti pas židinį su mamate, prisiglaudus prie jos brangių kelių! Tegu sau lytus teška už langų, tegu vėjas liūdnai dejuoja – mums čia šilta ir miela kaip kregždelėms lizdelyje, kur neužpučia vėjas ir neužlieja lytus.“ Galiausiai svarbus akcentas vaizduojamas kūrinio pabaigoje, kur aštuonerių metų Irutę teta Karusia nori vežtis į miestą mokyti. Tėvelis pasiūlymu džiaugėsi, o mamatė iš visų jėgų kovojo ir teigė, kad svetima aplinka ir žmonės „iškreips mūsų vaiko sielą“. Vaikai su mamate jaučiasi saugūs, suaugusi Irutė atskleidžia, koks svarbus dukters ir mamos santykis: „Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, / ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.“ Meilė yra stipriausia, kas gali sieti vaikus ir tėvus. Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija Iš Žemaitijos bajorų kilusią moterį vaikystėje namuose mokė samdyti mokytojai. Nuo vaikystės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos tiesos, skaitymas, muzika ir jodinėjimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mokėsi nebuitinės lietuvių kalbos, rašė lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė dvaruose dirbo mokytoja, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos, teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kultūrą. Vėliau Vilniuje rašytoja įsteigė knygyną, Marijampolėje mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas auklėjo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose kūrė, mokė vaikus ir rūpinosi labdaringa veikla. Kūryba Pasirinkusi Šatrijos Raganos slapyvardį pagal Šatrijos kalną ir su juo susijusius padavimus apie raganas, rašytoja iš pradžių kūrė realistiškesnius vaizdelius socialinėmis temomis, vėliau daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai, kurią veikė biografiniai motyvai, katalikybės ir pedagogikos idėjos, romantinė pasaulėjauta, studijų metų patirtis – pažintis su neoromantizmo, impresionizmo ir simbolizmo kryptimis. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana sukūrė apysaką „Sename dvare, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrinėlių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!