Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra

Rašinys

Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?

Pirmasis Prancūzijos imperatorius - Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: „Galva be atminties – tai kaip tvirtovė be įgulos”. Ši citata mums pasako, kad žmogus be atminties, tai tik tuščias apvalkalas. Žmogui atmintis yra ypač svarbi, nes joje slypi to asmens laimingiausi momentai ir baisiausi nuopoliai. Taip pat atmintyje slypi žmogaus ryšys su artimaisiais, kurių jau nebėra šioje žemėje. Daugeliui individų, atmintis, tai stiprybės šaltinis, gidas, padedantis išvengti klaidų, kurias žmogus buvo padaręs seniau. Taigi kyla klausimas: kas yra atmintis ir kodėl joje slypi tai, ko jau seniai nebėra?

Atmintis, tai žmogaus atrama. Atmintyje slypi tokie gyvenimo momentai, kuriuos žmogus brangina, nori patirti dar kartą. Dažniausiai prisiminimai iš vaikystės yra patys brangiausi: motinos šilti apkabinimai, pirmo draugo susiradimas bei pirmosios meilės patyrimas. Manau, kad šie prisiminimai yra labai svarbūs ypač šiomis sunkiomis dienomis. Žinoma reikia suprasti, kad atmintis saugo ir be galo skaudžius prisiminimus, kurių žmogus negali užmiršti. Tokius kaip: artimo praradimas, šeimos subyrėjimas, įvairūs konfliktai. Apie stiprybės, paramos ieškojimą prisiminimuose bei didžiausius žmogaus nuopolius buvo rašoma XXa. lietuvių išeivijos rašytojo, prozininko, dramaturgo Antano Škėmos kūryboje. Romano „Balta drobulė” pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – humanistinė, ironiška asmenybė. Daugeliui iš mūsų, vaikystė, tai buvo laimės, džiaugsmo kupinas laikotarpis, tačiau Antano Garšvos vaikystė nebuvo rožėmis klota: ji buvo kupina sunkių išbandymų, nuoskaudų. Būdamas jaunas, jis turėjo ištverti tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, rusų ir vokiečių okupacijas. Skirtingai kaip mes, Garšva neturi šiltų vaikystės prisiminimų paramos. Garšvai nepavyksta rasti savo vietos pasaulyje, todėl jis mano, kad vienintelė išeitis – susinaikinti. Pasaulio absurdiškumas, artėjanti mirtis yra būtent tai, kas pastumia jį beprotybės link. Vienintelė parama - Elena: „ Aš myliu ją – Eleną”, jos grožis, jos švelnus balsas, tai žiburys apšviečiantis prarają. Šiuos šiltus prisiminimus Garšva naudoja, kad pabėgtų nuo žiaurios tikrovės. Šis romanas parodo, kokią stiprią paramą gali suteikti šilti prisiminimai bei kokia galia slypi meilėje. Vadinasi galiu teigti, kad šilti prisiminimai suteikia žmogui labai reikalingą paramą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!