Pačios raiškiausios per Pietų ir Rytų Lietuvą lanku nusitęsusios vaizdingo Baltijos kalvyno vietos yra šalies rytuose, Aukštaičių aukštumoje. O per trisdešimt tūkstančių hektarų plotas, išraižytas kalvagūbrių ir upių slėnių, dunksančių girių ir mėlynų ežerų, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui.
Iš baltų senovės miškai ir giraitės, upės ir ežerai atsinešė savo skambius ir paslaptingus vardus. Kadaise šie plotai priklausė istorinei Nalšios žemei, minėtai XIII amžiaus raštuose. Bet tik Ginučių, Piliakalnio ir Puziniškio piliakalniai bei senieji pilkapynai gali priminti tuos gilios praeities laikus.
Du trečdalius parko ploto dengiantys miškai sudaro gana vientisą girią, nusitęsusią iš pietų į šiaurę daugiau kaip 30 kilometrų. Beveik šeštadalį parko ploto užima ežerai, todėl neretai išgirsti ir Ežerų parko pavadinimą.
Ežerų, sudarančių keblius vandens labirintus ar tyvuliuojančių atskirai, yra daugiau kaip šimtas. Prie didžiųjų ežerų vėrinių – daugiau atvirų erdvių. Parke vilnija per 700 hektarų ploto Dringio ežeras, turintis penkias salas, šiauriniame parko pakraštyje tarp aukštų krantų tįso giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras. Per 400 hektarų ploto baluošo ežeras turi septynias salas. Ilgasalėje, kaip Ežerų parko simbolis, raibuliuoja beveik 18 metrų gylio natūralios kilmės ežerėlis, iš kurio į Baluošą teka upelis.
Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Pusantro dešimtmečio jis buvo vienintelis šalies nacionalinis parkas. Parko įkūrimą lėmė ne tik nenualinta gamta, reljefo ir hidrografinio tinklo, augmenijos, gyvunijos bei etnokultūrinių vertybių vienybė. Geri plentai, patogus susisiekimas geležinkeliu į patrauklias vietas nuo seno viliojo tūkstančius ratuotų ir pėsčių poilsiautojų, atkaklių vandens turistų, grybautojų ir uogautojų. Norint išsaugoti gamtą ir nemažinti lankytojų skaičiaus, keliauninkų srautą teko reguliuoti. Buvo sudarytos palankesnės poilsiavimo sąlygos, atsirado galimybė labiau atskleisti apylinkių grožį ir vertę, puoselėti ir gaivinti tradicinius verslus. Kartu parkas pamažu tampa gamtos saugojimo mokykla.
Ežerų pakrantėse, miškuose ir plačiose tarpumiškėse prie žemės priaugę daugiau kaip aštuoniasdešimt įvairaus likimo, amžiaus ir dydžio gyvenviečių. Žmonės čia kūrėsi jau prieš Kristų, bet tik pirmaisiais amžiais po Kristaus apylinkės tapo plačiai apgyvendintos....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!