Juozo Apučio biografija , bei žymiausių kūrinių apžvalga

JUOZAS APUTIS (1936-2010) 1. J. Aputis –žymus antrosios XX a. pusės–XXI a. pradžios pusės lietuvių novelistas, apysakų ir romanų autorius. Jo modernistiniams kūriniams būdinga užuominos, nutylėjimai, asociatyvumas. Žmogiškumas ir dvasingumas-didžiausiomis šio rašytojo laikomos vertybės. Keliamas klausimas, kaip jas apsaugoti sunkiu pokario laikmečiu, kuris kartu yra ir autoriaus vaikystės laikas. Jo prisiminimai dažnai pagrįsti J. Apučio, kaip ir kai kurių kitų lietuvių prozininkų, kūriniai. Svarbiausi rašytojo kūrybos bruožai atsispindi daugelyje jo novelių ... 2. JUOZAS APUTIS (1936-2010. Prozininkas, iškiliausias sovietinio laikotarpio moderniosios psicho­loginės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją, pasukęs novelę iš buitinio į būties lygmenį, novelių rinkiniuose „Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“ ir kt. atskleidęs žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimą istorijoje, atvėręs dvasinius sovietme­čio žmogaus praradimus, dramatišką vertybių kaitą. Gimė Balčių kaime (Raseinių r.), kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, vėliau įsikūrė Dzūkijoje, vaizdingame Zervynų kaime. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose. LTSR valstybinės (1987) ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2005). Anot rašytojo Vytauto Martinkaus, tai buvo ypač jautrios, kartu ir maištingos, kartais net karštos sielos, tačiau geros širdies ir skvarbaus humanis­tinio žvilgsnio rašytojas, kuris tikrai laikėsi sąžinės įstatymo, buvo tikras patriotas, tikėjimo žmogus ir, ko gera, nenusivylęs nei tautinėmis, nei literatūrinė­mis vertybėmis. 3. Vienas savičiausių kaimo gyvenimo vaizduotojų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Juozas Aputis gimė 1936 m. Balčiuose (Raseinių r.), 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo literatūros laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1986 m. novelių rinktinė ,,Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija. Be novelių, rašytojas išleido kelias apysakų knygas bei romanus. 1. J. Apučio kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos J. Biliūnui: novelėse idealu laikomas žmogaus jautrumas, mokėjimas įsijausti į kito kančią, baimė jį įskaudinti ir paniekinti. Žmogaus jautrumas nepavaldus protui, jis kyla iš intuityvaus suvokimo, kad kitam reikalinga pagalba. Ypatingas laikas - vaikystė, tada gautos tikrumo ir žmogiškumo pamokos. 2. Laiko pojūtis - J. Apučio veikėjų ,,skiriamasis“ bruožas. Kažkada patirti ir dabar vėl iš naujo veikėjų išgyvenami įvykiai dažnai susiję su žmogiškosios egzistencijos svarstymais. Tik suvokęs save buvusį suprasi, kas esi dabar ir ko gali iš savęs laukti rytoj. 3. Viena svarbiausių J. Apučio novelių temų - žmogiškumo ir smurto (jis gali reikštis įvairiomis formomis) susidūrimas, o išeities ieškojimas - didžiausias autoriaus rūpestis. Atsvara smurtui - sugebėjimas atsilaikyti – nepabūgti, nenusilenkti, neparodyti savo silpnumo. 4. Žmogaus būtis laikoma tam tikrų situacijų, įvykių, susitikimų grandine, kurioje, be kasdienių situacijų, pasitaiko ir tokių, kurių negalima nei apeiti, nei įveikti, jas tegalima išgyventi. Ribinėse situacijose akivaizdžiai atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas. 5. Novelių pasakotojas nelieka anapus įvykių, o juos vertina, atvirai išsako savo poziciją, emocingai svarsto iškeltas problemas. Jam svarbu, kiek žmogus išsaugojęs žmogiškumo, gebėjimo pasipriešinti smurtui, jautrumo; jam vertinga tik tai, kas tikra, todėl dažnai novelėse atvirai šaipomasi iš paviršutiniškumo, snobiško domėjimosi senove ir etnografija. 6. J. Aputis tęsia lyrinės prozos tradiciją lietuvių literatūroje: personažų veiksmai, įvykiai pasakojami emocingai; dominuoja žmogaus jausmų, sąmonės pasaulis; vaizdai siejami ne priežastiniais ryšiais, o asociacijomis; svarbios metaforinės įvykių, veikėjų poelgių reikšmės. 7. Kai kuriose novelėse rašytojas parafrazuoja žinomus klasikos kūrinius (pvz., J. Biliūno ,,Brisiaus galą“, V. Krėvės ,,Skerdžių“ ir kt), įveda į savo vaizduojamą pasaulį naują lietuvių literatūroje personažą - kūrinio autorių. Tai postmodernistinės literatūros bruožai. Pagrindinės temos • Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. • Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. • Nuolat kartojama gimtųjų namų scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus. • Išėjimas iš namų - savęs praradimas, o gal ir mirtis. Problemos • Moralinė - gėrio ir blogio konfliktas. • Egzistencinė problema. • Žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meilė artimam, gerumas, užuojauta, gailestis, moralinė šviesa, teisingumas, sąžinė. Konfliktai • Novelių įtampos šaltinis – konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo. • Taigi veikėjas paprastai atsiduria išbandymo situacijoje. 24. Juozas Aputis (1936-2010) „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ „Autorius ieško išeities“ „Įveikti save“ „Vakarėjant gražios dobilienos“ XXa. antrosios pusės – XXI a. pradžios moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėjas, tęsiantis J.Biliūno tradiciją. *Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis. Savo kūriniuose rašytojas ezopine (užuominų) kalba atskleidžia sovietinės sistemos griaunančią jėgą, tradicinių vertybių naikinimą. *Pasak rašytojo J.Apučio, baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių.  *Jo novelių erdvė – gimtasis Balčios kraštas. Šeima J.Apučiui – vertybių centras. Namai – šventa vieta. Tradiciniai veikėjai – tėvas, motina, sūnus. Išbandymai sustiprina artimųjų ryšį. AUTORIUS JUOZAS APUTIS KŪRINIAI „ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU“ ŽANRAS Novelė TEMATIKA Pokario kaime viešai, demonstratyviai vykdoma nukaršusio šuns egzekucija. Nei senasis Vinculis, nei kiti nepasipriešina dorovinių skrupulų neturinčiam pienininkui, Marazyno pra­šymu nušovusiam nusenusią kalę. Kaimiečiai Marazynui net pataikauja, slopindami savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. PROBLEMATIKA Kodėl žmogus dažnai glaudžiasi prie stipresniųjų, prie galios ir prievartos nešėjų? Kodėl bijomasi puoselėti ir perduoti praeities moralinius principus? Sovietinėje visuomenėje pastebimas ryškus lietuvių tapatybės skilimas: atitrūkstama nuo gamtos, nyksta senojo kaimo dvasios kultūra, aukšta moralė, pamiršta šalies istorija. VEIKĖJAI Jaunasis pienininkas neturi savo namų, svetimas kaime žmogus, brutaliai, netgi išdidžiai įvykdo egzekuciją. Toks žmogus bedvasis, gali padaryti bet ką, kita vertus, tokiu poelgiu nori parodyti, kad yra jau nebe vaikas, o tikras vyras. Senis Vinculis - tarsi savotiškas muziejinis eksponatas, respublikinės reikšmės paminklas, kurio „titaniška dvasia“ žavisi praeities mylėtojai. Bet jis nėra tas dvasingas senolis, kuris būtų kaimo dvasinės gyvybės pagrindas. Jis prisitaikęs prie naujojo laiko aplinkybių, iš­gąsdintas šūvio viešai nesipiktina pienininko elgesiu, o pereina į „stipriųjų“ pusę. IDĖJOS Raginimas nesutrikti smurto akivaizdoje, nebūti pasyviems, kai blogis ima įsiviešpatauti, kaip priešintis, kai žmogaus vertybių skalė menksta. Žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meilė artimam, gerumas, užuojauta, gailestis, teisingumas, sąžinė. KŪRINIAI „AUTORIUS IEŠKO IŠEITIES“ ŽANRAS Novelė TEMATIKA Žmoniškumo ir smurto susidūrimas. Vasarą darbuodamiesi prie siloso duobės trys vyrai pažemina ketvirtą, o to įvykio liudytojas studentas bando apginti pažemintąjį. Deja, nesė­kmingai - jis per silpnas. PROBLEMATIKA „Ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?“ Kitaip tariant, ką daryti, kai nieko padaryti negali? VEIKĖJAI Trys „inkvizitoriai“: du traktorininkai - stambus, susigarankštijusiu sprandu ir mažutukas, mėgstantis muštis bei liesas kaip pagalys, bet geležinėmis rankomis vyras. Jų pusėje bruta­li jėga, nežmoniškumas. Auka - aukštasis baltakaklis, tylus, drovus. Studentas - pirmą kursą baigęs, išsaugojęs žmoniškumą, jautrus, negalįs taikstytis su smurtu. IDĖJOS Novelės herojus studentas mąsto: „Turiu tik vieną išeitį - užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą.“ Neapykantą - kaip emocinę potenciją, būtiną ateities kovai su tamsiu smurtu, orumo žeminimu už žmoniškumą, pareigą būti garbingam, sąžiningam sau ir kitiems. PASTABOS „Žmogus yra sukurtas šio pasaulio grožiui ir gerumui, jei jau ne pats tam gerumui daryti, tai bent suprasti, kad visa tai kažkas už tave jau yra padaręs.“ (Juozas Aputis) KŪRINIAI „VAKARĖJANT GRAŽIOS DOBILIENOS“ ŽANRAS Novelė TEMATIKA Vaiko išbandymo situacija (vyriškumo, brandos patikrinimas). Vaizduojamas žmogaus ir biurokratinės sistemos konfliktas, kuriame laimi dar labai jaunas, bet valingas veikėjas. Jis nuveža į ambulatoriją sergantį tėvą, priverčia medikus ištirti jį, gauna reikalingą pažymą ir iš valdininko išreikalauja jos patvirtinimo antspaudu. Vaikas susiduria ne tik su medici­nos įstaigos (ambulatorijos valdininkų) nejautrumu, bet ir su jam artimos bendruomenės pasipriešinimu. Jis supranta, kad niekas kitas be jo negali tėvo apginti nuo pasyvių biurokra­tų, žmonių abejingumo apskritai. Tai vaiko pergalė - jis jau yra žmogus, puikus žmogus. PROBLEMATIKA Abejingumas kitam, žmogaus nuolankumas, taikstymasis su „stipresniųjų valdžia“. VEIKĖJAI Vaikas, paveiktas sunkios jo šeimą užgulusios naštos ir atsakomybės, pasijunta suaugusiu ir perima tėvo naštą. Atsakinga, drąsi, atkakli, jautri, rūpestinga, brandi asmenybė. Berniuko dėdė, „nuolankus žmogus“, prisitaikantis prie jam palankių aplinkybių, nedrįs­tantis ginti savo požiūrio, pabūgsta pasipriešinti biurokratinei valdžiai ir geba tik ištarti sovietmečiui būdingą frazę „gerai, drauge...“. Valdininkas, aklas, nekantrus biurokratas, praradęs žmoniškumą, pykstantis, kai reikia imtis papildomo darbo, įpareigojamas „pakrutėt“. IDĖJOS Gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai yra savigarbos pagrindas ir asmenybės sėkmės garantas. Meilė, supratingumas, užuojauta silpnesniam - svarbios atramos harmoningų santykių raidai. LITERATŪRA APIE PAREIGĄ J. Radvanas, Radviliada; K. Donelaitis. Metai, A. Mickevičius. Odė jaunystei; Maironis. Poezija; J. Biliūno novelės; V. Krėvė. Skirgaila; V. Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly; S. Nėries lyrika; B. Sruoga. Dievų miškas. M. Katiliškis. Miškais ateina ruduo; Just. Marcinkevičius. Mažvydas-, J. Apučio novelės; M. Ivaškevičius. Madagaskaras ir kt. GALIMOS RAŠINIŲ TEMOS 1. Pareiga - tai meilė tam, ką pats sau įsakai (J. V. Gėtė) 2. Gyvenimas - malonumų indas, pripildytas kartaus parei­gos ir atsakomybės gėrimo (Just. Marcinkevičius) 3. Ar pritariate nuomonei, kad žmogaus gyvenime pareigų turi būti daugiau negu malonumų? 4. Sukurtas laisva asmenybe, žmogus pats atsakingas už tai, kuo savo gyvenimą paverčia (J. Grinius) 5. Gyvenimo kaip pareigos supratimas lietuvių literatūroje Temos Aspektai Problemos Ar pritariate nuomonei, kad žmogaus gyveni­me pareigų turi būti daugiau negu malonumų? Užkirsti kelią prievartai, me­lui, neapykantai turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga. Prisiimdamas pareigą tėvy­nei individas užtikrina jos, savo tautos, šalies kultūros tęstinumą ir gyvybingumą. Laimė ir moralinė pareiga yra neatskiriamai susijusios. Vartotojiškoje, hedonistinėje, susvetimėjusioje vi­suomenėje pirmiausia rūpinamasi savais interesais, nematomas šalia esantis - kenčiantis, vargstantis, kurį reikia užjausti, padėti jam. Pareiga tėvynei šiandienos pasaulyje, ko gera, ma­žiausiai domina vartotojišką būtybę, nes jos priori­tetai yra egoistiški. Šiuolaikinis individas, nevertinantis amžinųjų ver­tybių, gyvena paviršutiniškai, pagal principą „gyve­nimas – malonumas“, todėl moralinė pareiga jam nesuvokiama. Juozas Aputis – žymus antrosios XX a. pusės lietuvių novelistas, apysakų ir romanų autorius. Jo modernistiniams kūriniams būdinga užuominos, nutylėjimai, asociatyvumas. Žmogiškumas ir dvasingumas laikomos didžiausiomis šio rašytojo vertybės. Keliamas klausimas, kaip jas apsaugoti sunkiu pokario metu, kuris kartu yra ir autoriaus vaikystės laikas. Svarbiausi rašytojo kūrybos bruožai atsispindi novelėse „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ „Šunelis alksnio viršūnėje“, „Tik tik tik“, „Vieniša sodyba“... J.Apučio novelės žmonės mažai tėra išsaugoję žmogiškumo, jie jau nesugeba pajusti menkiausių smurto pasireiškimų, nenori brutaliai jėgai priešintis ar užkirsti kelio. Jie jau nėra tokie humaniški (arba jų humaniškumas prisnūdęs), jautrūs, sąžiningi, kokie buvo Jono Biliūno personažai. Ugdymo programoje rekomenduojama perskaityti šias noveles iš rinkinio „Keleivio novelės“: „Va­karėjant gražios dobilienos“, „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, „Įveikti save“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“, „Užšalusios skulptūrų akys“. Apučio veikėjas - amžinas žemės keleivis, apsėstas šventosios harmonijos ilgesio, bėgantis nuo praktinių stere­otipų, nebijantis žvelgti į lemties veidrodį, pasirodyti silpnas, kenčiantis ir abejojantis. Jam artimos egzistencialis­tinės filosofijos sąvokos: kaltė, laisvė, etinis pasirinkimas, stoicizmas. Drauge tampame ir trūkinėjančių žmonių ryšių liudytojais. „Keleivio novelėse“ jaučiamas naujųjų laikų žmogaus susmulkėjimas (novelės „Ratu palei eže­rus“ pasakotojas mąsto: „Esame suskilę kaip atomas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!