Atmintis ir užmirštumas

Yra trys dalykai, kuriuos aš visada pamirštu. Vardai, veidai ir.. trečias, kurio neprisimenu.
Atmintis - vienas iš psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiame save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryšyje su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Tai sudėtingos struktūros veiksmas, kurio metu sugebama įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka surinktą informaciją. Atmintis užima ypatingą vietą asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Be atminties kiekvienas pojūtis būtų naujas ir žmogus negalėtų orientuotis tikrovėje, vaizduotė neturėtų iš ko kurti naujų vaizdinių. Nebūtų ir asmenybės „aš" su pastoviais motyvais ir nuostatomis.
Yra keletas hipotezių apie atminties mechanizmo esmę. Jau V a. prieš Kristų Platonas aiškino, kad atminties deivė Mnemozina į kiekvieno žmogaus sielą įdeda kažką panašaus į vaško lenteles, kuriose įsispaudžia matyti, girdėti ar paties sugalvoti įspūdžiai.
XIX a. gyvenęs R. Semonas pateikė panašų aiškinimą, teigdamas, kad išorinis pasaulis smegenų žievės ląstelėse užfiksuoja specialiais antspaudais – engramomis.
nervinių ląstelių dydžio ir formos pasikeitimai, nervinių skaidulų skaičiaus padidėjimas.
1920 metais, Bergeriui atradus smegenų elektrinio aktyvumo reiškinius, atsirado elektrinio atsiminimo teorija, teigianti, kad informacija, atėjusi į smegenis, patenka į elektrinių grandinių sistemą, kurioje elektros srovės forma gali ilgiau ar trumpiau egzistuoti.
Maždaug tuo pačiu metu I. Pavlovas atminties fiziologinius pagrindus mėgino aiškinti laikinų ryšių teorija, sukurta tyrinėjant šunų sąlyginių refleksų susidarymą. Teorija teigia, kad įsimenant susidaro laikini nerviniai ryšiai tarp atskirų smegenų žievės sričių, o atminties mechanizmą imta vaizduoti kaip sudėtingą tokių ryšių sistemą. I. Pavlovas aiškino, kad atminties mechanizmas fiziologiniu požiūriu yra laikini nerviniai ryšiai.
Tiek elektrinė, tiek I. Pavlovo teorijos pasirodė klaidingos po 1940 metais anglų fiziologo K. Lešlio atliktų kačių smegenų operacijų. Po operacijų paaiškėjo, kad ryšių sistemos žievėje nėra atminties mechanizmų.
Šiuolaikinė atminties biologinė teorija, kurios pradininkas buvo H. Hydenas, teigia, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai nervinių ląstelių ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais nervinėse ląstelėse, o kai tie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus - medžiaga užfiksuojama...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!