Autobiografija - vieno žmogaus istorija

Gimiau, užaugau, subrendau, tada mane, kaip ir daugelį suaugusiųjų, išsunkė didelėmis gyvenimo spaudimo staklėmis. Išties, man neitin pasisekė. Tada buvau priverstas atsistoti ir "viską pradėti iš pradžių" : nauja, jauna, išnaudotojiška meilė, alimentai senosios ir taip pat išnaudotojiškos meilės vaisiams. Nauji batai, nauji ratai...tik raukšlės kaktoje senos, vis senėja, auga, bujoja, nelyginant koks akacijų krūmas darže.
Taigi, kaip jau ir minėjau, pasikartosiu,- GIMIAU. Gimiau 1958 m. čiapat, už miško, ligoninėje, aptrupėjusiomis sienomis. Augau miške, kur kartais, gražiomis vasaros popietėmis, po lietaus dar augdavo grybai, o rytais- mėlynės. Kartu augo ir daugiau vaikų. Turėjau gerų draugų: jie tokie mažučiai, keistoki buvo. Turėjau šiaip draugų: kartais jie su manimi sveikindavosi, kartais nepastebėdavo, kažkada apmėtė akmenimis, bet tikriausiai todėl, kad nepažino. Turėjau pažįstamų, klasiokų, kaimynų, tolimų giminių ( juos atpažindavau iš rašysenos- jie atsiųsdavo atvirukų Kalėdų proga ), pažįstamų, giminių... Labai norėjau turėti šunį.
1972m. gegužę tapau liaudies priešu, "vakarietiškojo jaunimo mėgdžiotoju". Gegužės 17-tą dieną man buvo liepta "susitvarkyti"- nusikirpti pusilgius plaukus. Viduje džiūgavau: "Jie mano, kad aš išskirtinis!". Nusikirpau. Didelio skirtumo nepastebėjau.
Baigiau vienuoliktus metus mėlynos, plonos vilnos gabalo trynimu į ankštą suolą, kai su klasiokais, mirtinai nusitašęs braškių užpiltinės, supratau: SUAUGAU. Tada, pamenu, pabudau beveik namie, ant blizgančios sagos pūpsojo išsišiepęs šliužas, batu šliaužė sraigė, drabužiai buvo drėgni nuo rasos. Grįžęs namo, įvirtau į lovą ir niekas neliepė nusirengti, niekas nekėlė. Tada maniau, kad jie jau laiko mane vyru... Atsikėliau tik kitą dieną. Buvo 1976 m. birželio 12-osios popietė.
Po trijų metų "besaikio" mokslų krimtimo Stepo Žuko dailės technikume pradėjau dirbti Jiesios porceliano gamykloje darbų meistru. Keista silpnumo akimirka darbo vietoje nulėmė tolimesnį mano gyvenimą: Astos ( ji- mano pirmoji didžiausių gyvenimo klaidų- na, ir AČIŪ jai už tai! ) akys buvo mėlynesnės nei kitų mėlynakių, o plaukai tamsesni nei kitų tamsiaplaukų. Taip mes ir gyvenom bendrabutyje su dar daugybe tokių silpnų vyrukų ir mėlynakių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!