Autorių biografijos ir kūrinių apžvalga

Autorius Srovė, epocha Biografinis Kontekstas Kūrinio žanras(-ai), Pavadinimas(-ai) Veikėjai Istorinis kūrinio kontekstas Užuominos Citatos, mintys Straipsniai, kiti to laikotarpio kūrėjai Kultūrinis kontekstas Martynas Mažvydas 1510-1563 Šie žodžiai gali būti reikšmingi samprotaujant daugybe temų: ,,Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile.” Marija Gimbutienė ,,Kilnus žmogus rūpinasi dvasinėm vertybėm“ Konfucijus Renesansas Idealas yra išsilavinęs ir gražus žmogus,1omas, siekiama priartinti paprastą žmogų prie mokslo, bažnyčia nebe pagrindinis akcentas, gilinamasi į liaudies dvasines problemas. Taip pat renesansui būdingas humanizmas- žmogus yra pagrindinė vertybė, vertinama lygybė, teisingumas, žmogiškumas. Dvasininkas, švietėjas, pastorius, rūpinosi religiniu liaudies švietimu ir gimtąja kalba.. Gavęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą išvyksta gyventi ir studijuoti į Karaliaučių. Nors Tėvynė ir nusigręžė nuo Mažvydo, išvarė jį, tačiau jis neatsakė tuo pačiu. Įrodydamas savo patriotiškumą ir pasiaukojimą Lietuvai, Karaliaučiuje jis išleidžia pirmąją lietuvišką knygą- „Katekizmą Ragina žmones šviestis ir mokytis „Katekizmas“- tai religinis pradžiamokslis, kurio tikslas buvo perduoti reformatoriškas idėjas ir religines tiesas gimtąja lietuvių kalba. Prakalba yra pirmas spausdintinis tekstas, taip pat pirmas grožinis tekstas, pirmas eilėraštis, pirmas akrostichas. Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro: lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei”, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė”, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump”, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”, katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai), giesmynėlis su gaidomis. Pati knygelė kalba, skatina, moko. Jei nesimokysi gyvensi „amžinose tamsybėse“. Ragina pamiršti pagonybę ir skleisti krikščionybę. Duoda pakalbėti lietuviui valstiečiui, kuris sako, kad jam patinka dirbti ir su pagoniška burtininke gaidį valgyt, nei bažnyčioj šaukimo žėko (giesmininko) klausyt. Aktyvus reformacijos judėjimo dalyvis, todėl Lietuvoje buvo persekiojamas už reformatoriškų idėjų skleidimą. Reformacijos idėjoms plisti stipriai padėjo 1539–1542 metais Vilniuje veikusi Abraomo Kulviečio kolegija – aukštesnio tipo mokykla. Abraomas Kulvietis buvo liuteroniško tikėjimo, studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo ir Sienos universitetuose. Žygimantui Senajam kovojant su reformacija, 1542 metais ši kolegija buvo uždaryta. „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“, – knyga kreipiasi į skaitytoją, prašo ją skaityti. M.M. davė impulsą lietuvių raštijos atsiradimui ir spaudai. Kūrinio turinys padeda geriau pažinti XVI a. vidurio lietuvių tautos gyvenimo sąlygas bei dvasinius poreikius, parodo kai kuriuos socialinius bei religinius santykius, pasireiškusius reformacijos judėjimo metu. „Katekizmas“ tapo tautiniu simboliu, įrodymu, kad lietuvių rašytinės ir literatūrinės kalbos vystymasis yra galimas, pats autorius tą vystymąsi skatino. Samprotavimui: Kas skatina žmogų įsipareigoti tautai? (samprotavimas) Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit. N. Alijauskienė „Vienu smūgiu pasirenk lietuvių gimtosios kalbos egzaminui“ Epochą reprezentuojančios asmenybės: Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Našlaitėlis Just. Marcinkevičius „Mažvydas“ (poetinė drama) „Katekizme“ raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti tikrąją religiją, kritiškai vertinamas senasis lietuvių tikėjimas ir ugdomas kritiškas požiūris. Elementoriuje pirmą kartą pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti, pabrėžiama rašto gimtąja kalba svarba.. Prakalboje gausu retorikos elementų, yra achrostikas. Ragina mokytis, pažinti Dievą. Jei nesimokysi gyvensi „amžinose tamsybėse“. Ragina pamiršti pagonybę ir skleisti krikščionybę. M. Daukša 1538-1613 M. Daukša buvo vienas labiausiai išsilavinusių katalikų dvasininkų, neblogai susipažinęs su reformacijos apologetų Erazmo Roterdamiečio ir Melanchtono raštais. Jis buvo tolerantiškas vietiniams reformatams. Jie, matyt, laikėsi principo kovoti su idėjomis, bet mylėti ir gerbti žmones. „Postilės“ prakalbai būdingos renesansinės idėjos. Plačiai pagrįsdamas ir įrodinėdamas būtinumą vartoti savo gimtąją kalbą, Daukša remiasi gamta, žmogaus prigimtimi, jos dėsniais. Daukšos šeimoje buvo kalbama lietuviškai, jis rūpinosi bajorų ir žemesniųjų sluoksnių švietimu. Lenkiškai(kad suprastų didikai ir dvasininkai) parašyta Pakalba skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą ir smerkia bajorų lenkėjimą. Kanauninkas, prie Kražių bažnyčios įsteigė mokyklą, Švietėjas, pažangių humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, uolus katalikas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVIa., taip pat vienas pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų. Daukša augo ir gyveno reformacijos klestėjimo metais, tačiau visa savo veikla jis gynė ne protestantizmo, bet katalikybės, Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus. Vis dėlto Daukšos raštai liudija jį gerai išmanius reformacimetais suformuotas protestantiškąsias doktrinas. XVI a. viduryje reformacijos idėjomis buvo susižavėję daug bajorų, dalis jų vėliau grįžo į katalikybę. Jaunystėje protestantizmo pusėje buvo net būsimieji Daukšos mecenatai vyskupai – Jurgis Petkūnas-Petkevičius, studijavęs Vitenbergo universitete, bei vienas iš žymiausių XVI a. Lietuvos Katalikų bažnyčios veikėjų vyskupas Melchioras Giedraitis, studijavęs protestantiškame Tiubingeno universitete. „Postilė“-lenkų jėzuitų pamokslų rinkinio vertimas. SV. tikslas-kovoti su protestantizmu Lietuvoje. Lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“- lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestas. Vujeko „Postilės“ vertimas, originalios prakalbos, kuriose, be kitų tautinę savimonę žadinančių apmąstymų, išsakytos mintys apie gimtąją kalbą, kaip pagrindinę tautos ir valstybės egzistencijos atspirtį, M. Daukšai pelnė literatūrinės kalbos ugdytojo, pirmojo bendrinės kalbos kūrėjo Didžiojoje Lietuvoje vardą. 1) bendra teritorija- tėvų žemė; 2) istoriškai susiklostę papročiai; 3) gimtoji kalba. (“Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”). Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Žmogus, kuris paniekina tokia prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką. LDK visuomenėje Daukša įžiūrėjo tokį „prigimties keitimo“ ir chaoso pavojų ir raiškiai jį palygino su amžina gyvojo pasaulio tvarka: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys?“ Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje matydamas grėsmę tautos identitetui, Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimu Plintant reformacijai, daugumai lietuvių didikų priimant naują mokslą, kunigai neteko jų globos ir priartėjo prie liaudies, kuri kalbėjo lietuviškai. Teko aiškinti tikėjimo tiesas ir parodyti, kuo jos skiriasi nuo reformuotų tikėjimo. Keliaudami kunigai turėjo galimybę pastebėti, ko trūksta tikinčiai liaudžiai. Apie tuos trūkumus rašo ir M. Daukša savo „Postilės” prakalboje. Minėti vertimai buvo priemonė sielovadai, katalikai susirūpino lietuviška religine literatūra, buvo jų matyti pavyzdžiai Vakarų Europoje „Prakalba“-tautinės savimonės dokumentas, nes savo pažiūromis M.D. Buvo artimas tautinės valstybės idėjai, kuri lietuviams tapo aktuali tik 19 a. pabaigoje. Išsižadėjus gimtosios kalbos, nyksta vertybės: santaika, gyvybė, gerovė, garbė, vienybė. Puoselėti savo kalbą- tai versti knygas į gimtąją kalbą. „Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“. Pats Dievas ir gamta liepia sergėti pasaulio tvarką, kurios vaisingu dalininku tampama saugant savąjį tapatumą, rūpinantis gimtąja kalba. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą,[...]Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją- užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.” M. Radvila Našlaitėlis. ištrauka iš Kelionės į Jeruzalę (Trečias laiškas) A. Kulvietis. Tikėjimo išpažinimas L. Sapiega. Trečiojo Lietuvos Statuto pratarmė LDK luomams Daukša buvo vienas iš retų Žemaitijos kunigų, kurie turėjo knygų. Tarp jų buvo ir tokie žymių Europos Renesanso autorių veikalai kaip Pilypo Melanchtono Graikų kalbos gramatika bei Erazmo Roterdamiečio religinė knyga. Nors Daukša pats nebuvo jėzuitas, abi savo knygas parengė pagal jėzuitiškuosius šaltinius. Tai suprantama, nes jėzuitai XVI a. pabaigoje tapo pagrindine Europos ir Lietuvos katalikiškosios kultūros jėga. Reformacijos ir kontreformacijos kovos Lietuvoje (XVIa.) Po Liublino unijos įsigali lenkų kalba, o Europoje jau domimasi gimtosiomis kalbomis ir vaduojamasi iš lotynų kalbos, I Kontra: kuriasi mišrios šeimos, didėja didžiųjų kalbų įtaka, ypač anglų(pvz, nugali mišriose šeimose užsieniečiai, kita vertus, mūsų sąmonėje dar nuo tarybinių laikų yra įsitvirtinęs vakarietiškumo, kaip kažko pranašesnio už lietuviškumą, simbolis. Pastovus savęs nuvertinimas lyginant save su JAV ir Vakarų Europos valstybėmis, mažai varžoma JAV ir britiškoji propaganda, vaizduojanti anglosaksiškąją kultūrą kaip vakarietiškumo viršūnę, angliški populiariausių dainų tekstai bei Holivudo dominavimas formuojant civilizuoto pasaulio gyvenimo būdą, asocijuoja anglų kalbą su progresyvumu, elitiškumu, ekonomine, politine ir karine ar netgi lytine galia. J. Radvanas Radviliada (I d. 31–96 eil., III d. 85–169 eil) Renesansas Tai evangelikas reformatas“ už daug ką dėkingas savo globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam(Trakų vaivadai bei LDK didž. etmonui). Kėlė LDK savarankiškumo idėją. „Radviliada“- pirmas lietuvių literatūrinis herojinis epas, parašytas lotyniškai. Ši poema yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, jog auklėtinis turi pažinti krašto teisę, istoriją, karo meną, turi būti lavinamas ir grūdinamas fiziškai, mokymo tikslas turi būti tėvynės garbė. Karvedys puoselėjo tam metui būdingas humanistines idėjas. Radvila nemėgo karo, tačiau buvo labai patriotiškas, be galo mylėjo savo tėvynę ir tautiečius. Jis labai vertino žmogaus gyvybę, ji jam buvo pagrindinė vertybė. Radvilai nepatiko, kad kare žūva tiek daug žmonių ir niokojama jo tėvynė. Šis kūrinys puikiai apibūdina Radvilą, kaip tėvynės gynėją. MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS- NEGARBINGA(J.Radvanas) Radvila, žymus XVIa. žmogus, puikus karvedys. Jis pergalingai užbaigė Livonijos karą, trukusį 25 metus. Šis karas aprašomas labai plačiai, norint pabrėžti, koks narsus buvo Radvila. Jis su savo kariuomene nukovė daug gausesnę ir galingesnę Maskvos kunigaikštystės kariuomenę. Prie pergalės prisidėjo Radvilos, kaip karvedžio, patirtis bei charakteris. „ Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių/ pergalės mena laikus, kai į Platelių krantą smėlėtą/ sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą,/ laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas, priplaukę; „Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro:/ medžiais tyriausias medus putodamas bėga >...Daukanto raštuose. Poema- pirmoji , kurioje eprašyta ekologinė katastrofa, kuriai įvykus prasideda kultūros žūtis. Tai prieglobstis nuo įvairiausių negandų. Baranauskas pratęsė S.Dauknato raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą.Ne tik A.Maceina, bet ir Ruso, Herderis įrodinėjo, kad gamtos ir žmogaus harmonija yra būtina. Gamta užpildo ir žmogaus dvasinį gyvenimą. Vincas Kudirka 1858-1899 Realizmas (XIX a. 1 pusė – XX a Gydytojas, poetas, prozaikas, kritikas, vertėjas. „Bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis“. 1888m.įkūrė nelegalią draugiją,,Lietuva“-pirmąją lietuvišką politinę partiją. 1889 m. dr. Vincas Kudirka, Varšuvos ir Maskvos lietuvių studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpas”. Kartu su V. Kudirka laikraštyje dirbo Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas. Laikraštis turėjo didžiulę reikšmę visam vėlesniam tautiškajam sąjūdžiui. Himnas „Tautiška giesmė“. Eilėr. Gražu, gražiau, gražiausia,Varpas. Labora. Iš „Tėvynės varpų“ publicistikos – 1893 Nr. 3 Iš mano atsiminimų keletas žodelių.   VARPAS Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite… - teksto dominantė, atlikusi istorinę tautinio, socialinio, kultūrinio budinimo misiją. LABORA! “Siek to idealo, tik doro ir aukšto” TAUTIŠKA GIESMĖ Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės. ,,Tautiška giesmė“aktualizuoja istorinė atmintį, nes atkartoja A.Mickevičiaus ,,Pono Tado“ kreipinį, primena maldą,,Tėve mūsų“ ir Bibliją. Nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje.Lietuvos gyventojai, patekę į Rusijos valdžią, nepasitenkinimą reiškė sąmokslais ir sukilimais. Lietuvoje steigėsi slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo vaduotis iš Imperijos priespaudos. 1830-1831 ir 1863-1864m. surengti sukilimai prieš carinę valdžią,dar labiau apsunkino Lietuvos padėtį.Vis grieščiau buvo žiūrima į Lietuvos kultūrinį bei politinį gyvenimą,kol galiausiai 1864m. birželio 5 dieną buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas. Uždrausti bet kokie lietuviški bei pasaulietiniai leidiniai,spausdinami lotyniška abėcėle.1865m. rugsėjo 18 d. generalgubernatoriaus K. Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai gali būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose esamų leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas.Uždarytos visos nevalstybinės mokyklos,uždrausta dėstyti lietuvių kalba. Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje. XIX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūris į draudimą sušvelnėjo, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau, neleidus leisti periodinių leidinių, pradėta leisti periodinė spauda užsienyje: „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Gazieta lietuviška“, „Šviesa“ , „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė virš 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino carą  panaikinti draudimą.1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai „Na, o ką, pasakysite, daryti mums, kasdienybės pingvinams, kurių žingsnių nelydi kudirkiška šviesa ir tiesa? Negana to, juk mūsų žingsniams akompanuoti jau peršasi tokie šiaučiai ir gizeliai, kurie smaginasi nepriklausomybe ne tik tautai, valstybei, bet ir kultūrai bei padorumui. Kaip tokiam įbrukti į rankas „Labora!“, jei tai ne firma, jis tepripažįsta „Malboro“? Ką gi, broliai ir seserys, rūkymas kenkia jūsų sveikatai ir artina džiovą. Todėl mokytis niekada nevėlu“. M. Šidlauskas Epochą reprezentuojančios asmenybės: S. Daukantas, E. Pliaterytė, Žemaitė. Turite str.,,V.Kudirka kaip kultūros ženklas“(R.Tamošaitis). 1889 m. dr. Vincas Kudirka, Varšuvos ir Maskvos lietuvių studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpas”. Kartu su V. Kudirka laikraštyje dirbo Juozas Adomaitis – Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas. Laikraštis turėjo didžiulę reikšmę visam vėlesniam tautiškajam sąjūdžiui. apie 1990-uosius metus „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą išvertė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Šį savo poelgį jis suvokė kaip svarbią simbolinę užduotį siekdamas, kad atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiai lenkai turėtų savo šalies himną gimtąja kalba. Maironis 1862-1932 ypač artimi ryšiai Maironį siejo su dailininke Zofija Remeriene, nupiešusia poeto portretą, suteikusį galimybę lyg šyptelti išlikimo galimybei: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame...“ Poemos įžanga Kur šiandieną Jinai? Miega jos milžinai; Po žemių jų ilsis krūtinė! Kaip po audrų didžių Kad ant marių plačių Užmiega vilnis paskutinė. Kur garsioji šalis, Varius savo vilnis Lig Dono ir marių Juodųjų?. Vienas garsas tiktai, Vien apžėlę kapai Beliko iš amžių senųjų! Miega bočių šalis! Apsiniaukus naktis Tiek amžių kaip jai nebešvinta!.. Veltui meldi aušros Romantizmas Jaunoji Lietuva“ – įkvėptas, eilėmis, dainomis, giesmėmis perpintas pasakojimas apie jaunąją Lietuvą, kylančią naujam gyvenimui. Jos reikšmė Lietuvai panaši kaip įžymiosios A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“, šis Maironio kūrinys apima Lietuvos luomus, gyvenimo sanklodas, žmonių tipus, papročius, dvarus, sodybas, kraštovaizdį, aprašo Nemuną, Kauną. Svarbiausia – parodo žmonių dvasią, atskleidžia prigimtinį žmogaus, kalbos, tėvynės, gamtos ryšį.   Kunigas, poetas, nepaprastai mylėjęs gamtą: visą Lietuvos panoramą, ypač Baltijos jūrą. „Nuo Birutės kalno“ „Lietuva brangi“.Dvasinę kultūrą Maironis laikė tautos gyvybės apraiška ir garantu. Tikroji tėvynės laimė jam buvo noras, rūpestis ir pastanga , kad tautos kultūra įgautų universalią vertę, taptų žmonijos kultūros dalimi. Paskutinė Maironio vasara lieka apšviesta „Vakaro minčių“: to, ką buvo pajutęs, išgyvenęs, apie ką kalbėjo eilėraščiu, suvokdamas jį kaip vakaro kūrinį. Išvažiavo (kaip ir dažną vasarą) į Tytuvėnus pas tikriausiai dar studijų bičiulį kanauninką Antaną Jančiauską, kartu galbūt tikėdamasis aplankyti ir savo gerus pažįstamus, senojo Tytuvėnų dvaro (minimo jau XV a. pabaigoje) savininkus Remerius; Eilėr. Pavasario balsai, poema Jaunoji Lietuva: „Įžanga“, „Šeštoji giesmė“. Užmigo žemė. Tik dangaus Negęsta akys sidabrinės, Ir sparnas miego malonaus Nemigdo tik jaunos krūtinės.   Maironio poezija besiformuojančiai lietuvių moderniajai tautai sukūrė poetinę istoriją, ryškius istorinės praeities vaizdinius – su Vytauto, Kęstučio, Birutės vardais, herojinių kovų motyvu („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Oi neverk, matušėle!“). Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuos gyveno? Bus jau ketvertas metų kaip našlė jo pati. Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno, Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati. Dieve, duoki jam Dangų! Nieks žmogaus nesutiko, Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai: Patarimo reikėjo ar paskolint skatiko,– Kur daugiausia išminti kaip ne Rainio takai? ,Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė, Iki sodžių apmiršo, paverkšlenęs trumpai. Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę, Jam mokytojai sakė: „0, išlėks tas aukštai!" Romantinis subjektas – individas, pasižymintis neišreiškiama dvasios gelme, stipriais išgyvenimais, siekiantis peržengti regimojo, daiktiškojo pasaulio ribas, besiilgintis begalybės („Nuo Birutės kalno“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, „Vasaros naktys“, „Užmigo žemė“, „Pavasaris“, Minimi Lietuvos istorijos svarbiausių vietų Žalgiris, Vilnius, Trakai, Vytautas, sielojamasi dėl carizmo politikos, lietuvių kalbos likimo. Maironis suvokė svarbų savo laiko tikslą-lietuvių kalbą iš buitinės paversti kultūros kalba. Maironiškąją tradiciją moderniojoje lietuvių literatūroje tęsė ir transformavo V. Mykolaitis- Putinas. Maironis yra tapęs simboline lietuvių tautinio atgimimo figūra, XX a. jo poezija ir asmuo ne kartą tapo tautos rezistencijos atrama, vienu disidentiškos laikysenos orientyrų (plg., T. Venclovos ankstyvąjį poetinį kūrinį „Hidalgo“). Maironio ir jo poezijos reikšmę XX a. pabaigos Atgimimo metais savo kūryboje išreiškė Just. Marcinkevičius (ciklas „Pavasario balsai Pasandravy“), S. Geda (ciklas „Maironio mirtis“). Visų pirma Maironio poezija padėjo . Jam rūpi Tėvynė, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas. V. Daujotytė mano, kad Maironis sukūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją NUO BIRUTĖS KALNO. „Nuo Birutės kalno“ – vienas pačių geriausių Maironio eilėraščių. Net jaunas ir maištingas Balys Sruoga jį vertino. Maironio kūrinių kūrinys, – sakė Vaižgantas. V. Mykolaitis-Putinas laikė jį grynosios poezijos stipriausiu eilėraščiu. Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Graži tu, mano brangi tėvyne, Šalis, kur miega kapuos didvyriai: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Į darbą, broliai, vyrs į vyrą. Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu! Prof. Vanda Zaborskaitė , kad poetui rūpėjo istorija, kultūra, kalba. Jo vertybės-mokslas, menas, kalba, tautoska, dorovė- tautos kultūros visuma, atremta įpraeities kultūros tradiciją. Str.A.Nyka- Niliūnas,,Maironio likimo paraštėje“ atskleidžia dramatiškč Maironiosantykį su visuomene, jo kūrybos perskaitymo netesėjimus. V.Daujotytė:,, Maironis atveria gilias, sudėtingas sielos būsenas, liudija jų buvimą, svarbą. Gyvenimas nėra tik ekonominiai rūpesčiai, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką stengiamasi suprasti, kaip sugebama atsiminti“ Sodyba- žemdirbių kultūros vieta. Jis pirmas pateikė poetinį sodybos vaizdą: gėlynus, sodus, sesutes, močiutę. Tautos ateitis yra kultūra. Tai pabrėžia ir V. Zaborskaitė. Ji mano, kad maironis didžiavosi senąja Lietuva, kuri sukūrė valstybė, lėmusią Žalgirio pergalę, gynusią Europą nuoturkų ir totorių antplūdžio. Maironis praturtino kultūros sferąpoetiška mitologija ir dainomis. Piormoji aukšč. Kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. Kuo „Jaunoji Lietuva“ galėtų būti įdomi kitoms tautoms, Europai? Ji žymi nacionalinio pakilimo, išsivadavimo epochą, pergyventą ir kitų tautų, siekiančių laisvės, laisvo gyvenimo, atsakomybės už savo pačių ateitį. Maironis kuria himną kovai už Europos tautų laisvę: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys, / Už laisvę kariauti padės Visagalis.“ Jonas Biliūnas (1879—1907)Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją, kurioje dalyvavo būsimieji kultūros, mokslo veikėjai: teisininkas, kraštotyrininkas Peliksas Bugailiškis, gydytojas Pranas Mažylis Psichologinis realizmas „Taigi, jeigu norime būti tikrais dailos rašytojais, patys turėkime jautrias širdis ir mokėkime giliau pažiūrėti į širdis žmonių, kuriuos norime aprašinėti“. Lietuvių literatūros kritikoje Biliūnas dažniausiai laikomas realizmo atstovu, tačiau bandyta jį priskirti ir sentimentalistams (Algimantas Radzevičius). Kita vertus, ne vienas tyrinėtojas pastebėjo jo kūryboje didelį jausmo santūrumą, derinamą su stipriu emocingumu (Meilė Lukšienė, Kazys Umbrasas) Gimė Niūronyse (Anykščių rajone) pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas patyrė našlaičio dalią, susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai, už kuklų atlygį mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m. savo lėšomis baigė Liepos gimnaziją. Biliūnas buvo pirmasis lietuvis inteligentas, kuris profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui – tam turėjo pasitarnauti 1903–1904 m. studijos Leipcigo ir Ciuricho universitetuose (Ciuriche jis studijavo literatūrą ir su ja Papjautas džiovos kaip ir P. Višinskis, Teisybė, dora ir laisvė- Biliūno dorybių trejybė „Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas. Rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis „principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J. Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Novelės Žmogiškumo motyvas iškyla ir apsakyme “Ubagas”. Čia rašytojas gėrisi bitininko Sabaliūno dvasios taurumu, jo meile žmonėms. Savo sūnaus išvarytas iš namų, Sabaliūnas ne tiek smerkia sūnų, kiek graudinasi. “O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą..”- šiuose senelio Sabaliūno žodžiuose apie savo anūkus skamba tragiškas liūdesys, gili meilė žmonėms. „Vagis“ Pasakotojas yra kartu ir veikėjas. Jo akimis matome aplinką, perteikiama nuotaikų kaita, intensyvūs išgyvenimai daro veikėją psichologiškai įtaigų, gyvą. Nemažai fraziologizmų, tarmybių, kurios rodo, kad kalba kaimo žmogus. Pasakojimas remiasi kontrastu, iš pradžių Jokūbas giriasi, bet po nelaimės netenka ramybės ir santarvės su pačiu savimi. Ši išpažintis skiriama skaitytojui, taigi lyg ir neturėtume Jokūbo smerkti, bet išteisinti negalime. Veikėjai nebijo atsiverti, dalijasi autentiškais atsiminimais. Žmogus tarsi įvertinamas nauju žvilgsniu – atkreipiamas dėmesys į kintančius veido bruožus, „sielos veidrodžius“ – akis, fiksuojami balso pokyčiai, nutylėjimai, suteikiamas žodis visuomenės atstumtiesiems – elgetoms, bepročiams. Žvilgsnis į pasaulį ir save – persmelktas elegiško graudulio, neretai savigraužos. Esminiai Biliūno motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis reakcijomis – kalte, skriauda, nuoskauda. Carizmo laikai, 1863, 1905m. Represijos po 1905-7 metų revoliucijos Džiaugiamasi žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuo­jama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojas nejučia akinamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam pa­liekama daug erdvės apmąstymams, išvadoms . Krikščioniškosios vertybės ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos – jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis su­krečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską perver­tinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai.  Biliūnas buvo elegiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis, išlaikęs permainų viltį, tikėjimą didelių siekimų ir pasiaukojamos kovos prasmingumu („Laimės žiburys”, 1906). J. Biliūną ir Vydūną sieja taurus žmoniškumas, gyvybės vertės teigimas Užsimezga kultūros filosofija ir atgimsta nacionalinė kultūra. Kuria A. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, J. Zikaras. Pasak rašytojo Romualdo Granausko, sunku įsivaizduoti žmogų, kuris neverkė dėl beprasmiškai žuvusios katytės: „Parodykit man tą žmogų, ir aš į akis jam pasakysiu, kad gamta vietoj širdies dar vaikystėje jam teįdėjo akmenį. Ir dar labai suabejosiu, ar šiandien tas akmuo jam atvirto į širdį“. Biliūno proza buvo lūžio taškas, žymėjęs naują lyrinės, psichologinės prozos epochą: visi vėlesni rašytojai (Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Antanas Vaičiulaitis ir kt.) plėtė psichologijos pažinimo horizontus, tačiau turbūt nė vienas nepasiekė tokios meninės įtaigos palyginti paprastomis, išoriškai skurdžiomis, tačiau puikiai suderintomis stilistinėmis priemonėmis. Jonas Biliūnas (1879—1907) Kriterijus mano darbam - sąžinė. Psichologinis realizmas Jonas Biliūnas  daugiausia spausdino “Varpe”, “Ūkininke”, “Darbininkų balse”, pasirašydamas slapyvardžiais J. Barzdyla, J. Anykštėnas, Mergelė, J. Bežemis, Jonas Gražys, Jonelis, J. Niuronis Gimė netoli Anykščių, Tartu, Leipcigo ir Ciuricho univ. „Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas. Rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis „principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J. Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Pradėjus Biliūnui studijuoti literatūrą ir suvokus save kaip menininką, kuriam „rūpi ne taip politika, kaip žmogaus dvasia, jo psichika”, kuris „labiau už viską” myli „dailę, o ne ką kitą”. Leipcige ir Ciuriche, „tarp leksikonų, senų knygų”, jis pasijunta esąs savam pasauly („ramu ir ramu kaip bažnyčioj”). Čia jis ir literatūrą ima suvokti kaip didžiąją žmogaus ramintoją („viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį”), Novelės Žmogiškumo motyvas iškyla ir apsakyme “Ubagas”. Čia rašytojas gėrisi bitininko Sabaliūno dvasios taurumu, jo meile žmonėms. Savo sūnaus išvarytas iš namų, Sabaliūnas ne tiek smerkia sūnų, kiek graudinasi. “O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą..”- šiuose senelio Sabaliūno žodžiuose apie savo anūkus skamba tragiškas liūdesys, gili meilė žmonėms. „Vagis“ Pasakotojas yra kartu ir veikėjas. Jo akimis matome aplinką, perteikiama nuotaikų kaita, intensyvūs išgyvenimai daro veikėją psichologiškai įtaigų, gyvą. Nemažai fraziologizmų, tarmybių, kurios rodo, kad kalba kaimo žmogus. Pasakojimas remiasi kontrastu, iš pradžių Jokūbas giriasi, bet po nelaimės netenka ramybės ir santarvės su pačiu savimi. Ši išpažintis skiriama skaitytojui, taigi lyg ir neturėtume Jokūbo smerkti, bet išteisinti negalime Novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Tragiškoji šios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Tačiau elgetauti išvarytas senas tėvas, nei dvaro urėdas, prisiglaudęs pas buvusius baudžiauninkus, nesijaučia esą sutryptos gyvenimo aukos . Šeiniaus „Kuprelyje” atskleista mylinčio ir kenčiančio jaunuolio psichika. Olesius Kuprelis – pasakotojo dvasios tyrumas, tolerancija, pakilimas virš išdavystės prilygsta J.Biliūno apsakymų herojų dvasiniam pasauliui. Novelių Ubagas, Nemunu (1905), Kliudžiau (1905), Brisiaus galas (1906) pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Žvelgdamas į nelaimingą žmogų, jis pirmiausiai klausia savęs: kur čia mano kaltė? Paduodamas išvarytam iš namų seneliui Sabaliūnui duonos riekę, pasakotojas jaučiasi kaltas, kad yra bejėgis prieš suaugusių vaikų žiaurumą Psichologiniai veikėjų paveikslai. Demokratinės nuostatos ir idėjos. Blogio kilmės, žmogaus ir visuomenės netobulumo klausimai. Moralinė atjauta. Jis - pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą. „J. Biliūnas į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas yra dailioji literatūra“, -rašė K. Jasiukaitis. Žymiomis novelėmis „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ autorius parodo, kiek yra reikšmingas humanizmas, koks dvasingas ir geras turi būti žmogus. Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Žymūs Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. Juozas Tumas – Vaižgantas 1863-1933 Juozas Tumas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros (Algirdas Julius Greimas). Toks yra ir Tumas-Vaižgantas, – „žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“ (V. Zaborkaitė) Neoromantizmas. Realizmas Vaižgantas yra tarsi lietuvių kultūros šviesos simbolis. Jis turėjo didelę įsigyvenimo į gamtą galią, stiprią vaizduotę. Žmogaus istoriją jis matė susiliejusią su gamta. Vaižgantas yra didžiausias mūsų tautininkas. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir Lietuvai. Savo tautai jis dirbo ką galėjo ir kaip galėjo. Vaižganto tautiškumas natūralus, prigimtas. Jis įsitikinęs, jog žmogus su tauta yra surištas tvirčiausiais ryšiais. Rašytojas platino uždraustą lietuvišką spaudą, leido, redagavo laikraščius, rūpinosi telkti bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius. Brolybė jam buvo didžiausias įsipareigojimas: visaip būna su tais lietuviais, bet jie vis tiek broliai - tokia vaižgantiškoji nuostata. Gimė Svedasų valsčiuje. Kunigas visuomenės veikėjas, prozaikas Gamta gi jį veikia nuo pat mažens: "aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius (...) Ir kitų lietuvių nuovokoje ji ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama, įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams. (...) Aš čia gyvenu gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti.) Redagavo ,,Tėvynės sargą“, reiškėsi „Viltyje“, ,,Vaire“ Apysaka „Dėdės ir dėdienės“1920-1921Baudžiavos ir pobaudžiavino kaimo lietuvio situacija. „“ Man tenka į lietuvių tautos epopėją įvesti kitos rūšies dėdžių ir dėdienių. Liūdna tai bus istorija ir pasakojama toli gražu ne prie "apynio spurgo, miežio grūdelio". Man teks kalbėti apie tėvo brolį - nevedusį ir apie tėvo brolienę - našlę. Šitokių tipų, manau, visai nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms susidarius, nes dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje Mykoliukas, Severiutė, Rapolas Geišė . Pavyko sukurti turtingiausią moters charakterį: jis aprėpė visus svarbiausius moteriškumo variantus: mergaitės skaistumą, meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters vienišės dalią. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: “Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą. šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyj jam nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį suprasti. Lietuvos Respublikos kūrimasis. Vilniaus netektis, Įvedamas litas, 1926 12 17 Valstybės perversmas Gamta yra visų namai, reikia aukotis kitam, praradus meilę, reikia išlikti oriam. Severiutė kupina jaunystės žavesio, švelnumo. Sunki gyvenimo našta užgriūva ir jos pečius. Mykoliukas ir pamilsta tokią Severją, ir ji jam neabejinga, tačiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, ji jo atsižada, pasirinkdama tijūną Rapolą. Severiutė turėjo stiprų šeimos jausmą, ji žinojo, kad Mykoliukas, būdamas tik “dėdė”, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio. Tačiau likimas nepasigailėjo ir Severiutės. Ji taip pat tampa “dėdiene Tai istorinė ir kultūrinė figūra, prisidėjusi prie katalikiškos spaudos, pažiūsų formavimo. L.g. Jonas Aistis pastebėjo, kad Tumas buvo ir vienišas, suprato savo darbų netvarumą, ribos tarp gėrio ir blogio trapumą. Kūryboje jam rūpėjo jausmų ir etinių nuostatų susidūrimas, vienišo žmogaus laikysena. Apie jį rašė A. Vaitiekūnienė, G. Viliūnas Kultūros situacija kuriantis valstybei Vaižgantas gyvai reagavo į kultūros idėjas, kurias XX a. pradžioje skelbė Vydūnas ir Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. Vaižgantas ieškojo tautos sielos išraiškos, istoriniuose faktuose slypinčių tautos idėjos ženklų. Kuria Vydūnas Kuria K. Sklėrius, A. Žmuidzinavičius. Architektūroje vyrauja neogotika- Rokiškio, Palangos bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios varpinė (Vilniuje) Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo nesantarvė.  Ji -dramatiškų išgyvenimų,  melancholiškų refleksijų,  skepsio ar rezignacijos šaltinis.  Kas gera ir bloga,  didu ir žema išsiskiria į du polius,  o konfliktas tarp idealiosios ir realiosios gyvenimo plotmės skausmingai atskleidžiamas.   Vincas Mykolaitis – Putinas 1893-1967 Modernizmas, simbolizmas, psichologinis realizmas(dvasios pasaulio analizė) 1915 m. buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo studijuoti Petrapilio dvasinėje akademijoje. Gavęs stipendiją studijoms Vakarų Europoje, 1918 m. išvyko į Šveicariją, studijavo filosofiją bei meno istoriją ir tapo filosofijos mokslų daktaru. Po studijų 1923-1929 m. Kauno universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką, kūrė dramas, eilėraščius, rašė kritikos darbus. 1935 m. meta kunigystę. Pokariu jo tarsi nebuvo, jo vidinė būtis- rezistencinė. Buvo linkęs į vienatvę, savianalizę, rezignaciją. Iš motinos paveldėjo vidinį susikaupimą, iš tėvo- poetinį, filosofinį pasaulio suvokimą. Ypač artimas gamtai ir muzikai. „Man retai kada, o gal ir niekad , nebūna nuobodu vienam“ ,,Tarp dviejų aušrų“- eilėr. Rinkinys, ,,Altorių šešėly“- intelektinis filosofinis romanas. Palaimos šviesią valandą Ar juodu nesėkmės metu Aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam (,,Ištikimybė“) "Tarp dviejų aušrų"(Rūpintojėlis, Margi sakalai, Viršūnės ir gelmės, Vergas, Pesimizmo himnai) (1927m.) - romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima pavadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, perpinanti ir kitus motyvus. Putino lyrikos žmogus-sudėtinga, dramatiška asmenybė, besiblaškanti tarp 2 polių. Liudas Vasaris-mąstanti, svarstanti, analizuojanti, ieškanti asmenybė. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Nepriklausoma Lietuva, tarpukario Lietuvos panorama,. Emigracijon nepasitraukęs Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, verčiamas rašyti revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką . ,,Rūpintojėlis“ Dievuli mano, ar gi mūsų godos Tave prie kelio iš dangaus atprašė, Ar gal tos šviesios rudenio naktužės Tave iš mūsų žemės išsapnavo? Jo kūrybai būdinga: 1. Dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų – akcentuojami du nesutaikomi pradai – dvasinis ir materialusis. 2. Dualizmas. Dualistinė pasaulėjauta sukuria vertybių konfliktą ir kelia nuolatinę įtampą. 3. Minties aiškumas; 4. Simbolizmas – simboliais perteikiami vidiniai prieštaravimai, savo kelio ieškojimas. Romaną sudaro trys dalys: Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ bei „Išsivadavimas“. Romano laikas trunka 18 metų – nuo Vasario įstojimo į kunigų seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Pagrindinė idėja yra – jog kūrėjas turi būti laisvas. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Anot Putino, ,,tik nuolat degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali save kūrybiškai išreikšti“ „iškeptas“ biografinis skaitalas – Stasio Lipskio romanas apie Vincą Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“! Šią knygą įdomu skaityti tik todėl, kad autorius tiesiog nurašė labai gražius atsiminimų tekstus. Šis plagiatas ir užvaldo skaitytoją. O ten, kur pradeda samprotauti pats autorius, nestinga spekuliacijų, melo, klaidų. S. Lipskis tvirtina pirmasis perskaitęs V. Mykolaičio-Putino dienoraščius, kuriuos dabar ir išleido savo leidykloje, bet šiuos dienoraščius jau seniausiai „Metuose“ ir „Krantuose“ yra skelbusi I. Kostkevičiūtė, citavęs ir A. Žirgulys, ir J. Lankutis. Jam pavyzdys -Maironis, jo tautiniai ir literatūriniai idealai. Po Putino mirties buvo sulaukta daugybės prašymų leisti inscenizuoti arba ekranizuoti romaną – jį pastatyti troško Valstybinio akademinio dramos teatro režisierė Kazimiera Kymantaitė, Šiaulių dramos teatro režisierius Mamertas Karklelis, televizijos režisierė Stanislova Borisienė, kiti... Autorinių teisių galiojimas baigėsi 1992 m., ir paskutinis, negavęs inscenizacijai leidimo, buvo režisierius Eimuntas Nekrošius. Nekilo abejonių, kad visiems, pageidaujantiems perrašyti „Altorių šešėly“, labiausiai rūpėjo ne Putino pasaulėjautos perteikimas, o savų kūrybinių ambicijų įgyvendinimas. Justinas Marcinkevičius 1930-2011 Namie 1 Gęsta, tėve, namai. O tokie amžini, kad užmiršom, kas pirmą ugnį įkūrė Kalbėk, nes jau baisu: man reikia brolio, kuris kalbėdamas tiesus stovėtų 1989 m. Vasario 16-oji Diena atrištom akim. Tauta iš kapo pakilus. Viešpatie, leisk jai atkimt. Tebūna jos žodžiai kilnūs. Pašauk ją, pašauk atsitiest ir laisvę išskleist — kaip esmę. Štai mes — ir mūsų tik tiek, kiek buvom ir kiek esame. Kiek būsim šioje dienoje sudygę augimui ir brandai, ant žemės gyvi ir po ja, paženklinti lietuvybės randais. Prie savo kalbos prikalti, prie istorijos prirakinti. Žmonės, jūs nekalti. Jūs tik labai iškankinti Modernizmas neoklasicizmas Jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: romantinę ir moderniąją ar avangardinę Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. „Kai sužinojau apie netektį, pagalvojau, kad manyje nėra liūdesio. Gal tik šviesus liūdesys, pakilus džiaugsmas, netgi pavydas... Tokią dieną iškeliauti! Tokią dieną pasiima kūrėjas žmogų, kuri jam buvo viena brangiausių! Nuo dabar Vasario 16-oji daug metų bus kartu su Justinu Marcinkevičiumi – visoje Lietuvoje bus skaitomos, dainuojamos jo eilės“, – tikėjo iš Kauno atvykusi aktorė Doloresa Kazragytė. išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009). Eilėr. rinktinė Amžino rūpesčio pieva: „Močiutės mūsų“, „Anapus Nemuno“, „Sena abėcėlė“, „Gyvenimas“, „Neši mane arčiau savęs, žemele...“, „Du eilėraščiai“, „Kad giedočiau tave“, „Nusilenkimas žolei“, „Išvada“, „Pasigailėjimo arba Vėlinių sonetas“, „Lopšinė gimtinei ir motinai“, „Eilėraščio artėjimas“, „Amžiaus pabaiga, V“, „Diena atrištom akim (1989 m. Vasario 16-oji)“, „Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta“, „Dėkojimas už rudeninį saulės spindulį“, „...apgraibomis, prie šulinio seno pasilenkiau...“. Poetinė drama „Mažvydas“ (1977 m.) Trumpa analizė. Martynas Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė. Mažvydas savo darbu – knygomis – tikisi sujungti abu Nemuno krantus. Pirmoje dramos dalyje jis yra Ragainės parapijos klebonas. Mažvydas špitolninkus (beturčius iš senelių prieglaudos) moko giesmių, po to kartu sodina Nemunu atplukdytą ąžuoliuką, kuris simbolizuoja stiprybę ir ryšį su Lietuva. Nemunas, kurį vadina “pykčio upe”, perskyrė Lietuvą į dvi dalis. Mažvydą kaip ir ąžuolą likimas nubloškė į kitą Nemuno pusę. Jis taip pat buvo “persodintas”, todėl atplukdytu ąžuolu taip rūpinosi. Mažvydas ruošėsi įstiklinti langą, kad matytųsi Nemunas, kitas krantas ir dar toliau. Perkeltine prasme tai yra langas į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą. Pirmoje dalyje Mažvydas susitinka su jaunuoliu Kasparu, bandžiusiu perplaukti į Prūsijos pusę, skendusiu, bet išgelbėtu. Jaunuolis perduoda Mažvydui savo motinos žiedą. Tai - Marija, buvusi Mažvydo mylimoji (”Dabar ir visados - Martynas”), todėl Mažvydas supranta, kad Kasparas - jo sūnus. Antroje dalyje grįžtama į praeitį. Mažvydas Vilniuje, Rotušės aikštėje stebi vaidinimą, kuriame kritikuojama bažnyčia. Jį kaip eretiką uždaro Donininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja kunigas Radvila ir Marija. Šiuose požemiuose Mažvydas su kartėliu apmąstė savo lemtį. Pokaris L. Brežnevo valdymas, stagnacijos laikotarpis, dviejų supervalstybių varžymasis kosmose Lakstė po kaimus ginkluoti būriai Dievo galvos reikalaudami žemėje ir danguje. Į literatūrą atėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje. Savitai tęsė lietuvių neoromantinės lyrikos tradicijas. Sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją. Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu, Laikysiu, stumsiu, risiu jį į kalną, Vakarienė Atviri laukai, ir jau tylu. Žiemkentys ten keliasi ir griūna. Rankos glamonėja prie stalų vasaros auksinį kūną. Viešpatie, gyvenime, rugy - koks dienos trumpumas! Vėjo gūsis. Lango tamsoje save regi pasilenkusį prie žvakės: tuoj užpusi. MAŽVYDAS ,,Žodis mano dievas.” ,,Tikėti lenga. Daug sunkiau gyventi.” “Tikėjimas, kaip moko šventos knygos, /Jau pats savaime laimė, džiaugsmas, gėris.” A. Mikalauskaitė iš knygos apie J. M. „Justino Marcinkevičiaus pamokos: vadina jį savo sielos dvyniu, dvasios mokytojuičius aktorių pagerbtas jo paties eilėmis „Kai susitikdavau su Justinu Marcinkevičiumi, visada norėdavosi, kad jis ištiestų man ranką ir aš turėčiau garbės ją paspausti. Šalia to, kad jis yra pats genialiausias Lietuvos poetas, Justinas Marcinkevičius man visada buvo pats padoriausias Lietuvos žmogus“, – nuoširdžiai prisipažino aktorius Vladas Bagdonas. Jo karta- A. Maldonis, A. Baltakis, V. Bložė pastatyta daugybė spektaklių pagal dramas(Koršunovas,, jo poeziją skaitė ir tebeskaito aktoriai L. Noreika, Vyt. Paukštė Ateities kartoms išsaugoti Gedimino kalną Vilniuje, Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, lietuvių kalbą išlaikyti valstybine – tai paskutiniai poeto Justino Marcinkevičiaus norai, sako literatūrologė Viktorija Daujotytė Sventickas išleido knygą „Apie Justiną M.“ žinojau jį esantį poetą ir vertėją, bet jo mokslininko, kritiko, aktyvaus leidimo komisijų nario veikla kažkur buvo pasislėpusi nuo manęs. Valentinas Sventickas pateikia faktų apie šią, menkiau pažįstamą, kūrėjo veiklą. Taip pat apie esmingą dalyvavimą savos kūrybos leidyboje, meilę lietuviškam žodžiui, istorijai ir literatūrai Sigitas Geda 1943-2008 „Rašiau be galo lengvai ir beveik įtikėjęs, kad čia man Dievas angą atidarė, kad aš galiu kaip brangenybių vagis visomis rieškutėmis semti. Aš įtikėjau, kad su manimi dedasi paslaptingi dalykai, kad galiu rašyti bet ką, bet kokios formos man paklusnios, pavyzdžiui, galiu net muziką kurt ir paveikslus paišyt, ir tas nuėjo iki tokio beveik, kaip čia pasakyt, švento pamišimo – man pasirodė, kad aš galiu net ir gyvybę sukurt, šventą kibirkštį įskelt Geda buvo vienas muzikaliausių unikalia dovana apdovanotų lietuvių poetų, kurio poezijos muzikalumas buvo kitoks nei ankstesnių romantinės estetikos paveiktų simbolistinės ir modernistinės pakraipos poetų. Pokario laikotarpiu orientavimasis į avangardizmo tradiciją ryškus egzodo literatūroje: A. Škėmos prozoje, L. Švedo, A. Mackaus, L. Lėto, J. Meko poezijoje, K. Ostrausko ir A. Landsbergio dramaturgijoje. Sovietmečiu Lietuvos mene avangardizmo tendencijos nebuvo pageidaujamos; labiausiai jos pasireiškė gaivališkoje V. P. Bložės, S. Gedos, G. Patacko poezijoje. Poetas mąstė ir labai domėjosi meninės kūrybos problemomis, suvokė meno psichologijos subtilybių pažinimo svarbą kūrėjui. Kai užsidegdavo kokia nors idėja (o jis buvo aistringos prigimties ir impulsyvus), galėjo ilgai dirbti be atokvėpio iki jėgų išsekimo. „Aš esu voras, traukiantis siūlus pats iš savęs ir iš oro drėgmės, Dievo seilių“ neįtikėtinas darbštumas, galinga pasąmonės veikla, turtinga vaizduotė, lakūs fantazijos polėkiai, išlavinta intuicija, formos jausmas, improvizaciniai sugebėjimai, asociatyvus ir metaforinis mąstymas, sinestezinis tikrovės suvokimas. Dėl išskirtinės vaizduotės galios Gedos asmenybė ir kūryba yra įdomus psichoanalitinių studijų objektas, nes, paties poeto prisipažinimu, labai svarbus kūrybos šaltinis buvo tiesiogiai su archetipų pasauliu susiję sapnai. „Mane labiausiai domina (vėlgi) fantastiniai sapnai, sumišę su kasdiene realybe, gyvųjų pasaulis su mirusiųjų. Ir atvirkščiai. Visokios utopijos, hibridai“ Rinktinė mokyklai Gedimino valstybės fragmentas: „Lietuvos atsiradimas“, „Arklys siūbuoja žalią horizontą...“, „Buvau į Lietuvą išėjęs...“, poema „Strazdas“ (dalis „Žemės arimas“), „Jotvingių žemė“, poema „Delčia rudenė deivė“ (III dalis), poema „Bilhana“ (I pynė), poema „Nakties žiedai“ („Viešpaties rožių ilgesys“, „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“), „Trieiliai birželio naktį“, ciklas „Maironio mirtis“, „Giesmė apie pasaulio medį“, „Giesmė apie gimtąją pirkią“, „Giesmė apie šventąją Lietuvos upę“, „Sonetas Andriui Višteliui“. Nuolat atsigręžia į tautosaką, senąją literatūrą (A. Strazdą, A. Vienažindį, D. Pošką, A. Baranauską) Lyrinis subjektas- modernus, artimai gamtą jaučiantis žmogus. Jis – ir pasakotojas, ir veikėjas, ir kaukė. S. Gedos kūryboje realybės detalės susipina su autoriaus asmenine patirtimi, mistiniu pasauliu, istorija. Su šventumu susiję teiginiai maišomi su piktažodžiavimu, buitine kalba. „Ars poetica“. Trečioje ir ketvirtoje strofose kaip tik ir parodoma, kad poezija turi atskleisti pasaulio grožį („ar būna sielai kur gražiau, / apmirus gamtai ir sustojus / jos judesiams“, „dabar staiga atgyti ima / nuo tos melodijos tyros“, „Kažkur pačioj gilybėj slypi / tos grožio sėklos ir daigai“). Be to, šiame eilėraštyje matome, kad poetui kūrybinis aktas yra kančia. bet, palytėta žemės vėjo, suskilo, aižėjo kaip molis didžioj kaitroj, dabar miruolis aš laukiu savo valandos sudėti rankoms ant lentos. Tačiau eilėraščio pabaigoje matome, kad kūryba poetui turi suteikti ir džiaugsmo, nes jam skaudu, kad ilgai negalėjo kurti: o man skaudžiausia – pasakyti bent puse lūpų apie didį pasaulį, kurs aplinkui žydi, aš nemokėjau taip ilgai. Pokaris, sovietizacija Sigitas Geda – universalios mitinės atminties poetas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susilydė mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. Jo poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. A. Andrijauskas Eilės – didžiai asmeniškos, jose nuolatos prasiveržia besiblaškančios tragiškos sielos klyksmas ir kartu skleidžiasi stiprus socialinis angažuotumas, ryšys su tauta, jos mitais, literatūros tradicija. Meile tėvynei alsuojančiomis eilėmis poetas gaivino tautinę dvasią, pasididžiavimą lietuvių kultūros ir poezijos tradicijų galia; jo eilėse – pagarba paprastam žmogui, meilė gamtai, čiurlioniškų žalsvų lietų išplautų spalvų kraštovaizdžiui, neryškiai sezonų kaitai, įvairiausioms gyvybės apraiškoms. Nuo vaikystės lanksčiomis Veisiejų ežerų pakrančių linijomis ir pušynais apibrėžtos gimtinės gamtos grožį poetas pamilo vos ne iki apsėstumo. Tačiau intymūs gamtos grožio aprašinėjimai jo, kaip ir kinų, japonų didžiųjų klasikinės poezijos meistrų, kūriniuose yra neatsiejami nuo slėpiningų vidinių „dvasios peizažų“. Maištas Per Lietuvą veža Strazdą Raudonais plačiais arkliais. Geltona gamta prasiskleidžia, Pakvimpa karklynų lazdos. Ant kalno pabaisos staugia Debesis varinėja – Lietų paleidžia, vėją, – Laižosi – Strazdo laukia. Pečius jam ir snapą gelia – Suraišiotas, parduotas... Raudonų paukščių keletas Išlaužtus – rado – sparnus. Negalima nieko žudyti – „ Visa, ką yra patyrusi žmonija, kas yra išlikę kultūros atmintyje, S. Gedos poezijoje – tokia pat akivaizdi realybė kaip ir ši diena“ (Kęstutis Nastopka). Geda, kaip ir Čiurlionis, buvo įvairių amžinųjų kosmoso ir gamtos virsmų regėtojas, kurio vizijose tolimų civilizacinių pasaulių įvaizdžiai, simboliai sąveikavo su archajiškais lietuviškais vaizdiniais „Rašiau be galo lengvai ir beveik įtikėjęs, kad čia man Dievas angą atidarė, kad aš galiu kaip brangenybių vagis visomis rieškutėmis semti. Aš įtikėjau, kad su manimi dedasi paslaptingi dalykai, kad galiu rašyti bet ką, bet kokios formos man paklusnios, pavyzdžiui, galiu net muziką kurt ir paveikslus paišyt, ir tas nuėjo iki tokio beveik, kaip čia pasakyt, švento pamišimo – man pasirodė, kad aš galiu net ir gyvybę sukurt, šventą kibirkštį įskelt Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Žodinė žmogaus kūryba atspindi kosminio virsmo dėsningumus, todėl S. Gedos tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį. Jo vitališkasis žmogus tarytum pratęsia Dievo darbą, dauginasi ir vaisina būtį bent jau nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai pakeičia tikrovės veiksmą. Tai valios gyventi apraiška lietuvių literatūroje. Poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką, kitų lietuvių autorių kūrybą, Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją pagonišką lietuvių ir senovės civilizacijų mitologijas, taigi jo kūryba intertekstuali. Taip pat netradicinė ir eilėraščių forma – kai kurie primena rombus ar kitas figūras, yra fragmentiški, avangardiniai. Marius Katiliškis 1914 – 1980 Realizmas Psichologinis romanas “Miškais ateina ruduo” (1957) – M. Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romano ašis – lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. M. Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita: nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema yra tik veikėjų nuojautose. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką studijavo meną Fribūre (Šveicarija). Vėliau pateko į Belgijoje esančią perkeltųjų asmenų stovyklą. Apsidraudžiant nuo galimo priverstinio grąžinimo nelaisvėn, stovykloje pasikeitė dokumentus, pasiimdamas M. Katiliškio pavardę. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Čikagos priemiestyje Lemonte savo paties pasistatytame name. Dirbo duobkasiu, vėliau plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Romanas „Miškais ateina ruduo“ buvo išplėtotas iš novelės. Parašytas JAV, kūrinio istorinis laikas – tarpukario Lietuva . Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas. Romane vaizduojami kaimas, miškas laikomi alegorija Lietuvai. Svarbiausia čia žmogaus ir gamtos ryšys, žmogaus ir medžio paralelės. Jo veikėjai, sudaryti iš dvejopo savybių komplekso – gobšumo ir „vargdienių“ priespaudos, iš vienos pusės, neryžtingumo, apatijos, nepatyrimo, iš kitos – tampa ne tik likimo aukomis, bet ir nesąmoningais jo įrankiais. Taigi nepriklausomybės epochos išvaduoto žmogaus intencijomis, pagal Katiliškį, nebuvo lemta išsivystyti – ir dėl aplinkybių, ir dėl vidinių dėsnių. Ciklinis metų laikas – ruduo – romane virsta iškalbinga metafora, atskleidžia veikėjų būsenas. Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos.  Tilius ir Agnė priklauso „miško žmonių“ poliui, apie juos  pasakęs kritikas R. Šilbajoris: „Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę tiktai išreiškia; žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai išsako tai, kas gamtoje jau savaime glūdi“, o Monika ir Doveika - civilizacijos poliui. Visus keturis Katiliškis „patikrina" mišku. Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vai­kystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“). Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais („Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiau­sia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“; „Ji buvo kaip tas medelis...“). O Monikai gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama“). Doveikos valdose ypač gražus ir švarus miškas. Bet šeimininko santykis tik pragmatiškas („Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas...“). Istorinis laikas- tarpukario Lietuva. Romane gausu tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpio ženklų, Knygą galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško, t.y. iš mitologinės sąmonės į istorinę. Mažas, miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa miniatiūriniu visos Lietuvos modeliu. Jame prasideda dinamiški pokyčiai. Vyksta žemės reforma, per kaimą ir mišką nutiesiamas vieškelis, per upę - tiltas. Atsidaro krautuvė, karčema, pieninė, kalvė. Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dudulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu", Kaip rašytojas suderina savyje lietuvio konservatyvumą, idealistinį troškimą iš­saugoti savo žemdirbių tautos archajišką etninę ir etinę kultūrą ir modernaus XX a. žmogaus pasaulėžiūrą, supratimą, jog ir socialinis bei ekonominis progresas, ir intele­ktualinė kultūra eina kartu su civilizacija? Visa suprasdamas, autorius tik parodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriamos naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią. „Tilius susipainioja žmogiškų jausmų rezginyje ir žūva dėl to, kad buvo per silpnas palikti Doveikos ūkį ir per stiprus, kad pradėtų tokį gyvenimą, kurio laime jis iš tiesų sielos gilumoj netikėjo“ (H. Nagys) M. Katiliškis, kaip S. Daukantas, kaip A. Baranauskas, aprauda naikinamus Lietu­vos miškus. Visi jie jautė lemtingą miško ir lietuvio dvasios ryšį. „Iškirsite miškus-ne­liks Lietuvos“,- mitologiniuose pasakojimuose šiuos žodžius esą pasakiusi viena miš­ko deivių. Jos lūpomis bylojęs žmogus gerai suvokė lietuvio gamtiškumą kaip stip­rybės šaltinį. Yra pastatytas kino filmas,,M.a.rPasibaigė lietuvio gyvenimas „miškų lanke“; išseko gamtiškasis jo etapas su baigiančiais griūti senaisiais kaimais. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus dvasiš­kai dar nepasirengęs permainoms. Ar ne tai lėmė tautą ištikusią tragediją? Įspūdingas paskutinis romano sakinys: „Visu grožiu ir visa jėga pašvaistė kopė rugsėjo dangun“. Pabaiga išveda į kosmoso erdvę ir laiką, į rugsėjo - žvaigždžių mėnesio dangų. Tokio­je perspektyvoje pasaulis didingas, gražus, stiprus, pavaldus amžinajam atsinaujini­mo ritmui, O tauta, patyrusi aukos kainą, taip pat gyva naujo prisikėlimo viltimi.   Juozas Aputis (1936-2010) Modernizmas Vienas pirmųjų sovietmečio Lietuvoje, pradėjęs ieškoti giluminio ryšio tarp individo ir Dievo kūrinijos, bendrumo šilumos tarp žmonių. Jis – iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. J. Aputis sukūrė jautrios dvasinės sandaros veikėjo tipą, žmogaus gyvenimą vaizduoja empatija (įsijautimu). Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. Akivaizdus biografinis kontekstas: autorius mini Žemaitijos vietovardžius: Balčios upelį, Žalpę.1960 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, nuo 1959 m. dirbo „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose. 1991–1994 m. buvo vyriausiasis „Metų“ redaktorius. Apie sunkią vaikystę byloja pačio novelisto žodžiai „Gražus buvo mano vaikystės metas. Labai sunkus, vargelio daug, bet gražus. Vargas yra negerai, kai jis ypač didelis, kai prislegia žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau iki tam tikros ribos jis yra beveik būtinas kiekvienam, kad žmogus nesijaustų galintis pasaulį sau palenkti „dievas” . Keleivio novelės: „Vakarėjant gražios dobilienos“, „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, „Įveikti save“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“, „Užšalusios skulptūrų akys“. vaizduojamas pokaris, kolūkių gyvenimas Aputis sukūrė jautrios dvasinės sandaros veikėjo tipą, žmogaus gyvenimą vaizduoja su simpatija (įsijautimas). Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Labai svarbi pokario įtaka veikėjui – sukrėstos psichikos žmogui. Veikėjai- jautrūs, pažeidžiami, sukrėsti vaikai, paaugliai, studentai, seniai, keliautojai, mamos ir tėčiai. Jo proza turi užburiančią galią. Stebina žmogaus, situacijos atradimu, nors nešokiruoja kažkokiu nepaprastumu, viskas – iš kasdienybės. Bet jis turi principus, vertybes, gina žmogaus orumą. Tai – savotiškas iššūkis smurtui, prievartai. Nors, atrodo, nieko negali padaryti, tačiau iš tos situacijos išeini kažkoks kitoniškas... Viena knyga nepadarys perversmo, nepakeis žmogaus, bet vis tiek iš jos laša ne cinizmo srutos, o varva gerumo nektaras. Skaitykit, neskubėkit, skonėkitės. Juozo Apučio novelė nušlifuota kaip deimantas, kaip gintaras,– pastebėjo kritikas Petras Bražėnas. Išėjimas iš namų- archetipinė situacija Žmogus be skausmo – medinis žmogus. Pirmiau aš įveiksiu užsienį, o paskui save… Tik veikloje įveiksiu save! Aš noriu įveikti save irdamasis, kapstydamasis šunim, o ne stovėdamas ir mušdamas į krūtinę. Žmogaus svarbiausios vertybės: meilė artimam, gerumas, jautrumas, užuojauta, gailestis, moralinė šviesa, teisingumas, sąžinė, kurias reikia puoselėti technikos paveiktame dabarties pasaulyje. Aputis ir Biliūnas: Biliūnas kreipiasi į žmogaus sąžinę, Aputis kreipiasi į jo pilietinę savimonę. Aputis ir Grušas su Just. Marcinkevičium : filosofinis požiūris į tautos ir asmens egzistenciją Rašytojas praplėtė lietuvių prozos tūrį jai suteikdamas psichologinių problematikos gelmių. Kūrėjas vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. Aputis atnaujino (modernizavo) to meto lietuvių prozą: įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, kalbėjimą, kuriame kiekviena smulkmena tarytum reikšmingesnė. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje ėmė vaizduoti vizijas, sapnus, kūrė sąlygišką tikrovę. Aputis laikomas nuotaikos, dažnai liūdnos, meistru. Kai kuriuose kūriniuose atsiranda naujas personažas – autorius, kuris „trukdo“ skaitytojui vien jausmais reaguoti į vaizduojamą įvykį, situaciją ir verčia kartu mąstyti, spręsti, kaip reikėtų elgtis tokiomis aplinkybėmis. Lietuvos kaimą griaunančių jėga – sovietinė sistema ( tuo metu to nebuvo galima įvardinti tiesiogiai, todėl į šį kontekstą skaitytoją kreipia užuominų kalba, vadinama ezopine.) Kreipiamasi į okupuotą lietuvių tautą, raginama sustiprinti tikėjimą, sutelkti valią, nepasiduoti baimei, dvasiniam terorui. Sovietinė okupacija susijusi su bendrais civilizacijos procesais, humanistinės kultūros ir tradicinių vertybių griuvimu. Laikas keičia ir maišo vertybes. Senojo kaimo kultūra miršta. Kaimas panašėja į miestą. Balys Sruoga 1896-1947 daug B. Sruogos situaciją lageryje lėmė darbas lagerio raštinėje ir geras kalbų mokėjimas. Jis leido palaikyti ryšius su įvairių kraštų kaliniais – lenkais, rusais, vokiečiais, danais, estais, čekais, norvegais (iš viso lageryje buvo apie 50 tautybių žmonių). Sunkiomis lagerio sąlygomis jis stengėsi išlikti savimi. Pvz.: demonstratyviai nenešiojo lagerio kepurės („politinis kalinys nepridengta galva“, „išdidus ir nenešiojantis kepurės“, „vienplaukis, liesas ir aukštas tarsi keršto simbolis“ – toks išlikęs kalinių atmintyje). Realizmas Kaip pasipriešinimą lagerio vidinei nuostatai reikia suprasti B. Sruogos pastangas organizuoti šiokią tokią kultūrinę veiklą: kasdien vienas ar kitas kalinys pasakojo ką nors iš savo buvusios specialybės. Buvo aiškinamasi ekonomikos, istorijos, meno, pramonės, politikos, filosofijos ir kiti klausimai. Tokių improvizuotų paskaitų metu B. Sruoga pasakodavo apie rusų ir ukrainiečių literatūras, teatrą, alpinizmą. 1.Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, Antrojo pasaulinio karo metais teko pereiti fašistinės koncentracijos stovyklą (Štuthofe) 2.Paraše vieną unikaliausių knygų vakarų Europoje 3.Tik po jo mirties praėjus 10 metų buvo išleistas romanas. 3.Per 2 mėnesius parašė romaną ir 12 mėnesių atsiprašinėjo, kad parašė. 1.„Dievų miškas“ Memuarinis romanas. Dievų miškas“ liudija, kad juokas – „šviesos ginklas“, „didžiausia išmintis“. „Dievų miške“ ironija reiškia ir kritišką savisaugos distanciją tarp individo ir jam svetimos aplinkos, aktyvų, net piktą nepasitenkinimą ja, nepritarimą, kvietimą prie kitų vertybių. Balys Sruoga, klipatų komanda, Esesininkai .. Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę. Savotiškas ironiškas autoriaus požiūris į vaizduojamą tikrovę. II Pasaulinis karas Štuthofas - apibūdinamas kaip „eilinė“, „provincinė“ stovykla, nes turėjo mažiau kalinių, buvo atokiai nuo Berlyno ir aukščiausių SS pareigūnų. Tačiau nuo kitų hitlerinių mirties fabrikų ji skyrėsi nebent tik savo dydžiu (per jos krosnis perėjo ne milijonai, kaip Osvencime, Mauthauzene ar Dachau, o „tik“ 80 000 kalinių). 1.„Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins!" 2.“ Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir šios aukos suvokimas palengvina man gyvenimą, tai didelė garbė būti auka už tautą“ (salė B. Sruoga patekęs į lagerį) 3. Sudeginkite visas knygas apie humanizmą ir meilę, jos nieko nevertos, jei XX a. Viduryje žmogus verčiamas žvėrimi. 4. „Slenka... kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!