Asmens ir jo vertybių išbandymo vaizdavimas XX a. vidurio katastrofų laikotarpio literatūroje

Asmens ir jo vertybių išbandymo vaizdavimas XX a. vidurio katastrofų laikotarpio literatūroje

Šiuolaikinis žmogus įsisuka į buities verpetą ir visai pamiršta, kad gyvenimas – nuolatinė kelionė, o ne viena akimirka. Vienintelis dalykas, galintis ištraukti iš nykios kasdienybės rėmų, yra gyvenimo išbandymas. Tai padeda atsitokėti, priverčia gerai pagalvoti, kas iš tiesų gyvenime svarbiausia. Kai žmogus patiria išbandymą, individas atsiduria nepatogioje padėtyje – ribinėje situacijoje. Tai kertinis momentas, nes šią akimirką žmogaus priimti sprendimai atskleidžia svarbiausias tiesas apie paties asmenybę.

Pirmiausia, ribinėje situacijoje išbandoma žmogaus ištikimybė savo moraliniams įsitikinimams. Kai asmens fizinė laisvė yra ribojama, šis, mėgindamas išlikti stiprus viduje, puoselėja žmogiškąsias vertybes. Tokia idėja sudaro XX amžiaus rašytojo Balio Sruogos memuarų romano „Dievų miškas” pagrindą. Kaip žinome, rašytojas buvo Vilniaus universiteto profesorius, tačiau, prasidėjus nacistinei okupacijai, su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Grįžęs iš nacių pragaro į Vilnių B. Sruoga suvokė savo misiją – parašyti memuarų romaną „Dievų miškas” ir perteikti savo absurdišką patirtį lageryje. Romane pasakojamas paties autoriaus gyvenimas koncentracijos lageryje, kritikuojami ir liudijami totalitarizmo sistemos ypatumai: šaipymasis iš intelektualių žmonių, žemiausio socialinio sluoksnio atstovų tapimas šeimininkais. Vadinamame „giltinės malūne” buvo išnykusi mirties baimė, be to, visada turėjai pats suvokti, ką turi daryti, o suprasti padėdavo lazda. Iš įsimintinų patirčių sužinome, kad lageryje gyvenantis kalinys siekia žodžio laisvės, aplinką vertina pasitelkdamas neįprastą kalbėjimo būdą – ironišką pasakojimą. B. Sruoga yra pasakęs, kad jo gyvenime ironija yra tarsi skydas, apsaugantis nuo jausmingumo ir galvojimo tik apie asmeninę dramą. Kitaip sakant, kitoniškas kalbėjimo būdas leido tikėti gražios ateities idėja, padėjo paslėpti nerimą, kurį sukėlė žiaurūs likimo siųsti išbandymai. „Devynis pragaro ratus” išgyvenęs humanistinių pažiūrų autorius šaiposi iš barakinę kultūrą sukūrusios Vokietijos, alinančio darbo ir amoralaus budelių elgesio. Romane prižiūrėtojai ironiškai vadinami „narsuoliais”, kartuvių statymas apibūdinamas kaip pavyzdingas elgesys, o deminutyvinės formos – „galvažudėliai”, „banditėliai” atspindi autoriaus panieką totalitarinei sistemai, orios asmenybės poziciją ir paties lagerio dvasią. Dar daugiau, pasakotojas su likimo broliais dalijasi duona, dėkingumo žodžiais mini savo likimo draugus, nepamiršta ir vokiečių, kovojusių prieš hitlerinį rėžimą. Liudydamas kraupią to meto gyvenimo tiesą, autorius įamžina lagerio žiaurumus ir taip parodo, kad fizinė nelaisvė neatima iš žmogaus moralinių įsitikinimų, kuriais remdamasis asmuo patiria vidinę laisvę. Ji slypi viduje, yra glaudžiai susijusi su vertybėmis, kurios ribinėje situacijoje padeda išsaugoti savitvardą, leidžia tikėti šviesios ateities viltimi. Taigi, dramatiškomis aplinkybėmis žmogus išdrįsta liudyti kraupią to meto gyvenimo tiesą, nes mano, kad likimo išbandymus galima ištverti puoselėjant humanistines idėjas bei tikint prigimtiniu žmogaus gerumu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!