Asmens teisių apsauga vykdymo procese

ĮVADAS Temos aktualumas ir problematika. Vykdymo procesas turi didelę reikšmę ginant tiek piliečių, tiek juridinių asmenų teises. Vienas iš vykdymo proceso uždavinių – subalansuoti išieškotojo ir skolininko teisių apsaugą. Naujajame (2003) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (CPK) padaryta nemažai vykdymo proceso pakeitimų, kurie leidžia subalansuoti išieškotojo ir skolininko teises. Tačiau žiniasklaidoje vis dar išgirstama atsiliepimų, kad pasitaiko problemų ginant asmenų teises vykdymo procese. Vykdymo proceso praktikoje susiduriama su problema užtikrinti išieškotojo ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą, nors įstatymiškai nė vienai iš šalių nėra suteikto pagrįsto pranašumo. Mokslinėje teisinėje literatūroje išskiriami tokie teisių gynimo būdai: teismo sprendimų nukreipimas vykdyti skubiai, skundų dėl antstolio procesinių veiksmų nagrinėjimas, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų ieškinių nagrinėjimas ieškininės teisenos tvarka ir atgręžtinis sprendimo vykdymas. Tačiau kai kuriuos minėtus institutus skiria vykdomojo dokumento įvykdymo faktas. Vykdymo proceso dalyvis antstolio veiksmus gali apskųsti tik tuomet, jeigu vykdomasis dokumentas dar nėra įvykdytas. Priešingu atveju antstolio veiksmai ne skundžiami, o ginčijami specialia tvarka, kuri yra nustatyta vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose. Tokio pobūdžio antstolio veiksmų nagrinėjimas ypatingos teisenos tvarka įtvirtintas naujajame CPK. Pastaraisiais metais gana problemiškas tapo vienas iš vykdymo proceso veiksmų – skolininko turto realizavimas, kuriuo ribojamos konstitucinės asmens nuosavybės teisės, užtikrinant kito asmens, t. y. išieškotojo, teisėtų interesų gynimą. Nors naujasis CPK įtvirtino daug naujovių, kurios leidžia skolininko turtą realizuoti efektyviau, tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, problemiškiausia turto realizavimo forma – jo pardavimas iš varžytynių. Praktikoje daug neaiškumų sukelia kai kurie probleminiai varžytynių teisinio reglamentavimo aspektai, kadangi tam tikri asmenys arba jų grupės, siekiantys savo tikslų, neretai pasinaudoja varžytynių teisinio reglamentavimo spragomis šio proceso skaidrumo atžvilgiu. Nemažai spragų vykdymo procese atsiskleidė bei iškilo praktinio taikymo problemų nuo 2013 metų įsigaliojusiose elektroninėse varžytynėse, o taip pat neaiškumų į vykdymo procesą įnešė tais pačiais metais įsigaliojęs Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas. Reikia pažymėti, jog nemokumo santykiai pasižymi poreikiu užtikrinti kreditorių, skolininkų ir valstybės interesų balansą itin jautriose situacijose. Neabejotina, jog teisiniai santykiai, susiję su fizinių asmenų nemokumo problemomis, turi būti skaidrūs, procedūros turi vykti sparčiai, o jų rezultatas nuspėjamas. Tačiau kyla daugybė klausimų: kokius neigiamus aspektus vykdymo procese galima įžvelgti elektroninėse varžytynėse; ar aiškios yra fizinių asmenų bankroto galimybės, ar Lietuva tinkamai pasiruošė įstatymo įsigaliojimui, ar įvertintas poveikis civilinei apyvartai, vykdymo procesui, ar numatyti tinkami saugikliai galimam piktnaudžiavimui, ir kokių techninių / organizacinių nepatogumų patiria su fizinių asmenų bankroto procesu susiję asmenys, pvz., antstoliai, bankroto administratoriai, skolininkas, ir ar aiškios šalutinės rizikos? Praktines problemas šiais klausimais padėjo atskleisti atliktas empirinis tyrimas. Iki naujojo CPK priėmimo vykdymo proceso problemos nebuvo plačiai nagrinėtos. Kai kurie Lietuvos mokslininkai tyrė tam tikras vykdymo proceso sritis. Plačiausiai vykdymo procesą ir su juo susijusias problemas savo moksliniuose darbuose nagrinėjo dr. V. Višinskis (1999, 2002, 2004, 2005, 2006). Juose buvo analizuojama vykdymo proceso bei teismų praktika ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir kitose užsienio valstybėse, nagrinėjami šių šalių įstatymai, reglamentuojantys vykdymo procesą. Į šio autoriaus pateiktas išvadas buvo atsižvelgta priimant naująjį CPK ir reformuojant vykdymo procesą. Civilinio proceso reformą Europos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje, nagrinėjo M. Žolynas (2005), teismo vaidmenį vykdymo procese daktaro disertacijoje analizavo E. Stauskienė (2006). Teismo funkcijas vykdymo procese savo moksliniuose darbuose yra nagrinėjęs rusų autorius D. Malešinas (2005, 2006). Teismo ir kitų institucijų sprendimų vykdymą plačiai savo knygoje išdėstė R. Kalverš (2002), civilinių teisių gynimą plačiau nagrinėjo daktaro disertacijoje S.Cirtautienė (2007). Vykdymo išlaidas moksliniuose straipsniuose nagrinėjo dr. R. Simaitis (2006). Keletas klausimų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu vykdymo procese, plačiau nagrinėta teisininko I. Šulco moksliniame straipsnyje (2006). Ieškovo ir atsakovo teisės bei antstolio teisinės kontrolės aspektai vykdymo procese analizuoti keleto magistrantų darbuose: L.Martinkutės (2006), A.Kvaraciejienės (2007), D.Rancevo (2009), T.Pukšmio (2013), tačiau reikia pastebėti, kad tai yra tik fragmentiški bandymai atskleisti problemas, susijusias su asmens teisių apsauga vykdymo procese. Pavyzdžiui, vadovaujantis proporcingumo bei šalių lygiateisiškumo principais, įstatymai numato atitinkamas priemones, kuriomis gindamas savo teises bei teisėtus interesus gali pasinaudoti skolininkas. Tačiau šie aspektai vėlgi kai kuriuose magistrantų darbuose labai paviršutiniškai nagrinėjami, neatskleidžiamos probleminės šių principų taikymo pusės. Kadangi darbo autorius yra rašęs bakalauro baigiamąjį darbą panašia tema, todėl, atsižvelgiant į tai, šiame moksliniame darbe bandoma plačiau apžvelgti vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teises, jų gynimo būdus, giliau išnagrinėti su tuo susijusias problemas. Tyrimo objektu pasirinkta asmens teisių apsauga vykdymo procese. Norint plačiau ištirti tyrimo objektą, tyrimo dalyku pasirinktos civilinės teisės normos, reguliuojančios ieškovo ir skolininko teisių apsaugą, civilinių bylų teismų praktika, mokslinė teisinė literatūra nagrinėjama tema bei antstolių, advokatų, kitų teisininkų nuomonės dėl atsirandančių asmens teisių pažeidimo problemų vykdymo procese. Darbo objektas – vykdymo procese pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Darbo tikslas – nustatyti iškylančias asmens teisių pažeidimo problemas vykdymo procese ir numatyti galimus jų sprendimo būdus. Tikslo įgyvendinimui numatyti uždaviniai: 1. Atskleisti vykdymo proceso esmę ir jame dalyvaujančių asmenų teises. 2. Išanalizuoti vykdymo proceso dalyvių teisių gynimo būdus. 3. Remiantis vykdymo procesą reglamentuojančiais teisės aktais ir tyrime dalyvaujančių teisininkų bei antstolių nuomonėmis, atskleisti praktikoje iškylančias asmens teisių apsaugos problemas, rasti galimus jų sprendimo būdus. Siekiant įgyvendinti iškeltus uždavinius, darbe naudoti tokie tyrimo būdai: 1. Sisteminės analizės metodas. Analizuotos teisės normos (konstitucinės, tarptautinės teisės), susijusios su vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisėmis. 2. Loginės analizės metodas, kuris padėjo atskleisti vykdymo proceso reglamentavimo problemas ir identifikuoti įstatymo spragas. 3. Empirinis tyrimas. Remiantis empirinio tyrimo duomenų analize, kritiškai įvertintos praktinės asmens teisių apsaugos problemos vykdymo procese. Šis metodas padėjo formuluoti išvadas, siūlyti preliminarias probleminių klausimų sprendimo galimybes. Darbo struktūra ir tyrimo rezultatų taikymo sritys. Teorinėje darbo dalyje atskleidžiama vykdymo proceso esmė, apžvelgiami ir analizuojami veiksniai, įtakojantys vykdymo proceso eigą ir jo dalyvius, analizuojamos vykdymo proceso dalyvių teisės ir jų apsaugos galimybės. Antroje darbo dalyje analizuojami ir apibendrinami empirinio tyrimo rezultatai, pateikiamos išvados ir siūlymai. Atlikto tyrimo rezultatai yra vertingi studentams, būsimiems teisininkams, naudinga sužinoti, kodėl būtina įvertinti asmens teisių apsaugos problemų kilimo tikimybę vykdymo procese. Aktualu tęsti mokslinius tyrimus šia tema, siekiant kuo geriau išanalizuoti ją įvairiais aspektais. Išsami vykdymo proceso teisinio reglamentavimo analizė, praktinių problemų atskleidimas padėtų išvengti galimų vykdymo proceso dalyvių klaidų ir nuostolių, užkirsti kelią asmens teisių pažeidimams. Pagrindinės sąvokos naudojamos darbe: Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas1. Išieškotojas – asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas2. Skolininkas – asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo3. Vykdymo proceso šalys: išieškotojas ir skolininkas4. 1. TEORINIAI VYKDYMO PROCESO ASPEKTAI 1.1. Vykdymo proceso esmė ir jo teisinis reglamentavimas Vykdymo procesas – svarbi grandis žmogaus teisių apsaugos sistemoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais5 vykdymo procesas pripažįstamas integralia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalimi. Šiuo metu kyla daug diskusijų dėl to, kokią vietą vykdymo procesas užima teisės sistemoje. Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriamos trys nuomonių grupės (žr. 1 pav.). 1 pav. Teisinė vykdymo proceso prigimtis Šaltinis: sudaryta remiantis Stauskienė J., Višinskis V., 2008.6 Įvairios valstybės laikosi skirtingų nuomonių dėl teisinės vykdymo proceso prigimties. Pavyzdžiui, Švedijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje, Austrijoje, Suomijoje, Norvegijoje priverstinį sprendimų vykdymą reglamentuoja konkretūs įstatymai, tokiu būdu vykdymą išskiriant į savarankišką teisės šaką. Tuo tarpu Rusijoje, Ukrainoje, Suomijoje teismo sprendimų vykdymas yra administracinės teisės dalis. Tačiau daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, vykdymo procesas reglamentuojamas civilinio proceso teisės normomis. Vykdymui reguliuoti yra skirti Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Graikijos, Japonijos ir kitų šalių civilinio proceso kodeksų skyriai ir knygos.7 Teismo sprendimų vykdymo pripažinimas civilinio proceso baigiamąja dalimi atspindi vadinamąjį tradicinį teisinės vykdymo proceso prigimties požiūrį. ,,Šios teorijos esmę išreiškia vykdymo proceso, kaip savarankiškos civilinio proceso stadijos, reguliuojamos civilinio proceso normomis, apibūdinimas. Jos metu ieškovas pradeda valdyti jam teismo sprendimu priteistą turtą arba įvykdomi kiti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluoti paliepimai.“ 8 Tačiau 1999 m. įvykdžius antstolių institucinę reformą ir nuo 2003 m. Lietuvoje pagrindines teismo sprendimų vykdymo funkcijas perdavus privatiems antstoliams, kilo nemažai klausimų dėl vykdymo proceso vietos teisės sistemoje pasikeitimo. Abejonės dėl teismo sprendimų vykdymo vietos civilinio proceso teisės sistemoje grindžiamos tuo, kad įvykdžius institucinę antstolių reformą teismas nebėra vykdymo proceso subjektas, antstoliai nepavaldūs tiesiogiai teismui ir vadinasi jie nebe teismo antstoliais. Tačiau anot E. Stauskienės ir V. Višinskio9, tai, kas ir kaip vykdo priimtą teismo sprendimą, dar nenulemia vykdymo proceso vietos pasikeitimo civilinio proceso teisės sistemoje. Teismas toliau dalyvauja sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus vykdymo procese: išduoda vykdomuosius raštus, vykdo antstolio procesinės veiklos kontrolę, sprendžia antstolių nušalinimo klausimus ir pan. Jau minėtos vykdymo proceso, kaip civilinio proceso stadijos, arba jo dalies, teisinės prigimties teorijos, išskiriama ir kita teorija, vykdymo procesą laikanti savarankiška teisės šaka.10 Taigi, daugelis Lietuvos autorių laikosi nuomonės, jog vykdymo procesas yra civilinio proceso stadija. „Vykdymo procesą esant baigiamąja civilinio proceso stadija patvirtina ir civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodo, principų ir tikslų tiek civiliniame procese, tiek baigiamojoje jo stadijoje – vykdymo procese vienovė.“ – teigia dr. E. Stauskienė11. Taip pat ir procesualistų nuomone, vykdymo procesas yra neatskiriama civilinio proceso dalis – tik įgyvendinus teismo sprendimą įgyvendinama pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynyba.12 Reikėtų paminėti, jog taip pat ir Aukščiausias Teismas civilinėje byloje V. Nižegorodavas ir antstolis A. Zinkevičius yra pabrėžęs, kad ,,teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius sprendimo padarinius.“13 Šios teorijos esmę išreiškia vykdymo proceso, kaip savarankiškos civilinio proceso stadijos, reguliuojamos civilinio proceso normomis, apibūdinimas. Jos metu ieškovas pradeda valdyti jam teismo sprendimu priteistą turtą arba įvykdomi kiti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluoti paliepimai.14 Būtent ši doktrina šiuo metu vyrauja Lietuvoje: vykdymo procesui taikomos LR CPK nuostatos. Vykdymo procesas yra neatskiriama civilinio proceso dalis – tik įgyvendinus teismo sprendimą, įgyvendinama ir pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynyba.15 Galima teigti, jog kartu vykdymo procesas yra ir teisingumo vykdymo dalis. Šiai nuomonei pritaria V.Višinskis16, teigiantis, jog ,,vykdymo procesas, būdamas teisingumo vykdymo pabaiga, yra teisingumo vykdymo dalis, nes tuo metu antstolis realizuoja teisingumą konkrečioje byloje ir užtikrina, kad valstybės nustatytas ginčo sprendimo būdas būtų realiai pritaikytas bei realizuotas konkrečiame gyvenime.“ Vykdymo proceso teisės savarankiškumą siekiama pabrėžti nurodant jos reguliavimo metodo ypatumus. Šios koncepcijos šalininkų nuomone, vykdymo procese vyrauja mišrus – dispozityvus imperatyvus metodas, su aiškia imperatyvaus metodo persvara. Tačiau ir pačiam civiliniam procesui būdingas mišrus metodas, kuris atskirose proceso stadijose pasireiškia įvairiai.17 Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais18 vykdymo procesas pripažįstamas integralia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalimi. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje yra sakoma, kad sprendimo vykdymas yra neatskiriama pagrindinės žmogaus teisės į nešališką teismo procesą per kiek įmanoma trumpiausią laiką dalis. Ir nors Europos Sąjungos teisėje iš esmės nėra bendrų privalomų nuostatų dėl teismų sprendimų vykdymo, šiuo atžvilgiu 2001 m. vykusios Europos teisingumo ministrų 24-osios konferencijos metu buvo priimta Rezoliucija Nr. 3 „Dėl bendros pozicijos ir priemonių siekiant veiksmingo teismų sprendimų vykdymo“, kurioje sakoma, kad tinkamas, veiksmingas ir efektyvus teismo sprendimų vykdymas yra be galo svarbus valstybėms, kurios siekia sukurti, įgyvendinti ir tobulinti stiprią ir gerbiamą teismų sistemą.19 Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje20 yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Pagal šį straipsnį „įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“21. Vykdymo proceso metu įgyvendinami teismo sprendimai, t. y. atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Atsakovui, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti valstybės prievartą. Teisinės prievartos taikymas yra valstybės monopolis. Tik valstybė leidžia teisės normas ir taiko jose įtvirtintas sankcijas.22 Teismo sprendimų vykdymo sistema tiesiogiai veikia investicinius procesus, kreditavimo, bankroto teisinius santykius, todėl galima teigti, kad vykdymo procesas – viena iš dinamiškiausių civilinio proceso stadijų. Vykdymo procesas – svarbi grandis žmogaus teisių apsaugos sistemoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais vykdymo procesas pripažįstamas integralia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalimi. Nors vykdymo procese nekuriamos materialinės vertybės, jo metu paimamas skolininko turtas, realizuojamas ir gauti pinigai panaudojami skoloms grąžinti23, tačiau šio proceso metu įvykdomas valstybės vardu priimtas teismo sprendimas, išieškoma teismo ar kito kompetentingo subjekto nuspręsta išieškoti suma. Teismas išspręsdamas ginčą priima sprendimą. Praktinė šio sprendimo išraiškos forma vykdymo procese – teismo išduodamas vykdomasis dokumentas24. Procesinė sprendimų realizavimo forma – tai priverstinis teismo sprendime nurodytų veiksmų atlikimas. Todėl tik tais atvejais, kai teismo sprendimas įgyvendinamas priverstinai, teisinius santykius reglamentuoja CPK Vykdymo proceso normos. Įgyvendinant sprendimus kitomis sprendimų realizavimo formomis Vykdymo proceso normos netaikomos. Vykdymo procesui didelę reikšmę turi teisės aktai, kurie įvirtina nuostatą, jog CPK nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje gali būti priverstinai vykdomi be pripažinimo procedūros ES institucijų sprendimai. Vienas iš vykdymo proceso harmonizavimo būdų tarp valstybių yra bendrų teisės aktų sukūrimas. Tačiau reikia pažymėti, jog vieningo visuotinai taikytino tarptautinio teisės akto sprendimų vykdymo srityje nėra. Pasak Gumuliauskienės L., Višinskio V.25, apie vykdymo proceso, unifikavimą europiniu lygiu galima kalbėti tik nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo. Teisinį pagrindą visiems Europos Sąjungos institucijų veiksmams civilinio proceso srityje suteikia Europos Bendrijų sutarties 65 straipsnio c punktas, numatantis, kad priemonės teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusių civilinių bylų srityje aprėpia ir šalinimą kliūčių, trukdančių gerai veikti civiliniam procesui ir, jei reikia, civilinio proceso normų suderinamumo skatinimą valstybėse narėse. Teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose normos Europos Sąjungos erdvėje grindžiamos atskirų valstybių narių teismų sistemų ir jų sprendimų vienodos vertės ir statuso principu. Vienodų normų taikymo šioje srityje svarba yra akivaizdi: jeigu kiekviena valstybė atskirai spręstų, kokia teisė turi būti taikoma pavieniams tarptautiniams teisiniams santykiams ir kokie kitų valstybių narių sprendimai turi būti pripažįstami, piliečiams ir įmonėms trūktų teisinio aiškumo dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės. Tačiau kartu reikia pažymėti, kad Europos Bendrijos neturi kompetencijos reglamentuoti grynai nacionalinio pobūdžio procedūrų, o gali vienodinti valstybių narių teisės normas tik vadinamosiose bylose su užsienio elementu. Atsižvelgiant į lex fori principo, reiškiančio, kad bylos nagrinėjamos pagal teismo vietoje galiojančią teisę, absoliutų taikymą vykdymo procese, nei Europos Sąjungos teisėje, nei tarptautinėje teisėje nėra privalomo pobūdžio teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą. Tiek tarptautinėje teisėje, tiek Europos Sąjungos teisėje tik formuluojamos rekomendacijos valstybėms, kokia linkme reformuoti ir tobulinti nacionalines vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas. Pvz., Ministrų komiteto rekomendacijoje „Dėl teismo sprendimų vykdymo“26 valstybių narių vyriausybėms be kita ko, rekomenduota palengvinti veiksmingą ir ekonomiškai rentabilų teismo sprendimų bei kitų teisminių ar neteisminių vykdytinų dokumentų vykdymą. Sutinkamai su L. Gumuliauskiene, tam, kad teismo sprendimų vykdymo procedūra būtų kiek galima veiksmingesnė ir efektyvesnė, vykdymo proceso šalys turėtų būti įpareigotos tinkamai bendradarbiauti vykdymo proceso metu, o kartu valstybės turėtų sukurti mechanizmą, užkertantį kelią piktnaudžiavimui vykdymo procesu iš bet kurios šalies pusės. Rekomendacijoje taip pat nurodoma, kad teismo sprendimų vykdymo procedūra turėtų būti aiškiai apibrėžta ir lengvai įgyvendinama, turėtų būti aiškiai nustatytos atsakovų (skolininkų), ieškovų (kreditorių) ir trečiųjų asmenų teisės ir pareigos bei turėtų numatyti efektyviausią ir tinkamiausią dokumentų įteikimo būdą vykdymo procese (pvz., antstolio atliekamas įteikimas, įteikimas elektroninėmis priemonėmis, paštu). Be to, Europos Tarybos Ministrų komitetas valstybių narių vyriausybėms rekomendavo, kad skolininko turto krata ir poėmis būtų atliekamas kaip galima veiksmingiau bei turėtų būti įmanoma greitai ir efektyviai surinkti būtiną informaciją apie skolininko turtą, užtikrinant prieigą prie registruose ar kituose šaltiniuose saugomos informacijos, o skolininko turtas turėtų būti parduodamas nedelsiant, siekiant gauti didžiausią rinkos vertę ir vengiant brangiai kainuojančio nuvertėjimo. Tuo tarpu antstoliai, bendradarbiaudami su bylos šalimis, privalo būti nešališki, o antstolių profesijos atstovai turi turėti galimybę tikrinti kitų antstolių veiksmus. Toks antstolių veiklos monitoringas gali apimti ir teismo vykdomos kontrolės galimybę.27 Pagal CPK 583 straipsnio 1 dalį, vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą”28, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo29 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, įgaliojo Teisingumo ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti sprendimų vykdymo instrukciją. Ši instrukcija suderinta su Finansų ministru ir patvirtinta Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“30. Esminę reikšmę vykdymo procesui turi Instrukcijos nuostatos, reglamentuojančios vykdymo išlaidų dydį. Galima teigti, kad tiek vykdymo procesui, tiek civiliniam procesui būdinga tam tikrų tikslų, principų bei kai kurių institutų (nušalinimo, taikos sutarties ir pan.) vienovė. Kaip teigia E. Stauskienė, „vykdymo proceso, kaip civilinės bylos tęsinio arba civilinio proceso stadijos, koncepcijai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimuose bei sprendimuose“31 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas32 reglamentuoja vykdomųjų dokumentų užbaigimo vykdyti pagal 1964 metų Civilinio proceso kodeksą ir pradėjimo vykdyti pagal 2002 metų redakcijos Civilinio proceso kodeksą tvarką. Šis įstatymas svarbus tuo, kad jame įtvirtinta nuostata, jog institucijos ar įstaigos, pagal įstatymus ar kitus teisės aktus turėjusios teisę priimti sprendimus, kurie iki CPK įsigaliojimo buvo laikomi vykdomaisiais dokumentais, ir toliau turi teisę išduoti šiuos vykdomuosius dokumentus. Kaip teigia E. Stauskienė,33 „vykdymo procesas yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso dalis, todėl šis kodeksas – tai pagrindinis vykdymo procesą reglamentuojantis teisės aktas Lietuvoje“. Tačiau vykdymo procesui svarbūs ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai ir normos, kuriais vadovaujamasi sprendžiant įvairius materialinius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas34 nustato Vykdomųjų raštų, išduotų pagal administracinių teismų sprendimus, vykdymo tvarkos ypatumus. Lietuvos Respublikos darbo kodekse35 taip pat yra nuostatų, kurios tiesiogiai taikomos vykdymo procese. Pagal Darbo kodekso 292 straipsnį darbo ginčų komisijos sprendimas įrašomas į darbo ginčų komisijos protokolą, kurio nuorašas yra vykdomasis dokumentas. Darbo kodekse įtvirtintos reikšmingos vykdymo procesui normos dėl išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio dydžio ir tvarkos. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas36, reglamentuodamas materialinius civilinius teisinius santykius tiesiogiai įtakoja vykdymo procesą. Remiantis Civilinio kodekso normomis, nustatoma turto nuosavybė, jos teisinis statusas, atidalinimo iš bendrosios nuosavybės tvarka bei kt. Be to, civiliniame kodekse yra teisės normų, tiesiogiai reguliuojančių Vykdymo procesą, pavyzdžiui, taikos sutarties, kaip vykdytino dokumento, sankcijų, jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, taikymo tvarka ir kt. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas37 nustato nutarimo dėl baudos paskyrimo administracinio teisės pažeidimo byloje pateikimo priverstiniam vykdymui sąlygas ir tvarką. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas38 nustato vykdomųjų raštų, pagal nacionalinių arbitražų sprendimus, išdavimo tvarką, o taip pat užsienio komercinių arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką. Komercinio arbitražo įstatymas reguliuoja arbitražo kompetencijos bei pagrindinius bylų nagrinėjimo tvarkos klausimus. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas39 nustato pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme bei bankroto bylos iškėlimo skolininkui teisines procedūras prieš bankrutuojantį skolininką pradėtam vykdymo procesui. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymas40 reglamentuoja turto arešto registracijos bei arešto panaikinimo tvarką. Turto arešto aktų registracijos tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas101 Nr. 314 „Dėl Turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas112 nustato antstolio teises ir pareigas vykdant kriminalines bausmes: baudos išieškojimą, juridinio asmens veiklos apribojimo ir juridinio asmens likvidavimo vykdymą ir kt. Kadangi teismo sprendimą vykdantis antstolis yra pagrindinis vykdymo proceso teisinių santykių subjektas, todėl antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai reikšmingi ir vykdymo procesui. Antstolių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas43 bei Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas44. Šių įstatymų procesinė reikšmė pasireiškia tuo, kad juose nustatytos antstolio padėjėjo procesinės teisės, detalizuota antstolio teisė gauti informaciją vykdymo procese, įtvirtintas antstolio reikalavimų privalomumas vykdant teismo sprendimus. Antstolių institucinės sistemos veiklos teisinį reglamentavimą detalizuoja Teisingumo ministro įsakymu45 patvirtinti aktai. Antstolių savivaldą, be kitų teisės aktų, reglamentuoja Antstolių rūmų įstatai, o antstolių etiką – Antstolių profesinės etikos kodeksas46. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai atsižvelgiant į jų vaidmenį civiliniame procese skirstomi į: a) vykdančius teisingumą ir užtikrinančius teismo sprendimų įgyvendinimą; b) proceso dalyvius (tai byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai).47 Pirmajai grupei priskiriami teismas, antstolis, teismo tarnautojas ir kiti subjektai, vykdantys teisingumą ir užtikrinantys teisingumo vykdymo akto – priimto teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo – įgyvendinimą. Kadangi vykdymo procesas yra sudėtinė savarankiška, baigiamoji civilinio proceso stadija, todėl vykdymo proceso dalyviai, plačiąja prasme, gali būti suprantami kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai. Vykdymo proceso subjektai – tai fiziniai ar juridiniai asmenys, dalyvaujantys priverstinai vykdant teismų sprendimus, kurie gali būti klasifikuojami pagal jų vykdymo procese atliekamų procesinių veiksmų reikšmę. Vykdymo proceso subjektai, pagal jų atliekamas procesines funkcijas, gali būti klasifikuojami: 1) teismas; 2) antstolis; 3) vykdymo proceso šalys ( skolininkas ir išieškotojas); 4) vykdymo procese suinteresuoti asmenys; 5) asmenys, padedantys vykdyti teismų sprendimus. Taigi, aptarus vykdymo proceso esmę, reikėtų apžvelgti šio proceso dalyvius ir įvertinti įstatymų bei teisės normų reglamentuojamas jų subjektines teises bei pareigas. 1.1.1. Teismo funkcijos vykdymo procese Be teismo civilinis procesas negalimas, nes civiliniame procese teismas yra pagrindinė procesinė figūra, jo pagrindinė funkcija civiliniame procese – spręsti ginčus dėl teisės. Tačiau teismas vykdo ir kitas, ne tik jurisdikcines funkcijas. Tokiu atveju teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu. Teismo dalyvavimas arba jo funkcijos vykdymo procese – ne vienintelis požymis, leidžiantis priskirti arba nepriskirti vykdymo procesą civilinio proceso teisės reguliavimo sričiai. Tai, kad vykdymo procesas Lietuvoje nėra savarankiška teisės šaka, patvirtina ir vykdymo proceso teisinio reguliavimo dalykas, metodas, tikslai ir principai.48 Vokiečių civilinio proceso teisės doktrinoje teismas taip pat įvardijamas kaip viena iš vykdymo proceso institucijų.49 Čia vykdymo procese skiriamas vykdymo teismas. Teismo, kaip vykdymo procese dalyvaujančio asmens50, teisinė padėtis CPK atskirai nereglamentuota. Vykdymo procese teismo padėtis kiek pasikeičia, nes šioje proceso stadijoje ginčas jau nesprendžiamas, čia teismas atlieka daugiau procesinės kontrolės funkcijas. Pagrindinius procesinius veiksmus vykdymo procese atlieka antstolis. Tačiau teismas, atlikdamas procesinius veiksmus, iš esmės įtakoja vykdymo procesą. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip (CPK 594 straipsnio 2 dalis). Vykdymo procese kylančius klausimus teismas išsprendžia nutartimi arba CPK nustatytais atvejais – teisėjo rezoliucija. Pavyzdžiui, nutartimi teismas išsprendžia klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo (CPK 595 straipsnio 3 dalis), dėl teisių perėmimo vykdymo procese (CPK 596 straipsnio 1 dalis) ir kt. Teismo nutartis neskundžiama, jeigu CPK nenumato kitaip (CPK 612 straipsnis). Vykdymo procese teismas tvirtina procesinius antstolio veiksmus ir nagrinėja antstolio bei kitų asmenų pareiškimus. Teismas taip pat vykdo antstolio procesinės veiklos kontrolę. Ši kontrolė vykdoma keliais būdais. Sutinkamai su CPK 594 straipsniu apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas kontroliuoja antstolio procesinę veiklą. Teisėjas, tvirtindamas arba atsisakydamas tvirtinti, CPK VI dalyje nurodytus antstolio surašytus procesinius dokumentus, nagrinėdamas vykdymo proceso dalyvių prašymus, patikrina antstolio veiksmų teisėtumą. Kita teismo vykdomos procesinės antstolio veiklos kontrolės forma – skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimas. Antstolio procesinės veiklos kontrolę teismas taip pat vykdo ieškininės teisenos tvarka nagrinėdamas ieškinius dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu (CPK 602 straipsnis), bei nagrinėdamas kitų asmenų ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu ieškinys yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnis). Viena iš pagrindinių priemonių, kuri sąlygoja sėkmingą teismo priimto sprendimo vykdymą, yra savalaikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Todėl siekiant sėkmingai įvykdyti priimtą teismo sprendimą, teismas dar iki sprendimo priėmimo taiko laikinąsias apsaugos priemones. Dažniausiai teismo paskirtas laikinąsias apsaugos priemones vykdo antstolis. Teismas išduoda vykdomąjį raštą, kuris yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 586, 646 straipsniai). Būtina pabrėžti, kad tik teismas gali atstatyti praleistą vykdomojo rašto pateikimo vykdyti terminą, išduoti vykdomojo rašto dublikatą (CPK 607, 649 straipsniai). Vykdymo procese teismas nagrinėja prašymus ir pareiškimus (CPK 593 straipsnis), tvirtina taikos sutartį (CPK 595 straipsnis), skiria kuratorių (CPK 601 straipsnis), taiko sankcijas už antstolio reikalavimų nevykdymą ar trukdymą vykdyti vykdomuosius dokumentus (CPK 585 straipsnis), sprendžia klausimus dėl vykdymo veiksmų atlikimo vietos (CPK 590 straipsnio 5 dalis, 591 straipsnio 2 dalis), įstatymo nustatytais atvejais sprendžia teisių perėmimo klausimą (CPK 596 straipsnis) bei priima kitus CPK numatytus sprendimus. Teismo įsakymas yra vykdomasis dokumentas, jis išduodamas CPK 436 straipsnio nustatyta tvarka, savo turiniu turi atitikti vykdomajam dokumentui nustatytus reikalavimus (CPK 436 straipsnio 4 dalis). Teismo įsakymo originalas saugomas teismo civilinėje byloje. Pagal kiekvieną sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas. Jeigu sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose, taip pat jeigu sprendimas priimtas kelių ieškovų naudai ar keliems atsakovams, arba jeigu nuspręsta išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas vykdymo vietą arba sprendimo dalį, kuri turi būti vykdoma pagal tą vykdomąjį raštą. Remdamasis nuosprendžiu ar sprendimu išieškoti iš solidarių atsakovų, teismas išduoda tiek vykdomųjų raštų, kiek yra solidarių atsakovų (CPK 647 straipsnis). Jeigu vykdomasis raštas prarastas, tai išieškotojo ar antstolio prašymu išduodamas vykdomojo rašto dublikatas. Vykdomieji dokumentai gali būti pateikti vykdyti tik per teismo nustatytą terminą. Vykdomieji dokumentai, kurių pateikimo vykdyti terminas yra praleistas, negali būti pateikiami vykdyti. Tokį vykdomąjį dokumentą antstolis turi atsisakyti priimti vykdyti ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui (CPK 651 straipsnis). Pagal CPK 606 straipsnį vykdomieji dokumentai dėl grąžinimo į darbą gali būti pateikti vykdyti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Toks trumpas pateikimo vykdyti senaties terminas grąžinimo į darbą bylose nustatytas atsižvelgiant į darbdavių interesus. Vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vykdomųjų raštų pagal skubiai vykdytinus teismo sprendimus pateikimo vykdyti terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo. Jeigu pagal teismo sprendimą išieškomos periodinės išmokos, tai vykdomieji dokumentai galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos. Pagal CPK 607 straipsnį senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti, jeigu ko kita nenustato įstatymai. Senaties terminas nutraukiamas taip pat tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo. Laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują terminą neįskaičiuojamas. Išieškotojui, kuris praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti dėl teismo pripažintų svarbių priežasčių, praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas CPK 576–578 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu ko kita nenustato įstatymai (CPK 608 straipsnis). CPK 650 straipsnyje nustatyti subjektai, galintys pateikti vykdomuosius dokumentus antstoliui vykdyti: tai išieškotojas ar jo atstovas, vykdomąjį dokumentą išdavusi institucija ar pareigūnas. Kiekvienas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis)51. Taigi apibūdinant teismo funkciją vykdymo procese, galima teigti, kad teismas, atlikdamas procesinius veiksmus, iš esmės įtakoja vykdymo procesą. Teismas išduoda vykdomąjį raštą, kuris yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas. Vykdomieji dokumentai gali būti pateikti vykdyti tik per teismo nustatytą terminą. Vykdymo procese teismas nagrinėja prašymus ir pareiškimus, tvirtina taikos sutartį ir kt. Vykdymo procese kylančius klausimus teismas išsprendžia nutartimi arba CPK nustatytais atvejais – teisėjo rezoliucija. Vykdymo procese teismas tvirtina procesinius antstolio veiksmus ir nagrinėja antstolio bei kitų asmenų pareiškimus, vykdo antstolio procesinės veiklos kontrolę. 1.1.2. Antstolis – pagrindinis dalyvis vykdymo procese Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis – tai pagrindinis vykdymo proceso dalyvis, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas52. Sprendimus vykdančių antstolių veikla yra teisės į teismą ir teismo sprendimo įgyvendinimą užtikrinimo priemonė. Pagrindiniai antstolio teisinį statusą reglamentuojantys aktai – Antstolių įstatymas53 ir LR CPK54. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Antstolių įstatymu bei kitais įstatymais ir teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu. Antstolis gali teikti Antstolių įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų. Remiantis Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalimi ,,antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.“ Terminų nenustatymas suponuotų galimybę atsirasti piktnaudžiavimams bei vykdymo proceso vilkinimui. Siekdamas to išvengti, apginti teisėtus šalių ir kitų asmenų interesus, įstatymų leidėjas antstoliui valdingus įgalinimus suteikia tik vykdant funkcijas, o teikdamas paslaugas, tokių valdingų įgalinimų antstolis neturi ir veikia tik kaip laisvas, profesines paslaugas teikiantis asmuo. Visais atvejais antstolis privalo teikti pirmumą įstatymų nustatytoms funkcijoms. Paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.55 Antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti šias paslaugas: 1) saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese; 2) konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo; 3) teisines konsultacijas – patarimus teisės klausimais; 4) aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą; 5) tarpininkauti vykdant turtines prievoles. Vykdydami savo funkcijas antstoliai, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais56. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Atliekant funkcijas ir teikiant paslaugas, turi būti užtikrintas funkcijų atlikimo ir paslaugų teikimo atribojimas. LR Antstolių įstatymo 16 straipsnis nustato, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.57 Antstolių įstatymas nustato antstolių drausminę atsakomybę už padarytus pažeidimus. Drausmės byla antstoliui gali būti iškelta paaiškėjus, jog antstolio veiksmais ar neveikimu galėjo būti nusižengta šio bei kitų įstatymų, kitų teisės aktų, Antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimams. Iškelti antstoliui drausmės bylą gali Teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Drausmės byla antstoliui turi būti iškelta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos. Į šį laiką neįskaitomas laikas, kai antstolis sirgo ar atostogavo. Drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo daugiau nei trys metai. Antstolių drausmės bylas nagrinėja Antstolių garbės teismas, kuris, išnagrinėjęs antstolio drausmės bylą, priima atitinkamą sprendimą. Antstolių garbės teismui priėmus sprendimą, Teisingumo ministras gali paskirti švelnesnę nuobaudą nei siūloma arba atsisakyti skirti antstoliui siūlomą nuobaudą. Drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo Antstolių garbės teismo sprendimo. Beje, antstolis sprendimą dėl drausminės nuobaudos gali apskųsti Vilniaus apygardos teismui. Tačiau antstolis yra ir materialiai atsakingas už savo ar jo kontoros darbuotojų padarytą žalą. Paprastai antstolio padarytą žalą turi atlyginti draudimo įstaiga, su kuria sudaroma draudimo sutartis. Fiziniams ir juridiniams asmenims visą žalą, padarytą kaltais veiksmais, vykdant suteiktus įgaliojimus, turi atlyginti ir antstolis, kurio įgaliojimai pasibaigę ar sustabdyti, jeigu ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas įstatymų nustatytais terminais. Tokiais atvejais ieškinys pareiškiamas antstoliui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai atlieka savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Antstolis yra viešosios teisės subjektas ir privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. 58 Antstoliai naudojasi pažangiausiomis informacinėmis technologijomis. Informacija apie skolininkų sąskaitas komerciniuose bankuose, duomenys iš valstybės įmonėje Registrų centras bei Centrinėje hipotekos įstaigoje tvarkomų registrų renkami ir perduodami tiesioginiu interneto ryšiu. Sukurta antstolių informacinė sistema – kompiuterizuota duomenų bazių valdymo sistema su duomenų perdavimo tinklais. Joje kaupiama, saugoma ir sisteminama informacija apie visas antstolių kontorose užregistruotas vykdomąsias bylas ir jų baigtį. antstolių informacinėje sistemoje taip pat kaupiama informacija, susijusi su faktinių aplinkybių konstatavimu. Kiekvieno teisminio proceso rezultatas – tam tikro sprendimo priėmimas. Šį teiginį patvirtina ir reglamentuoja CPK 259 straipsnis. Teismo sprendimu siekiama išspręsti šalių ginčą bei atkuri pažeistas šalių teises, tokiu būdu įgyvendinant teisingumą. Bet svarbu pažymėti, kad pats teismo sprendimo priėmimas neužtikrina tam tikrų teisių atkūrimo. Teisės į praktinį asmens pripažintų ar atkurtų teisių įgyvendinimą užtikrina pareiga įsiteisėjusius teismo sprendimus vykdyti. Europos Žmogaus Teisų Teismas vykdymo procesą yra pripažinęs integralia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalimi59, kas pagrindžia jo svarbą siekiamam civilinio proceso rezultatui. Svarbu paminėti, kad teismo sprendimų vykdymas gali būti laikomas teisingumo įgyvendinimo pabaiga. V. Višinskio nuomone „vykdymas tuo pačiu yra teisingumo vykdymo dalis, nes jo metu teismo antstolis (arba valstybės įgaliotas privatus ar teismo pareigūnas ar valstybės tarnautojas) realizuoja teisingumo vykdymo aktą konkrečioje byloje – teismo sprendimą, tuo pačiu metu užtikrindamas, kad valstybės nustatytas ginčo sprendimo būdas būtų realiai pritaikytas ir realizuotas praktiniame gyvenime“60. Taigi galime teigti, kad antstoliui, kaip pareigūnui vykdančiam teismo sprendimus, suteikiama didelė atsakomybė bei veiklos reikšmė, kadangi be vykdymo proceso teismo sprendimai netektų praktinės teisingumo įgyvendinimo reikšmės. Antstolis, kaip ir teismas, yra subjektas, įgyvendinantis teisingumą, atlikdamas savo pareigas vykdymo proceso metu. Kadangi pagrindinė teismo pareiga yra teisingumo įgyvendinimas, suponuojama išvada, kad antstolis vykdydamas įstatymo leidėjo jam priskirtas teises ir pareigas yra vienas svarbiausių civilinio proceso dalyvių, užtikrinančių praktinį teismo sprendimų įgyvendinimą. Naudodamasis valstybės suteiktais įgaliojimais antstolis prisideda prie asmens teisių, laisvių ir teisėtų interesų gynybos, o svarbiausia – prie jų praktinio įgyvendinimo. Antstolis vykdymo veiksmus gali pradėti tik gavęs vykdyti atitinkantį įstatymo reikalavimus vykdomąjį dokumentą bei atlikęs įstatymų nustatytus veiksmus, kuriuos būtina atlikti iki vykdymo proceso pradžios. Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris darbo dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. CPK 651 straipsnyje nustatyti tik procesiniai reikalavimai, kurie keliami priimant vykdomąjį dokumentą vykdyti. Neretai išaiškinti, ar buvo laikytasi visų šių reikalavimų, galima tik atlikus specialų patikrinimą. Todėl reikalaujama antstolio patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Tokiomis kliūtimis laikomi vykdomojoje byloje esantys duomenys, patvirtinantys, kad yra pateiktas vykdomasis dokumentas neatitinka įstatymo reikalavimų arba neatlikti procesiniai veiksmai, kurių atlikimas būtinas iki pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti. Sprendžiant, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, patikrinama: 1) ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti tam teisę turintis asmuo (CPK 650 straipsnis); 2) ar vykdomasis dokumentas vykdytinas to antstolio (CPK 590 straipsnis); 3) ar vykdomojo dokumento turinys atitinka CPK 648 straipsnio reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikalingi priedai (CPK 646 straipsnio 5 dalis); 4) ar vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti nepraleidus pateikimo vykdyti senaties termino (CPK 606 straipsnis); 5) jeigu išieškotojui ar skolininkui mirus vykdomąjį dokumentą vykdyti pateikia įpėdinis, – ar po išieškotojo ar skolininko mirties atsirado teisių ir pareigų perėmimas; 6) jeigu išieškotoją ar skolininką juridinį asmenį likvidavus ar reorganizavus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti jo teisių perėmėjas, – ar atsirado juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimas; 7) ar išieškotojas, institucija ar pareigūnai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jos susijusios su turtinio pobūdžio išieškojimais, kitos institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, patikrino, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka; 8) ar nėra kitokių akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Nenustatęs nurodytų kliūčių, antstolis patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda jį vykdyti. Priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti vykdomuosius veiksmus antstolis privalo pradėti: skubaus vykdymo bylose – ne vėliau kaip kitą darbo dieną po vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, kitose bylose – ne vėliau kaip per tris darbo dienas po vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti. Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir išieškotoją, išaiškinti jiems jų teises ir pareigas, numatytas CPK 639, 640, 643, 644 straipsniuose, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui (CPK 654 straipsnis). Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnis). Raginimu įvykdyti sprendimą skolininkui sudaromos sąlygos įvykdyti sprendimą ne priverstine tvarka. Taip sprendimas gali būti įvykdytas greičiausiai, su mažiausiais ekonominiais praradimais skolininkui ir nesilaikant CPK nustatytų procedūrų, kadangi sprendimo vykdymo tvarka, jį vykdant gera valia, įstatymais nereglamentuota. Jeigu vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas, antstolis skolininkui paskiria dešimt dienų laikotarpį įvykdyti sprendimą, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos. Kai iškeldinama iš gyvenamosios patalpos, terminas įvykdyti sprendimą nustatomas ne trumpesnis kaip trisdešimt dienų ir ne ilgesnis kaip keturiasdešimt penkios dienos. Vykdant sprendimus, įpareigojančius skolininką susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, terminas įvykdyti sprendimą neskiriamas, o nurodoma sprendimą vykdyti nedelsiant nuo raginimo vykdyti sprendimą įteikimo dienos, jei vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip (CPK 659 straipsnis). Antstolis turi teisę (tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato CPK 591 straipsnis) atlikti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje. CPK 590 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti pagal turto buvimo vietą, kuri turėtų būti suprantama kaip bet kuri vieta, kurioje gali būti skolininko turto. Juolab kad CPK 648 straipsnis, reglamentuojantis vykdomojo rašto turinį, nenumato, kad vykdomajame dokumente būtų nurodyta skolininko turto buvimo vieta. Todėl, vykdomasis raštas gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui pagal skolininko turto buvimo vietą remiantis vien išieškotojo turima informacija. V. Višinskio nuomone, „toks teisinis reguliavimas turi ir pranašumų, ir trūkumų. Išieškotojas, sužinojęs apie skolininko turto buvimo vietą, gali operatyviai kreiptis į antstolį ir imtis priemonių išieškojimui įvykdyti. Tai leidžia išvengti biurokratinių kliūčių persiunčiant vykdomąjį dokumentą ir paspartinti išieškojimą. Tačiau vykdomojo dokumento pateikimas vykdyti pagal skolininko turto buvimo vietą priklauso nuo išieškotojo turimos informacijos ir jo valios. Todėl sudaromos prielaidos piktnaudžiauti – vykdomasis dokumentas gali būti pateikiamas vykdyti išieškotojo pasirinktam antstoliui akivaizdžiai neteisingai nurodant skolininko turto buvimo vietą“61. Taip, pasak autoriaus, nepažeidžiant įstatymo nustatyto antstolio teritorinės kompetencijos apribojimų, antstolis gali pradėti priverstinio vykdymo procedūrą. CPK 591 straipsnio pagrindu toks antstolis gali tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. „Ši problema tampa ypač aktuali didėjant konkurencijai tarp antstolių“.62 Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka, savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu, vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Toks antstolio patvarkymas turi būti priimtas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdymo veiksmai atidedami, vykdomoji byla sustabdoma ar vykdomasis dokumentas grąžinamas (CPK 625 straipsnio 2 dalis). Tokio patvarkymo nuorašas išsiunčiamas vykdymo proceso šalims. Būtina akcentuoti, kad vykdymo proceso metu gali atsirasti aplinkybės, dėl kurių vykdymo veiksmų atlikti negalima. Tokiais atvejais vykdomoji byla sustabdoma, iki išnyks aplinkybės, trukdančios tęsti vykdymo veiksmus. Atsižvelgiant į CPK ir mokslininkų įžvalgas, galima teigti, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Kadangi vykdymo proceso dalyviai, plačiąja prasme, gali būti suprantami kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, todėl būtina aptarti ir vykdymo proceso šalių bei kitų asmenų įstatymu suteiktas teises bei pareigas. 1.1.3. Išieškotojo, skolininko ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisės ir pareigos Kiekvienas asmuo savo nuožiūra laisvai naudojasi įstatymų jam suteiktomis teisėmis, tarp jų ir civilinėmis teisėmis. Taip pat, įgyvendinant savo teises, įstatymai įpareigoja nepažeisti kito asmens teisių. Tačiau praktikoje tai ne visada pavyksta. Pažeidus asmens teises ir teisėtus interesus, tenka juos ginti įstatymų nustatyta tvarka63. Asmuo, kreipdamasis į teismą, turi būti tikras, kad teismas pripažins jo teisėtus reikalavimus, ir kad jis galės įvykdyti teismo sprendimu patvirtintus savo reikalavimus, pasinaudodamas valstybės leidžiamomis priverstinėmis priemonėmis. H. J. Musielak mano, jog geriausiai teisių gynimo būdus diferencijuoti pagal jais siekiamus tikslus.64 Pagal CPK 633 straipsnį vykdymo proceso šalimis yra laikomi išieškotojas ir skolininkas, o asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Vykdymo procesas paprastai prasideda tik išieškotojo iniciatyva (CPK 586 straipsnis). Tai vienas iš dispozityvumo principo pasireiškimo pavyzdžių civiliniame procese65. Vykdant sprendimą, pasikeičia šalių procesinė padėtis. Paprastai ieškovas nuo vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti tampa išieškotoju, o atsakovas – skolininku. Tačiau gali būti ir kitokia situacija, pavyzdžiui, kai teismas priima sprendimą atsakovo naudai ir iš ieškovo priteisia atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, kitaip tariant atsakovas tampa išieškotoju. Vykdymo proceso šalimis gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Jais gali būti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės. Išieškotoju ir skolininku gali būti valstybė ar savivaldybė. Sąvoka išieškotojas ir skolininkas turi būti suprantama kaip teisinis terminas, o ne tiesiogine šio žodžio prasme. Jeigu teismo sprendimu nustatytas laikas, kada vienas iš tėvų gali bendrauti su vaiku, toks asmuo nieko materialaus iš kito asmens nereikalauja, tačiau teisiškai jis laikomas išieškotoju. Jeigu teismo sprendimu asmuo turi būti iškeldintas iš gyvenamosios patalpos jis niekam nėra skolingas, tačiau vykdymo procese laikomas skolininku. Išieškotojo ir skolininko teisės ir pareigos gali būti skiriamos į dvi grupes: • šalių lygiateisiškumo principu grindžiamos bendrosios vykdymo proceso šalių teisės ir pareigos; • išieškotojo ir skolininko subjektinės teisės ir pareigos. Prie bendrųjų vykdymo proceso šalių teisių galima priskirti teisę dalyvauti pačiam ar per savo atstovus atliekant vykdymo veiksmus. Ši teisė užtikrina vykdymo proceso šalių teisių apsaugą, nes dalyvaudamos atliekant vykdymo veiksmus, jos betarpiškai gali suteikti antstoliui reikiamą informaciją, pareikšti pastabas. Poreikis apsaugoti savo teises iš esmės egzistuoja laikotarpyje nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo pradžios iki pabaigos.66 Bendroji vykdymo proceso šalių teisė yra – susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, tai padeda užtikrinti vykdymo proceso šalių teisių apsaugą. Skolininko teisė susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga skirtingai negu išieškotojo gali būti ribojama. Antstolis gali neleisti skolininkui susipažinti su vykdomosios bylos dokumentais, jeigu susipažinimas trukdo vykdyti išieškojimą. Susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga antstolis gali skolininkui neleisti tik išimtiniais atvejais, kada toks susipažinimas gali pakenkti išieškojimui, ir tik su tais dokumentais, su kuriais susipažinęs skolininkas galėtų pakenkti išieškojimui. Pavyzdžiui, gali būti neleidžiama su antstolio užklausimais apie skolininko turtą, kadangi skolininkas taip gali operatyviai sužinoti, kokio turto antstolis nerado ar nespėjo areštuoti (indėlio banke, vertybinių popierių ir pan. ). Iki turto arešto pradžios gali būti neleista susipažinti su išieškotojo pareiškimu, kuriame nurodoma, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia (CPK 662 straipsnis). Tačiau antstolis negali neleisti susipažinti skolininkui su vykdomosios bylos dokumentais, jeigu tai netrukdo vykdyti išieškojimo. Vykdymo proceso šalių teisė sudaryti taikos sutartį realizuojama CPK 595 straipsnio nustatyta tvarka. Taikos sutarties sudarymui būtinas išieškotojo ir skolininko susitarimas, ji sudaroma raštu ir pasirašoma skolininko bei išieškotojo arba jų atstovų. Vykdymo proceso šalys realizuodamos bendrąsias procesines teises turi teisę gauti pažymas apie vykdymo eigą, ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą, apskųsti antstolio veiksmus, reikšti prašymus, nušalinimus, sudaryti taikos sutartis (CPK 639, 643 straipsniai), kviesti kviestinį dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus (CPK 600 straipsnio 2 dalis), prašyti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių ar perdavimo išieškotojui aktus negaliojančiais (CPK 602 straipsnis), kreiptis į antstolį su prašymu atidėti vykdymo veiksmus, sustabdyti vykdomąją bylą (CPK 625 straipsnio 1 dalis), prašyti nutraukti vykdomąją bylą sudarius skolos dengimo sutartį (CPK 629 straipsnis), pareikšti nušalinimą antstoliui, vertėjui, ekspertui (CPK 636 straipsnis), pareikšti nuomonę dėl areštuojamo turto kainos, prieštarauti antstolio atliktam įkainavimui (CPK 681 straipsnis) ir kt. Skolininkas ir išieškotojas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Jie turi procesinę pareigą domėtis vykdymo eiga. Kadangi vykdymo procesas vyksta labai dinamiškai, antstolis dažnai fiziškai neturi galimybės pranešti išieškotojui apie atliekamus vykdymo veiksmus. Išieškotojo ir skolininko nuolatinis domėjimasis vykdymo eiga gali padėti operatyviau spręsti klausimus. Tais atvejais, kada CPK numato, kad procesinio dokumento nuorašas išsiunčiamas išieškotojui ar skolininkui, jis gali pats šį dokumentą pasiimti pas antstolį ir nedelsdamas pareikšti savo pastabas. Skolininkas ir išieškotojas turi nedelsdami raštu pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės pasikeitimą. Jeigu apie tokį pasikeitimą nepranešama ir nauja išieškotojo gyvenamoji vieta ar buveinė nežinoma, pranešimai išieškotojui siunčiami vykdomajame dokumente nurodytu adresu ir laikoma, kad jam tinkamai pranešta (CPK 640, 644 straipsniai). Pavyzdžiui, prie šalių pareigų galima priskirti atvejus, kai skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Išieškotojas – asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 638 straipsnis). Priklausomai nuo vykdomosios bylos pobūdžio tai gali būti asmuo, kuriam priteista pinigų suma, asmuo kuriam turi būti perduotas turtas, asmuo, kurio turi būti atsiprašyta ir pan. Realizuodamas savo subjektines teises, išieškotojas turi teisę:67 • prašyti vykdymo vietos apylinkės teismą paskirti skolininko kuratorių (CPK 601 straipsnis). Kuratoriaus paskyrimo tikslas nustatyti skolininko interesų atstovavimo tvarką, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra jo turto. Atliekant vykdymo veiksmus paprastai pats skolininkas gina savo teises. Tačiau jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma ir jam negalima pranešti apie pradėtą priverstinį išieškojimą, tokiu atveju jis pats savo teisių ginti negali; • kreiptis į teismą dėl praleisto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti atnaujinimo (CPK 608 straipsnis). Teismas gali atnaujinti tik teismo išduoto vykdomojo dokumento dėl svarbių priežasčių praleistą terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti; • pareikšti ieškinį teisme asmeniui, dėl kurio kaltės neišieškotos vykdymo procese išieškotinos sumos (CPK 617 straipsnis). Šiuo pagrindu išieškotojas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo tretiesiems asmenims neįvykdžius antstolio reikalavimų; • kreiptis į teismą dėl skolininko paieškos paskelbimo ( CPK 620 straipsnio 3 dalis); • išieškotojo prašymu antstolis gali skelbti skolininko paiešką per policiją, jeigu išieškotojas pateikia duomenis, kad jam nepavyko nustatyti skolininko gyvenamosios vietos, ir sumoka nustatyto dydžio paieškos išlaidas; • atsisakyti nuo išieškojimo (CPK 641 straipsnis). Rašytinį atsisakymą nuo išieškojimo išieškotojas pateikia antstoliui, kuris, gavęs pareiškimą, turi išaiškinti pareiškėjui vykdomosios bylos nutraukimo pasekmes, numatytas CPK 629 straipsnio 3 dalyje; • pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti (CPK 650 straipsnis). Vykdomąjį raštą gali pateikti vykdyti tik išieškotojas arba jo atstovas, nes nepateikus vykdomojo dokumento vykdyti, priverstinio vykdymo neprasideda; • kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto ar jo dublikato išdavimo (CPK 646, 649 straipsniai); • prašyti grąžinti vykdomąjį dokumentą (CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas); • iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia (CPK 662 straipsnio 1 dalis); • jeigu turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, turto realizavimo būdo pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui (CPK 695 straipsnio 1 dalis); • pasiimti neparduotą iš varžytynių turtą (CPK 702, 730 straipsniai). Išieškotojas taip pat turi nemažai ir procesinių pareigų:68 • privalo bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu, tai leidžia operatyviau spręsti procese kylančias problemas, turi pateikti antstoliui visą informaciją, galinčią turėti įtakos vykdymo procesui; • neturi sudaryti kliūčių antstoliui vykdyti sprendimą (CPK 640 straipsnis). Sprendimo vykdymas gali tapti neįmanomu jeigu pats išieškotojas sudarys kliūtis jį vykdyti; • turi apmokėti vykdymo išlaidas (CPK 610 straipsnis). Tai nereiškia, kad vykdymo išlaidas apmoka tik išieškotojas. Įvykdžius sprendimą vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko; • turi kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis), pareiškęs sutikimą paimti turtą, išieškotojas turi per penkias dienas įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą perduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų dalies, apskaičiuotos kiekvienam išieškotojui laikantis nustatytos reikalavimų patenkinimo eilės, skirtumą sumos (CPK 720 straipsnis). Užbaigus vykdomąją bylą išieškotojas praranda savo teisinį statusą. Tačiau susipažinti su vykdomąja byla, daryti nuorašus ir išrašus jis gali CPK 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Skolininkas yra asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo. Visų pirma reikia išskirti skolininko teisę gera valia įvykdyti sprendimą. Jeigu skolininkas pasinaudoja šia savo teise ir įvykdo sprendimą iki raginime nurodyto termino, vykdymo procesas negali prasidėti. Siekiant apsaugoti skolininko teises, CPK numato taisykles, kokia tvarka skolininkui išaiškinamos jo procesinės teisės ir pareigos: antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir išaiškinti jam jo teises, kurios numatytos CPK 643 straipsnyje, ir išklausyti pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo (CPK 654 straipsnis). Siunčiant raginimą įvykdyti sprendimą, be kitų duomenų, jame nurodomos skolininko teisės bei pareigos vykdymo procese, kurios nurodytos CPK 643 ir 644 straipsniuose (CPK 656 straipsnio 6 punktas). Skolininkas turi teisę:69 • būti paragintas įvykdyti sprendimą prieš pradedant jį priverstinai vykdyti (išskyrus CPK 661 straipsnyje numatytus atvejus); • reikalauti, kad pinigų išieškojimas nebūtų nukreipiamas į jo turtą, pateikdamas įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš jo darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų (CPK 663 straipsnio 1 dalis); • prašyti teismo, kad atsižvelgiant į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus, išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi (CPK 663 straipsnio 4 dalis); • išsaugoti turtą, į kurį pagal įstatymą negalima nukreipti išieškojimą (CPK 668 straipsnis); • iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 straipsnis); • nurodyti, kurie tose varžytynėse parduodami daiktai turėtų būti parduodami pirma kitų (CPK 715 straipsnis) ir kt. Būtina pabrėžti, kad jeigu išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto ir įkaito davėjas nėra skolininkas, tai toks įkaito davėjas vykdant išieškojimą iš įkeisto turto turi tokias pačias procesines teises kaip ir skolininkas (CPK 745 straipsnio 2 dalis). Reikėtų išskirti ir skolininko pareigas. Skolininkas privalo:70 nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus (CPK 644 straipsnis). Skolininko pareiga nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus nereiškia, kad skolininkas privalo padėti antstoliui vykdyti sprendimą. Kitaip tariant, skolininkas negali atlikti aktyvių veiksmų trukdančių vykdyti sprendimą. Jeigu skolininkas kliudo antstoliui atlikti vykdymo veiksmus jis gali būti nubaustas bauda, o kliūtims pašalinti gali būti kviečiama policija (CPK 585 straipsnis). Skolininkas privalo kviečiamas atvykti pas antstolį, priešingu atveju jis gali būti baudžiamas bauda (CPK 585 straipsnis). Skolininkas, kuris privalo mokėti vaikams išlaikyti periodines išmokas, per tris dienas turi pranešti antstoliui apie darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimą, taip pat apie papildomą uždarbį (CPK 742 straipsnis). Iškeldinimo atveju skolininkas turi pasiimti savo turtą (CPK 766 straipsnis). Tačiau viena svarbiausių procesinių skolininko pareigų – antstolio reikalavimu privalu pateikti informaciją apie turimą turtą (CPK 645 straipsnis). Skolininkas ir išieškotojas vykdymo procese gali turėti savo atstovus. Juridinius asmenis vykdymo procese atstovauja atstovai juridinių asmenų įstatų pagrindu, kurie turi pateikti jų tarnybinius įgalinimus patvirtinančius įrodymus (CPK 55 straipsnis). Kita atstovavimo rūšis – sutartinis atstovavimas kyla pavedimo arba darbo sutarties pagrindu. Tokie atstovai pateikia įgaliojimą atstovauti atliekant procesinius veiksmus (CPK 56 straipsnis). Trečioji atstovavimo rūšis – įstatyminis atstovavimas (CPK 54 straipsnis). Atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius atstovaujamųjų veiksmus, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Išieškotojo ar skolininko atstovais vykdymo procese gali būti advokatai, jų padėjėjai arba kiti CPK 56 straipsnyje nurodyti asmenys, kurių įgaliojimai įforminti CPK 55 ir 57 straipsniuose nustatyta tvarka (CPK 599 straipsnis). Tačiau negali būti atstovaujamas skolininkas, kuris sprendimą turi įvykdyti asmeniškai, pavyzdžiui, viešai paneigti tam tikrus teiginius.71 Valstybei, kaip išieškotojui ar skolininkui, vykdymo procese atstovauja vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – kita institucija. Valstybei teisme taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedimą (CPK 51 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 633 straipsnio 2 dalį, asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Tokiais asmenimis gali būti įkaito davėjas, turto saugotojas ir kt. CPK 745 straipsnio 2 dalis numato, jeigu išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto ir įkaito davėjas nėra skolininkas, tai toks įkaito davėjas vykdant išieškojimą iš įkeisto turto turi tokias pačias procesines teises kaip ir skolininkas. Pradėjus išieškojimą iš įkeisto turto, antstolio pareiga įteikti įkaito davėjui raginimą įvykdyti sprendimą, pranešti apie varžytynes ir kt. Įkaito davėjas, kaip ir skolininkas, turi teisę ginti savo teises, reikšdamas prašymus, nušalinimus, skųsdamas antstolio veiksmus teismui. Nors turto saugotojo sąvoka CPK nenustatyta, tačiau pagal turto arešto aktų registro įstatymą72 , turto saugotojas – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija (pareigūnas) perduoda saugoti areštuotą turtą. Turto saugotojo atsakomybė gali būti skirstoma į dvi grupes: civilinė ir baudžiamoji. Už perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Kadangi už perduoto saugoti (administruoti) turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą žalą taip pat atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka, todėl iš turto saugotojo gali būti priteistas žalos atlyginimas. Vykdymo procese atliekami veiksmai sukelia teisines pasekmes ir kitiems asmenims. Pavyzdžiui, asmenys, pas kuriuos yra skolininko pinigai ar kitoks turtas, pagal CPK 688 straipsnio 2 dalį turi pareigą pranešti antstoliui apie turimą skolininko turtą. Varžytynėse dalyvaujančiam asmeniui laimėjus varžytynes, atsiranda pareiga CPK 716 straipsnyje nustatyta tvarka sumokėti už nupirktą turtą. Skolininko darbdaviui, nutraukus darbo sutartį su skolininku, atsiranda CPK 740 straipsnyje nustatytos pareigos – darbdavys antstoliui turi nurodyti naują skolininko darbo vietą, jeigu ji yra žinoma, ir jo paskutinę žinomą gyvenamąją vietą.73 CPK taip pat numato tam tikras procesines teises ir pareigas vykdymo procese dalyvaujantiems policijos darbuotojams (pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį, jeigu antstoliui kas nors kliudo vykdyti vykdomuosius dokumentus, antstolis kliūtims pašalinti kviečia policiją), ekspertams, kviestiniams, vertėjams. Tam tikros pareigos numatomos bankams ir kitoms finansines paslaugas teikiančioms (kredito) įstaigoms. 1.2. Vykdymo procese pažeistų teisių gynimo būdai 1.2.1. Antstolio procesinių veiksmų apskundimas Įstatymuose kiekvienam suinteresuotam asmeniui garantuojama teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, t. y. teisė pasiekti, kad jo atžvilgiu būtų įvykdytas teisingumas. Teismas yra vienintelė institucija, kuriai pavesta vykdyti teisingumą. Civilinių teisių, kurias įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, gynimo būdai įtvirtinti CK 1.138 straipsnyje, kurio 8 punkte nustatyta, jog civilinių teisių gynimas bei būdai gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose.74 Teismo sprendimų vykdymas yra laikomas baigiamąja civilinio proceso stadija, kai yra įgyvendinamas teismo sprendimas, ko išdavoje išieškotojas ir skolininkas patiria teisinius bei turtinius teismo sprendimo padarinius. Būtent dėl šios priežasties yra svarbu apsaugoti teises nuo interesus pažeidžiančių, neteisėtų vykdymo proceso priemonių. „Veiksmingas ir operatyvus teismo sprendimo vykdymas – būtina teisės į teismą įgyvendinimo sąlyga“. Šiais principais inter alia grindžiamas ir CPK XXXI skyriuje įtvirtintas privalomo išankstinio skundų dėl antstolio veiksmų sprendimo ne teisme institutas. CPK 510 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas juos atlikti. Šioje normoje nurodyti antstolio procesiniai veiksmai – tai antstolio veikla atliekant vykdymo veiksmus teisės aktų naudojantis juose suteiktais įgalinimais (CPK 583 straipsnio 1 dalis). Paprastai vykdymo procese kylančius klausimus antstolis išsprendžia patvarkymu (CPK 613 straipsnio 1 dalis)75. Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme.76 Valstybės pareiga yra ne tik užtikrinti žmogaus teisių realų įgyvendinimą, bet ir paties vykdymo proceso teisėtumą. Jis užtikrinamas ne tik vykdymo subjektų veiklą reglamentuojant teisės aktais, bet ir numatant įvairias jų veiklos priežiūros ir kontrolės formas. Vykdymo proceso teisėtumo kontrolė patikėta teisminės valdžios kompetencijai.77 Antstolio procesinės veiklos kontrolė yra pagrindinis ir svarbiausias teisėtumo vykdymo procese užtikrinimo būdas. Lietuvos Respublikoje antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Minėta procedūra gali būti taikoma kai: 1) teismas gauna skundą dėl antstolio veiksmų, 2) vykdant einamąją antstolio veiksmų kontrolę, 3) kai pareiškiamas ieškinys pagal LR CPK 603 straipsnį. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi. Taigi, teisę kreiptis į teismą turi vykdymo proceso dalyviai ir kiti asmenys, manantys, kad antstolio procesiniais veiksmais buvo pažeistos jų teisės. Teisę paduoti skundą dėl antstolio veiksmų (ypatingoji teisena) turi:78 • Išieškotojas ir skolininkas; • Suinteresuoti asmenys vykdymo procese – kiti asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (pvz., varžytynėse dalyvaujantys asmenys, įkaito davėjai ir pan., t. y. konkretaus vykdymo proceso veiksmo būtini dalyviai, kurių dalyvavimas atliekant vykdymo veiksmą gali būti nebūtinas, tačiau jie apie vykdymo veiksmo atlikimo laiką ir vietą privalo būti tinkamai informuoti). Visi šie asmenys yra vykdymo proceso dalyviai. Kitų asmenų (ne vykdymo proceso dalyvių) teisių pažeidimo vykdymo proceso metu atveju CPK 603 straipsnyje įtvirtintas specialus teisių gynimo būdas. Tiesiogiai vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims suteikta teisė skųsti antstolio veiksmus ar atsisakymą juos atlikti nereiškia, jog gali būti skundžiamas bet kuris antstolio veikimas ar neveikimas. Skundžiami gali būti tik antstolio, antstolio padėjėjo ar antstolio atstovo atlikti procesiniai veiksmai arba atsisakymas juos atlikti. Vėlyvis S., Višinskis V., Žalėnienė I.79 teigia, jog atsisakymas atlikti procesinius veiksmus turėtų būti suprantamas ne kaip neveikimas, o kaip aktyvus veiksmas, tai pasireiškia, jei savo patvarkymu, raštu arba veiksmais antstolis atsisako atlikti procesinį veiksmą, kurį atlikti įpareigoja įstatymas ar kitas teisės aktas arba jų pagrindu prašo atlikti vykdymo proceso dalyvis. Bylos dėl antstolių procesinių veiksmų yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Esminis ypatingosios teisenos bruožas – ypatingas valstybės interesas, kai ji privalo susitapatinti su privačiu asmeniu, kuris yra tam tikrų privataus pobūdžio teisinių santykių dalyvis, ir viešasis interesas80, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo, atliekančio patikrinimą, teisės nebūtų varžomos teisinių santykių dalyvių valios. Ypatingoji teisena garantuoja greitą bylos išnagrinėjimą, kas baigiamojoje civilinio proceso stadijoje yra labai aktualu. Antstolio atliekami procesiniai veiksmai, dėl kurių skundai nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, išvardyti LR CPK 634 straipsnyje. LR antstolių įstatymo 21 straipsnyje aptartos antstolio funkcijos ir kita veikla, t.y. atskirti antstolių veiksmai, atliekami teismo pavedimu, ir antstolio teikiamos paslaugos. To paties įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje yra aptarta antstolio veikla konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių asmenų prašymu antstoliui atliekant paslaugas, o 5 dalyje nurodyta, kad teismo pavedimu faktinės aplinkybės konstatuojamos LR CPK nustatyta tvarka. Šių straipsnių analizė leidžia manyti, kad įstatymo leidėjas aiškiai atribojo procesinius veiksmus, skundžiamus LR CPK ypatingosios teisenos tvarka, ir kitus antstolių veiksmus, kurie ypatingosios teisenos tvarka neginčytini.81 Tarptautinės antstolių ir teismo pareigūnų sąjungos sekretoriaus Menut B.82 nuomone nepaisant to, jog nepriklausomų antstolių, kaip savarankiškai veikiančių subjektų, įsteigimas vietoj buvusios kolektyvinės sistemos yra didelė pažanga, Lietuvoje būtina tobulinti sprendimų vykdymo sistemą. Tai padaryti galima kompleksiškai veikiant trimis kryptimis. Pirma, užtikrinant pagarbą sprendimus vykdantiems subjektams. Antstolius turi geriau ginti įstatymai bei turi gerbti visuomenė. Antstoliai yra teisingumo sistemos dalis, o bet kurioje visuomenėje bet kuri valstybė dalį savo teisėtumo grindžia pagarba teisinei sistemai. Antra, užtikrinant antstolių veiklai būtinas priemones. Pavedant jiems vykdyti teismo sprendimus, turėtų būti tobulinama duomenų apie skolininko turtą paieška. Antstoliams turėtų būti užtikrinta galimybė nemokamai ir be jokių apribojimų naudotis visais duomenų šaltiniais. Nuo to priklauso teismo sprendimų vykdymo efektyvumas. Trečioji kryptis – ekonominio antstolių veiklos pagrindo stiprinimas. Svarbu tinkamai pasirengti pokyčiams, kuriuos galima prognozuoti pagal kitose Europos valstybėse vykstančius procesus. Priverstine tvarka vykdyti perduodamų sprendimų skaičius po kelerių intensyvios antstolių veiklos metų pradeda mažėti. Todėl sumažėjusias antstolių pajamas iš šios veiklos tenka kompensuoti alternatyvios veiklos pajamomis. Negalima nesutikti su Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės I. Karalienės nuomone, kad ,,naujai sureguliuotas antstolių statusas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, lemiantis galutinius sprendimų vykdymo rezultatus. Antstolių veiklos kokybė tiesiogiai priklausoma nuo srities teisinio reguliavimo, profesinės veiklos praktikos ir galiausiai – nuo sąžiningų civilinių santykių poreikio visuomenėje.” Tobulinant sprendimų vykdymo procedūras, taip pat svarbu tobulinti ir teisinį sprendimų vykdymo proceso reglamentavimą, kuris nėra pakankamai išsamus. Su antstolių veikla susijusi teisės aktų aiškinimo praktika teismuose formuojasi gana lėtai. Galimybė vienodinti teisės normų taikymą ir gerinti sprendimų vykdymo kokybę, remiantis antstolių veiklos praktika, taip pat menkai išnaudojama, nes ši praktika kol kas nėra sisteminama ir analizuojama. Atlikdamas antstolio procesinės veiklos kontrolę teismas vertina, teisėti ar ne antstolio veiksmai (tiek veikimas, tiek neveikimas). Antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.83 Skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo84. Skundai dėl antstolių veiksmų žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Beje, LR CPK 510 str. nustato, jog skundo dėl antstolio veiklos nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Reikėtų paminėti Teisės projektų ir tyrimo centro atliktą tyrimą85, kuriame teigiama, kad aukščiau pateiktas teisinis reglamentavimas užtikrina silpną antstolių veiklos kontrolę. ,,....straipsnyje nustatoma teismo teisė kontroliuoti ir tuo pačiu ta teisė apribojama: teisėjas gali tikrinti tuos vykdymo proceso dokumentus, kuriuos teismui tvirtinti pateikia antstolis. Tuo būdu nesudaromos prielaidos teismui kontroliuoti visą vykdymo procesą kaip vientisą civilinio proceso stadiją. Teisėjui belieka galimybė kontroliuoti antstolį pagal asmenų skundus dėl antstolio veiksmų“. Galima teigti, jog CPK nenumatydamas, teisėjo pareigos tikrinti antstolio veiksmų teisėtumą, neapsiribojant skunde pateiktais teisiniais argumentais, kurie gali būti nepilni dėl skundėjo neišmanymo ir trumpo apskundimo laiko, tuo pačiu perkeliama antstolio veiklos kontrolės pareiga pareiškėjui. Todėl galima teigti, jog tvarka, pagal kurią teisėjo vykdoma antstolio veiklos kontrolė apribojama tikrinimu tų vykdymo proceso dokumentų, kuriuos teismui tvirtinti pateikia antstolis, turi būti keičiama. Teisėjui turi būti suteikti įgaliojimai tikrinti antstolio veiksmų teisėtumą, neapsiribojant skolininko, išieškotojo ir kitų asmenų skunde pateiktais teisiniais argumentais. Beje, CPK nenustato skundų dėl antstolių veiksmų nagrinėjimo terminų. Šių skundų nagrinėjimas kartais užtrunka daug mėnesių. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono civilinėje byloje Nr. 2-1602-577/2005 teisėja dvejomis nutartimis reikalavo iš skundą dėl antstolio veiksmų padavusių asmenų pateikti skundžiamus procesinius dokumentus, nors pareiškėjai prašė išreikalauti iš antstolio bylą, kurioje ir yra skundžiami dokumentai bei kiti įrodymai. Pareiškėjai ėjo pas antstolį, darė vykdomosios bylos nuorašus, teismas, nereikalaudamas bylos iš antstolio, vis reikalavo naujų nuorašų iš tos bylos ir taip skundo, teismui paduoto 2005 m. gegužės mėn., nagrinėjimas buvo paskirtas tik 2005 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Tuo tarpu, antstolio veiksmų einamąją procesinę kontrolę reglamentuoja CPK 702 ir 704 straipsniai, nustatantys, antstolio pareigą pateikti teisėjui tvirtinti surašytus aktus dėl turto perdavimo išieškotojui natūra ar skolininko pasiūlytam pirkėju. Antstolis surašo kiekvieno iš varžytynių parduodamo daikto pardavimo iš varžytynių aktą. Šiame akte nurodoma: 1) kas, kada ir kur įvykdė varžytynes; 2) parduodamo turto pavadinimas, turto unikalus numeris, jeigu toks yra, ir turto apibūdinimas; 3) tikslus pirkėjo vardas, pavardė, asmens kodas bei jo adresas, juridinio asmens – pavadinimas kodas, buveinė (adresas) ir už nupirktą turtą sumokėta suma. Aktą pasirašo antstolis ir pirkėjas. Prie akto pridedamas varžytynių protokolas ir skelbimas apie varžytynes. Kai pirkėjas sumoka visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia tvirtinti apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjui86. Kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. CPK 602 straipsnis numato turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais. Ši proceso teisės norma yra specialioji norma, nustatanti vykdymo procese galimus pažeidimus ir jų teisinius padarinius. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu bus nustatyti CPK 602 straipsnyje nurodyti pagrindai, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai. ,,Jeigu pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka proceso dalyviai nebeturi galimybės, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti ieškinio teisenos tvarka tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 straipsnyje numatytais pagrindais.“87 Pažymėtina ir tai, jog antstoliui už pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Gali būti skundžiami ne tik patvarkymo forma išreikšti antstolio veiksmai, bet ir bet kurie kiti veiksmai ar neveikimas. Tačiau gali būti apskųsti tik tie antstolio veiksmai ar neveikimas, kurie sukelia teisines pasekmes. Kiti veiksmai, pavyzdžiui, antstolio veiksmų atlikimas skolininkui nepriimtinu laiku ar būdu, tačiau įstatymų nustatyta tvarka, nesuteikia teisės skolininkui skųsti tokių veiksmų, nes jie nesukelia jokių teisinių pasekmių88. Nustatyta speciali skundo dėl antstolių veiksmų apskundimo padavimo ir nagrinėjimo tvarka. Skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nors adresuojamas teismui, bet pateikiamas antstoliui, kurio veiksmai skundžiami. Skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia bendra, kaip ir kitoms laikinosioms priemonėms, nustatyta tvarka.89 Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo. Jeigu antstolis patenkina skundą, jis priima patvarkymą. Jeigu antstolis patvarkymu atsisako patenkinti skundą, skundas kartu su vykdomąja byla persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. LAT yra nustatęs, kad antstolio atliekami procesiniai veiksmai detalizuoti ir Antstolių įstatymo 21 straipsnyje, kuris įgalina antstolio atliekamus procesinius veiksmus atskirti nuo antstolio teikiamų paslaugų. Bylos dėl antstolių procesinių veiksmų nagrinėjamos ypatingąja teisena. Šios teisenos esminiu bruožu teisės doktrinoje pripažįstama ypatingas valstybės interesas, kai ji (valstybė) privalo susitapatinti su privačiu asmeniu, kuris yra tam tikrų privataus pobūdžio teisinių santykių dalyvis, ir viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo (kuris ir atlieka patikrinimą) teisės nebūtų varžomos teisinių santykių dalyvių valios.90 Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, vykdymo procese dalyvaujantys asmenys turi galimybę savo pastabas pateikti kaip skundą, ieškinį ar kt. Visais atvejais yra tikrinama, kokį tikslą pareiškėjas norėtų pasiekti, kas yra skundžiama ir ar pastebėtos vykdymo klaidos bei pažeidimai neturėtų būti skundžiami kitomis asmenų teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, kaip neatidėliotinas privatus skundas, trečiųjų asmenų teisių gynimo ieškinys ir pan.91 Toje pačioje nutartyje92 pažymėta, kad bylą dėl antstolio veiksmų teismas išsprendžia nutartimi. Patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Teismas nesprendžia, kaip antstolis turi atlikti vieną ar kitą veiksmą, tik konstatuoja atlikto veiksmo teisėtumą arba neteisėtumą ar įpareigoja atlikti veiksmą. Taigi skundu dėl antstolio procesinių veiksmų siekiama apginti vykdymo proceso dalyvių procesines teises. Tačiau pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka“.93 Skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Įstatymas nenustato jokių specialiųjų skundo dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti turinio reikalavimų. Skundo turinyje be bendrųjų procesinių dokumentų reikalavimų, turėtų būti nurodytas skundžiamas veiksmas arba atsisakymas jį atlikti bei tai pagrindžiančios aplinkybės. Tokioje byloje suinteresuotu asmeniu gali būti traukiamas dalyvauti ne tik antstolis, kurio veiksmai ar atsisakymas skundžiami, bet ir kita vykdymo proceso šalis (išieškotojas arba skolininkas), kurie taip pat laikytini suinteresuotais asmenimis LR CPK 443 straipsnio 3 dalies prasme94. 1.2.2. Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų pažeistų teisių gynimas Kadangi ypatingosios teisenos tvarka yra sprendžiami klausimai, susiję tik su antstolio procesinių veiksmų teisėtumo nustatymu, t. y. klausimai, kilę dėl procesinės teisės, o vykdymo procese dažnai iškyla ginčų ir dėl materialinių teisių. Subjektais, turinčiais teisę paduoti skundus dėl antstolio veiksmų yra pripažįstami tik vykdymo proceso šalys ir kiti vykdymo procese dalyvaujantys asmenys, o vykdymo procesiniais veiksmais gali būti pažeistos ir vykdymo procese nedalyvaujančių asmenų interesai, todėl manytina, kad siekiant užtikrinti tinkamą visų nurodytų subjektų teisių apsaugą ir viso vykdymo proceso teisėtumą, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų ieškinių nagrinėjimas ginčo teisenos tvarka laikytinas itin svarbia teismo funkcija vykdymo procese.95 Išieškotojas, skolininkas ir kiti asmenys vykdymo procese savo teises gali ginti teismui nagrinėjant šių asmenų ieškinius. Kaip teigia V. Višinskis, „lyginant su skundų dėl antstolių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti nagrinėjimu, šis teisių gynimo būdas – universalus, nes subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinius, ratas neapsiriboja tik vykdymo procese dalyvaujančiais asmenimis. Tai vienintelis būdas vykdymo procese savo teises apginti kitiems procese nedalyvaujantiems asmenims“.96 Neturtinės žalos samprata įstatyme apibrėžiama gana lakoniškai – atsižvelgiama į santykį su turtine žala ir paprastai pažymima, kad neturtinė žala atlyginama už ekonominio turinio neturinčių interesų pažeidimus ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurių neįmanoma įvertinti pinigais. Kai kuriose Europos šalyse neturtinė žala įstatyme apibrėžiama gana siaurai, pabrėžiant jos subjektyvų pažeidimų. Pavyzdžiui, Rusijos civiliniame kodekse vartojama moralinės žalos sąvoka.97 Pagal LR CPK 603 straipsnį kiti asmenys vykdymo procese gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu bei ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo. Reikia pažymėti, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto pardavimas be varžytynių, perdavimas išieškotojui negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui. Tačiau jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, toks pažeidimas yra pagrindas turto realizavimo aktą pripažinti negaliojančiu.98 Reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus atvejus, kai buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Šiuo atveju senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.99 Pagal CPK 78 straipsnį dėl svarbių priežasčių praleistus procesinius terminus galima atnaujinti, tačiau tais atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti didelę reikšmę visuomenei turinčius interesus, civilinių santykių dalyvių teises, įstatyme nustatoma galutinė termino atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta šios galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas. Toks terminas nustatytas CPK 512 straipsnyje, reglamentuojančiame antstolių veiksmų apskundimą. Šiame straipsnyje nustatytas ir atnaujinamasis dešimties dienų skundo dėl antstolių veiksmų padavimo terminas, skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, kurį praleidus dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pasibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytam naikinamajam trisdešimties dienų terminui, suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą dėl antstolių veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad skundas, paduotas teismui praleidus šį terminą, nenagrinėtinas teisme, todėl tokį skundą teismas turi atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o tokiai aplinkybei paaiškėjus po skundo priėmimo – bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).100 Savo teises vykdymo procese ginti ieškinio pareiškimu gali ne tik tretieji asmenys, bet ir išieškotojas bei skolininkas. Kartais tiek skolininkas, tiek išieškotojas gali pasinaudoti ir abiem savo teisių gynimo būdais: pateikti skundą ir ieškinį. Teismo nutartimi pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, ja būtų galima pasinaudoti sprendžiant ginčą ginčo teisenos tvarka (prejudiciniai faktai)101. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka.102 Nors visi ieškiniai vykdymo procese nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, tačiau kai kuriais atvejais CPK 603 straipsniu nustatytas galimas civilinės bylos dėl arešto turtui panaikinimo arba teisės priklausymo subjektų ratas – atsakovais tokioje byloje traukiami išieškotojas ir skolininkas, o turtą realizavus taip pat ir asmenims, tokį turtą įgijusiems, jei turtas konfiskuotas – atsakovais traukiami asmenys, kurių turtas areštuotas, ir valstybinė mokesčių inspekcija. Ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas tokio turto valdytojas. Ieškiniai pareiškiami pagal bendrąsias teismingumo taisykles.103 CPK 281 straipsnis įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad teismo sprendimai gali būti vykdomi kai jie įsiteisėja. Tačiau tam tikrais atvejais, kai yra siekiama apginti svarbiausias asmenų teises bei teisėtus interesus, atsiranda būtinybė sprendimą įvykdyti skubiai, dar jam neįsiteisėjus, nes priešingu atveju ateityje toks įvykdymas gali būti negalimas arba apskritai prarasti prasmę. Todėl įstatymas leidžia, o kai kuriais atvejais įpareigoja, vykdymo savybę suteikti ir neįsiteisėjusiems teismo sprendimams. Šią savybę neįsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja, kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats arba teismas nukreipia sprendimą skubiam vykdymui. Tačiau neįsiteisėjęs teismo sprendimas nėra neginčijamas, jis gali būti skundžiamas apeliacine tvarka ir gali būti panaikintas. Todėl proceso šalys ar kiti dalyvavę byloje asmenys, jų teisių perėmėjai kitoje byloje gali ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tačiau skubiai vykdytinas teismo sprendimas yra privalomas tiek šalims, tiek jį priėmusiam teismui. Atsakovui jo nevykdant, ieškovas turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio įvykdymo priemonių taikymo. Tai reiškia, kad sprendimas gali būti vykdomas priverstinio sprendimų vykdymo nustatyta tvarka. Atskiro skundo padavimas jų vykdymo nesustabdo. Skubaus vykdymo pagrindai yra numatyti LR CPK 282-283 straipsniuose. Pasitaiko atvejų, kai vykdymo procesas prasideda neteisėtai, kai skolininkas jau būna įvykdęs prievolę (dažniausiai tai bylos dėl administracinių baudų išieškojimo) arba pasibaigęs vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminas. Nežinodamas apie prasidėjusį vykdymo procesą skolininkas negali pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, kurios varžo išieškojimą iš skolininko turto, pvz., informuoti antstolį apie galimybę išieškoti iš darbo užmokesčio (CPK 663 str. 1 d.), nurodyti pirmesnės eilės turtą, iš kurio turi būti vykdomas išieškojimas (CPK 664-665 str.).104 CPK 595 str. įteisinta dar viena priemonė, kuri leidžia užtikrinti geranorišką įsiskolinimų grąžinimą ir padėti šalims pačioms sureguliuoti sprendimo įvykdymą, – taikos sutartis. Tai tapo aktualu, kai po antstolių reformos padidėjo vykdymo išlaidos. Pagal CPK 595 str. vykdymo proceso metu išieškotojas ir skolininkas turi teisę sudaryti taikos sutartį. Šalys taikos sutartį sudaro raštu ir pateikia išieškojimą vykdančiam antstoliui. Taikos sutartis turi būti rašytinė, šio reikalavimo nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Gavęs taikos sutartį antstolis vykdomosios bylos vykdymą sustabdo ir ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo šios sutarties gavimo perduoda ją apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Sudarant taikos sutartį dalyvauja ne tik šalys, bet ir antstolis bei teismas. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio sprendimo (res judicata) galią. Teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnis). Jeigu taikos sutarties sąlygos nevykdomos, išieškotojo rašytiniu pareiškimu teismas priima nutartį išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties vykdymo. Nors CPK leidžia taikos sutartis sudaryti nemokamai, tačiau Teisės projektų ir tyrimų centras pastebi problemą, kad šalims sudarant taikos sutartis antstoliai gali siekti papildomai pasipelnyti. Tačiau Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalis. leidžia antstoliui teikti mokamas paslaugas, dėl kurių apmokėjimo tvarkos ir dydžio antstolis su klientu susitaria sudarytoje sutartyje. Viena iš tokių mokamų paslaugų yra tarpininkavimas vykdant turtines prievoles. Nors Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir yra numatyta, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytas funkcijas, o teikdamas paslaugas antstolis privalo vengti interesų konflikto, tačiau lieka neaiški takoskyra, kur šiuo atveju baigiasi įstatymų nustatytos antstolių funkcijos ir prasideda privati veikla. Susidarius tokiai situacijai, kai antstoliams svarbu kuo daugiau uždirbti, jie neretai mažai domisi galimybėmis, kaip išspręsti problemą abiem šalims priimtinu būdu ir atkurti pažeistas teises. Apibendrinant galima teigti, kad savo teises vykdymo procese apginti pareiškiant ieškinį gali ne tik kiti, t.y. tretieji asmenys, bet ir išieškotojas bei skolininkas. Tai galėtų būti ieškiniai dėl varžytinių pripažinimo negaliojančiomis, dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir kt. Šis teisių gynimo būdas neribojamas vykdymo procese dalyvaujančių subjektų atžvilgiu, yra universalus, leidžiantis savo teises apginti vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims. 1.2.3. Turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo ginčijimas ir kiti su varžytynėmis susiję aspektai Varžytynės gana sudėtingas turto realizavimo būdas. Varžytynių institutas detaliai reglamentuojamas CPK 700–725 straipsniuose, kuriuose nustatomi informavimo apie būsimas varžytynes reikalavimai, organizavimo tvarka ir sąlygos, apribojamas galinčių dalyvauti varžytynėse asmenų ratas, nustatomi pagrindai, kuriais turto pardavimo iš varžytynių aktą galima pripažinti negaliojančiu ir kitos sąlygos. Verta pastebėti, kad vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų teisių gynimo procedūra, išieškant iš skolininko jam priklausantį turtą, ne visur vienoda, pavyzdžiui, bendroje Rusijos jursidikcijoje ir arbitražiniame teisme ji yra skirtinga.105 Skolininko turto realizavimui nustatyta griežta tvarka, t. y. turto realizavimo eiliškumas. CPK atskirai reglamentuojami fizinio ir juridinio asmens turto realizavimo tvarkos ypatumai. Jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, jo turtas realizuojamas tokia tvarka: pirmiausia realizuojamas hipotekos ir įkeistas turtas, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; antrąja eile išieškoma iš skolininko lėšų ir turtinių teisių, vertybinių popierių; trečiąja eile realizuojamas skolininko nekilnojamasis turtas, išskyrus CPK 664 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytą turtą; ketvirta eile realizuojama skolininkui priklausanti žemės ūkio paskirties žemė, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; o paskutine eile realizuojamas skolininkui priklausantis gyvenamasis būstas, kuriame jis gyvena.106 Skolininko fizinio asmens turtas realizuojamas tokia tvarka: 1) hipotekos ir įkeistas turtas, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; 2) lėšos, turtinės teisės, vertybiniai popieriai, darbo užmokestis, kilnojamasis turtas; 3) nekilnojamasis turtas išskyrus 4 ir 5 eile realizuojamą turtą; 4) žemės ūkio paskirties žemė, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; 5) gyvenamasis būstas, kuriame skolininkas gyvena (CPK 664 straipsnis).107 Siekiant skolininko ir išieškotojo interesų balanso, nustatyti apribojimai norint nukreipti išieškojimą į paskutinį skolininko būstą, kuriame jis ar jo šeimos nariai gyvena. Jeigu skolininkas ar jo šeimos nariai tokiame būste negyvena, į jį išieškojimas nukreipiamas bendra tvarka.108 Tokia turto realizavimo tvarka vertintina pozityviai, nes apsiribojimas tam tikro pobūdžio turto paieška leidžia racionaliau naudoti laiką turto paieškai, kita vertus, minimizuojami kaštai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra suformulavusi aktualias teismų praktikai teisės taikymo ir aiškinimo taisykles bylose, kuriose sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apribojimus vykdymo procese išieškant iš fizinio asmens būsto, kuriame jis gyvena, kai prie išieškojimo prisijungia kiti antstoliai, taip pat varžytynių paskelbimą neįvykusiomis, aiškinimo ir taikymo.109 Aptariamoje nutartyje LAT teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 663 straipsnio 3 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-729 redakcija) nurodoma, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, tačiau minėtoje teisės normoje nėra aiškiai įtvirtinta, kuriuo metu (skelbimo apie varžytynes metu; varžytynių pradžios ar jų pabaigos metu; turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo metu ir kt.) išieškoma iš skolininko suma turi viršyti CPK 663 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribą, siekiant išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena. Todėl, nustatant šį momentą, reikia remtis sisteminiu teisės aiškinimu, taip pat atsižvelgti į vykdymo proceso tikslus bei principus. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo negalima laikyti prieštaraujančiu geriems papročiams, nesiderinanti su gerais papročiais gali būti tik konkreti priverstinio vykdymo priemonė.110 Kaip nurodo O. Jaueringas111, priverstinis kreditoriaus teisės įgyvendinimas gali stipriai paliesti skolininko turtinius interesus, tačiau jo ūkinė egzistencija turi būti išsaugota. Įstatyme įtvirtinti apribojimai nukreipti pinigų išieškojimą į skolininko turtą, jei išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant įstatyme numatyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų (CPK 663 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į skolininko gyvenamojo būsto apsaugos principą, CPK 663 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta įsiskolinimo riba – 2030 eurų, kai gali būti realizuojamas skolininkui priklausantis būstas, kuriame jis gyvena. Šios normos tikslas – apsaugoti skolininką nuo gyvenamojo būsto netekimo, kai išieškoma skola yra santykinai nedidelė, todėl, tikėtina, išieškojimas gali būti sėkmingas ir nerealizuojant skolininko gyvenamojo būsto. Pažymėtina, kad CPK 663 straipsnio 3 dalyje, skirtingai nei CPK 663 straipsnio 4 dalyje, tiesiogiai nėra įtvirtinta, kad būstas, iš kurio negalima išieškoti, būtų paskutinis skolininko būstas. Visgi, LAT teisėjų kolegijos nuomone, CPK 663 straipsnio 3 dalies norma turi būti aiškinama sistemiškai su CPK 663 straipsnio 4 dalimi ir tokiu būdu, kad išieškojimo ribojimas ne mažesne kaip 2030 eurų išieškoma suma būtų taikomas tik skolininko gyvenamajam būstui, kuriame jis realiai gyvena ir kuris yra paskutinis jo būstas. Kasacinio teismo nuomone, neatitiktų teisės aktų sistemos aiškinimas, kad CPK 663 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus, saugo tik paskutinį butą (gyvenamąjį namą ar jų dalį), o CPK 663 straipsnio 3 dalimi, kurioje socialiai pažeidžiamų asmenų interesai tiesiogiai neįtvirtinti, būtų saugomas bet kuris skolininko būstas, kuriame jis apsigyvena, nors šis turėtų ir kito nekilnojamojo turto, kuriame taip pat galėtų apsigyventi ir į kurį galėtų būti nukreipiamas pinigų sumų išieškojimas. Sprendžiant dėl apribojimų nukreipti išieškojimą į skolininko būstą, kuriame jis gyvena (CPK 663 straipsnio 3 dalis), taikymo momento, būtina atsižvelgti į priverstinio turto realizavimo specialia forma – varžytynėse, eigą. Atsižvelgiant į CPK 663 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos konstrukciją darytina išvada, kad išieškoma suma turi viršyti toje normoje nustatytą ribą skelbimo apie varžytynes metu (CPK 706 straipsnis). Tokią išvadą, pasak kasacinės instancijos teismo, patvirtina ir sisteminis teisės aiškinimas, kadangi skolininko teisė daryti įtaką varžytynių eigai (surasti areštuoto turto pirkėją (CPK 704 straipsnio 1 dalis) arba išvengti varžytynių padengiant įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas (CPK 704 straipsnio 2 dalis) taip pat yra siejama su varžytynių paskelbimu. Priešingas aiškinimas pažeistų teisėtus išieškotojo lūkesčius įvykdyti teismo sprendimą priverstinai per įmanomai trumpiausią terminą, nes skolininkas, net ir paskelbus varžytynes, galėtų sumažinti išieškomą sumą žemiau įstatyme įtvirtintos sumos, kuriai esant taikomi išieškojimo apribojimai (CPK 663 straipsnio 3 dalis), kas kiekvienu atveju lemtų ir varžytynių atšaukimą. Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, LAT teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje suformulavo šią aktualią teismų praktikai teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę: nepriklausomai nuo to, kad, paskelbus skolininko būsto, kuriame jis gyvena, varžytynes, išieškoma suma tampa mažesnė negu 2030 eurų; tam, kad taikant CPK 703 straipsnio 1 dalį varžytynės būtų atšauktos arba taikant CPK 717 straipsnio 4 punktą paskelbtos neįvykusiomis, turi būti patenkinami išieškotojo reikalavimai ir apmokamos visos vykdymo išlaidos.112 Kadangi vykdymo proceso esmė, vykdant teismo sprendimus dėl priteisimo, – surasti skolininko turtą, jį areštuoti, realizuoti ir, gavus pinigus, atsiskaityti su skolininko kreditoriais, todėl skolininko turto realizavimas – vienas iš pagrindinių vykdymo proceso etapų, turinčių didelės įtakos, kad visas vykdymo procesas būtų sėkmingas. Siekiant efektyvaus vykdymo proceso, CPK 759 straipsnio 1 dalyje nustatyta prisijungimo prie išieškojimo, vykdomo skirtingų antstolių iš to paties skolininko turto ir lėšų, galimybė. CPK 759 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio iniciatyva prisijungimą prie išieškojimo, vykdomo skirtingų antstolių iš to paties skolininko turto ir lėšų, antstolis vykdo Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka ir terminais (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Prisijungimas neturi retroaktyviosios galios ir reiškia teisę dalyvauti anksčiau pradėtoje vykdomojoje byloje po prisijungimo atliekant vykdymo veiksmus. Sprendimų vykdymo instrukcijos (2011 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1R-265 redakcija) 11 punkto 2 dalyje nustatyta, kad kiti antstoliai, vykdantys išieškojimą iš to paties skolininko, gali prisijungti prie išieškojimo iš realizuojamo turto ir lėšų, gautų realizavus šį turtą, siųsdami turtą realizuojančiam antstoliui vykdomojo dokumento patvirtintą kopiją ir patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo. Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, LAT teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje suformulavo šią aktualią teismų praktikai teisės taikymo taisyklę: taikant CPK 663 straipsnio 3 dalį ir nustatant iš skolininko išieškomą sumą, nėra draudimo prie pradinės antstolio išieškomos sumos pridėti kitų antstolių, kurie CPK 759 straipsnio 1 dalies pagrindu prisijungė prie išieškojimo, išieškomas sumas.113 Varžytynių pagrindinis elementas yra jose realizuojamo turto kaina, nes turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintam pirkimo-pardavimo sandoriui. Todėl turto įkainojimas – vienas svarbiausių turto realizavimo veiksmų. Varžytynėse egzistuoja tokia sistema: iš pradžių nustatoma pradinė turto kaina, po to potencialūs pirkėjai gali siūlyti didesnę kainą. Įstatymas reglamentuoja, kokiu minimaliu procentu galimas pirmasis kainos pakėlimas. Varžytynių pagrindinis veiksmas – pradinės kainos nustatymas ir įstatyme nustatytų jos kėlimo intervalų nuoseklus laikymasis. Teismų praktikoje gana dažni atvejai, kai dėl turto vertės nustatymo principų pažeidimų, taip pat dėl kainos didinimo minimalaus intervalo nesilaikymo varžytynėse, turto pardavimo iš varžytynių aktai pripažįstami negaliojančiais. Teismų praktikoje su varžytynėmis susiję ginčai kyla būtent dėl išvaržomo turto kainos. To priežastis – kaina yra objektas, kuriuo galima manipuliuoti siekiant savų tikslų. Taip pat egzistuoja ir įvairūs sukčiavimo mechanizmai, kuriais siekiama sužlugdyti varžytynes arba pigiai nusipirkti turtą. Kai kurios egzistuojančios teisinio reglamentavimo spragos leidžia veikti organizuotoms grupėms, vadinamoms „etatiniais“ varžytynių dalyviais. Taigi rimčiausia problema tampa varžytynių žlugdymas. Svarbiausi varžytynių dokumentai – tai varžytynių protokolas ir turto pardavimo iš varžytynių aktas. Kaip ir reglamentuojama CPK 714 straipsnyje, varžytynių protokolą pasirašo varžytynes vykdęs antstolis, protokolą surašęs asmuo, varžytynėse turtą nusipirkęs asmuo (jeigu jis dalyvavo varžytynių metu). Protokolą taip pat gali pasirašyti išieškotojas, skolininkas bei kiti varžytynių dalyviai. Pirmosioms varžytynėms neįvykus ar turto nepardavus, galimos pakartotinos, t. y. antrosios ir trečiosios varžytynės. Antrosios varžytynės vyksta tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kaip ir pirmosios varžytynės, tačiau pradinė turto kaina jau yra 20 proc. žemesnė nei pirmose varžytynėse, trečiose varžytynėse kaina dar sumažėja tokiu pat procentu. Manoma, jog trečiųjų varžytynių organizavimas nėra tikslingas, nes nustatoma pernelyg maža pradinė turto kaina ir turtą galima įsigyti beveik pusvelčiui. Čia galima įžvelgti ir skolininko teisių pažeidimą, nes tokiu būdu skolininkas klampinamas į įsiskolinimo išieškojimą ilgesniam laikotarpiui. Pagal CPK 725 straipsnį ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto gali būti pateiktas tik tada, kai sudarytas turto pardavimo iš varžytynių sandoris įgyja teisinę galią ir šalims tampa privalomas, o šalių valia tampa išreikšta įstatymo forma, t. y. nuo to momento, kai turto pardavimo iš varžytynių ar turto perdavimo išieškotojui aktą teisėjas patvirtina rezoliucija arba nutartimi (pastaroji turi būti įsiteisėjusi) CPK 602 straipsnis nustato pagrindus, dėl kurių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 4) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 5) jeigu buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė; 6) jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka.114 Taigi CPK 602 straipsnio 4 punkte numatytą pagrindą teismas gali taikyti ne tik tada, kai parduotas anksčiau nei buvo numatyta skelbime, bet ir kitais atvejais, kai buvo pažeistos skelbimo apie būsimas varžytynes sąlygos. Pripažintas negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.115 Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu sukelia tam tikras teisines pasekmes. Pripažinus imperatyvių teisės normų pažeidimus, turto pardavimo sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Tokiu atveju turi būti taikoma restitucija, suprantama kaip turto grąžinimas turto savininkui dėl to, kad turto pardavimo iš varžytynių sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Restitucija gali būti atliekama natūra ar priteisiant pinigų sumą, gautą už parduotą turtą ir neišmokėtą išieškotojams. Jeigu lėšos, gautos už turtą, jau išmokėtos išieškotojui, o sandoris pripažintas negaliojančiu dėl antstolio kaltės, pinigų suma priteisiama pirkėjui iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusios antstolių kontoros. Galima teigti, kad, sandorį pripažinus negaliojančiu, nė viena jo šalis negali įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Tvirtinant varžytynių aktą teisėjas turi patikrinti ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros atlikimo pagrįstumą, ar nėra normų pažeidimų, kurie numatyti CPK 602 straipsnyje, bet ir turėtų spręsti, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė patenkinti kreditoriaus reikalavimą, ar toks išieškojimas iš skolininko nepažeidė kitų asmenų interesų, pavyzdžiui, invalidų, vaikų ir kitų.116 V. Višinskio nuomone, „ypač atidžiai teismas turi tikrinti turto realizavimo aktus, kai tai susiję su vaikų interesais, nes su tuo susiję pažeidimai gali būti pagrindas turto realizavimo aktą pripažinti negalionačiu“.117 Pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu, teismas turi išspręsti tokio akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes pagal CK šeštosios knygos X skyriuje išdėstytas restitucijos taisykles bei pagrindus. Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo ir jos būdo, teismas taip pat turi įvertinti, ar turto išreikalavimas yra vienintelė priemonė pažeistoms teisėms apginti ir ar jos negali būti proporcingai apgintos taikant restituciją pinigais ar atlyginant nuostolius. Išanalizavus varžytynių akto teisėtumo ginčijimo probleminius klausimus, reikėtų paminėti su vykdymo procesu susijusius ne taip seniai įsigaliojusius kitus įstatymus. Nuo 2013 m. vasario 4 d. įsigaliojo elektroninės varžytynės. Tai ilgai laukta procedūra, kuri buvo rengiama ir pačių antstolių iniciatyva. Šie varžytynių reglamentavimo bei vykdymo pokyčiai buvo sąlygoti užtikrinti proceso skaidrumą ir proceso šalių interesų apsaugą. Nors galiojantys antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai numatė tam tikros antstolių sudaromų dokumentų informacijos saugojimo elektroniniu būdu galimybes, tačiau tai negalėjo būti prilyginta elektroninio dokumento, pasirašyto elektroniniu parašu, naudojimui. Antstolių įstatymo 23 straipsnio 4 dalis tik numato, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas elektronine forma ne vėliau kaip kitą dieną nuo surašymo dienos perduodamas į Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę.118 Tačiau, kaip teigia L. Gumuliauskienė ir V. Višinskis, faktinių aplinkybių konstatavimas nėra vykdymo veiksmas. Todėl svarbus žingsnis, įtvirtinantis elektroninių duomenų naudojimą, yra 2011 m. birželio 11 d. priimti Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo pakeitimai.119 Įdiegus elektronines varžytynes (CPK 713 straipsnis), vykdymo procese išnyko tokie elementai kaip: susitarimai prieš varžytynes, kuomet asmenys, norintys gauti naudos iš varžytynių vykdymo, atvykdavo ir tardavosi su potencialiais pirkėjais dėl kainos nekėlimo už atitinkamą mokestį; nedalyvavimą varžytynėse už tam tikrą mokestį; skundo dėl varžytynių nepadavimą dėl tariamos teisės gynimo, o tai savo ruožtu iki metų ar daugiau gali sustabdyti procesą, o laimėjusio varžytynes pinigai įšaldyti iki skundo išsprendimo; tarpusavio susitarimai ir kiti variantai, kurie galimi kai betarpiškai susitinka dalyviai. Šie veiksmai vykdavo už antstolio kontoros ribų ar ne varžytynių metu, antstolis neturėjo jokių teisinių galimybių, net ir tai matydamas, tam sukliudyti. Kita vertus, elektroninės varžytynės eliminavo galimą nesąžiningo antstolio varžytynių vykdymą, jis neteko galimybių vienaip ar kitaip pakreipti varžytynių eigos proceso. Dėl minėtų aplinkybių atsirado galimybė turtą realizuoti už pačią didžiausią, kokia tik gali būti rinkoje, kainą. Šis pakeitimas užtikrina tiek skolininko, tiek išieškotojo turtinių interesų bei kitų sąžiningų varžytynių dalyvių apsaugą. Tai atsispindi ir LR antstolių įstatymo 3 straipsnyje numatytame įpareigojime: „Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų“. Elektroninėse varžytynėse, kaip ir įprastosiose, yra reali galimybė pigiau įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, nors varžytynėse dažniau pardavinėjamas oficialiai registruotas turtas. Tai žemės sklypai, gyvenamieji statiniai, viešbučiai, transporto priemonės, žemės ūkio technika, laivai, kitas turtas, kurį privaloma registruoti arba kurio vertė viršija trisdešimt tūkstančių eurų. Tačiau elektroninių varžytynių metu pardavinėjami ir baldai, ir muzikos instrumentai, ir įvairūs antikvariniai daiktai. Dėl jų neprivalu skelbti varžytynių, nes tai nėra registruojamas ar ypač brangus turtas, bet jis skelbiamas. Jei vienintelis skolingo žmogaus turtas yra gyvenamasis būstas, jis iš varžytynių parduodamas tik tada, kai skola yra 2030 eurų ir daugiau. Tačiau kitas turtas – žemės sklypai, įvairios patalpos, kilnojamasis turtas – pardavinėjamas iš varžytynių be apribojimų. Taigi ir elektroninės varžytynės gali būti skelbiamos ir dėl 200 eurų skolos, jeigu ji nepadengiama iš skolininko pajamų. Už dalyvavimą elektroninėse varžytynėse mokamas dalyvio mokestis, kuris sudaro 10 proc. pradinės parduodamo turto kainos. Jeigu asmuo varžytynėse įsigyja turtą, dalyvio įmoka įskaičiuojama į galutinę pirkinio kainą. Turto neįsigijusiems asmenims dalyvio mokestis grąžinamas per tris dienas. Varžytynės laikomos įvykusiomis, jeigu jose dalyvauja bent vienas pirkėjas. Varžytynės trunka ne trumpiau kaip 20 arba 30 dienų, atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį. Tačiau jos tęsiasi tol, kol keliama kaina. Pagal CPK 713 straipsnį visais atvejais, kai iki nustatytos varžytynių pabaigos laiko gaunamas bent vienas kainos pasiūlymas, varžytynės pratęsiamos papildomas penkias minutes ir per šį pratęstą laiką varžytynių dalyviai gali siūlyti kainą už parduodamą turtą. Varžytynių pradžia laikomas jų paskelbimo specialiame interneto portale www.evarzytynes.lt momentas. Elektroninėse varžytynėse gali dalyvauti visi Lietuvos arba užsienio valstybių piliečiai ir juridiniai asmenys, išskyrus tas varžytynes organizuojančius antstolius, jų giminaičius, sutuoktinius ir bendradarbius, dirbančius toje pačioje antstolių kontoroje. Tereikia būti Lietuvoje veikiančių elektroninės bankininkystės sistemų vartotoju arba turėti Lietuvoje išduotą elektroninį parašą. Jei asmuo pageidauja, jis gali dalyvauti varžytynėse netiesiogiai – naudodamasis įgalioto atstovo pagalba. Elektroninėse varžytynėse galioja tos pačios parduodamo turto pradinės kainos nustatymo taisyklės, kaip ir varžytynėse, kurios iki 2013 metų vykdavo antstolių kontorose. Pirmosiose varžytynėse pradinė turto kaina sudaro 80 proc. rinkos kainos, antrosiose – 60 proc. Kaina gali būti didinama automatiniu arba neautomatiniu būdu. Kai kaina didinama automatiniu būdu, varžytynių dalyvis siūlo pradinę kainą, kuri negali būti mažesnė už pradinę turto pardavimo kainą, didžiausią siūlomą kainą ir kainos didinimo automatiniu būdu intervalą, kuris negali būti mažesnis už ne automatiniam didinimui taikomus intervalus. Kainą didindamas pats varžytynių dalyvis (neautomatiniu būdu) už parduodamą turtą pasiūlo sumą, kuri negali būti mažesnė už pradinę turto pardavimo kainą. Kiti varžytynių dalyviai už parduodamą turtą gali siūlyti tik didesnę kainą, tačiau kiekvienas kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip 0,5 procento pradinės turto pardavimo kainos, jeigu ji yra mažesnė negu penkiolika tūkstančių eurų, ne mažiau kaip 0,3 procento – jeigu pradinė turto pardavimo kaina yra nuo penkiolikos tūkstančių eurų iki trisdešimt tūkstančių eurų, ir ne mažiau kaip 0,1 procento – jeigu pradinė turto pardavimo kaina viršija trisdešimt tūkstančių eurų. Varžytynių metu rodoma didžiausia tuo metu už parduodamą turtą pasiūlyta kaina. Varžytynėms pasibaigus, sistema automatiškai išrenka dalyvį, pasiūliusį didžiausią sumą. Tačiau verta pastebėti, kad elektroninių varžytynių sistema nėra tobula. Galimos techninės klaidos. Pavyzdžiui, žmogus, pirmą kartą besinaudojantis šiuo būdu, gali suklysti įvesdamas sumas, o tai pastebėjus klaida nėra išsprendžiama nedelsiant. Kyla klausimas, ar teisinga dėl klaidos skelbti varžytynes iš naujo, jas atidedant mažiausiai mėnesiui? Neturint visos informacijos apie varžytynių eigą ir pamatyti klaidas nėra galimybių, o jie išaiškėti gali tik po akto surašymo ir nuosavybės perėjimo kitam asmeniui. Aktas gali būti nuginčijamas tik ieškinio teisenos tvarka, o tai ilgas ir brangus procesas, be to, turtas jau gali būti perleistas kitam asmeniui arba įkeistas už paskolą. Su vykdymo procesu susijęs ir 2013 metais įsigaliojęs Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas (FABĮ), nes nemokumo santykiai pasižymi poreikiu užtikrinti kreditorių, skolininkų ir valstybės interesų balansą itin jautriose situacijose. Atsižvelgiant į šio instituto pobūdį, beveik visi asmenys, išreiškę norą bankrutuoti, vienaip ar kitaip yra susiję su antstoliais, nes vykdomas išieškojimas kitų asmenų naudai. Tačiau verta pastebėti, kad, nors pastaruoju metu išieškojimo skaidrumas ištobulintas diegiant vis naujas technologijas (elektroninės varžytynės, elektroninė byla ir kt.), fizinio asmens bankroto proceso metu to nėra, o tai sąlygoja asmenų nepasitenkinimą šiuo institutu. Pagal FABĮ asmuo gali išsikelti bankrotą, kai įsiskolinimų suma viršija 25 MMA. Tai nėra didelis procentas bylų, vykdomų pas antstolius, kai prievolės nėra užtikrintos hipoteka ar asmuo neturi turto, kurio pilnai pakaktų įsiskolinimams padengti, nes priešingu atveju bankroto procedūra asmeniui būtų beprasmiška (be skolų ir vykdymo išlaidų antstoliui susidariusių vykdant išieškojimus iki bankroto bylos iškėlimo, asmuo turėtų mokėti papildomai ir bankroto administravimo išlaidas). Be to, ir asmeniui turint minimalų leidžiamą įsiskolinimą abejotina, ar jis kreipsis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes iki 5 metų trunkančio proceso kaštai bankroto administratoriui gali būti neatsiperkamai dideli. Dažniausiai antstolių žinioje yra „nejudančios bylos“, kuriose ieškovai yra kredito bendrovės ir bankai, kai asmuo nebeturi turto, kuris gali būti realizuotas įsiskolinimams padengti, netekęs darbo ir kitų pajamų, ar šios pajamos minimalios ir realus įsiskolinimų padengimas iš jų realiai neįmanomas. Be to, ir kreditoriai pastaruoju metu atsižvelgia į šio instituto buvimą ir dar labiau įvertina riziką pradedant prievolinius santykius. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių LAT yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios.120 Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidariai. Sutuoktinių (vieno iš jų arba abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose, priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis)121. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). CK 3.109 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą raštu ar žodžiu. LAT konstatuoja122, kad jeigu asmuo prisiima prievolę kaip bendrą sutuoktinių prievolę, tai paskolos sutartis yra sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis), todėl kreditoriams turi būti grąžinamas įsiskolinimas iš bendro šeimos turto ar pajamų. LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjo civilinę bylą dėl vedybų (povedybinės) sutarties teisinių pasekmių vykdymo procese.123 Pareiškėjas antstolio veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad informavus apie sutuoktinių sudarytą povedybinę sutartį, kurioje nustatyta, kad kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, antstolis tęsė išieškojimo veiksmus iš sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, o apeliacinės instancijos teismas – skundą atmetė. LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sutarties laisvės principas suponuoja, jog sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokia sutartis nelaikytina per se prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, taigi nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį. Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti. CK 3.100 straipsnyje įtvirtinti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai, vienas jų – sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kasacinis teismas konstatavo, kad vedybų (povedybine) sutartimi sutuoktiniams nustačius kitokį savo turto teisinį režimą ir pakeitus nuosavybės teisinį santykį, įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria vykdymo procese nustatyta skolininko fizinio asmens dalis bendrame turte (CPK 667 straipsnis), dalis, nustatanti, kad skolininkui priklauso pusė jo sutuoktinės būsimų pajamų, dėl pasikeitusių nuosavybės teisinių santykių praranda savo teisinę reikšmę (buvo priimta esant kitokiems teisiniams santykiams) ir ja remiantis išieškojimas iš skolininko nebegali būti nukreipiamas į nebeegzistuojančią skolininko dalį nebeegzistuojančiame bendrame turte. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. Apibendrinant galima teigti, kad varžytynių objektas yra areštuotas skolininko turtas. Išieškojimas iš skolininko gali būti nukreipiamas į skolininkui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, esančius bankuose ir kitose kredito įstaigose, turtines teises, jo dalį bendroje nuosavybėje, o taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Labai svarbu nustatyti, ar varžytynėse realizuojamas turtas iš tikrųjų priklauso skolininkui. Priešingu atveju gali būti pažeistos kitų asmenų (turto savininkų) turtinės teisės ir atsirastų tam tikros teisinės pasekmės. Išaiškėjus, jog iš varžytynių parduotas turtas nepriklauso skolininkui, turto pardavimo iš varžytynių aktas bus pripažintas negaliojančiu. Kad varžytynės būtų suorganizuotos pagal įstatymo normas, būtina sąlyga – objektyvi ir visapusiška informacija. 1.2.4. Atgręžtinis sprendimo vykdymas Sprendimų įvykdymo atgręžimo taikymo instituto objektas – panaikinti įvykdyti teismo sprendimai. Kaip teigia E. Stauskienė124, „dažniausiai tai sprendimai turtinio, tačiau gali būti neturtinio pobūdžio bylose. Kai kuriose neturtinio pobūdžio bylose sprendimo įvykdymo atgręžimas apskritai neįmanomas, pavyzdžiui, bylose dėl garbės ir orumo, taip pat bylose, kuriose priimtas sprendimas įpareigoja skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto arba pinigų perdavimu“. Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo, kuris turtą gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, privalo tą turtą grąžinti kitam asmeniui (LR CK 6.145 str. 1 d.). Tai vadinama restitucija – grąžinimu į ankstesnę padėtį.125 Restitucija laikytina savarankišku prievoliniu pažeistų teisių gynimo būdu, kuriam galima taikyti subsidiariai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo nuostatas.126 Nepagrįstai praturtėti galima ir tuomet, kai įstatymo numatytais atvejais ir tvarka panaikinamas ir įsiteisėjęs bei įvykdytas teismo sprendimas. Tokiu atveju, siekiant įgyvendinti teisingumą, iškyla ginčo šalių grąžinimo į iki teismo sprendimo įvykdymo buvusią teisinę padėtį klausimas, nes priešingu atveju būtų pažeistos atsakovo teisės ar teisėti interesai. Kitaip tariant, sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto taikymas civiliniame procese siejamas su įvykdyto teismo sprendimo teisinės galios netekimu. Tokio sprendimo teisinė galia baigiasi priėmus naują sprendimą arba panaikintąjį sprendimą keičiantį sprendimą (nutartį) apeliacine, kasacine tvarka arba išnagrinėjus bylą atnaujintame procese. Naujo sprendimo priėmimas apeliaciniame procese įtakos turi tik tokio teismo sprendimo, kuris buvo įvykdytas taikant skubaus sprendimų vykdymo institutą, atgręžtiniam įvykdymui. Vokietijos civiliniame procese sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto taikymas taip pat siejamas su skubiai vykdytino teismo sprendimo panaikinimu arba pakeitimu.127 Teismo sprendimas teisinę galią dažniausiai įgyja tik įsiteisėjęs, išskyrus išimtį, kuri įtvirtinta įstatyme – tai skubaus vykdymo institutas, kai teismo sprendimas gali būti įvykdytas jam neįsiteisėjus. CPK įtvirtintais pagrindais arba teismo nuožiūra ieškovo prašymu, skubiai vykdytini teismo sprendimai pasižymi tam tikromis ypatybėmis ne tik nukreipiant juos vykdyti, bet ir taikant sprendimų įvykdymo atgręžimo institutą. Kadangi yra skiriamas privalomasis ir fakultatyvusis skubus vykdymas, būtent pastarasis taikomas teismo iniciatyva arba dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, atsižvelgiant į CPK 283 straipsnyje įtvirtintus pagrindus. Tačiau tai netaikytina byloms dėl darbuotojo grąžinimo į darbą, nes sprendimai šiose bylose vykdomi skubiai privalomai pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 299 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl kolizija CPK 283 straipsnio 1 dalies punkto spręstina DK naudai. Teismas, leisdamas skubiai vykdyti sprendimą bylose, kurios nenurodytos CPK 283 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba gali apskritai pasidaryti negalima arba labai sunku sprendimą įvykdyti, privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimų įvykdymo atgręžimą tuo atveju, kai įvykdytas teismo sprendimas bus panaikintas. Toks sprendimų įvykdymo atgręžimo užtikrinimas taikomas tik skubaus vykdymo atveju.128 Be to, įstatymas numato galimybę atsakovui reikalauti išieškotojo atlyginti nuostolius, padarytus skubiai vykdant teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, jeigu skubiai vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu (CPK 760 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad atlyginti nuostolius atsakovas gali reikalauti tik tais atvejais, kai sprendimas nukreiptas skubiai vykdyti išieškotojo (ieškovo) prašymu, o ne teismo iniciatyva. Atsakovo nuostolių atlyginimo pareiga siejama su paties ieškovo rizika, nes būtent jis, ieškovas, privalo tokią riziką įvertinti prašydamas teismo nukreipti sprendimą vykdyti skubiai. Sprendimo įvykdymo atgręžimas dažniausiai siejamas su visko, kas buvo pagal panaikintą sprendimą išieškota iš atsakovo ieškovo naudai, grąžinimu atsakovui. Tačiau, kaip teigia E. Stauskienė,129 „gali būti ir taip, kad turto negalima grąžinti. Ypač dažna tokia situacija taikant proceso atnaujinimą tais atvejais, kai sprendimas įvykdytas net prieš keletą metų. Be to, ši situacija galima ir tais atvejais, kai įstatymas apskritai draudžia išreikalauti turtą iš sąžiningo trečiojo asmens, kuriam buvo perleistas teismo sprendimo vykdymo metu gautas turtas. Tokiu atveju, kai turto negalima grąžinti, teismas savo sprendime arba nutartyje numato, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o kai turtas realizuotas – suma, gauta jį realizavus (CPK 760 straipsnio 3 dalis). Neaišku, kokia vertė turėtų būti atlyginama – buvusi sprendimo įvykdymo momentu ar taikant sprendimų įvykdymo atgręžimą, ar turėtų įtakos atlygintinos turto vertės nustatymui ieškovo elgesys proceso metu arba netgi jo kaltė?“ Autorės nuomone, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas taip pat pagal CK normas, šiuo atveju reglamentuojančias restitucijos taikymą. Pagal CPK 373 straipsnį, panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. CPK 760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai. Tai vadinama teismo sprendimo įvykdymo atgręžimu. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti iki teismo sprendimo įvykdymo buvusią proceso šalių materialinių teisinių santykių padėtį. Siekiama apginti atsakovo (skolininko) teises bei teisėtus interesus ir taip įgyvendinti teisingumą. Šis teisės institutas yra taikomas keliais pagrindais: apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus įvykdytą sprendimą ir nutraukus bylą; panaikinus įvykdytą sprendimą ir palikus pareiškimą nenagrinėtą; panaikinus įvykdytą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys netenkinamas (CPK 760 straipsnis). Taigi apeliacijos atveju sprendimo įvykdymo atgręžimo gali prireikti tik skubaus sprendimo vykdymo atveju, nes paprastai yra vykdomi tik įsiteisėję teismo sprendimai. Leisdamas sprendimą skubiai vykdyti, kai toks konkretus skubaus vykdymo pagrindas CPK nėra tiesiogiai numatytas, teismas privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo įvykdymo atgręžimą tam atvejui, jei teismo sprendimas jį įvykdžius bus panaikintas (CPK 283 straipsnio 2 dalis). Atsakovas turi teisę reikalauti, kad išieškotojas atlygintų nuostolius, padarytus skubiai vykdant teismo sprendimą, kuris vėliau bus panaikintas, jeigu skubiai vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu (CPK 760 straipsnio 2 dalis). Sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymas turi ir apribojimų. Galiojančiame CPK numatytas sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimas bylose dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo. Tačiau galimas ribojimas ir bylose dėl darbo užmokesčio išieškojimo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai. Šių ribojimų paskirtis – užtikrinti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų teises ir teisėtus interesus. Sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymas nėra ribojamas tuomet, jei nustatomas ieškovo (išieškotojo) nesąžiningas veikimas prisiteisiant jam nepriklausančias lėšas. Todėl taikant CPK 760 straipsnio 1 dalį, kai sprendimo įvykdymo atgręžimo būdu pareiškėjas nori susigrąžinti teismo sprendimu ieškovui (išieškotojui) išmokėtas pinigines sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais arba periodines išmokas, pirmiausia reikia nustatyti, ar atsakovas (skolininkas) veikė sąžiningai. Teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis), todėl ar atsakovas (skolininkas) veikė sąžiningai ar buvo nesąžiningas, turi įrodyti sprendimo įvykdymo atgręžimo siekiantis asmuo (pareiškėjas). CK 6.147 straipsnio 2 dalyje pažymima, kad itin svarbu yra įvertinti ir asmens, privalančio grąžinti turtą, sąžiningumą. Tai teismas taip pat turėtų atlikti spręsdamas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Su šios aplinkybės įvertinimu siejamas turto vertės atlyginimo dydžio nustatymas. Suprantama, išieškotojui neteisėtai prisiteisus jam nepriklausančias lėšas yra itin pažeidžiamos skolininko teisės. Todėl įgyvendinant sprendimo įvykdymo atgręžimą išieškotojas turėtų atlyginti didžiausią grąžintino turto vertę. Manytume, kad toks turto vertės atlyginimo teisinis reglamentavimas yra teisingas, nes užtikrina teisingumo įgyvendinimą. Be to, toks turto vertės atlyginimo teisinis reglamentavimas atlieka ir prevencinę funkciją, nes įspėja asmenis, kad už nesąžiningą veikimą bus taikoma griežtesnė teisinė atsakomybė. CPK 760 straipsnio 2 dalis skolininkui taip pat suteikia teisę reikalauti, kad išieškotojas atlygintų ir nuostolius, padarytus skubiai įvykdant teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, jeigu skubiai jį vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu. Pagal CPK 761-762 straipsnius sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas gali būti sprendžiamas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka savo nutarimu galutinai išsprendžia ginčą arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Tačiau jeigu pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės, atsakovas turi teisę paduoti atitinkamą pareiškimą pirmosios instancijos teismui, kuris privalo savo iniciatyva išnagrinėti šį klausimą ir priimti naują sprendimą ar nutartį ir taip užbaigti bylą. Apibendrinant galima teigti, kad sprendimo įvykdymo atgręžimas – tai procesas, kurio metu teismas, vadovaudamasis civilinio proceso teisės bei materialinės teisės normomis, įvertina ieškovo (išieškotojo) sąžiningumą ir įrodęs, kad jis veikė nesąžiningai, nustato grąžintino turto vertės atlyginimo dydį, atsakovui (skolininkui) pageidaujant, sprendžia ir nuostolių, padarytų skubiai įvykdant teismo sprendimą, atlyginimo klausimą. Šiais teismo procesiniais veiksmais atkuriama iki teismo sprendimo įvykdymo buvusi proceso šalių materialinių teisinių santykių padėtis, apginamos atsakovo (skolininko) teisės ir teisėti interesai, nepažeidžiant ieškovo (išieškotojo) teisių ir taip įgyvendinamas teisingumas. Kaip teigia E. Stauskienė, „taikant sprendimo įvykdymo atgręžimą, labai svarbu visais atvejais rasti tinkamą įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių santykių stabilumo, o kartu ir ieškovo interesų apsaugos, bei teisėtų atsakovo, kaip turto savininko, interesų apsaugos pusiausvyrą“.130 Teorinės įžvalgos leidžia teigti, kad vykdymo proceso reikšmingumą lemia poreikis kurti efektyvią teisinę sistemą, kurioje būtų ne tik deklaruojami, bet ir įgyvendinami svarbiausi civilinio proceso tikslai ir principai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti arba ginčijami, interesus, teisingumą vykdyti vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu. Nesilaikant šių nuostatų negalima būtų kalbėti apie civilinio proceso prasmingumą ir teisingumą. 2. ASMENS TEISIŲ APSAUGOS VYKDYMO PROCESE PRAKTINIŲ PROBLEMŲ ANALIZĖ Siekiant darbo tikslo, remiantis vykdymo procesą reglamentuojančiais teisės aktais išanalizuotos vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisės ir jų gynimo būdai, paskatino atlikti kokybinį tyrimą, kuris leido įvertinti asmens teisių apsaugos vykdymo procese praktines problemas ir su tuo susijusias įstatymines spragas bei įžvelgti galimus jų sprendimo būdus. Tyrimas atliktas 2016 m. spalio – lapkričio mėn. Tyrime dalyvavo: antstoliai, notarai, teisėjas ir advokatai. Viso tyrime dalyvavo 7 informantai. Apklausa vykdyta elektroniniu būdu – respondentams klausimynai pateikti elektroniniu paštu, iš anksto telefonu aptarus tyrimo tikslą ir gavus jų sutikimą. Vadovaujantis etikos ir konfidencialumo principais, tyrime dalyvaujančiųjų anketose pavardės ir pareigos neįvardijamos, kiekvienam iš dalyvių suteiktas pavadinimas „Informantas 1“ ir t. t. Analizuojant asmens teisių apsaugos vykdymo procese praktines problemas ir su tuo susijusias įstatymines spragas pateiktos tik esminės informantų mintys vienu ar kitu analizuojamu aspektu. Klausimynai su informantų atsakymais pateikti 1–7 prieduose. Šiame skyriuje bus pristatyti ir aptariami atlikto tyrimo rezultatai, apibendrintos respondentų išreikštos nuomonės dėl vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių gynimo būdų, akcentuojamos vykdymo procesui aktualios problemos, siekiant apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Apibendrinus tyrimo rezultatus pateiktos išvados ir siūlymai dėl galimybių tobulinti asmens teisių apsaugos vykdymo procese teisinį reglamentavimą. 2.1. Vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų teisių gynimo teisinio reglamentavimo spragų įžvalgos praktiniu aspektu Asmenims, ginantiems savo pažeistas teises, neužtenka to, kad būtų priimtas teismo sprendimas ar konstatuotas pažeidimo faktas, jiems būtinas ir sprendimo įvykdymas. Vykdymo procesas tik dar kartą patvirtina, jog tam tikrais atvejais neužtenka priimti sprendimą, jį privalu ir įvykdyti. Lietuvos teismų praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi vykdymo proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Vykdymo proceso šalių teisių gynimo būdai ir priemonės turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Laikantis požiūrio, kad vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija ir kad vykdymo procese įgyvendinami bylos nagrinėjimo stadijoje priimti sprendimai, praktikoje vykdymo proceso šalių teisių gynimo būdai neatsiejamai susiję su priimtu teismo sprendimu. Tik priėmus teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, vykdomas procesas, kurio metu teismo sprendimas įgyvendinamas. Kitaip tariant, praktiškai teismo sprendimas teisinius padarinius sukelia tik jam įsiteisėjus. Vykdymo proceso šalys, gindamos savo teises, atsiduria tarpinėje stadijoje, kai teismo sprendimas yra dar neįsiteisėjęs, o vykdymo veiksmai jau atliekami, nes kai kuriais atvejais CPK numatytais pagrindais sprendimus ir nutartis teismas nukreipia vykdyti skubiai dar jiems neįsiteisėjus. Įstatymų leidėjas tai sąmoningai yra numatęs, kad būtų užtikrinta vykdymo proceso šalių teisėtų interesų apsauga ir išvengta galimos žalos išieškotojui. Atlikto tyrimo rezultatų analizė rodo, jog tiek antstolių, tiek teismų praktikoje vis dar susiduriama su vykdymo proceso teisinio reglamentavimo spragomis. Tai rodo informantų atsakymai į jiems pateiktus klausimus šiuo aspektu. Į klausimą, ar vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų teisių gynimas Lietuvoje yra problematiškas, kai kurių informantų atsakymai tai patvirtina. Informantas Nr. 1:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!